Medis ir lapė
Vidury didelio lauko augo medis. Niekas nežino, ar jį kas pasodino toje vietoje, ar jis pats iš vėjo atneštos sėklytės išdygo. Ir kaip atsitiko, kad tas medis, dar liaunu stiebeliu būdamas, nepražuvo. Kad jo kas nesutrypė, neišrovė, nenulaužė. Žiemos speigai pumpurų nesunaikino, vasaros karščiai šaknų neišdžiovino, kiškiai per baltąjį badmetį žievės nenugraužė. Kasmet pavasariui išaušus, jis skleidė savo lapus, tiesė į saulę šakas, o šaknimis stengėsi kuo tvirčiau į žemę įsiskverbti. Tuo tarpu vėjai ir audros, regis, tik ir stengėsi visaip jam pakenkti. Bet medis atlaikė visus pavojus ir išliko. Užaugo. Didelis ir gražus.
Sykį tuo lauku risnojo lapė. Buvo alkana ir pavargusi. Vos kojas pavilko. Todėl nutarė pritūpti po medžiu ir pailsėti. Prisiglaudusi prie šilto kamieno, tarė:
– Visi medžiai miške auga, o tu vidury laukų. Galėjai ir geresnę vietą susirasti.
– Susirasti… Mes, medžiai, augam ten, kur mus pasodina. Arba ten, kur vėjas ar paukštis koks sėklytę nuneša.
– Taigi… Galėjo tas vėjas ir iki miško tave panėšėti.
– Man čia labai gera, – suošė medis. – Miške tektų dėl vietos su kitais medžiais galynėtis. O šičia aš pats sau ponas…
– Neliūdna vienam?
– Retai vienas būnu. Šiandien štai tu, lapute, mane aplankei, rytoj gal koks kiškis atšokuos, pavargęs paukštis ant mano šakos nutūps. Be to, iš čia toli matyti.
– Matyti? Ir ką gi tu matai?
– Kaip žmonės žemę aria, kaip sėja, kaip derlių nuima, kaip po darbo dainuodami namo eina. Kartais žemdirbiai, mano pavėsyje susėdę, naujienas aptaria, rūpesčiais ir džiaugsmais dalijasi. Oi, daug aš visko regėjau! Nes daug man metų. Tu savo oloj lindėdama kaip koks kurmis tamsoj gyveni. O aš į saulę, į šviesą žiūriu…
– Užtat aš daug bėgioju. O tu iš vietos nepajudi. Na, ačiū už prieglobstį. Lik sveikas!
Ir lapė patraukė savais keliais.
Po kurio laiko ji vėl tuo lauku risnojo – šviežiais kiškelio pėdsakais sekė. Bet užklupo lietus. Zuikio pėdsakus nuplovęs, lapės nugarą nemaloniai skalbti pradėjo.
Vėl ji po tuo medžiu glaudžiasi.
– Labai geroj vietoj tu, medeli, čia išsikerojai, – tarė kiek apdžiūvusi.
– Kodėl taip manai?
– Jeigu augtum miške, tave, ko gero, nupjautų ir gyvenimą baigtum krosnyje…
– Deja, beveik visų medžių toks likimas.
– Taigi… O šičia tu vienas. Ir labai reikalingas. Aplinkui plynas laukas. Jeigu ne tavo laja, kur nuo lietaus pasislėpčiau?
Medis nusišypsojo ir dar labiau savo šakas suglaudė.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 1 (101)
