SKAITYTOJO PRADŽIA
Pokalbiuose apie vaikystės skaitymus neišvengiamai klausiama apie pirmą įsiminusią ir brangią knygą. Dažniausiai tai būna pirmoji mokykloje arba priešmokykliniame amžiuje savarankiškai perskaityta tradicinė knyga. Sakydamas „tradicinė“, turiu galvoje tekstinę, gausiai iliustruotą knygą. Tokios vyravo vyresniosios kartos vaikystėje.
Pastaraisiais dešimtmečiais knygų įvairovė daug didesnė, tam tikra prasme knyga priartėjo prie žaislų pasaulio. Knygynuose galime rasti guminių knygų, tinkamų kartu maudytis, tekstilinių, medžiaginių knygų, knygų su mechaniniais efektais, ištraukiamomis detalėmis, erdvinių knygų, knygų, skleidžiančių garsus, kartoninių knygų, kurias galima mėtyti, kramtyti ir, aišku, skaityti.
Prisipažinsiu, iki tapau seneliu, į tokias knygas žiūrėjau atsainiai, bet dabar suvokiu labai svarbų jų vaidmenį. Ypač įsiminė vadinamoji objektų knyga – kartoninė knygelė su nupieštais daiktais, kuriuos pasikeisdami su anūku baksnojome pirštu, vis klausinėdami vienas kito: „Kas čia?“ Taip mokėmės pažinti daikto vaizdą (kartais vaikui dar nesusidūrus su juo tikrovėje), ugdėmės žodyną, kai kuriais atvejais mokėmės pažinti spalvas, dydžius, raides ir kt. Tokias funkcijas atlieka daugelis ankstyvajam skaitymui skirtų knygų. Vieną tokių neseniai parengė Skaitymo skatinimo programos koordinatoriai, o tiksliau – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Kultūros ministerija.
Buvo organizuotas „Pirmosios knygos“ konkursas, kurį laimėjo Indrės Zalieckienės knyga Kapt kapt kapt – ji ir tapo „Knygų starto“ projekto pagrindu. Kartu su dešimčia žaismingų atvirukų, kuriuose surašytos rekomendacijos tėvams, bei pluoštu skirtukų ji sudaro medžiaginės kuprinėlės turinį. O tas kuprinėles išdalys Vilniaus apskrities (išskyrus Vilniaus miestą) šeimos gydytojai 2020 m. gimusių vaikų tėvams.
Idėja nusižiūrėta nuo britų, bet tikrai vykusiai įgyvendinta. Turiu galvoje ir pačią knygelę, ir profesionaliai parengtus metodinius patarimus, skatinančius su vaiku knygą vartyti, skaityti, apie ją kalbėtis, fantazuoti, su ja žaisti ir t. t. Malonu, kad jaunos autorės I. Zalieckienės kūrinys daugeliu tų metodinių patarimų leidžia pasinaudoti, nors jie universalūs ir taikytini skaitant su vaiku ir kitas knygas. Knyga kartoninė, tvirta, keturiolikos puslapių. Jos tekstas – paprastas eilėraštis apie lietaus lašus, kurie krinta ant medžių, gyvūnų, augalų ir… vaiko nosies. Taip atsiranda galimybė pažinti ir įsiminti objektus, galima mokytis skaičiuoti iki trijų (nukrinta vis kitoks skaičius lašų), skirti pagrindines spalvas, dydžius ir kt. Piešiniai neperkrauti detalių, bet jų pakanka pokalbiui pradėti – pavyzdžiui, apie miegančią mešką su tuščiu medaus stiklainiu šalimais.
Iš visų metodinių patarimų patys esminiai man pasirodė tie, kurie kalba apie pozityvaus vaiko santykio su knyga ugdymą, skaitymo malonumą.
Pati dovanojamoji knygelė nėra unikalus dalykas, panašių pavyzdžių, tiek verstinių, tiek lietuvių autorių sukurtų, knygynuose galime rasti. Unikalu ir reikšminga tai, kad ji neabejotinai atsidurs ir tuose namuose, iš kurių į knygynus nevaikštoma. Belieka palinkėti, kad „Knygų startas“ Lietuvoje įsitvirtintų ir plėtotųsi.
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 4 (96)
