Kaip gauti velnių ir kitų padarų* (2021 m. lietuvių autorių pasakos)

Pirmą kartą gyvenime teko proga bibliotekos saugykloje pamatyti tą aukštą, neapkabinamo pločio knygų lentyną. Šešiuose ar septyniuose jos skyriuose buvo tiek tik 2021 m. išleistų vaikų knygų, kad joks sliekas kojos ten neįkištų. Ko gero, panašų jausmą – džiaugsmą, nuostabą ir… nusivylimą – patiria stebuklinės pasakos veikėjas, įžengęs į draudžiamą įeiti kambarį. Kodėl tiek? Ir kodėl tokios? Ir kaip atskirti geras nuo blogų?

Užburtam kambary neįmanoma ilgai būti (nes vėsu), tad glėbiais nešiausi iš jo knygas, pirmiausia lietuviškas, sijojau jas, kol liko nei daug, nei mažai – 80 pasakų. Pro ekselio rėtį pirmiausia lauk išbyrėjo visos net neminėtinos pasakėlės apie brokoliukų ar braškių valgymą ir dantukų šveitimą. Tai labai svarbu, juolab kad mūsų vaikiukai tikrai bene blogiausiai blizgina dantis ir nenoriai valgo daržoves, bet, matyt, beviltiška bandyti duoti velnių už popieriaus eikvojimą – kone visi apžvalgininkai praeityje yra prašę be reikalo nekirsti medžių dėl pasakos apie daržoves, močiučių eilėraštukų ar pedagogų rudenėlio šventės scenarijaus. Bet autoriai negirdi. Tad nieko tas velnių davimas nepakeis.

Baltiškų mitologinių būtybių metai

Kai atsisijojo maždaug 60 knygų, pamačiau, kad dabar jau galiu duoti velnių. Skaitytojui. Ar bent parodyti, kur tų velnių arba jų giminaičių ieškoti: ne sakmėse, stebuklinėse pasakose, mitologijos chrestomatijose ar beveik nebeskambančiuose gyvųjų pasakojimuose, o pirmiausia dviejų velnių prisiėdusių autorių – Kotrynos Zylės ir Neringos Vaitkutės – kūriniuose.

Dvi jų knygas – Siela sumuštinių dėžutėje ir Klampynių kronikos 3. Pamiršti dievai – ranka nevalingai siekia stumtelėti į realistinės prozos skyrelį vaikams ir paaugliams ir – paukšt… per ją trenkia mitologijos įkrova. Apie šias knygas, matyt, teks kalbėti lygiagrečiai – nors tai labai skirtingos autorės. Bet… vis kirba viduje noras, kad koks nors tyrėjas panagrinėtų šį keistą, įdomų mitologijos prisikėlimą jų kūryboje.

Abi autorės plaukia pavojingai arti tų pačių uolų, tik iš skirtingų pusių. Zylė toliau žiūri, kaip dar sužaisti mitologiniais motyvais, kokią formą, stilistiką jiems suteikti (pavojus: ar tikrai dar įmanoma išlaužti ką nors naujo ir paveikaus?), o Vaitkutė, atsidūrusi ant populiarumo bangos, toliau pasakoja, kaip sekasi Agatai, Aringui ir Smiltei gyventi ir nuotykiauti Mažosiose Klampynėse (pavojus: ar ras autorė tokių mitinių personažų, kokių dar nebuvo ir kurie lygiai taip intensyviai galėtų varyti istorijas pirmyn?). Kai autorė pristato jau trečią knygą, tai net nekyla abejonė, kad miestelis su visu savo pasauliu yra gerai įsitvirtinęs. Ir tą pasaulį veikėjai saugo (ypač tai ryšku „balandžio“ dalyje, kur Agata stoja ginti miestelio būtybių nuo užsimojusios jas sunaikinti biurokratiškos ir sausos mero padėjėjos). Smagu žiūrėti, kaip nuotykius mėgstantys veikėjai auga, pradeda jausti atsakomybę, įsimyli, sprendžia moralines dilemas. Sudėtingesnės vidinės temos pastūmėja šią knygą nuo vaikų link paauglių lektūros. Vaitkutė elgiasi visiškai laisvai: baubas, velnias, vaiduokliai, drakono jauniklis – jokio skirtumo. Visi siaučia kartais net tame pačiame tekste. (Tik nelabai supratau, kodėl trečioji trilogijos dalis pavadinta Pamiršti dievai, iš tokio pavadinimo tikėjausi mažų mažiausiai visokių austėjų ir užsirūstinusio Perkūno.)

Zylės knygos, atrodo, kuriamos kiek kitokiu – „kas, jeigu“ – principu. Kas, jeigu vienas ar kitas personažas, gyvenantis visiškai įprastą gyvenimą, staiga pamato elnią devyniaragį, kuris ragais kliudo elektros laidus, arba važiuoja troleibusu su Dievu seneliu, o kas, jeigu paprasto sporto klubo pirtyje lankosi laumė? Tai tarsi vaiko, paauglio išbandymas mitinėmis būtybėmis, ypač kad situacijos ribinės: kaip jis reaguos susitikęs su mirtimi („Spinta“), sulaukęs trumpųjų žinučių iš anapusinio pasaulio („SMS“) ir t. t.

Veikėjai čia tikslūs, tarsi nužengę iš sakmių, – daro tai, ką ir ten: grobia vaikus, lankosi pirtyse ir t. t., – tik adaptuoti šiuolaikiniam pasauliui, kad nesukeltų įtarimo, jog kažkas yra kitaip. Kiekvienos istorijos pabaigoje tarsi paaiškinimas pridedama tėvo balsu pasakojama sakmė ir t. t. Trumpi proziniai tekstai kartais panašūs į šiurpes, baisiuosius pasakojimus, kuriuos vaikystėje dažnas mėgome sekti vieni kitiems, jų forma, stilistika įvairuoja, nėra nuobodi.

Ir dar vienas pasufleravimas būsimam šių autorių kūrybos tyrėjui: abi rašytojos tais pačiais metais išleistose knygose įterpia, atgaivina tuos pačius motyvus: ir vienos, ir kitos tekstuose yra ir elnias devyniaragis, ir siela, bite išskrendanti veikėjui iš burnos. Du tokie pat motyvai, bet kaip viskas skirtingai apipinta, sukonstruota. Ir kitokia nuotaika, stilistika. Vaitkutė ima bitę ir neria senovėn, atskleidžia giminės paslaptis, leidžia veikėjams taisyti istorijos klaidas, Zylė žongliruoja labai paprastoje kasdienėje aplinkoje – bitė-siela paauglės kūną palieka šiai netyčia užsnūdus autobuse ekskursijos metu. O elnio devyniaragio motyvu tegul pasidomi kiti tyrėjai.

Atrodo, kad 2021 m. vyko netiesioginės kelių autorių varžybos, kas daugiau įvairesnių baltiškų mitologinių personažų suras ir panaudos. Mat yra ir dar viena šios temos interpretuotoja – knyga Kemsyno paslaptys debiutuojanti rašytoja Jurgita Pelėdaitė. Viename interviu autorė teigia perskaičiusi visas baltų mitologijos tyrėjų knygas ir savo kūrinyje panaudojusi visas, kokias tik rado, dievybes (gal jos knygai labiau būtų tikusi Vaitkutės paantraštė Pamiršti dievai?)

Šis noras susigrobti viską, ką tik rado, autorei šiek tiek pakišo koją. Informacijos daug, gausybė pasakojimo linijų: bėdon patekęs berniukas, ieškantis savo tėvo, ir daugybė mitinių būtybių, kurios viena per kitą veržiasi papasakoti savo istoriją. Prireikia net šriftą pakeisti, kad skaitytojas atskirtų, kur čia kas baigiasi ir kur kas prasideda. Gal verčiau veikėjų būtų buvę mažiau, bet tekstas labiau sustyguotas, paieškota kitokių posakių ir t. t. Autorė prasitarė bijanti zuikių dievo keršto už tai, kad jo nepaminėjo. Manau, jog šįkart tas zuikis atleis, kad jo neįtraukė, bet pagrūmos už kalbėjimą klišėmis ir kai kurias neskoningas detales, pavyzdžiui: „bet dar labiau kemsyniečiai pastėro, kai berniukas puolė su beržu glėbesčiuotis. Verkdamas glaudė prie jo veidą, bučiavo sukerpėjusį kamieną, švelniai trynėsi į jį tarsi šunytis į mamos pilvą. <…> Epilepsija turbūt, juk matėt, kaip kratėsi, – nusprendė kaulėta žmogysta“ (p. 9). Nors vėliau autorė atskleidžia, kodėl berniukas taip elgėsi, pirmas įspūdis, deja, sugadintas.

Majavežegarbaži, arba Ir velnias koją nusilaužtų

Pelėdaitės knygoje kemsyne atsidūrusį vaiką apspinta gausybė keistų būtybių: maumas, Javinė, Ežerinis, Žiburinė ir t. t. Jiems visiems panorus pasisakyti, kas esantys, „[p]risistatymai pasipylė vienu metu, todėl berniukas išgirdo maždaug taip: „Majavežegarbaži“ (p. 13). Tai jei kas paklaustų, kaip vienu žodžiu apibūdinti visą keistą originalių ir išgalvotų mitinių būtybių pulką praeitų metų vaikų lektūroje, turbūt taip ir atsakyčiau: Majavežegarbaži. Smagios, piktos, draugaujančios su vaikais, žaidžiančios tik tarpusavyje. Keičiančios, pamokančios, parodančios ką nors naujo ir kartais… tiesiog nepavykusios būtybės.

Grįžkime prie produktyviosios 2021 m. autorės Neringos Vaitkutės – jos kūryboje yra dar vienas raguotas personažas, ne iš mitinio miško atklydęs, o… švytinčiais ragais pasidabinęs Jeronimas Dryžius ir paslaptingieji kolegos – įsivaizduojami vaikų draugai. Negi tikrai dar joks scenaristas nesiėmė rašyti ilgametražio filmo scenarijaus pagal Vaitkutės knygą Jeronimas Dryžius ir įsivaizduojamų draugų departamentas? Jeigu ne, labai keista…

Tai fantastinė knyga. Laimei, ji visai be iliustracijų (išskyrus viršelį), todėl yra labai daug vietos skaitytojo vaizduotei pasiautėti. Pirmiausia, kas tasai keistas personažas Jeronimas Dryžius, garsiausias Padebesių karalystės slaptasis agentas, turintis ištirti dingusių įsivaizduojamų draugų ir prapuolusio miestelio bylą? Autorė ilgokai vedžioja skaitytoją už nosies: lyg žmogus, lyg tigras, lyg katinas, o dar specialiai pakeičiama jo išvaizda, kad mergaitei Upei, pas kurią siunčiamas, atrodytų patrauklesnis. Mėginti įsivaizduoti, kas jis toks, kaip jis atrodo, man buvo vienas didžiausių smagumų pradėjus skaityti šią knygą. Nestokota fantazijos vaizduojant ir kitus nematomuosius draugus. Juk taip ir turi būti – tai vaiko fantazijos pasaulio atspindys: vieni lyg animacinių filmukų vienaragiai, kiti „tarsi paukščio ir slibino hibridas: žvynuotas driežo snukis, ilgas kaklas, keturios galūnės ir milžiniški rausvomis plunksnomis apaugę sparnai“ (p. 84) ir t. t.

Knyga stebina ne tik personažų gausa. Ji tokia sluoksniuota, dinamiška, kad tai net ima trikdyti. Vis dėlto iš daugybės užuominų, vaizdinių audžiama istorija knygos viduryje pradeda įeiti į aiškias vėžes. Autorė labai pasistengė kurdama erdves (juk turi kažkur sutilpti tokia gausybė įvairių fantastinių būtybių): žmonių pasaulis, įsivaizduojamų draugų paralelinė erdvė, pasaulis, kuris tarp mūsų ir kurį galima pamatyti tik pasitepus raganų kremu. O kur dar prapuolęs kaimas ir netikėta erdvė, kurioje personažai jį suranda…

Visa tai sieja detektyvinė linija, grėsminga nuotaika ir… užgimstantis veikėjų ryšys ten, kur jo, atrodytų, būti negali. Vaitkutės pasakojimas sklandus, nemažai vietų, kurias norisi skaityti dar kartą: „Keletas gražių svajonių ir prisiminimų atsiskyrė nuo agento kūno, virto ryškiomis kibirkštimis ir nuplevenę žemyn susigėrė į siaubūno viduje tvyrančią tuštumą“ (p. 101). Tik kai kada grįžta toji nepastatyto filmo nuojauta, kad autorė puikiai žino, kurį mygtuką kada paspausti ir kad veiksmas įsibėgėtų, ir kad skaitytojas spėtų susigaudyti įvykių gausoje ir net nuvarvintų vieną kitą sentimentalią ašarėlę.

O štai pirmoji Indrės Pavilonytės ir Martyno Pavilonio knyga apie Marmius kažkada buvo pristatyta kaip galinti tapti animacinio filmuko scenarijumi. 2021 m. pasirodė jau ketvirtoji šio dueto knyga Marmiai. Draugystės magija, todėl marmių Liu ir Agos pristatinėti nereikia. Tai dar vienas trumpas nuotykis, šį kartą – bandymas susidraugauti su ežero pabaisa Žaliaskruosčiu. Aiškus moralas – nespręsk apie kitą artimiau jo nepažinęs – ir kai kurie šabloniniai posakiai švyti kaip knygos viršelio neoninės detalės: „Baimė mus apakino ir suklaidino. O juk norim to paties – ne pyktis, o draugauti“ (p. 36). Istorija nesudėtinga, jai suprasti nereikia daug vaizduotės pastangų.

Goris iš to paties pavadinimo Virgio Šidlausko knygos, vieniša, beveik sulaukėjusi būtybė (panaši į marmius gąsdinusią pabaisą), irgi įkurdintas pačiame ežero dugne: gyvena vienas, daiktai jam patinka labiau nei gyviai – tikras atsiskyrėlis.

Autorius meistriškai aprašo povandeninį pasaulį ir jo gyventojus (jam padeda ir Marijos Smirnovaitės iliustracijos), kaip vandens purslus taško visokius aprašymus, palyginimus, vaizdingus posakius, mėgaujasi jais: „jei grįšiu be kamuolio – tėvai barsis, o draugai užjuoks ir trauks per žiaunas“ (p. 22). Bet yra ir tokių posakių, kuriuos perskaičius reikia gerokai pasukti galvą, kodėl jie tokie: „Seniai, kai ežeras buvo jaunutis, lyg šviežio pieno stiklinė“ (p. 6). Tiek personažas, tiek aplinka pradedami vaizduoti labai įtraukliai, bet kai autorius imasi atskleisti paslaptį, kodėl Goris tapo atsiskyrėliu, dramatiškas, grėsmingas personažo paveikslas tarsi pradeda aižėti. Nes, tiesą pasakius, ta Gorio sugriuvusio gyvenimo paslaptis man nepasirodė nei didelė, nei kažkokia siaubinga. (Nors gal tai ir yra slapta knygos potekstė, kad pernelyg sureikšminamos gyvenimo smulkmenos.) Paslaptis truputį išpūsta kaip tie švytintys burbuliukai, kuriuos Goris kolekcionuoja savo namuose, – svetimos svajonės. Bet štai pagrobtos kitų povandeninio pasaulio gyventojų svajonės – jau kas kita. Tai graži ir įdomi siužeto detalė. Šidlausko knyga yra iš tų, dėl kurių suspaudžia širdį, kad graži, bet…

Perskaičius Violetos Palčinskaitės Trolį Molį ir Čiurlionį pirmiausia norisi pasitikslinti žinynuose, kokie iš tiesų tie Norvegijos troliai: pikti, nepraustaburniai, išdykę? O tada dar kartą atsiversti lygiai prieš dešimtmetį išleistą ir primirštą autorės knygą Muzika troliui, kurios veiksmas vyksta Norvegijoje. Šį kartą trolis Molis nekviestas atsibeldžia į svečius, į Vilnių. Esą jis didis muzikos mėgėjas, todėl ieškąs Čiurlionio muzikos. Jo nuotykius rašytoja pasakoja sklandžia, gražia kalba, ir trolio kalbos nepraustaburniškumas, įžūlumas visai žavus. Bet kartais teksto visuma išsprūsta iš rankų. Autorė lyg ir nori supažindinti trolį su miestu, bet tada kalbėjimas ima priminti ekskursijų vadovo stilistiką, o kartu tasai Vilnius nėra tikslus (jame spausdinami neegzistuojantys laikraščiai, yra keistas zoologijos sodas). Kur abu veikėjai tyrinėja Čiurlionio kūrybą, irgi nelabai aišku. Palčinskaitė labai jautriai pasakoja apie Čiurlionį, o kartu nori pagyvinti knygą pasitelkta kriminaline linija (sudaužytas automobilis, bandymas iš galerijos pavogti Čiurlionio paveikslą). O dar pandemijos pradžia… Kažin ar ji labai būtina knygos siužetui, nes nei pagreitina trolio išvykimą atgal į Norvegiją, nei apsunkina jo kelionę namo. Atrodo, autorė galėjo parašyti nuostabią knygą vaikams apie Čiurlionį, bet… gal be trolio.

Alvilės Rimaitės knyga Kukū iš pašto dėžutės pasirodė džiaugsminga. Ir tiesiog spinduliuojanti autorės pasitikėjimu kuriant keistuolį personažą Kukū. (Ko gero, patikėjo savo personažo galimybe tapti serijiniu – jau pasirodė ir dar viena knygelė. Bet tebus ji 2022 m. pasakų apžvalgos objektas.) Aštuonmetis berniukas ir jo sesuo išdykaudami vis kukuoja prabėgdami pro seną pašto dėžutę ir pagaliau prisikukuoja naują draugą – joje gyvenantį susivėlusį padarą. Parsineša jį namo, slapsto nuo tėvų. Paslaptingas veikėjas, vaikų nupraustas, pasirodo besąs šviesiai geltonas. Kartais jis gadina orą, erzina kaimyną, išdykauja parduotuvėje, padeda jaunėlei sesutei įveikti sraigių baimę. Tiek tos intrigos ir kitoniškumo. Gal ir gerai, kad autorė parašė tęsinį, – bus įdomu pamatyti, kas išaugs iš Kukū. Knygos kalba graži, bet kartais sunku įtikėti, kad tai aštuonmečio Mykolo balsas, nes žaidybinis elementas labiau kaip suaugusio žmogaus:

– Kukū! – nukaršusios voverės spygtelėjimas einant iš mokyklos.

– Kukū! – kultūringos ponios suulbėjimas grįžtant iš parduotuvės.

– Kukū! – alkano ruonio šauksmas parskuodžiant iš kiemo valgyti. (p. 6)

Autorę galima pagirti už knygos lengvumą ir skaidrumą ir palinkėti neperžengti ribos, už kurios įdomus personažas gali lengvai supanašėti su minkštu pūkuotu žaisliuku iš eilinio prekybos centro. Čia būtų gerai dar kartą prisiminti Vaitkutės Klampynes, kur baubai, kad ir trinasi po stalu kaip kačiukai, bet kartais krimsteli šeimininkui pirštą, kad nei jis, nei skaitytojas nepamirštų, koks yra tikrasis kitokio veikėjo vaidmuo.

Raimondos Razbadauskienės knygos Kas aš toks? pavadinimas tiktų bene kiekvienai „velniavų“ krūvelės knygai, nes dažnoje skaitytojas pirmiausia turi suvokti, su kokiu personažu šįkart susiduria, įsivaizduoti jį, susidomėti juo arba ne, suprasti jį ir t. t. Šioje knygelėje daug triukšmo, ašarų ir lietaus iš esmės dėl nieko – tik tam, kad skaitytojas ir knygos veikėjai pagaliau sužinotų, jog tas nelaimingasis, nerandantis savo tapatybės bei vėjui, krankliui, auksavabaliui, ondatrai ir kitiems įkyrintis klausimu „Kas aš toks?“ tėra paprasčiausias debesėlis. Pabaigoje dar mėginama pateikti trumpus paaiškinimus, kas tie visi sutikti žvėrys, vėjas ir saulė, bet atrodo, kad tai labiau dėl to, jog autorei pritrūko teksto iki viso spaudos lanko.

Editos Lei knygoje Popierinė karūna toliau tęsiama fėjų, naminukų ir kitų vilnonių personažų linija. Šį kartą fotografijose ir tekste – mergaitė Elzė, atvykstanti į seną dvarą ir susipažįstanti ten su kauku Otu. „Pamokanti istorija apie puikybę, kuri slepiasi po netikrais dalykais, bet galų gale nugali išmintis ir nuoširdumas“, – knygos anonsuose giriasi autorių kolektyvas. Tačiau žvelgiant į knygą kaip visumą matyti daugiau instagramiškumo ir filtrų nei nuoširdumo. (Akys nejučiom ima ieškoti kokios nors grotažymės po nuotraukomis.) Norėtųsi šios serijos kūrėjams patarti, kad nebūtina visų idėjų paversti popierinėmis knygomis. Juk puikiai savo (tikiu, kad nemažą) gerbėjų būrį galima pasiekti ir virtualioje erdvėje. O tekstą kuo labiau sutrumpinti. Arba palikti tik nuotraukas.

Keistos pasakinės būtybės pasakų knygose yra susijusios ir su… spalvomis. Selemono Paltanavičiaus pasakoje Kas nudažo pasaulį sukasi metų ratas (mėgstamas šio autoriaus motyvas): vasara keičia pavasarį ir t. t. Į elfus panašūs personažai nudažo gamtą savo spalvomis. Knyga jauki, edukuojanti ir tiesiog spalvinga, kaip ir gamta. Rūtos Dzin iliustracijos išraiškingos, ryškios, tiesa, kartais laviruojančios ant rėksmingumo ribos.

Tai, ką Paltanavičiaus knygoje matome vykstant natūraliai, gamtos rate, reikia išmokti ir praktiškai. Pavyzdžiui, sumaišę raudoną ir geltoną spalvas, gausime oranžinę. Spalvininkystės pradmenys vaikams būtini. Renatos Bee knygoje Spalvų namelis gyvenančios įdomios veikėjos spalvos lankydamosi viena pas kitą susimaišo ir vis kitaip nudažo kambarius. Mintis graži, bet visa kita – baisu. Išmokyti vaiką maišyti spalvas, bet sugadinti jo meninį pajautimą, skonį? Jau geriau žiūrėti, kaip spalvas maišo vasara ar ruduo. Gyvai.

Smagu ir smalsu, kai vaikams pradeda rašyti iki tol kūrusieji tik suaugusiesiems. 2021 m. pasirodė Giedrės Kazlauskaitės trumpos siaubo istorijos Pelė pianine. Knygelė mažučiukė – tik trys istorijos. Derančios prie velniavų savo nuotaika – šiurpios. Gal net kiek ivanauskaitiškos. Vienoje jų šeimos automobilyje nevaldomai ima daugintis boružės, kitoje keistas personažas Nagius kraustosi iš vieno bato į kitą. Pirmame tekste berniukui Rapolui ramiau, kai pelė apsigyvena pianine, nes „Rapolas tiki raganomis. Jos įslysta į namus pro kaminą ir sėdasi prie senos siuvimo mašinos. Rapolas įsitikinęs, kad raganos siuva maišus vaikams grobti arba kokius kitus skarmalus savo piktiems darbams“ (p. 13). Klausydamasis, kaip pelė laksto pianino stygomis, vaikas raminasi. Mistinė nuotaika pagauta, tik kas toliau? Ši knygelė primena didesnės ar labiau užbaigtos knygos vaikams arba paaugliams apmatus – aš būčiau sutikusi tokios palaukti.

Nuo velnių prie pelių – ar gyvūnų pasaulis tik jaukus?

Apie tai galvodama lūkuriuoju, – ir pelė iš knygelės pianino pasprunka. Seku pãskui ją prie kitos nemažos knygelių krūvos – apie gyvūnus. Pažiūrėti, kokia ten velniava ir žvėrynai… Kazlauskaitės pelė palydi mane iki kitų pelių karalijos dviejose pernai pasirodžiusiose Ignės Zarambaitės knygelėse – Slapta laiškų rašymo agentūra ir Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje. Čia pelės irgi gyvena šalia, tik ne pianine. Jos susikuria žmonių pasaulyje visą savo karalystę. Ji veikia kaip suaugusiųjų modelis, atsiradęs autorės knygoje Emilio laiškas.

Pirmojoje knygelėje pašto pelės Berta Ilgauodegė, Liudvikas Šlaputis ir Goja, pastebėjusios, kad ne visi miestelio gyventojai jaučiasi laimingi, nusprendžia jiems padėti. Misija paprasta – suvesti krūvon tuos gyventojus, kuriems pagaliau reikia pasikalbėti ir išspręsti tarpusavio bėdas. Pelės tai sprendžia ir laiškais, ir tiesiog improvizuodamos, kai laiškai nepasiekia adresatų. Smagi, lengva knygelė su tikrai įdomiais minčių posūkiais: „Reikėjo labai pasistengti įsijausti į tų žmonių padėtį. Bet kaip pelei įsijausti į žmogų? <…> kaip mintis dėstytų mokesčių inspektorius?“ (p. 35). Pelės ne tik gyvena šalia žmonių. Kad jiems padėtų, jos bando rasti kelią į žmonių mąstyseną ir pagaliau – širdis. Knygos pabaigoje užmetamas kabliukas, kad pelyčių nuotykiai dar nesibaigė. Truputį vėliau pasirodžiusi knygelė Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje labiau skirta kalėdiniam laikotarpiui. Todėl prisiminkite ją metams einant į pabaigą, kai ieškosite ko nors jaukaus ir kalėdiško mažiesiems prieš pat šventes.

Kalėdų Senelis, pas kurį atkeliauja pelės, kiek primena instagraminį fotomodelį. Jis užsiima madinga joga, geria matę, groja smuiku – toks naujasis hipsteris, autorė specialiai jį taip persaldina. „Ir jis pats kitoks, <…> ne kresnas, pilvotas, o sportiškas, liesas. Matėt, kaip apsikirpęs barzdą? Atrodo kietai!“ (p. 32). Šis Kalėdų Senelis nepersidirba, tiesiog ilsisi, nes daug kas automatizuota – kompiuteriai skirsto vaikų laiškus pagal algoritmus. Bėda tik, kad lieka neišpildyti „niekam nepriskirti“ vaikų norai, kurių standartizuotos programos negali suprasti. Autorė labai gražiai juos apibūdina: „Ten slypintys troškimai buvo keistesni už kitus. Vaizduote apčiuopiami, bet veik neįmanomi“ (p. 86).

Bandant išgelbėti tuos keistus vaikų troškimus ir sustyguota antroji šios knygos pusė. Tiesa, ji kiek perkrauta detalių, primenančių prieškalėdinius „visos šeimos“ filmus: Kalėdų Senelis atsikvošėja ir vėl imasi skaityti vaikų laiškus, susitaiko su dukra Elena, stengiasi išpildyti Emilio norą, kad tėtis bent kartą Kalėdas švęstų kartu…

Ko gero, šie du Zarambaitės kūriniai yra bene geriausia, ką iš bendro gyvūnų ir žmonių pasaulio nuotykių galima pasiūlyti skaitytojams, ieškantiems ko nors kiek ilgesnio ir įdomesnio nei tik paveikslėlių knygos.

Sudėtingas buvimas kartu

Kiek kitoks, atšiaurokas suaugusiųjų pasaulis vaizduojamas ryškioje, tapybiškoje Jurgos Vilės ir Akvilės Magicdust paveikslėlių knygoje Pulpas ir jo žalia koja. Kaime prie jūros, kur žvejai nuo seno gaudo aštuonkojus ir gamina iš jų tradicinį patiekalą, berniukas prisijaukina aštuonkojį Pulpą. Jie draugauja, kartu žaidžia, mokosi, kol į kaimelį atvykęs delegatas užsinori žolelėse troškintos aštuonkojo kojos. Ir nors Pulpas pakliūva į žvejų tinklus, netenka kojos, viskas vaizduojama su atsainiu lengvumu, nuotaika visiškai kitokia nei anksčiau aptartoje knygelėje. Koją pavyksta ištraukti kone iš delegato burnos ir vėl prisiūti aštuonkojui. Visą žalią. Kryželiu. Geriau pagalvojus – visiškas nonsensas, bet niekam tai nerūpi – svarbu, kad nugali meilė ir draugystė. Berniukas toliau bičiuliaujasi su Pulpu, o miestelyje įsteigiamas aštuonkojų mylėtojų klubas.

Žvirbliukas iš Ilonos Ežerinytės knygelės Gė apsigyvena suaugusių žmonių pasaulyje. Jis įskrenda pro pravirą langelį į prekybos centrą, lesioja trupinius, linksmina lankytojus, tampa prekybos centro „reklaminiu veidu“, lakuojasi nagus, įkurdinamas ant dirbtinio medžio šakų įtaisytame lateksiniame (hmmm) lizdelyje. Kad šie komerciniai burtai išsisklaidytų ir žmogiškajame blizgesyje įstrigęs žvirbliukas išsivaduotų, autorei prireikia kitos linijos – luošos balandės. Tik vargu ar joje patoso yra mažiau nei blizgiame žvirbliuko gyvenime. Nei iš šio, nei iš to pasiryžusi imti ir numirti, vienakojė balandė rėžia lateksiniam žvirbliukui iškilmingą kalbą: „Tu nesi žmonių žvirblis, parsiduodantis už skanesnį trupinį, ištroškęs dėmesio ir garbės. Tu – laisvas paukštis. Tavo širdis dar pamena dangų. Ir todėl patikiu tau savo vaiką“ (p. 43). Žodžiu, žvirbliukas duotą pažadą ištesi, globoja, moko skraidyti jos vaiką (girdėtas motyvas vaikų literatūroje) ir jie abu dingsta iš plastikinio rojaus. Ir žmonių pasaulio. Tik kam reikėjo žvirbliuką pavadinti Gė? Lyg autorė pati tarnautų vienam Vilniaus prekybos centrui.

Nebent tik Selemono Paltanavičiaus knygelėje Šuniuko metai kaime visai kitoks gyvūno santykis su žmonių pasauliu: ankstyvą pavasarį gimęs šuniukas stebi kaimo gyvenimą keičiantis metų laikams. Nėra čia nei įtampos, nei baimės, tiesiog ir vėl gražus gamtos rato sukimasis ir lengva pažintinė funkcija. Žmonės stebimi labai iš tolo…

Gyvūnai be zoologijos sodo arba be žmonių

…ir tolsta, kol liekame visai be jų. Taigi pereiname prie nemažo pluošto knygelių, kuriose nėra sąlyčio su žmonių pasauliu, – suaugusiųjų ar vaikų elgesio modeliai, santykiai čia perkeliami į gyvūnėlių pasaulį. Ir jų tokia įvairovė, kad tikrai velnias koją nusilaužtų.

Pradėkime nuo dviejų pernai pasirodžiusių knygelių patiems mažiausiems – Nadios Kovaliovos Meškis ir žąsis. Gera būti kartu bei Meškis ir žąsis. Pyrago diena. Autorė pajuto smagumą rašyti tęsinius. Bet šiuo atveju tai joks trūkumas. Tiesiog knygų lentyną papildė dar dvi paveikslėlių knygos, kurių personažai nepatiria jokio vargo. Šios šviesios, draugystę spinduliuojančios knygos pradedantiesiems skaityti tiesiog skatina draugauti ir džiaugtis.

Šiek tiek daugiau konfliktų ir šurmulio keliose kitose knygelėse, tarp jų – vos pradėjusiems skaityti skirtame Selemono Paltanavičiaus Paspirtuke. Lapiukas norėtų važinėtis paspirtuku, bet miško draugai nelinkę draugiškai juo pasidalyti. Tuomet personažas nusprendžia juos to išmokyti. Moralas paprastas, aiškus – dalykis ir mokyk to kitus. Jolitos Zykutės Spyglio pagrindinis veikėjas – visko bijantis ežiukas. Savo baimes jis nugali, o virš teksto prasklendžia moralo šešėlis, kad dviese bijoti smagiau. Meškiukas iš Selemono Paltanavičiaus Pačios geriausios uodegos pameta uodegą ir pamiršta, kokia ji buvo. Knyga turi ir pažintinę funkciją – supažindina, kaip atrodo gyvūnų uodegos, ir paguodžia, kad visa, kas sava, yra geriausia, nes tai – tavo tapatybės dalis. Vilmos Zareckaitės Zebro gimtadienis nesustyguotas, nes gimtadienio dovanas zebrui tempia ežys, voverė, žvirblis ir kiti lietuviški padarai, pakeliui dar ne visai vykusiai pamoralizuodami. Štai kaip varna pasišaipo iš užkimusios lakštingalos: „Tai puikybės liga. Žvirblių balsai ne tokie melodingi, bet ir čirškučiai puikūs dainininkai“ (p. 19). Raimondo Jurgaičio knygoje Žirafa netelpa į lapą ryški žaidybinė funkcija – sutalpinti didelę žirafą lape. Randama grynai techninė išeitis – žirafa nupiešiama per du lapus. Žaisminga, bet iliustracijos neypatingos. Sandros Valavičiūtės Mįslių gatvėje nuo vieno prie kito gyvūnėlio būsto skaitytoją veda mįslės, nes namai šioje pasakoje ne sunumeruoti, o sumįsliuoti. Čia autorei dar prisireikia keisto paštininko Uvio, kuris, sprendžiant iš iliustracijų, primena pašto ženklą, nuskeltą skiedrą ar viešojo transporto bilietėlį. Matyt, autorė taip skubinosi kurti mįslių liniją, kad paliko šį personažėlį nei šiokį, nei tokį. Neužbaigtą. Jis knygelėje yra tiesiog toks vedlys – nešioja laiškus, ieško pono zuikio, mena mįsles, randa žiogą, vorą, žuvį ir kitus gyvūnus. Iliustracijos abstraktesnės, knygelė šviesi, skatinanti pagalvoti, žaisti ir paskaičiuoti. Iš šios grupės knygelių vertesnis dėmesio Beno Bėranto Bambukas yra lėėėtas, iliustruotas Vilijos Kvieskaitės paveikslėliais. Autorius motyvuotai remiasi fi zinėmis gyvūno savybėmis, nes iš tiesų pandos labai tingios ir lėtos. Pandukas Bambukas toks lėtas, kad iš to kyla komiškų situacijų: „Bambukas yra lėėėtas pandukas. Kol jis iškiša tingų liežuvį, ledai būna seniai ištirpę“ (p. 10).

Knygoje gražiai išvyniojamas moralas, kad nieko tokio būti kitokiam, o patyčios yra blogai, bet kai autorius įninka šitaip vaizduoti Bambuką, nejučia širdin pradeda smelktis šaltis: ar tik ir jis kartu su kitais slapčia nekikena iš panduko lėtumo?

Renatos Šerelytės knygoje Pelėdžius ir purpurinė antis ryškus draugystės motyvas, tik draugų pora čia labai keista: antis nenorėjo skraidyti, nes buvo įsiganiusi, kad jos nenuneštų vėjas, pelėdžius irgi niekur nelakstė, nes daug galvojo. Gyveno abu, kaip norėjo, nors buvo apkalbinėjami, kaip kas netingėjo. Iš esmės tokios poros draugystės jau ir užtektų nedidelės knygos siužetui. Bet autorė į pasakojimą dar įtraukia iliuzionistą Burk Paburk, iš kurio kyla pasakinis jovalas: vėjas nuneša jo stebuklingą skrybėlę, dingsta joje gyvenęs triušis, šis vėliau krečia visokias eibes ir t. t. Viskas žaižaruoja, keičia spalvas tik tam, kad triukšmingieji veikėjai išsikraustytų ir vėl viskas grįžtų į savo vėžes: antis toliau keptų pyragus, o pelėdžius mąstytų apie gyvenimo tuštybę. Žodžiu, kažkas šioje pasakoje nesiriša.

Visai kitokį pažintinį atspalvį turi Aido Jurašiaus Žąsino Gagio kelionės. Čia tėčio ranka lyg žąsino galva (tarsi žaidžiant šešėlių teatrą) pasakoja apie keliones: „Tėčio ranka buvo žąsinas Gagis. <…> Gagis buvo žąsinas, gyvenantis tėčio rankoje“ (p. 7). Tas įdomus rankos-žąsies motyvas kartojamas ir iliustracijose. Knyga sudaryta iš atskirų pasakojimų, kurių kiekvienas prasideda tarsi pasakos formule: „Kartą skridau pas žąsį į Italiją“, „Kartą skridau pas žąsį į Kiniją“. Įdomia, tarsi vyriška intonacija pasakojamos trumpos istorijos. Žinoma, pasąmonėje žąsis + kelionės visuomet lygu Stebuklingosios Nilso kelionės. Tačiau čia pasakojimo stilistika visai kitokia. Ir kai paskutinėje dalyje žąsinas susiruošia skristi pas žąsį į Japoniją, bet vis dėlto lieka su sergančiu vaiku, pažintinis knygos atspalvis virsta kitu labai svarbiu – draugystės ir prisirišimo – motyvu.

O kur princai, vienaragiai ir katinėliai?

Kai visos velniavos jau atskirtos nuo mielų (arba piktų) žvėrelių, galima pasidairyti, kas dar liko. Gal kas nors dar yra tiems, kurie velnių nenori, o tarp gyvūnų pasigedo katinėlių (nes jų ir nebuvo)? Gal princai ar princesės? Atsakymas – beveik nieko… Bet gal ir gerai. Pauliaus Varnelės Trumpa pasakėlė apie karaliuką Burbuliuką lyg ir galėjo būti šmaikšti: karalystėje nieko įdomaus nevyksta, karalius auginasi pilvą ir nebetelpa į šarvus, mažasis karaliukas nuobodžiauja ir svajoja apie riterių kovas. Už pilies mūrų irgi nuobodžiaujantis slibino jauniklis apgaule išvilioja karališkąją šeimą į dvikovą. Vis dėlto skaitant nepalieka įspūdis, kad tai toks pasakinis pasaulis, kurio baterijos jau išsikrovusios, tad ko nors naujo, net tiesiog pramoginio, jis nebegali pasiūlyti.

Dėl to paskutinę akimirką nutariau apversti visas taisykles ir netiesioginiu 2021 m. pasakų princu karūnuoti Nuką iš Audros Baranauskaitės ir Linos Itagaki Nuko. Nesąmonė? Tikriausiai! Juk šio teksto veikėjas – paprastas berniukas. O gal nepaprastas? Šios knygelės tekstas visiškai nonsensiškas: jei skaitai iš vienos pusės, berniukas Nukas nieko negirdi, jei apverti knygą iš kitos – nieko nemato, bet pradeda girdėti. Tokia dviejų galimybių knygelė.

Juk stebuklai – tai nebūtinai tuntai mitinių būtybių, pulkai dryžuotų, pūkuotų, raguotų, kalbančių ar išdaigaujančių gyvūnų. Stebuklas ir pasaka dažnai blyksteli paprastame žaidime. Nukas stringa visuose ekselio langeliuose, verčia sustojus klausti, ar tai pasaka. Ir kas pernai buvo pasaka? Ir kas bus šiandien, rytoj?

Elnias devyniaragis sugrąžino saulę. Dienos eina ilgyn, gal kas nors nušvis ir literatūros padangėje? Gal iki 2022 m. pabaigos atneš ant ragų ir pasakų. Kad vaikų literatūros pasaulis nesutemtų neprašvintamai.

­___________________________

* Yra papildomų sąlygų, jei norite princų arba katinėlių.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 1 (101)