Skaitantys žmonės gyvena geriau ir laimingiau

 

 

 

 

ANDRIUS MAMONTOVAS. 2021 m. (Eglės Gendrėnaitės nuotr.)
ANDRIUS MAMONTOVAS. 2021 m. (Eglės Gendrėnaitės nuotr.)

– Pažįstame Jus kaip garsų muzikantą, roko žvaigždę, be galo kūrybingą žmogų, turintį turtingos patirties muzikos scenoje, teatre, kine. Bet mums įdomu, ar patyrė Andrius Mamontovas skaitymo stebuklą, valandėlių vienumoje su knyga, koks yra Andrius skaitytojas.

Jūsų daina „Saugok vaikystę“ prasideda žodžiais „Visos svajonės lieka kažkur praeity, vaikiškos mintys skęsta gilioj užmaršty…“ Ką prisimenate iš ankstyvosios vaikystės? Kokie epizodai įsirėžę į atmintį? Laimingiausios akimirkos, mažos nuoskaudos, žaidimai, nuotykiai…

– Prisiminimų labai daug. Atsimenu save nuo maždaug dvejų. Augau mylinčioj šeimoj, buvau pirmas anūkas giminėj, taigi visa ir tėvų, ir senelių meilė užgriuvo mane. Vaikystė buvo laiminga, tiesiog buvau mylimas.

– Kokia buvo namų aplinka ir pirmieji susitikimai su knyga? Kas Jums sekė pasakas, vartė, skaitė knygas? Kada išmokote skaityti? Gal prisimenate pirmąsias savarankiškai perskaitytas knygas?

– Mano šeimoje visi buvo susiję su mokslu. Abu tėvai gydytojai. Vienas senelis buvo hidrografas, žemėlapių sudarytojas, sudarinėjo Šiaurės vandenyno ir jame esančių jūrų bei salų žemėlapius. O kitas senelis, Adomas Čiplys, – mokytojas ir lietuviško elementoriaus Saulutė bendraautoris, tad, aišku, jis ir mokė mane skaityti iš savo parašytos knygos, iš to pirmojo lietuviško elementoriaus.

SU DIEDUKU ADOMU ČIPLIU. 1969 m.
SU DIEDUKU ADOMU ČIPLIU. 1969 m.

Iš pradžių gyvenom su seneliais, vėliau tėvai gavo butą. Pas mus visada buvo labai daug knygų, mažiausiai tūkstantis, nes tėvas buvo mokslų daktaras, medikas. Keliuose kambariuose stovėjo knygų lentynos. Be medicininės, buvo ir galybė grožinės, visokios kitokios, ypač psichologinės, literatūros įvairiomis kalbomis.

Knygas sukaupė seneliai ir tėvai? Kokia tos bibliotekos istorija?

– Senelis turėjo biblioteką savo namuose, o tėvas kaupė savo. Turėjo jis ir kelias enciklopedijas, tokias specifines, medicinos enciklopediją, Lietuvos, literatūros enciklopediją. Dalį knygų jam mirus atidaviau kitoms bibliotekoms. Taigi knygas mačiau nuo vaikystės ir buvau prie jų pratinamas. Tai mano kasdienės palydovės.

– Gal galite prisiminti tas, kurios vaikystėje labiausiai traukė dėmesį, – pirmąsias knygas?

– Buvo tokia Ondržejaus Sekoros knyga Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai. Mėgstama pasakų knyga – Wilhelmo Hauffo pasakos, taip pat Astridos Lindgren Broliai Liūtaširdžiai. Visąlaik patiko šiek tiek paslaptinga literatūra, nebanali, su gilesnėm potekstėm. Skaityti buvau pratinamas nuo vaikystės. Kai suėjo aštuoneri, tėvas gana griežtai pasakė, kad privalau skaityti kuo daugiau. Tad visą paauglystę ir vėliau būdavo, kad perskaitydavau po knygą per dieną. Skaičiau labai daug ir manau, kad tai vienas pagrindinių mano tiek intelektinio, tiek emocinio išprusimo šaltinių, nes knygos ne tik informacijos suteikia, jos padeda atverti save, padeda išmokti mąstyti, suvokti abstrakčius dalykus. Knygos labai lavina protą. Esu dėkingas tėvui, kad buvo gana reiklus ir įskiepijo skaitymo įgūdžius.

SKAITYTI ĮDOMU. 1969 m.
SKAITYTI ĮDOMU. 1969 m.

– O kelerių išmokote skaityti? –

Prieš pat mokyklą, buvau turbūt šešerių, paskutinėj darželio grupėj.

– Kaip keitėsi skaitymo pomėgiai mokykloje, paauglystėje? Ar mokytojai puoselėjo meilę knygoms, ar vis dėlto visos užuomazgos šeimoje?

– Manau, pradžia turi būti šeimoje. Jeigu čia žmogus nepratinamas skaityti, tai nebent mokykloje labai pasiseka sutikti gerą mokytoją. Mane domino kiek kitokia literatūra, nei kad buvo mokykloje per pamokas, o tai, kas privaloma skaityti mokykloje, dažnai buvo nelabai įdomu. Visi pagrindiniai mūsų bruožai, įpročiai pirmiausia formuojasi šeimoje. Bent jau apie save galiu taip pasakyti. Iš šeimos gavau daugiausia to, kuo remiuosi gyvenime.

– Paprastai sakoma, kad paauglystėje, ypač berniukai, skaito kur kas mažiau, nes randa įdomesnių užsiėmimų. O Jūs, pradėjęs domėtis muzika, ar dar rasdavote laiko knygai? Kokios knygos paauglystėje brandino Jūsų asmenybę, kokie autoriai domino?

– Labai daug nuorodų gavau iš tėvo, gero literatūros žinovo. Manau, kad yra autorių, kuriuos turi būti perskaitęs kiekvienas žmogus, nes jie puikūs, lengvai skaitomi, populiarūs. Tarkim, Antoine’as de Saint-Exupéry arba Richardas Bachas. Tai paauglystės literatūra. Aš labai mėgau fantastinę literatūrą. Mokslinė fantastika buvo mano mėgstamiausia, šio žanro knygų esu skaitęs labai labai daug. Tokius autorius kaip Arkadijus ir Borisas Strugackiai, Isaacas Asimovas, Ray’us Bradbury, Arthuras Clarke’as. Jie sukūrė nuostabių, įtraukiančių kūrinių. Bibliotekoje ieškojau kaip tik tokių. Bet šalia to, žinoma, buvo ir kita puiki literatūra. Fantastiškas rašytojas yra ir Jules’is Verne’as. Manau, jo knygos taip pat turėtų būti privalomos kiekvienam. Kaip ir A. de Saint-Exupéry. Augančiai asmenybei, paaugliui, mano manymu, tai puiki literatūra. Šiek tiek vėliau, žinoma, Jerome’o Davido Salingerio Rugiuose prie bedugnės, vienas iš nuostabiausių pasaulyje literatūros kūrinių. Kaip ir Michailo Bulgakovo Meistras ir Margarita, kurį jau kiek vėliau reikia skaityti. Tai knygos, kurias absoliučiai kiekvienam save išprususiu laikančiam žmogui privalu būti perskaičius.

PENKIOLIKMETIS. 1982 m.
PENKIOLIKMETIS. 1982 m.

– Ar domino poezija?

– O poezijos taip niekada iki galo ir neperkandau, niekada ji manęs ir netraukė. Mano manymu, tai tokia literatūros rūšis, kurios labiau reikia klausytis. Poeziją lengviau suvokti skaitomą labai gero skaitovo arba paties autoriaus. Bandžiau skaityti, bet visiškai nelipo. Nors rašau dainas, bet poezija ir dainų tekstai man visai atskiri žanrai, susiję tik tuo, kad yra rimuoti. Dainų tekstai – tai visai kas kita, nei užrašyta poezijos knygoje.

– O bardai dainuoja poeziją…

– Taip, bet aš nesu bardas. Turbūt priklauso nuo žmogaus: kaip jis jaučia, kaip suvokia, kokia forma jam priimtina. Kiekvienas esame laisvi pasirinkti.

– Gyvenime ateina laikas, kai patys imame auginti vaikus. Ar parinkdavote savo augantiems vaikams, dukrai ir sūnui, knygų, ar išsaugojote jiems savo vaikystės knygų, ar rinkdavotės kartu su jais jau kitas knygas, naują literatūrą?

– Taip. Tebeturiu dalį paauglystės knygų – tas, kurios man buvo pačios mėgstamiausios, išsaugojau ir vaikams. Be abejo, nuolat ką nors rekomenduodavau, nes, kaip sakiau, knyga – vienas iš labiausiai protą lavinančių įrankių. Knygos ugdo ir fantaziją, ir mąstymą, ir gebėjimą suvokti tekstą, ir t. t. Tai tas pat, kas sporto klube treniruoti raumenis: skaityti – tai treniruoti smegenis.

Iššūkių buvo daug, nes mano vaikai jau gimė ir augo interneto amžiuje. Mano vaikystės laikais tokio didelio konkurento nebuvo. Dabar internetas labai stipriai konkuruoja su knygomis ir reikia rasti būdų, kaip sudominti vaiką knyga, kad ją skaitytų. Bet man pavykdavo. Pradedi skaityti kokią nors knygą, įdomiausioje vietoje sustoji ir sakai: o toliau skaityk pats. Be abejo, vaikams skaitydavau prieš miegą pasakas. Man vaikystėje pasakas dažniausiai skaitė tėvas. Tą jo skaitytą knygą iki šios dienos saugau – tai Gianni’o Rodari’o, žinomo italų rašytojo, Pasakos telefonu. Kaip ir man tėvas, taip ir aš savo vaikams jas visas esu skaitęs prieš miegą. Jos labai stipriai paveikė mano raidą, tad norėjau tai perduoti savo vaikams.

– Vis dėlto kartos skiriasi, o ir literatūros atsiranda naujos. Kokias knygas pastebėjote savo vaikų rankose? Gal tai buvo ne tik fantastinės literatūros klasika, kurią minėjote… Ar jie turėjo savų pomėgių?

– Be abejo, visi įsiklausome, kai kas nors rekomenduoja, bet patys atrandame savo knygas, o kartais knygos atranda mus. Kai kada draugai pasiūlo, kai kada netyčia pavartai kur nors knygą ir ji tave sudomina. Kiekvienas pagal savo interesus gyvenime renkamės knygas. Mane vėliau pradėjo dominti nebe grožinė, o filosofinė, psichologinė literatūra. Pasidarė įdomūs Epikteto raštai, Seneka, religinės knygos… Vėlesniame amžiuje pradedi rinktis kryptingai, nebereikia, kad kas nors rekomenduotų. Nors gera rekomendacija niekada nekenkia.

PANEVĖŽYJE. 1984 m.
PANEVĖŽYJE. 1984 m.

– Koks Jūsų santykis su vaikų literatūra dabar? Dar 1996 m. įkūrėte labdaros fondą „Muzikantai vaikams“, kuris Lietuvos vaikų namams nupirko ir išdalijo knygų, kitų mokymosi ir lavinimosi priemonių už beveik 100 000 litų, surinktų specialiai tam surengtame „Paramos“ festivalyje. Kaip kilo ši mintis? Ar tai tiesiog filantropija, kuria užsiima garsenybės, ar tikslinga, apmąstyta dovana?

– 1996 m. tai buvo pirmas toks renginys nepriklausomoje Lietuvoje, vėliau jau atsirado labdaros koncertų. Paramos tikslas buvo už surinktas lėšas nupirkti knygų ir lavinimosi priemonių. Mes labiau lankėmės ne vaikų namuose, o vadinamosiose vaikų sodybose. Žmonės paima vaikus be tėvų ir augina savo namuose. Vienoje šeimoje būna 10 ar 15 vaikų. Aplankėme nemažai tokių vaikų sodybų. Važiuodavo žinomi muzikantai, grupių nariai ir atveždavome knygų, muzikos instrumentų, pieštukų ir žaidimų – visko, kas galėtų lavinti. Tai buvo įkvepiantis veiksmas, savotiškas duoklės atidavimas už tai, ką pats gavau iš tėvų, iš mokyklos, kitų žmonių. Be abejo, pirkdami knygas vaikų sodyboms atsižvelgėme į savo patirtį. Taip kiekvienoje iš tų sodybų atsirado ir A. de Saint-Exupéry, ir J. Verne’as, ir kiti puikūs rašytojai, kurie vaikams ir paaugliams galėjo būti įdomūs.

Pasaulis nestovi vietoje, dabar yra daug naujos literatūros – ir Žiedų valdovas, ir Haris Poteris… Mano vaikams jau šitos knygos yra tam tikra konstanta (juokiasi), tam tikras paauglių literatūros etalonas. Bet ir senojoje literatūroje yra puikių kūrinių.

– O štai fondas „Švieskime vaikus“ rūpinasi lietuvių vaikų autorių knygų leidyba. Jūs taip pat esate prisidėjęs prie jo veiklos.

– Esu vienas iš šio fondo įkūrėjų. Bet kai Ramūnas Karbauskis nuėjo į politiką, nuo fondo veiklos nusišalinau, nes nenoriu būti susijęs su politika. Tiesiog padėjau fondą išgarsinti ir jis iki šiol vykdo puikią misiją – dovanoja vaikams skirtas senesniųjų ir naujųjų lietuvių autorių knygas visos Lietuvos bibliotekoms, mokyklų, vaikų darželių, gydymo įstaigų bibliotekėlėms. Kasmet vyksta literatūros konkursas, autorius atrenka iš Lietuvos rašytojų sąjungos narių sudaryta komisija. Bet aš jau nuo 2016 m. šio fondo veikloje nebedalyvauju.

– Vaizdų amžiuje skaityti knygas darosi vis sunkiau. Tam reikia kur kas labiau susikaupti. Ką gali nuveikti menininkas ugdydamas jaunimo kūrybingumą, skatindamas skaityti?

– Turbūt kiekvienas turi savų būdų, kaip skatinti. Žinau viena: tie, kurie skaito daug, gyvena geriau ir laimingiau.

FILMUOJANT. 1984 m.
FILMUOJANT. 1984 m.

– Keičiasi ir literatūros turinys. Kaip manote, kas svarbiau knygose mažiems ir jauniems: įkvepianti ir pamokoma istorija, nuotykiai? Ir ar būtinai su laiminga pabaiga? O gal kaip tik vertėtų daugiau rašyti apie skaudžius dalykus?

– Kažkas yra gerai pasakęs, kad knygos ne moko, jos primena. Primena tai, ką turime savyje. Būtent tas motyvacinis momentas… Tiek linksmos, tiek liūdnos, tiek su tragiška, tiek su laiminga pabaiga knygos – ir nesvarbu, ar tai būtų melodrama, ar nuotykinė literatūra, mokslinė fantastika ar psichologinis romanas – turėtų įkvėpti kūrybai, įkvėpti apmąstymams, kad protas gautų veiklos. Tada protas tampa lankstus, geba daugiau aprėpti. Kaip ir sakiau, reikia treniruoti ne tik raumenis, bet ir smegenis, ir knygos yra pats geriausias treniruoklis.

– Ar gali knyga pakeisti žmogaus gyvenimą, padėti jam sunkiu metu?

– Be jokios abejonės. Tam tikra prasme knyga yra pokalbis su jos autoriumi. Jeigu autorius geras, tai labai gerai su juo pasikalbi. O geras pokalbis visada gali padėti.

– Ką šiuo metu skaitote?

– Dabar priešais mane guli Christopherio Hitchenso knyga anglų kalba God is not great (Dievas nėra didis).

„PARAMOS“ FESTIVALYJE SU VAIKAIS. 1997 M.
„PARAMOS“ FESTIVALYJE SU VAIKAIS. 1997 M.

Manoma, kad popierinių knygų skaitymas taps vien elitinės žmonių grupės užsiėmimu. O kaip Jums atrodo?

– Manau, kad forma nėra svarbi. Tarkim, man jau patogiau skaityti planšetės ekrane. Ypač kur nors keliaujant galima tiesiog telefone turėti visą biblioteką. Tai patogiau, pagaliau ir ekologiškiau: nekertami medžiai popieriui gaminti. Be abejo, popierinė knyga – tai tarsi muzikos klausymasis iš vinilo plokštelės. Tai tam tikras ritualas, tam tikras fizinis pojūtis, kai imi knygą į rankas, verti puslapį… Bet pagaliau juk svarbiausia yra turinys.

– Negaliu nepasiteirauti apie Jūsų dainų tekstus. Sakėte, kad poezija nėra Jūsų skaitymo laukas, bet vis dėlto tai tam tikras literatūros žanras. Koks tas Jūsų kūrybinis santykis, iš kur ateina dainų tekstai? Kai kas pastebi Jūsų dainų žodžiuose intertekstų. Poezijos įtakos neišvengiate?..

– Neišvengiamai patiriame kitų įtaką. Kas nors mus įkvepia, motyvuoja, kuo nors sekame. Tai ir lemia pažangą: perimame tai, kas buvo prieš mus, ir perduodame tiems, kurie bus po mūsų. Savaime suprantama, kad visos skaitytos knygos, visi jų žodžiai yra mano galvoje, atmintyje ir rašydamas dainą kliaujuosi patirtais įspūdžiais, išgyventomis emocijomis. Žodyną, kurį vartoji, gauni iš knygų, pirmiausia iš knygų. Dainų tekstai – tai žanras, kai žodis kartu su muzika įgyja papildomą reikšmę. Juk kartais dainos tekstas, užrašytas kaip eilėraštis, atrodo banalus ar netgi beprasmis, bet skambėdami kartu su melodija žodžiai ar sakiniai įgauna visiškai naują, kartais netikėtą prasmę. Turiu muziką, kurioje yra tam tikra emocija, ir pridedu žodį. Ir žodis tampa kažkuo, kuo iki tol dar nebuvo. Labiausiai man ir patinka toji žodžio ir muzikos jungtis. Iš to dainos ir susideda.

– Jūsų klausytojai taip pat keičiasi, kaip keičiasi ir skaitytojai. Atgimimo laikų jaunuoliai jau žilagalviai. Ar jie tebėra Jūsų gerbėjai? Ką matote savo koncertuose? Ar užaugo nauja karta, kuriai galite pasakyti: „Būkim vaikai, svajokime kaip vaikai“?

– Mano koncertų auditorija labai įvairi – nuo garbaus amžiaus žmonių iki paauglių. Yra tokių, kurie klauso mano muzikos nuo tų senųjų laikų. O ypač džiugina, kad senosios paaugliškos mano dainos kažką pasako ir šių dienų paaugliams. Man tai didžiausias įvertinimas.

Rubriką iliustruoja nuotraukos iš A. Mamontovo archyvo.

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 1 (101)

 

 

 

Sveiki!

„Rubinaitis“ toliau plaukia per vaikų knygų vandenyną

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Pasakojimai – tarsi sparnai, leidžiantys kasdien skraidyti aukštai danguje

Apžvalgos

Po saule nieko naujo (2021 m. realistinė lietuvių vaikų ir paauglių proza)
Kaip gauti velnių ir kitų padarų* (2021 m. lietuvių autorių pasakos)
Kai morkai negali įsakyti (2021 m. lietuvių vaikų poezija)

Dalijamės patirtimi

Suteikime vaikams laisvę veikti*

Nuotraukos pasakoja

Originali Vytauto Račicko kaukė

Paskaitykim, mama, tėti!

Medis ir lapė
Balutės Eršiulės šuoliukai; Kaip balutė Eršiulė tapo jūra

Retro

„Rašto pratyba“: Adomas Jakštas ir Sofija Romerienė moko rašyti

Bibliografija

Pažinkime ukrainiečių vaikų literatūrą

Reikalavimai mokslo straipsniams

Reikalavimai mokslo straipsniams

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Brolių Grimmų pasaka „Brėmeno muzikantai“

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai