Kai morkai negali įsakyti (2021 m. lietuvių vaikų poezija)

 

 

 

 

 

Kasmet išleidžiama gausybė knygų. Vaikams taip pat. Ir vis dėlto toje gausoje kartais sunkoka rasti kokybės matmenį. Gausybė poezijos leidinių mažiesiems, rodos, turėtų patenkinti ir išrankiausią skaitytoją, bet taip nėra. Apžvelgdami 2021 m. derlių, išvystume, kad didžioji dalis kūrybinių vaisių (ir daržovių) vis dėlto turi daugiau trūkumų nei privalumų. Žinoma, prieš pradedant kalbėti konkrečiau, dera pasakyti, kad kiekvienas kritinis teiginys nėra absoliutaus teisingumo išraiška ir kad ši apžvalga nepretenduoja į galutinės instancijos nuosprendį. Labiau verta į ją žvelgti kaip į subjektyvius vieno skaitytojo regėjimus apžiūrint vieną tokį kolektyvinį vaikų literatūros sodą (ir daržą).

 

Įkalintieji projektinėse formose

Žvelgiant į poezijos knygų vaikams visumą tematikos aspektu, ypatingų išteklių nematyti. Dažniausiai gamta ir tėvynė, tėvynė ir gamta. Netgi jau anksčiau kelią į mažųjų skaitytojų ir jų tėvelių širdis radę kūrėjai labiau užsiima tam tikros knygos-koncepto projektavimu. Savaime tai nėra blogai, bet kai tarp originaliųjų randi vos vieną kitą autorių (maloni išimtis – Dainius Gintalas, taip pat viena iš dviejų Pauliaus Norvilos knygų), norom nenorom imi svarstyti, kur ieškoti įvairesnės kūrybos.

Ar dabar dėmesio vertos tik taikomosios, praktiniais, pragmatiniais ryšiais susaistytos knygos-daiktai? Sakykim, Mariaus Marcinkevičiaus Laikrodukas, Violetos Palčinskaitės patarlėms ir priežodžiams skirta Bala nematė, kaip analogiją gal galima įvardyti 2020 m. išleistą Antano A. Jonyno Skambančią ABC. Net ir, pavyzdžiui, vėliau minėsima ir pagirsima Indrės Zalieckienės knyga Kaip sutramdyti žvėryną? yra labai nuspėjamos struktūros – sukurta tvarkos ir netvarkos tam tikrose patalpose principu.

Žinoma, ugdymo, švietimo aspektas labai svarbus, o ir sąrangos chaoso knygose neturėtų būti – tačiau tarp tų praktinių konceptų, tegu ir meistriškai sukurtų, vis tiek jautiesi labiau kaip dirbtuvėlėse, o ne knygos pasaulyje. Kai pasakojimas tampa nuspėjamas, tarsi nebelieka paslapties, o kartu prarandama ir gelmė, kurios, kaip tiki šios apžvalgos autorius, reikia ne tik suaugusiems, bet ir mažiesiems skaitytojams. Tokios bendrosios įvadinės pastabos, dabar pabandykime apžvelgti knygų derlių iš arčiau.

Polka su deminutyvais

Panašiai turbūt niekad nešokęs žmogus jaučiasi pačiuptas įsilinksminusios kompanijos sutrypt kokiame giminės baliuje polkos su ragučiais. Tarsi gerbi tradiciją, supranti, kad ji atėjusi iš tolimos praeities, bet tas visuotinis supratimas, kad visi turi šokti, nes kitaip šventė nebus vykusi, švelniai tariant, varo į neviltį. Panašiai ir su poetine tradicija – daliai autorių kasmet atrodo, kad jeigu rašai vaikams, tai būtinai ten turi atskubėti „pavasarėlis“, ką nors solidžiai tarti „tėvelis“, šypsotis „saulelė“, žydėti „obelėlė“. Tokios knygos prigrūdamos tiek sacharininių priesagėlių bei klišinių epitetukų, kad net pratusį ir užsigrūdinusį sapnuotoją bei skaitytoją pila šaltas prakaitas ir norisi kaip nors pabusti iš to intensyvaus kankinimo mažybinėmis formomis. Štai vienas prevencinis pavyzdys iš daugybės aptinkamų leidiniuose, šiuo atveju tai būtų Nijolės Balsytės-Pocienės Vaikystės spalvos: „Vai, ačiū tau, / kad sugrįžai, / Pavasarėli žydraaki“ („Žydraakis svetys“, p. 7). Šiek tiek guodžia, kad daugelio tokių poezijos rinkinių vaikams tiražas nėra didelis, tad tikimybė aptikti juos kur nors už gimtojo rajono ribų ir ne Nacionalinės bibliotekos fonduose nėra didelė.

Regioninės leidybos apgulty

Vis dėlto kai kuriuos poezijos rinkinius galima laikyti esančius riboto perimetro – jie svarbūs juos inicijavusiems leidėjams. Dažniausiai tai pačios savivaldybės. Kaip pavyzdį miniu Kauno rajono iniciatyva išleistą Viktorijos Guseinovos knygelę vaikams Kur slepiasi svajonės su pradinukų piešiniais. Ta pati autorė išleido ir dvikalbę knygelę lietuvių ir prancūzų kalbomis Per balas į salas. Vėžliuko istorija. Rezultatas toks pat – rimuojama atmestinai parenkant žodį: „Rytą, kai pramerkė bluostus, / Ašara nuslinko skruostu: Nėra brolių, seserų, / Nėra čia šiltų srovių“ (puslapiai nenumeruoti).

Kiekviename rajone turbūt yra po keletą knygelių kasmet išleidžiančių literatų. Yra ir ilgamečių. Pavyzdžiui, Jonas Jakštaitis-Šlapelis, dešimties (!) knygų vaikams autorius, šiemet Tauragės regionui išleido dar vieną vaikų poezijos knygą – Kiškiai žolę pjovė. Ir kaip čia neprisiminus vieno seno, labai žinomo filmo dainos apie zuikius, kuriems viskas vis vien.

Tad tokios bendrosios tendencijos, rodančios (turbūt kaip ir kasmet) labiau kiekybines, o ne kokybines poezijos (ir ne tik) leidybos ypatybes. Vis dėlto derėtų aptarti, kas šiame fone išskirtina ir rekomenduotina.

Skaityti ir vasarą, bet ne tik
Virš. dail. Jūratė Račinskaitė
Virš. dail. Jūratė Račinskaitė

Ramutės Skučaitės poezijos rinkinį vaikams Liepos mėnesį po liepa drąsiai galima laikyti puikiai derančio kūrėjų dueto (poetės ir dailininkės) meistrystės pavyzdžiu. Aukštos ritminės prabos ir gero rimo mokyklos tekstai puikiai dera su jaukiomis Jūratės Račinskaitės iliustracijomis. Tas ryšys labai juntamas visoje knygoje.

Patirtis ir gebėjimas sieti kūrybą su tautosaka, ankstesniu vaikų literatūros kanonu paprastas gamtines vasaros istorijas, eiliuotus pasakojimus paverčia įdomiais, kartais netgi turinčiais savy ugdomojo elemento tekstais. Sakykim, eilėraštyje „Kalba lapė!“ galima rasti užuominų į papildomą folkloro kontekstą: „Lig šiol kiekvienas strazdas žino, / Kad lapė eglę kirst grasino“ (p. 23), o štai istorijoje apie obelėlę girdėti ne tik tautosakiniai, bet ir Kosto Kubilinsko poemos „Bebenčiukas“ ataidai, bent jau tam tikra rimavimo ir epitetų lygmens giminystė: „Laukinė obelis prie miško / Plačiai baltais žiedais aptiško, / O jos dukrelė – obelėlė / Tik nuogas šakeles iškėlė…“ (p. 73).

Jau vien gausybė personažų – istorijų dalyvių, – kuriais apgyvendinta liepa ir jos apylinkės, liudija gyvūnijos įvairovę: uodas, sraigė, driežas, ūdra, bebrai, o kur dar tradiciniai kiškiai, minėtoji lapė ir vilkas…

Sodrios vasaros spalvos kartais sutirštinamos, autorei nusišypsant, irgi taip subtiliai, skučaitiškai, – giedras linksmumas, bet šalia nujaučiamas ir šioks toks liūdesys. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Ką išsiaiškino vilkas“ netrūksta humoro apraiškų: „Buvo, sako jie, / Laikai, / Kai šienaudavo / Vilkai. // Nepranešim / Nieko nauja: / Jie dabar / nebešienauja…“ (p. 77).

Jūratės Račinskaitės iliustr. iš knygos „Liepos mėnesį po liepa“. Autorė Ramutė Skučaitė, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2021 m.
Jūratės Račinskaitės iliustr. iš knygos „Liepos mėnesį po liepa“. Autorė Ramutė Skučaitė, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2021 m.

Visi knygos pasakojimai, susieti atsikartojančio refreno „po liepa“, kuriami ne pasitelkiant ypatingus siužeto vingius ar žaižaruojančius kvapgniaužius nuotykius, o yra įtaigūs savo paprastumu, tam tikru nuosaikumu, kuriam (kaip ir viso rinkinio moto) galima būtų parinkti citatą iš eilėraščio „Irgi atsitikimai!“: „Kai nieko nenutinka – / Taip pat atsitikimas“ (p. 89).

Tad Liepos mėnesį po liepa yra knyga, kurią drąsiai galima rekomenduoti kaip visom prasmėm meistrišką puikios poetės eilėraščių vaikams rinkinį. Skaitytina ne tik po liepa ir ne tik vasarą.

Varliagyvių pasaulio džiazas
Virš. dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė
Virš. dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė

Prieš aptariant kitą knygą, galima vienu aspektu paminėti ankstesniąją – į 2021 m. vaikų poeziją atplaukė daug varlių. Bent jau į tą kūrybos dalį, apie kurią norisi pakalbėti plačiau. Skučaitės rinkinio eilėraštį „Ir varlyne, ir kitur“ – su dedikacija ant lūgnės lapo („Taip, bet kur / Mes kurkiam savo gražų KURRR!“, p. 85) – galima būtų lyg įvadą įdėti į Dainiaus Gintalo eilėraščių rinkinį vaikams Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės, kuriame dėmesio varlėms netrūksta. Ten jos taip pat turi savą ekspresiją.

Gintalo kūryboje vis svarbesnis tampa improvizacinis, džiazuojantis stilius – tai atsispindi ir šiame rinkinyje vaikams. Laisvam poetiniam kalbėjimui pajungiami bene visi teksto lygmenys – nuo fonetinio, akustinio iki ritmuoto didesnės apimties pasakojimo. Bene pagrindinė šios knygos skirtis kitų pernykščių poezijos rinkinių fone – daug nekonvencinio kalbėjimo, atsisakyta rimavimo tradicijos. Tačiau negalima būtų teigti, kad poetas visiškai atsitraukia nuo ankstesnių kartų kūrybos. Šalia gan egzotiškų varanų varaniškos, avangardistinės kalbos („VOR VAR KAR VOR VAR KAR / sujudo varanai“, p. 45) galima rasti ir jungčių jeigu ne su tautosaka, tai bent su Marcelijaus Martinaičio ar Sigito Gedos poetine kalba: „Boruže boružėle, / dailioji Dievo karvyte, / būk gera, / nebūk karvė, / tapk mano karpa / bent vakarui…“ („Varlės prašymas“, p. 34).

Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės iliustr. iš knygos „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai varanai ir varlės“. Autorius Dainius Gintalas, leidykla „Žalias kalnas“, 2021
Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės iliustr. iš knygos „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai varanai ir varlės“. Autorius Dainius Gintalas, leidykla „Žalias kalnas“, 2021

Toks įvairių kalbos lygmenų derinimas, jų dermės paieškos ir paverčia Gintalo stilių bei visą knygą beveik sprogstamuoju improvizaciniu kokteiliu kalbine prasme, galbūt tik lieka neaišku, kiek jaunasis skaitytojas pajėgus jį suvokti. Bet tokių klausimų turbūt kelia kiekviena originalesnė, ne itin išmintu taku į skaitytojų pasaulį ateinanti knyga. Belieka palinkėti šiajai sėkmės pavasarėjančiuose 2022 m. laukuose. (Plačiau apie šį poezijos rinkinį žr. Rubinaitis, 2021, Nr. 4 (100), p. 21–23.

Sužvėrėjusio gyvūnijos pasaulio klausimu
Virš. dail. Indrė Zalieckienė
Virš. dail. Indrė Zalieckienė

Tvarkos ir netvarkos tematika neabejotinai viena aktualiausių vaikų literatūroje, skaitytojo amžius tarsi įpareigoja autorius šia tema ką nors parašyti. Todėl ir leidinių, vienaip ar kitaip su ja susijusių, parašoma kiekvienais metais. Ne išimtis ir praeitieji. Gal ir užtektų tiek tepasakyti, jei ne Indrės Zalieckienės Kaip sutramdyti žvėryną? – dar viena ryškiaspalvė poezijos vaikams knyga.

Dėl tematikos aktualumo galbūt sunku sugalvoti kokį nors itin originalų (ir dar turintį didaktinių tikslų) naujos knygos apie tvarkymąsi siužetą, bet autorė atpažįstamas schemas (ką išmėtei – sutvarkyk) subtiliai išslapsto kaip nykštukus bute. Pasirinkta koncepcija gan aiški ir atpažįstama: mamos ir dukros dialogas aptariant tvarką ir netvarką vis kitoje patalpoje (virtuvė, kambarys, vonia ir t. t.), kur rūpesčius kelia vis kitas gyvūnas (arklys, dramblys, žirafa, pelikanas…).

Gana grakštus rimavimas puikiai dera su geru humoru. Būtent tai šį poezijos rinkinį daro pastebimesnį ir priverčia šyptelėti net ir suaugusį rukną… Pavyzdžiui, yra toks pokalbio fragmentas, kur kalbant apie arklio prikrėstas eibes ir apverstą aukštyn kojom kambarį bei mamai „prisimenant“, kad ir ją vaikystėje aplankydavęs arklys, dukra klausia: „– O tėtis? Mamyte, / Paklauskim ir tėčio! / – man rodos, kad tėtis / Sulaukdavo briedžio“ (p. 8). Arba šis tas apie dar vieną egzotišką plėšrūną, taip pat šmaikščiai ir įtaigiai: „Vėl skylė ir dar skylė, / Kelnių keliai vėl pradilę. / Aš gerai žinau, kodėl. / Mano spintoj – krokodilas!“ (p. 18).

Taip gan paprastu principu sukonstruota ir gaiviu humoru apdovanota knyga veikia visai neprastai – pailsi nuo amžinos vidinės ir išorinės netvarkos pervargusios didžiųjų skaitytojų nervų ląstelės, o mažieji turi progą pagerinti tvarkymosi įgūdžius ir susipažinti su gerokai didesniais už Netvarkos nykštuką gyvūnais. Visi laimingi.

Apie Tokį Lokį ir paryškintą gerą draugą

Paulius Norvila pastaraisiais metais rašo ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Jo eilės išlaiko gana grakštų rimą, sunkiau nuspėjamą eiliuotos istorijos naratyvą ar bent jau polinkį į didesnės apimties, ilgesnį eilėraštį-pasakojimą – taip tarsi norima šlietis prie epinio kalbėjimo tradicijos ar vėl ją atkurti. Beje, tai nebūtinai tampa laimėjimu. Pavyzdžiui, 2021 m. išleista Pauliaus Norvilos eilėraščių vaikams knyga Viena galva mažiau, sudaryta iš atskirų eilėraščių, bandomų sujungti į visumą, vis dėlto yra pabira ir vientiso įspūdžio nedaro arba bent jau tame kalbėjime yra keistų įtrūkių.

Virš. dail. Jurga Šulskytė
Virš. dail. Jurga Šulskytė

Bet pernai pasirodė ir dar viena poeto knyga, kuriai norisi skirti daugiau dėmesio, – eiliuotas pasakojimas Apie vieną Tokį Lokį (iliustravo Jurga Šulskytė). Pirmiausia ši istorija pastebėtina dėl talpaus pasakojimo. Autorius renkasi mažajam skaitytojui rimuotai kalbėti apie lokio, ieškančio savo uodegos, klajones. Susidūrus su originalesniu siužetu, čia, kaip ir kalbant apie Gintalo knygą, kyla papildomų klausimų dėl adresato. Ar mažasis skaitytojas lengvai suvoks metaforine kalba reiškiamas keliones arba kiek pradinuko dėmesį išlaikys intarpai, kuriuos galima pavadinti autoriaus vargais: „O daugiau nežinau, ką patarti galėčiau, / mielai pasikviesčiau arbatos aviečių, / bet rašau dvi knygas ir skubu, kad suspėčiau“ (p. 13). Žinoma, galima sakyti, kad vėliau kalbama apie sunkumus ir jausmus, kuriuos patiria lokio sutikti gyvūnai: visi jie ne itin laimingi, pastebi pagrindinio veikėjo trūkumus, bet pritrūksta empatijos. Knyga įdomi ne vien dėl sutiktų miško (ir nebūtinai miško) gyventojų (ežys, kiškis, kurmis…), bet ir geografinėmis nuorodomis: Šiauliai, Molėtai, Biržai, Vilnius etc. Galima pritaikyti edukacijai. Kaip ir terminus, kurių kasdien neišvysi eiliuotuose pasakojimuose. Pavyzdžiui, minimi „gigabaitai“, kurie telpa pelėdos galvoje. Beje, ši veikėja ir atskleidžia lokiui jo skausmo paslaptį – ne uodegos reikia, o draugų. Vis dėlto skaitant neapleidžia jausmas, kad istorija į pabaigą išsikvepia arba ne visai aišku, kaip ją pabaigti, o pabaigti reikėjo. Ir pabaigta panašiai kaip nudainuotoje visų šimtadienių dainoje „Reikia draugą turėti“: „nes jau nieko nereikia, kai draugą turi – / gerą draugą, kuris apkabins ir paguos, / ir neleis nukabinti nosies rudos“ (p. 37). Taigi atrodytų, tokia įdomi istorija, o taip vienmatiškai pasibaigia… Nelabai supratau, kam reikėjo pajuodinti, išryškinti tą „gerą draugą“ – tarsi žodžių įtaigos būtų per maža… O net jei ir taip, tai ar padeda toks priedas? Lyg ramentas koks. Na, bet gal čia šios apžvalgos autoriaus kaprizai – noras, kad talentingas poetas rašytų vis geriau. Ir vis dėlto knyga verta dėmesio.

Neregėtas balos gražumas
Virš. dail. Simonas Kvintas
Virš. dail. Simonas Kvintas

Bala nematė – tokiu skambiu pavadinimu poezijos knygą vaikams pernai išleido ir dar viena puikiai skaitytojų pažįstama autorė – Violeta Palčinskaitė. Iš lietuviškų priežodžių ir patarlių lobyno rašytoja renkasi tam tikrus posakius, apipina juos savo poetine išmone ir taip papasakoja vis kitą istoriją. Labai žaismingai šią knygą praturtina, o kartais netgi papildomų konotacijų prideda ir ryškiaspalvės dailininko Simono Kvinto iliustracijos.

Bet mūsų dėmesio centre – tekstas. Gana aiški knygos koncepcija leidžia saugiai jaustis skaitytojams, kurie nori, kad leidinys ir ugdytų, šio to mokytų. Netgi Palčinskaitės pasirinkta eiliuoto pasakojimo forma su apibendrinimu kūrinio pabaigoje kiek primena pasakėčią.

Esama ir tiesiog gražaus išaiškinimo. Pavyzdžiui, eilėraštis „Pūsti į vieną dūdą“ baigiamas taip: „Ką tai reiškia? – / Klausia Rimas. / Pats atsako: / SUTARIMAS“ (p. 13). Poetinė meistrystė, kaip ir Skučaitės knygoje, atsiveria netikėtomis pauzėmis, stabtelėjimais: „Nuklydom nuo kelio. / Norėjom greičiau. / Verčiau jau nebūtų takelio. / Verčiau…“ („Nemeski kelio dėl takelio“, p. 21).

Šių laikų įtampas ir grėsliuosius ženklus neabejotinai praskaidrina, prasklaido knygos, kurios turi humoro galios. Palčinskaitės eilių rinkinyje to netrūksta: „Sėjau morką. / Kilo noras, / Kad išaugtų pomidoras. / Neišaugo. / Ką darysi. / Morkai juk neįsakysi“ („Ką pasėsi, tą ir pjausi“, p. 28).

Žvelgdami kritiškesniu žvilgsniu, galbūt suabejotume, kiek mažajam skaitytojui aktualus praeito amžiaus devintojo dešimtmečio žodynas. Tarkim, viename eilėraštyje sužinome, kad mergina moka šokti lambadą. Ar šis šokis vis dar visuotinai žinomas? Na, bet bala nematė. Vertinant knygą kaip visumą, tikrai smagu ją ir skaityti, ir žiūrinėti.

Pastebėtų ir pastebėtinų knygų aptartį baigiant

Apibendrinimui turbūt verta pasitelkti ką tik aptartos knygos eilėraštį „Rašyti ar nerašyti“. Kūrinį tokiu pavadinimu tarsi savęs klausdama publikuoja Palčinskaitė. Bet jeigu kas paklaustų mūsų, skaitytojų, turbūt sutartume, kad atsakymas tėra vienas: „Žinoma, rašyti.“ Ypač po 2021 m. vaikų poezijos knygų lauko peržiūros.

Nedaug gerų poezijos knygų. Bent jau taip šios apžvalgos autoriui atrodo. Ir labai gera, kai rašo meistrai. Kai yra ta meistrystė. Žodžio pajauta. O kiti dar auga, dar neišnaudojo kūrybinių galių, galimybių. Auga savo ritmu, savo būdu. Ir yra daug vilties, kad užaugs. Bet to nepaspartinsi. Tiesiog reikia išlaukti. Dar sykį įsitikinant: „Morkai juk neįsakysi.“ Tai ir neįsakinėjam. Laukiam, kol išdygs.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 1 (101)

 

 

 

 

Sveiki!

„Rubinaitis“ toliau plaukia per vaikų knygų vandenyną

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Pasakojimai – tarsi sparnai, leidžiantys kasdien skraidyti aukštai danguje

Apžvalgos

Po saule nieko naujo (2021 m. realistinė lietuvių vaikų ir paauglių proza)
Kaip gauti velnių ir kitų padarų* (2021 m. lietuvių autorių pasakos)

Dalijamės patirtimi

Suteikime vaikams laisvę veikti*

Mano vaikystės skaitymai

Skaitantys žmonės gyvena geriau ir laimingiau

Nuotraukos pasakoja

Originali Vytauto Račicko kaukė

Paskaitykim, mama, tėti!

Medis ir lapė
Balutės Eršiulės šuoliukai; Kaip balutė Eršiulė tapo jūra

Retro

„Rašto pratyba“: Adomas Jakštas ir Sofija Romerienė moko rašyti

Bibliografija

Pažinkime ukrainiečių vaikų literatūrą

Reikalavimai mokslo straipsniams

Reikalavimai mokslo straipsniams

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Brolių Grimmų pasaka „Brėmeno muzikantai“

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai