KLAUSYTIS PATARIMŲ, GALVOTI SAVO GALVA

 – Prašysime prisiminti skaudžius, sunkius dalykus – šeimos tremtį. Sibire atsidūrėte trejų. Ką fiksavo vaiko akys, ausys, sąmonė?

– Taip, sulaukusi vos trejų metų, tapau liaudies prieše ir su tėvais bei dviem seserimis gyvuliniame vagone išdardėjau į Sibirą. Mano tėvai – iš devyniolikto amžiaus! Įsivaizduojat? Pernai nuo tėvelio Juozo Brazausko gimimo suėjo 130, o nuo mamos Matildos Eidukaitytės – 120 metų. Vyresnėlei seseriai Marytei būtų sukakę 90. Tačiau nė vieno iš gausios mūsų šeimos nebėra gyvo, aš, vargšas pagrandukas, likusi viena.

Atsidūrėme Irkutsko srityje, Čeremchovo rajone, 70 km į pietvakarius nuo Baikalo, 200 km ligi sienos su Kinija. Taigoje prabėgo aštuoneri mano vaikystės metai, ten pradėjau lankyti mokyklą.

Atvežė mus žiemon; barakas supuvęs, kiaurais pamatais, maistas išsibaigė kelionėje, sniego gilu. Sesės išvarytos kirsti miško, tėtis – tiesti ledinio kelio rąstams prie upės gabenti. Mama, pasiėmusi kokią savo dar Lietuvoj austą staltiesę ar lovatiesę, su kaimynėmis brenda pusnynais į sibiriečių kaimus iškeisti jų į kibirą bulvių. Aš beveik visą dieną sėdžiu atitvertame mūsų šeimai barako kamputyje, laukiu mamos. Baisu, ištverti padeda tik katinėlis, vardu Gerumėlis; kad nepabėgtų, atiduodu jam mamos paliktą virtą bulvę. Kol viskas paaiškėja, aš jau nusikepestavusi, kalbuosi su anuo pasauliu. Išgelbsti buriatas, atnešęs kumyso. Tautų draugystė praktikoje!

Lageris – Sajanų kalnų papėdėje. Rudenį mes, vaikai, lakstom po miškus, uogaujam. Kartą rusiukai sugalvojo lietuviukus suvaryti į urvą kalnuose. Amžinai alkaniems lietuviukams prišnekėjo, kad tame urve ir sausainių pridėta, ir saldainių. „Ir prisivalgysit, ir kišenes prisikrausit.“ Aš buvau gera mergaitė, nenorėjau tų gėrybių valgyti pati viena. Parbėgusi namo paprašiau mamos: „Duok tarbelę.“ Išgirdusi apie sausainių ir saldainių urvą, mama nulėkė duoti rusiukams garo. Pavasarį vyresnioji sesuo nusivedė mane prie to urvo. O iš jo – kamuoliais, kamuoliais, kamuoliais – vertėsi gyvatės. Pasirodo, jos ten žiemodavo…

1956-ųjų kovą, po aštuonerių tremties metų, mums buvo leista grįžti Lietuvon. Iškart nuvažiavom į Čeremchovą pirkti traukinio bilietų į Maskvą. Stovėti teko milžiniškoj eilėj. Likus gal trims žmonėms iki kasos, vyresnioji sesuo išgirdo, kad bilietų nebėra. O kitas traukinys tik po dviejų ar trijų parų. Žmonių stoty – sausakimša. Ir plėšikų pilna, banditų, kurie iš žmonių gyvybių lošdavo. Niekur nesidėsi, laukėm kito traukinio. Važiuojam namų pusėn ir staiga išgirstam, kad netoli Krasnojarsko tas traukinys, į kurį negavom bilietų, susidūrė su kitu, prekiniu, traukiniu. Gyvų likę tik paskutiniame vagone.

Kodėl mūsų šeimą ištrėmė, mama bijojo sakyti. Kai pradėjau domėtis, nebebuvo ko paklausti… Dabar, aišku, jau žinau: brolis Petras 1946 metais, savo dvidešimt pirmojo gimtadienio išvakarėse, buvo sušaudytas Lukiškėse už pagalbą miškui. Jo palaikai ilsisi Tuskulėnų kolumbariume.

– Ar Sibire turėjote lietuviškų vaikiškų knygų? Rusiškų?

– Knygų gaudavau „iš Valiulio maišo“. Tas nuostabus žmogus į Sibirą atsivežė tris maišus knygų, užuot vežęsis kitus gyvenimui svarbius daiktus – drabužių, maisto. Tai ir skaitė visas barakas po kelis kartus kiekvieną knygelę. Man irgi duodavo – parinkdavo, tik turėdavau švariai nusiplauti rankas. Seserys gaudavo kitokių, pavyzdžiui, Justo Pilyponio detektyvų. Žinojau, kur seserys tas knygas slepia, ir kai jos būdavo darbe, viską perskaitydavau. Labiausiai įsiminė Miunhauzeno nuotykiai ir Petro Rimkūno Kiemėnų kaimas. Knygas dievinau. Skaityti rusiškai išmokė tėtis, iš kažkur gavęs Ivano Krylovo pasakėčias. Jis mokėjo rusų, vokiečių ir latvių kalbas – daug ko buvo išmokęs tarnaudamas caro armijoje per Pirmąjį pasaulinį karą. Prisimenu pasakojimus, kaip prieš tremtį visa šeima susėdusi vakarais garsiai skaitydavo Don Kichotą.

O kai jau buvo galima rašyti laiškus Lietuvon, būsimoji mano mokytoja Malvina Vėjelienė atsiuntė eilių rinkinuką Kiškio dovanos, Saulutę, Gimtąjį žodį, aritmetikos uždavinyną.

– Neabejoju, kad skaitėte stulbinamą latvių rašytojos Maros Zalytės romaną Penki pirštai, kuriame jautriai ir smagiai pasakojama apie mergaitės, grįžusios su tėvais iš Sibiro, patirtį. Koks buvo Jūsų grįžimas Tėvynėn? Grįžote į gimtuosius namus palatvijyje?

– Grįžome keturios moterys (mama ir seserys), tėvelį palaidojusios Sibire. Parvažiavome 1956 metais, labai užpustytą kovą. Pamenu, vis klausinėjau sesių, kur tie laukai, apie kuriuos jos tiek pasakodavo Sibire, ir negalėjau patikėti, kad jie beveik po tokiais sniegynais kaip ten. O ir tų stebuklingų obelų tik viršūnės kyšojo. Mus priglaudė dėdė, kuris buvo vedęs mamos jauniausią seserį, nes mūsų namuose gyveno nusenęs buvęs kolūkio pirmininkas. Pas dėdę glaudėmės iki vasaros, kol mums grąžino namus. Latvijon nutekėjusi kita mamos sesuo mūsų laukdama užaugino karvutę. Taip ir pradėjom gyventi. Mama iš Sibiro grįžo be sveikatos, sirgo, ėjau už ją į kolūkį, rišau rugius, ravėjau runkelius, roviau linus, grėbiau šieną. Jokio darbo nebijojau.

Radviliškio apylinkė, Parupės kaimas.

– Pavadinimas latviškas, lietuviškai būtų Paupio.

– Čia ir išmokot latviškai?

– Pirmoji mano latvių kalbos mokytoja buvo teta Emilija. Viešėdama pas ją turėdavau kalbėti tik latviškai. Skaityti išmokau vėliau. O universitete doc. Jonas Kabelka išprašė mane iš auditorijos už sufleravimą ir liepė ateiti tik į įskaitą – palyginti su kitais bendrakursiais, latviškai jau neblogai mokėjau. Iki šiol domiuosi latvių literatūra.

– Priminsiu, kad išvertėt latvių pasakų, Andrio Kolbergo detektyvą Šešėlis, Andrio Purinio, Vladimiro Kaijako, Rutos Skrebelės, Vitos Štelmacherės kūrybos vaikams ir paaugliams. Iš anglų kalbos – solidžiuosius Iris Murdoch romanus Jūra, jūra…, Juodasis princas ir dar įvairiausių knygų knygelių.

– Anglų kalbos išmokė nuostabus mokytojas Talačka, į Lietuvos pakraštį atkeltas dėl to, kad Anglijoje buvo baigęs vieną iš didžiųjų universitetų. Jis ragino mokinius versti eilėraščius, per mokyklos radiją būdavo transliuojamos moksleivių parengtos laidos anglų kalba, angliškai rašomi laiškai draugams į Kiniją, nes su kapitalistinėmis šalimis tais laikais neleista susirašinėti.

Didžiausias man džiaugsmas būdavo, kai auklėtoja (ji – ir mokyklos bibliotekos vedėja) leisdavo padirbėti bibliotekoje. Todėl, kai ateidavo naujų knygų siunta, man būdavo pirmenybė rinktis. Skaitydavau negalėdama atsitraukti. Tik kad mama pasiutiškai daug darbų duodavo – ūkio darbų. Užtat sekmadieniai būdavo mano. Kai stojau į lietuvių kalbą ir literatūrą, jau nereikėjo papildomai skaityti užsienio, lietuvių ar rusų autorių.

O matematikos mokytojo nuomonė buvo tokia: „Ko jūs čia klausiat, kur ta Bronė stos? Tai aišku, kad į politechniką.“ Bet 1964 metais atvažiavusi į Vilnių, į moksleivių dainų šventę, nunešiau dokumentus į Vilniaus universitetą. Dekanas Andrius Bendžius, istorikas, pamatęs aukso medalininkės atestatą, nusistebėjo: „Į filologiją? Taigi galit į mediciną ar dar kur nors.“ O aš išdidžiai: „Mokytojų irgi reikia!“

– Baigusi lietuvių filologijos studijas, pamokytojavusi Liškiavoje, dirbote savo Alma mater – Vilniaus universitete, Lietuvių kalbos katedroje. Tuo metu nuosekliai rūpintasi mūsų kalbos kultūros reikalais. Šiandien tą rūpestį stengiamasi visaip sumenkinti, net išjuokti.

– Dėsčiau kalbos kultūrą žurnalistams, dabartinę lietuvių kalbą bibliotekininkams, mokiau praktinės lietuvių kalbos gamtininkų, fizikų, matematikų grupes – baigusiuosius rusiškas mokyklas.

Džiaugiausi, kai buvo įsteigta Lietuvių kalbos sekcija prie Lietuvos kraštotyros draugijos. Tada jau galėjome legaliai rūpintis lietuvių kalba, priešintis jos rusinimui. Kūrėsi skyriai rajonuose, atsirado kalbos taisymų skyreliai laikraščiuose, pradėta leisti „Mūsų kalba“ (nuo vieno puslapėlio). Teko jai talkinti.

Mūsų pastangų menkintojams galėčiau tik tiek pasakyti: jeigu anais laikais nebūtume nuosekliai dirbę, gal dabar jau nebeturėtume kuo rūpintis. Ir išjuokia mus, matyt, tie, kuriems nėra tekę tos sprangios duonos ragauti.

– Po to buvo „Vaga“ (15 metų), paskui „Alma littera“ (25 metai): autorių, vertėjų, tekstų, siužetų kaleidoskopas. Jūsų redaguotų ir verstų leidinių prikrautume didžiulę spintą. Prisimenu, per vieną „Alma litteros“ jubiliejų buvote apdovanota kaip daugiausia leidyklos knygų suredagavusi redaktorė, o 2010 metais Jums įteikta „Auksinė lupa“ – už viso gyvenimo darbą, profesionalų redagavimą, vertėjų ir redaktorių ugdymą.

– 1979 metais ištiko laimė – perėjau į „Vagą“. Darbas – grynas džiaugsmelis! Buvau redaktorė, vėliau Verstinės literatūros redakcijos vedėja, paskui teko rūpintis ir „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ (PLB) leidimu. „Vagoje“, tame tikrame kultūros institute, prabėgo gražiausi mano darbo metai. Priimdamas mane Vaikų ir jaunimo verstinės literatūros redakcijos vedėjas Vytautas Martišius pasveikino ir padovanojo savo verstas latvių pasakas Deimanto žirgas, įrašęs: „Jeigu joti į „Vagą“, tai ant gero arklio!“ Ir atjojau, ir, kol pasikeitė laikai, ariau įsiteigusi, kad senas jautis „Vagos“ negadina (esu gimusi po Jaučio ženklu).

Į leidyklą „Alma littera“ atėjau su ašaromis. Direktorius Arvydas Andrijauskas, apsilankęs „Vagoje“ su manim pasišnekėti, rado kalbančią telefonu ir bliaunančią – mat griuvo PLB leidybos programa; vertėjai, nebesulaukdami išleidžiant savo vertimų, norėjo juos atsiimti, nes kūrėsi privačios leidyklos. Aš tądien bandžiau išgelbėti prancūzų egzistencialistų tomą.

Direktorius pasiūlė man „politinį prieglobstį“ savo leidykloje. Sutikau nedvejodama. Buvau mačiusi, kaip jis dirba Geteborgo knygų mugėje, kaip tariasi dėl autorių teisių. Mums tai buvo naujas dalykas. Aš irgi tada atstovavau didžiausiai Lietuvos leidyklai, bet nieko spręsti ten negalėjau, o mano viršininkai Vilniuje net dėl palankiausių sutarčių nesugebėdavo apsispręsti.

Kaip redaktorė išėjau gerą senosios „Vagos“ mokyklą. Ten pradedantieji darbą patekdavo vyresniųjų kolegų globon. Naujokų suredaguoti rankraščiai būdavo svarstomi – aiškinamasi, kas ne taip. Pavyzdžiui, redagavau Aleksandro Žirgulio (visi vyresni redaktoriai yra skaitę puikias jo knygas Prie redaktoriaus stalo, Tekstologijos bruožai) verstą Janio Kalninio biografinę knygą Rainis. Ten cituojama daug carinės Rusijos dokumentų: protokolų, nuosprendžių ir kt. Mes buvom išmokyti kalbos taisyklingumo, aiškumo, gyvumo, vaizdingumo principų, o čia… Ir suredagavau pagal tuos principus. Vertėjas ilgai ir kantriai aiškino, kad vaizdingos kalbos ne visada reikia, kad sausas protokolas – tai ne grožinis tekstas, čia visai kiti reikalavimai. Iki šiol esu jam dėkinga už šias pamokas apie kūrinio stiliaus supratimą.

Redagavau lietuvių autorių Jono Avyžiaus, Vytauto Bubnio, Apolinaro Čepulio, Lauros Sintijos Černiauskaitės, Viktorijos Daujotytės, Ričardo Gavelio, Vandos Juknaitės, Elenos Kurklietytės, Jono Liniausko, Kazio Sajos, Renatos Šerelytės, Laimono Tapino ir kitų kūrinius. O kiek verstinės literatūros ir vaikams, ir suaugusiesiems! Neįsivaizduoju, kokio ilgumo lentynos reikėtų knygoms sustatyti.

– Bet sunkus čia darbas, nedėkingas, kartais atrodo lyg savo talento barstymas trupiniais, perleidimas kitiems.

– Teko vadovauti studentų redagavimo ir vertimo praktikai – ir „Vagos“, ir „Alma litteros“ leidyklose. Kiek padirbėję studentai aimanuodavo – kaip baisiai sunku redaguoti, geriau jau versti. Suprantu juos. Redaktoriaus darbas tikrai nedėkingas. Visi yra girdėję pasakymą: „Jei knyga išėjo gera – puikus autorius ar vertėjas, jei su klaidom – blogas redaktorius.“ Kartais šie žodžiai teisingi, bet dažniausiai būna skaudu, kai, sulyginus su originalu, ištaisius begalę visokių prasmės, stiliaus, kalbos klaidų, prasprūsta niekinga korektūros klaidelė. O ją tuoj visi pamato. Vertėjų būna visokių (kitam viduramžiais po pilies kiemą vagonai važinėja), bet stengiesi dirbti savo darbą sąžiningai ir rūpestingai, kad skaitytojai, ypač vaikai, paimtų į rankas gerai parengtą knygą.

Redaktoriaus darbą suprantu kaip tarnystę, už kurią nereikia laukti nei dėkingumo, nei apdovanojimų. Tarnystę knygai, literatūrai, gimtajai kalbai, taigi ir Autoriui ar Vertėjui. Pati daugiau kaip pusę gyvenimo atidaviau lietuvių kalbai: ją studijavau, dėsčiau, rūpinausi jos kultūra, rašiau straipsnius, o daugiausia – redagavau ja parašytus ar į ją išverstus kūrinius. Esu laiminga galėjusi prisidėti prie lietuvių kalbos išsaugojimo, laiminga, kad tebedirbu mėgstamą darbą. Džiaugiuosi pamačiusi vaiko rankose savo redaguotą ir gero vertėjo išverstą ar talentingo autoriaus sukurtą knygelę.

Ir džiaugiuosi, kad pavyko paskatinti ar atvesti į vertėjus nedidelį būrelį, bet puikių, talentingų žmonių: Viltarą Alksnėną, Daivą Daugirdienę, Eglę Išganaitytę, Laimantą Jonušį, Almą Lapinskienę, Dalią Zaikauskienę, Mėtą Žukaitę.

– Palyginti neilgai, bet nepaprastai svarbiu Lietuvai metu, 1990–1992 metais, buvote Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė. Geras redaktorius turbūt irgi yra tos komisijos narys rėmėjas?

– Mokiausi visą gyvenimą, skaičiau kalbininkų patarimus ir straipsnius, bet vadovavausi vertėjo, „Vagos“ verstinės literatūros redakcijos kuratoriaus Vytauto Visocko žodžiais: „Klausykis patarimų, bet galvok savo galva.“ Taip darau iki šiol.
Komisijoje atstovavau Lietuvos leidykloms. Stengdavausi išsiaiškinti redaktoriams rūpimus klausimus. Vargindavo ir nuvildavo beprasmiški ginčai, dažnai būdavo išsiskirstoma nieko neišsprendus.

– Puikus V. Visocko patarimas. Ką Jūs patartumėt jauniems redaktoriams?

– Niekada nereikia pradėti nuo kritikos. Pirmiausia pasižiūrėkit, už ką galėtumėt autorių ar vertėją pagirti. O kai jau pagiri, tada gali mandagiai, ramiai pasakyti viską, ką tik reikia, ir beveik visada gausi sutikimą ir taisyti, ir keisti, ir padarysi taip, kaip manai esant reikalinga. Žodžiu, pirma pyragėlis, paskui botagėlis. Bet ne atvirkščiai.

– O jauniems vertėjams?

– Nesikelkit į puikybę išmokę užsienio kalbą – mokykitės gimtosios. Verskite ne kiekvieną žodį atskirai, bet perteikite mintį, vaizdą, atkurkite tekstą. Tik nerašykite atpasakojimo, taip sudarkysite autoriaus stilių. Ir jau būtinai išsiaiškinkite ne tik visus nežinomus žodžius, bet ir realijas, pavadinimus, vardus – žodžiu, viską, kad neparašytumėt kaip viena pradedanti vertėja: Vakarų ministerio abatas (Westminster Abbey).

– „Alma littera“ išleido puikiausių knygų, taip pat krūvas vadinamųjų komercinių leidinių. Kokios čia galiojo atrankos taisyklės?

– Taip, gaila, kad mūsų profesionalai daug puikių knygų pasiūlė leisti per anksti ir jos nuskendo meilės romanų jūroje. Pabandėm iškelti jas į paviršių – sumanėm seriją „XX amžiaus aukso fondas“. Vieni kritikavo, kam dedam ir populiaresnę literatūrą, kiti gyrė ir džiaugėsi. Didžiuojuosi vaikų literatūros klasikos serija „10+“. Ją kūrė Kęstutis Urba. Lietuviukams buvo pristatytos geriausios klasikinės ir šiuolaikinės knygos vaikams: Frances Hodgson Burnett Paslaptingas sodas, Lucy Maud Montgomery Anė iš Žaliastogių, Louisos May Alcott Mažosios moterys, Johannos Spyri Heidė, Lois Lowry Siuntėjas, Natalie Babbitt Amžinieji Takiai ir kt.

O dar man teko skaityti kalnus į leidyklą vis nešamų rankraščių, originaliosios literatūros „kūrinių“ – nuo sentimentaliausių, su vaidilutėm ant „Lituanicos“ sparno, iki juodžiausios pornografijos. Čia atranka buvo griežta.

– Atskiras klausimas – apie J. R. R. Tolkieną. Išvertėte jo Hobitą, kada dar nebuvo tokios tolkinomanijos, bet dabar šio rašytojo gerbėjų akyse esate nepaprastas žmogus. Ar „Vyturys“ planavo leisti visą „Žiedų valdovą“?

– Pati nesuvokiu, kaip įsipainiojau į lietuviškus J. R. R. Tolkieno reikalus. Knygą iš, rodos, Kanados parvežė vertėjas Gražvydas Kirvaitis. „Vagos“ verstinės literatūros redakcijos vedėja Eugenija Stravinskienė pasiūlė ją man. Neįsivaizdavau, kokio kietumo riešutėlį gaunu, bet pavyko sukrimsti. 1985-aisiais Hobitas išėjo su rusiškomis iliustracijomis, knygą redagavo šviesaus atminimo Virgilijus Čepliejus. Visą Žiedų valdovo trilogiją išleido „Alma littera“.

Manyčiau, kad Hobitas – fantasy žanro viršūnė. Žinoma, kartu su C. S. Lewiso Narnijos kronikomis, Ursulos K. Le Guin „Žemjūrės“ ciklu. Skaitytojų dar didžiai mėgstamas J. K. Rowling Haris Poteris, George’o R. R. Martino Sostų žaidimas. Aš pati šio žanro nemėgstu, bet – likimo ironija – teko redaguoti visas minėtąsias knygas.

– Kokį žanrą, kokią literatūrą mėgstate? Kokius autorius?

– Klasiką. Beveik viską ir esu skaičiusi, kas iš klasikos išleista lietuviškai. Ir kitomis kalbomis skaitau. Daug esu prisiskaičiusi, bet vis tiek be jos negaliu. Iki šiol traukia XIX amžiaus rusų literatūra. Be galo mėgstu vaikiškas knygas, knygas paaugliams.

– Jūsų dukra Lina Balčiūtė-Būgienė seniai aplenkė Jus išverstų knygų skaičiumi. Ji išvertė Grahamo Greene’o, Ray Bradbury, Mario Puzo, Richardo Bacho, Rūtos Šepetys, Melvino Burgesso ir kitų autorių prozos, visas 16 Prietrankos dienoraščio knygų, už Clarissos Pinkolos Estes veikalo Bėgančios su vilkais vertimą buvo pristatyta Šv. Jeronimo premijai. Dabar Jus vejasi anūkė Vaiva. Kiek esate prisidėjusi prie šių reikalų?

– Dukra jau seniai pralenkė savo mokytoją – džiaugiasi, kad paskatinau versti, kad anais beviltiškais laikais sudariau sąlygas papildomai mokytis kalbų (anglų, švedų). Ir dabar ir dukra, ir anūkė manim pasitiki, leidžia peržiūrėti visus savo vertimus. Kartais net susikaunam dėl kokio žodžio. Tik jaunimo žargono pasimokau iš anūkų, kai redaguoju knygas paaugliams.

– Ką šiuo metu verčiate?

– Kai 2018 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išėjo latvių rašytojos Dainos Avuotinios romanas Anyta, versti nustojau. Redaguoju, daugiausia vaikiškas grožines ir pažintines knygeles.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 4 (96)