Balutės Eršiulės šuoliukai; Kaip balutė Eršiulė tapo jūra
Balutės Eršiulės šuoliukai
Po šilto lietučio balutė Eršiulė snūduriavo ant margų šaligatvio plytelių. Ūmai kažkas sudundėjo, sudzingsėjo.
Atsimerkė Eršiulė ir mato – mergaitė straksi.
– Ei, ei! Oi, oi! – lyg ir kažko norėjo paklausti balutė, bet mergaitė jau buvo nustraksėjusi tolyn.
– O kad taip aš galėčiau pašokti! – sudejavo Eršiulė. – Kad imčiau ir atsiplėščiau nuo šaligatvio nors per sprindį!..
Tada susikaupė ir ėmė bandyti.
Bet, kad ir kaip stengėsi, tik keli burbuliukai iškilo į paviršių.
– Ką čia darai? – prie Eršiulės pribėgo linksmas šunelis. – Ar tik ne mankštą?
– Nežinau, – atsiduso balutė. – Turbūt turėčiau labai daug mankštintis, kad mano didysis noras išsipildytų ir galėčiau atsiplėšti nuo grindinio
– O!.. – nustebo ir nudžiugo šunelis. – Turi norą! Esi nepaprasta! Gal galėčiau tau padėti?
Ir šunelis ėmė stengtis. Visaip bandė pakelti balutę, atplėšti ją nuo margų šaligatvio plytelių. Bet veltui.
– Matai, kokia aš nepaslanki, – apsiverkė balutė. – Tikra nevėkšla.
– Nevadink savęs taip, – subarė ją šunelis. – Esi nepaprasta balutė. Turi norą. Manau, rytoj tau turėtų labiau pasisekti. Tik nenukabink nosies.
Bet šeimininkas šunelį jau tempė už pavadėlio tolyn.
– Ačiū už padrąsinimą, – padėkojo balutė. – Kuo tu vardu?
– Esu šunelis vardu Rrrr, – tarė šeimininko tempiamas šunelis.
– O aš Eršiulė, – pasakė tolstančiam šuneliui balutė ir vėl įniko mankštintis. Tikrai nenorėjo savo draugo nuvilti.
– Ką čia darai? – prie Eršiulės prisėlino katinas. Jis visada sėlindavo, toks jau buvo jo būdas.
– Treniruojuosi, – atsakė Eršiulė.
– Suprrratau, – murkė katinas. – Tai gal gali išriesti nugarą?
Balutė pabandė. Pūtėsi ir burbuliavo, kone užvirė, bet nugaros išriesti jai nepavyko.
– Suprrratau… – katinui buvo linksma. – Gal pradėk nuo letenėlių.
– Kad aš neturiu letenėlių.
– Suprrratau. Gal tada nuo uodegos?
– Neturiu uodegos.
– Suprrratau… Neturi nei letenėlių, nei uodegos, bet vis tiek sieki savo. Aš esu katinas Teobaldas. Gerbiu tavo užsispyrimą.
Ir katinas Teobaldas oriai nužingsniavo tolyn.
– Aš esu Eršiulė, – šūktelėjo jam pavymui balutė.
Tada prie balutės atplasnojo pulkelis balandžių.
– Oi, kokia linksma balutė, – burkavo šie. – Ką čia darai?
– Stengiuosi, – atsakė balutė.
– Pagirtina!
– Nuostabu ir nepaprasta!
– Nepaprasta ir nedovanotina!
– Dovanotina ir kartotina!
– Kartotina! Bis!
– Blykst!
– Plykst!
– Pykšt!!!
Jie taip šėlo ir kuteno balutę, kad, atrodė, ši tikrai tuoj atsiplėš nuo šaligatvio.
Tik ūmai kaži koks berniūkštis pervažiavo balutę dviračiu.
Tykšt!
Į visas puses pažiro purslai. Balutė tikrai kurį laiką buvo pakibusi ore.
Kai vėl susirinko į Eršiulę, susimąstė, ar tikrai buvo pašokusi.
Ar jai pavyko? Ar to ir norėjo?
– Ko tokia rimta? – prie balutės, pasiramsčiuodama lazdele, priėjo senutė.
– Mąstau, – atsakė Eršiulė ir papasakojo senutei apie savo norą, pastangas ir abejones.
– Nesuk sau galvos, Eršiule. Neabejok savimi. O svarbiausia, žinok, viskam savo laikas.
Ir senutė nuėjo bilsnodama lazdele šaligatvį.
Atėjo vidudienis. Saulė ėmė smarkiau kaitinti.
Eršiulei svaigo galva. Atrodė, ji netenka svorio.
Ir atsitiko stebuklas. Pamažu ji virto migla ir ėmė kilti aukštyn.
Ji jau matė namų stogus. Viename kieme įžiūrėjo pro ją prastraksėjusią mergaitę. Pamatė šunelį Rrrr ir katiną Teobaldą. Ir balandžius… Ir senutę…
– Koks gražus gyvenimas, – stebėjosi Eršiulė.
Paskui palaimingai atsiduso:
– Atrodo, man pavyko…
Ir atsitiko dar didesnis stebuklas. Danguje ji sutiko savo seses. Jų buvo tiek daug, kad visos susijungė į debesį.
Kad ims kartu šėlti!
Statė oro pilis. Tiesė vaivorykščių tiltus.
Taip užsižaidė balutės, kad prižadino Perkūną.
Tas pasičiupo žaibų rykštę – tik plykst!
Išsigando Eršiulė.
Nė pati nežino, kaip čia atsitiko, bet pabiro ji mažais lašiukais.
– Oi, kas man darosi???
Ir jos seselės krito lašelyčiais.
– Kaip žiauru! – šaukė viena.
– Kaip keista!
– Kaip linksma!
Paskui visos ėmė kvatoti.
– Aš nušoksiu toli toli! Už tilto! – žadėjo viena.
– O aš dar toliau! Už katedros!
– O aš toliausiai!!!
Eršiulė nusileido minkštai. Į rožių darželį.
– Kaip gražu. Labas, – pasisveikino su rožėmis ir susigėrė į žemę.
– Na, dabar teks dar labiau paprakaituoti, kad vėl į dangų pakilčiau, – suprato Eršiulė.
Bet, kaip sakė senutė su lazdele, VISKAM SAVO LAIKAS.
Kaip balutė Eršiulė tapo jūra
Išmokusi šokinėti, balutė Eršiulė kurį laiką buvo labai laiminga.
Paskui vėl nusiminė.
– Ko tokia nelinksma? Net pajuodusi? – sykį balutės paklausė šunelis Rrrr, kurį už gerą elgesį paleisdavo kieme pabėgioti be pavadėlio.
– Matai, drauguži, aš tokia plokščia, maža ir nesvarbi, – liūdnai atsakė jam balutė. – O štai jūra…
– Nieko sau!.. – nustebo šunelis Rrrr. – Nori tapti jūra?
– Labai norėčiau, – atsakė balutė. – Tada po mane plaukiotų laivai, o visi vadintų mane Didžiąja Eršiulės jūra.
Rrrr buvo labai gero būdo šunelis. Pilnas atjautos. Jis ilgai suko galvą. Ir sugalvojo.
– Ar nenorėtumėte pasistatyti laivo ir išplaukti juo į Didžiąją Eršiulės jūrą? – paklausė jis boružių, mankštinančių kojeles ir taškuotus sparnelius.
Ne, nenorėtume, – atsakė vyriausia boružė Elzė. – Mes turime sparnus ir mokame skraidyti. Bet poilsiauti prie puikiosios Eršiulės jūros tikrai neatsisakytume.
Ir ėmė boružės prie Eršiulės statytis poilsio namus. Su sporto ir pramogų aikštelėmis. Ir dainelę sukūrė. Trumpą, bet prasmingą:
Darbas – sveikata!
Seniai šitą tiesą žinom.
Padirbėję jūroje
Nuovargį skandinam.
– Puiku! – džiaugėsi šunelis Rrrr. – Bet laivyno vis tiek reikėtų.
Ir aplankė jis skruzdėlyną. Gal skruzdės norėtų plaukioti po Eršiulės jūrą?
Skruzdėlytės labai apsidžiaugė pasiūlymu. Joms tik darbo duok! O statyti laivyną – tikrai nemenka užduotis. Dirbo, plušo. Vorus pasikvietė į talką. Šie priaudė tinklų ir tankių drobių burėms. Taip smagu visiems buvo, kad irgi dainelę sukūrė – jūreivių himną:
Burėm vėją gaudom mes
Virš Eršiulės jūros,
Užmetam tinklus ir štai…
Ką tinkluos mes turim?
Gyvenimas virte virė Didžiojoje Eršiulės jūroje ir prie jos.
Bet visgi kažko trūko.
Kad ir kiek skruzdės jūreivės mėtė į jūrą tinklus, nepagaudavo nieko.
Ką čia bepagausi, jeigu Didžiojoje Eršiulės jūroje negyveno jokia žuvelė.
Ir vėl ilgai suko galvą šunelis Rrrr. Paskui ėmė kalbinti berniuką, kuris dviračiu po kiemą vis važinėjo ir sykį Eršiulę į dangų pakylėjo, nors visi sakė, kad paprasčiausiai ją ištaškė.
Iš tolo gal ir atrodė, kad šunelis Rrrr loja ant berniuko. Bet Rokas – toks buvo berniuko vardas, – rodos, suprato šunelį. Priėjo prie balutės, ilgai žiūrėjo, paskui senelį atsivedė.
– Tu matai, – stebėjosi Roko senelis. – Skruzdės laivyną pastatė, o boružės poilsio namus susirentė…
Dar kiek pakraipė abu galvas ir parėjo namo. O iš ten iškilmingai išnešė žuvelę Eleonorą – akvariumo pažibą. Į Didžiąją Eršiulės jūrą ją paplaukiot paleido.
Na, dabar jau visi buvo laimingi. Eleonora nardė po spindinčią iš laimės Didžiąją Eršiulės jūrą. Skruzdės tai kėlė bures, tai vėl leido jas žemyn. O užmetusios tinklus būtinai sugaudavo žuvelę Eleonorą. Pasidžiaugdavo laimikiu, paskui atsiprašydavo Eleonoros už nepatogumus ir vėl ją paleisdavo. Boružėlės ilsėjos ant kranto.
Tik…
Atsitik tu man taip!..
Ir vėl atėjo laikas Eršiulei peršokti į kitą vietą. Mat saulė, įsispitrijusi į linksmąją balutę, taip užkaitino, kad Eršiulė vėl ėmė garuoti.
– Ruoškimės, – paragino Roko senelis ir vėl perkėlė Eleonorą į akvariumą.
Eršiulė pakilo į dangų, pagyveno kiek oro pily, bet labai žemės ilgėjos.
Po šilto lietučio nusileido centrinėje miesto aikštėje. Ten ją aptiko šunelis Rrrr. Tuoj jis skruzdėms viską apsakė ir boružėms. Ir iškeliavo visas laivynas į centrinę miesto aikštę, į Didžiąją Eršiulės jūrą. Ir boružės iškeliavo. Centrinėje aikštėje prie Eršiulės pasistatys poilsiavietę. Tai smagu joms bus. Galės sau dainuoti.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 1 (101)
