Po saule nieko naujo (2021 m. realistinė lietuvių vaikų ir paauglių proza)

 

 

 

 

 

 

 

Atsitiktinai iš lentynos ištrauktame pirmajame 2020 m. Rubinaičio numeryje skelbta Loretos Žvironaitės 2019 m. realistinės prozos apžvalga „Nederliaus metai. Įstrigę adresato paieškose“ puikiai apibendrina ir 2021 m. padėtį, net ir pavadinimą galėčiau pasiskolinti. Išties, tendencijos (ir geros, ir blogos) išlieka tos pačios: viena vertus, kalbama apie opias problemas (patyčias, neįgaliojo gyvenimą etc.), ieškoma būdų, kaip su vaiku kalbėti apie mirtį ar suprasti kitą, mėginant žvelgti į gyvenimą iš jo perspektyvos; kita vertus, ir toliau susiduriama su adresato problema, sekliais personažų portretais arba net apskritai neaišku, ką kūriniu norėta pasakyti. Tačiau apie viską iš eilės.

 

Maži džiaugsmai
Virš. dail. Lina Žutautė
Virš. dail. Lina Žutautė

Ne tik vaikus, bet ir suaugusius kačių mylėtojus turėjo pradžiuginti Linos Žutautės Kakė Makė ir katinas vienai savaitei, kur į Korn…, atsiprašau, į Kakės Makės namus, atkeliauja katinas. Iš kačių parodos grįžtančiai ir apie galimus augintinius svajojančiai šeimai kelią pastoja vienakis benamis katinas. Negi paliksi tokį likimo valiai ir nepriglausi? Kad ir vienai savaitei? Juk „be šeimos liūdna ir nejauku. Niekas nepaguos, niekas neapkamšys prieš miegą. Ir niekas pasakos nepaskaitys…“ (puslapiai nenumeruoti). Tad Kakė Makė su tėvais ir senele laikinai atveria savo namų duris, ir juose naujasis gyventojas ima siautėti (t. y. elgtis… katiniškai): drasko baldus, graužia augalus, mėto nuo lentynų daiktus ir viską „pagardina“ savo plaukais (tai primena kažkur skaitytą drąsinamą žinią kačių mylėtojams: „Valgis su katės plaukais tik skanesnis“). Tačiau, užuot barę nenustygstantį murklį, Kakė Makė ir visa jos šeima stengiasi jį perprasti: užsidengę vieną akį imasi katiniškų veiklų, nes „kartais būtina įlįsti į svetimą kailį“. Katinui prašapus, o vėliau atsiradus verdiktas aiškus: laikino gyvūno šeimai nereikia, „jiems reikėjo katino VISAM LAIKUI“.

Knyga Kakė Makė ir katinas vienai savaitei norima pasakyti du svarbius dalykus. Pirma, kiekvienas gyvūnas gali suteikti daug džiaugsmo, ir nebūtinai jis turi būti veislinis, visiškai sveikas, su abiem akimis, visomis kojomis ir uodegos galiuku, – visada verta priimti į namus tokį, kuriam gyvenimas skyrė sunkesnę dalią nei kitiems. Antroji žinia – tai minėtasis perspektyvos pokytis stengiantis suprasti kitą, užuot skubėjus jį teisti ir bausti.

Vis dėlto beskaitant kliuvo stereotipizuoti tėvų portretai, ypač mamos: tėtį parodos įkvepia „sukurti ką nors gražaus“, o štai mama, apsilankiusi suknelių parodoje, tiesiu taikymu skuodžia į parduotuvę, nors „suknelių parodos kenkia šeimos biudžetui“. Stereotipiškai vaizduojama ir Kakės Makės senelė: sprendžiant iš iliustracijų, jai tikrai ne aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt metų, bet kažkodėl „[s]enelei patinka visokios parodos, jei tik ten yra vieta prisėsti“. Šių dienų šešiasdešimtmečiai ir septyniasdešimtmečiai, įtariu, tokiam požiūriui vargu ar pritartų.

Vis dėlto džiugu, kad Žutautė ėmėsi šios svarbios temos ir su įprastu kakemakišku lengvumu papasakojo bei dinamiškai iliustravo istoriją apie šeimos priglaustą beglobį gyvūną.

Virš. dail. Ieva Zalepugaitė
Virš. dail. Ieva Zalepugaitė

Apie kiek kitokį rūpinimąsi pasakoja Ignės Zarambaitės ir Ievos Zalepugaitės Simas ir jo kalavijas. Knygelėje berniukas vardu Simas nori išauginti kardelį – gėlę, liaudiškai dar vadinamą gladiole. Istorija su įterptais edukaciniais momentais („Močiutė vadina šias gėles gladiolėmis. Pasak jos, pavadinimas kilęs iš žodžio „gladius“, kuris reiškia „mažas kalavijas“. Iš šio žodžio kilęs ir kitas žodis – „gladiatorius“, puslapiai nenumeruoti) moko, kad išauginti gėlę – ne juokų darbas! Ir tai vaikui pavyksta tikrai ne iš pirmo karto, užtat kiek pasididžiavimo suteikia!

Simas ir jo kalavijas bando paneigti stereotipą, kad gėlės – tik mergaitėms. Šiam požiūriui knygelėje atstovauja Matas: jam „į gėles nusispjaut“ ir jis šaiposi iš Simo pomėgio. Ši knyga – istorija apie kantrybę, ryžtą ir mokymąsi iš klaidų siekiant tikslo. Vis dėlto problemiškų dalykų irgi neišvengta: kardelio svogūnėlį Simas iš močiutės ne gauna, bet „nudžiauna“, o tai jau vertybinis momentas, tiesa, tekste lyg ir bandomas pateisinti liaudiškais gėlininkų tikėjimais („Girdėjo, kad vogtos gėlės geriau auga. / Kas taip sakė? Teta Rūta ar kaimynė Rita? / Koks skirtumas, tai tušti tauškalai.“), tačiau netrukus teigiama, jog gėlės svogūnėlį „[m]očiutė būtų davusi, nes ničnieko jam negaili“. Simas tekste teisinasi, kad „liežuvis neapsivertė“ prašyti, svarsto prisipažinti vėliau, bet prie šios problemos kūrinyje daugiau nebegrįžtama, ir tai verčia abejoti Simo kaip protagonisto pozicija. O juk buvo puiki proga pakalbėti apie kaltę ir atleidimą. Tad sunkoka džiaugtis Simo nešamu aukštai iškeltu kardeliu žinant, kad viskas prasidėjo nuo… vagystės.

Virš. dail. Lina Sasnauskaitė
Virš. dail. Lina Sasnauskaitė

Apie augintinius, tiksliau – savavališką gyvūno nusavinimą, kalba ir Jurgos Vilės bei Linos Sasnauskaitės Chameleono sapnai. Ramiai iki tol gyvenusio chameleono Leono gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis – sugautas ir įkištas į stiklainį, jis iš pajūrio atvežamas į miestą („Nebegirdėti jūros ošimo. Tik aštrus cementas džeržgia po ratais“, puslapiai nenumeruoti), iškratomas į akvariumą ir ten, maskuodamasis tamsoje, nusidažo juodai. Toks juoduliukas jis ir lieka bėgant dienoms. Leonas vis vangiau liežuviu gaudo įmestas muses, o naktimis sapnuoja pačių įvairiausių spalvų – violetinius, žalius, rožinius – sapnus… Išvadintas „nemokančiu keisti spalvų nusususiu driežu“, chameleonas paliekamas akvariume be maisto. Netikėtai nuo liūdno galo jį išgelbsti ir paleidžia pievelėje mergaitė. Taip Leonas vėl gali grįžti namo, prie jūros, vėl būti su savo šeima. Ir vėl būti spalvotas.

Šią paveikslėlių knygą taip pat galima laikyti edukacine, nes jos gale pateikiamas Lietuvos zoologijos sodo edukologės Violetos Lazarevičienės tekstas apie chameleonus ir kuo šie ropliai ypatingi.

Chameleono sapnai pasakoja apie laisvės svarbą: niekas neturėtų jos prarasti vien tam, kad „džiugintų kitus“. Sapnai, kuriuose Leonas atgyja, keliauja ir daro, ką nori, yra tai, kas jį palaiko, kas primena iš jo atimtą pasaulį. Bet vien sapnais ilgai savęs nepaguosi, jeigu praradai tai, kas svarbiausia, – laisvę. Sasnauskaitės iliustracijos organiškai papildo tekstą ir įtikinamai atskleidžia skirtumą tarp Leono gimtosios aplinkos ir tos, į kurią jį atveža pagrobėjai. Tai tik dar labiau sustiprina mažojo chameleono patirtos neteisybės įspūdį.

Nors protagonistai knygoje vaizduojami šaržuotai (ypač chameleoną kankinęs berniukas), jų elgsena atspindi žmonių santykį su gamta – deja, neretas į mūsų mažuosius brolius gyvūnus žvelgia iš aukšto, kaip į daiktus. Chameleono sapnai primena, kad gyvūnai tokie nėra, todėl su jais, kaip ir su bet kokia kita gyvybe, reikia elgtis pagarbiai.

Virš. dail. Greta Alice
Virš. dail. Greta Alice

Evelinos Daciūtės ir Gretos Alice Diena, kai nieko nenutiko pasakoja apie du brolius, labai norinčius, kad jų gyvenime kas nors įvyktų. Bet, kaip tyčia, ničnieko nenutinka. Tiksliau, jiems taip tik atrodo, nors iš tikrųjų jie sugeba pasiklysti miške, susipažinti su nauju kaimynu, iškelti iš medžio kaimynų katiną, pavalgyti vakarienę, pažaisti šachmatais ir prieš miegą paklausyti pasakų. Bet visa tai broliams – ne tas „kas nors“, tad net prieš užmigdami jie viliasi, „kad rytoj būtinai kas nors nutiks“ (puslapiai nenumeruoti).

Diena, kai nieko nenutiko skaitytojų klausia, ar tikrai kasdieniame gyvenime niekas nevyksta; ar, viliantis sulaukti kažko TOKIO, nepražiopsoma kad ir mažų, bet labai įdomių dalykų? Ši nedidukė knyga rodo, jog ir pilkoje kasdienybėje esama įvairiausių neįprastų situacijų, tereikia jas pastebėti. Kartu ji pasakoja apie tai, kaip kartais svarbu būti „čia ir dabar“ (lėto gyvenimo filosofija), stebėti, kas vyksta aplinkui, užuot visada kreipus žvilgsnį į ateitį.

Virš. dail. Ieva Zalepugaitė
Virš. dail. Ieva Zalepugaitė

Apie įsižiūrėjimą į kasdienybę kalba ir antroji Gajos Gunos Eklės knyga Keistuoliai, kurią iliustravo Ieva Zalepugaitė. Šio kūrinio personažai iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, paprasti, tačiau kiekviena istorija pamažu atskleidžia, kur slypi jų ypatingumas. Kad ir rimtuolis ponas Dudlas, dirbantis buhalteriu… cirke. Atrodytų, jis kaip reta konservatyvus, bet skaitytojas netrunka sužinoti, jog kadaise svajojo tapti klounu! Ponas Dudlas suranda būdą, kaip, nepakenkiant savo rimtuolio įvaizdžiui, įgyvendinti tai, apie ką vis dar tyliai svajoja, – juokinti žmones. Arba garbaus amžiaus ponia Albertina, kurios niekas neįtaria krečiant įvairius pokštus: „(…) apmėtydavo praeivius vandens balionėliais, o mašinas gličia pervirta koše. Galiausiai ėmė į pašto dėžutes mėtyti keistus laiškelius – tai su orų prognozėmis, tai su anekdotais. Kartą net knygą įmetė!“ (p. 31). Žinoma, ši knyga pasakoja ne tik apie rimtuolius suaugėlius ar maištingus senolius. Esama Keistuoliuose ir istorijų apie vaikus – kad ir apie Mėnulę, taip pramintą dėl ją užvaldžiusios minties nuskristi į Mėnulį, arba Evę, nusprendusią papuošti savo kalbą įvairiais vaizdingais posakiais, metaforomis ir stipriai perlenkusią lazdą…

Gaja Guna Eklė pasakoja apie laimingus arba norinčius tokiais tapti žmones (pvz., istorija „Ar jūs laimingas?“). Tiksliau, ši knyga – tai penkiolika pasakojimų apie vyrus, moteris, vaikus, senolius, kurie atranda sau tinkamą gyvenimo būdą. Deja, skaitant susidarė įspūdis, jog kai kurios istorijos nepasidavė autorės norams ir planams, dėl ko teko aukoti knygos vientisumą, į realistinį pasakojimo audinį terpiant maginio realizmo elementų (pvz., „Vilkas“). Istorijų daug, o parašytos jos pagal maždaug tokią pat schemą, tad nenuostabu, kad ilgainiui knyga darosi nuobodoka: personažai keičiasi nelyginant kaleidoskope, keistenybės, užuot padėjusios juos atskirti, susimaišo, ir užvertus knygą sunku prisiminti bent keletą jos veikėjų. Be to, istorija istorijai nelygu: kai kurios iš jų atrodo silpnesnės (pvz., „Žmogus, pamiršęs, kur jo namai“), todėl krinta iš bendro knygos konteksto.

Vis dėlto Keistuoliai – pozityvaus turinio knyga, nes keistumas, kad ir koks būtų, čia nėra vaizduojamas neigiamai. Net jeigu kai kurių istorijų (pvz., „Niekada nesusitiko“, „Įžymybė“) personažai patraukiami per dantį, vis tiek skaitytojui paliekama pačiam spręsti, ar teisingai jie elgiasi. Tokių šviesių tekstų norėtųsi daugiau. Ypač mūsų šalyje, kur į klausimą „Na, tai kas geresnio?“ dažniausiai atsakoma: „Nieko.“

Tekstai, ieškantys skaitytojo

Rengiant šią apžvalgą prireikė išskirti atskirą kategoriją knygų, kurios atsiduria savotiškame plyšyje – tarp tekstų, skirtų vaikams ar paaugliams, ir tekstų, skirtų suaugusiesiems. Netrukus suprasite, ką turiu omenyje.

Virš. dail. Patricija Bliuj-Stodulsk
Virš. dail. Patricija Bliuj-Stodulsk

Itin poetiška Dovilės Zavedskaitės ir Patricijos Bliuj-Stodulskos knyga Paštininkas ir serbentai iš berniuko perspektyvos pasakoja apie vaiko tėtį paštininką ir metą, kai namuose prakiuro vandentiekio vamzdis. Atrodytų, anokia čia bėda, juk viską galima sutvarkyti vienu telefono skambučiu santechnikui. Bet Paštininkas nepaskambina ir paprasta buitinė avarija ima paplauti nusistovėjusio gyvenimo pamatus. Nenorėdamas daugiau žiūrėti į bėdos nesprendžiantį ir padėtį dramatizuojantį tėtį, berniukas ieško pagalbos ir ima siuntinėti laiškus Nieko Nežinau gatvėje įsikūrusiai Santechnikų tarnybai: „Gerbiama tarnyba, atrodo, kad reikalai eina blogyn. Ar gali mane kas nors aplankyti?“ (puslapiai nenumeruoti). Atsakymai į laiškus ateina, o pagalba – ne. Galiausiai paaiškėja, kad Paštininko sūnaus laiškai pasiekė ne tą adresatą.

Kūrinyje tvyro kiek ironiška ir melancholiška atmosfera, jos iliustracijos jaukios, vis dėlto tekstas kelia ne vieną klausimą. Pirmiausia, išryškėja adresato problema: nežinia, kiek subtilios ironijos ir humoro skaitydamas šią knygą užčiuops vaikas („Grįždamas tėtis ėmė pasakotis: / – Žinai, pradėjau sapnuoti keistus sapnus. Vienuose visą laiką skalbiu. / – O kituose? – paklausiau aš. / – Kituose neskalbiu.“). Tad ar ši knyga paaugliams? Vargu ar „nonsenso estetika“, apie kurią užsimenama galiniame knygos viršelyje, patrauks paauglį. Tuomet gal kūrinys… suaugusiesiems? Bet juk knyga pristatoma kaip vaikų literatūra…

Antroji problema kyla iš Paštininko santykio su moterimis – šis personažas, viską regintis vadinamuoju „vyro žvilgsniu“ (angl. The Male Gaze), objektizuoja moteris: „Nėra gražesnių dalykų pasaulyje nei pilna laiškų dėžutė ir moteris garbanotais plaukais.“ Moteris jis geba įžvelgti net… arbatos puodelyje: „Ar tau neatrodo, kad šitame puodelyje plauko ne arbatžolės, o mažytės moterėlės dailiomis suknelėmis?“ Kad toks požiūris yra perduodamas, liudija ir Paštininko sūnaus elgesys su laiškus rašiusia mergaite.

Neišvengia Paštininkas ir serbentai ir klišių. Jeigu kaskart radusi knygoje vietą, kur minima čiobrelių arbata, gaučiau po eurą, išeitų jau visai nemaža krūvelė monetų…

Ir galiausiai – knygos pavadinimas. Susidaro įspūdis, jog pirmiausia atsirado jis, o tik tada – tekstas. Arba atvirkščiai. Kad ir kaip būtų, tiek pavadinimas, tiek tekstas gyvena gana atskirus gyvenimus. Vis dėlto poetiškai pavadinta knyga traukia akį, tad gal toks ir buvo tikslas?..

Virš. dail. Ugnė Rudinskaitė
Virš. dail. Ugnė Rudinskaitė

Knyga Fidelis ir kiparisas – dar vienas Dovilės Zavedskaitės darbas, šiuosyk iliustruotas Ugnės Rudinskaitės.

Miršta Anikos senelis Fidelis. Į laidotuves iš Airijos grįžusi mama vargiai randa ryšį su dukra. Sunkiai Anikai sekasi bendrauti ir su tėčiu: „Tėtis yra mano vidutiniškas draugas: toks, kurį myliu, bet neturiu apie ką kalbėtis. Norėčiau turėti“ (p. 13). Tačiau lieka senelio laiškai. Viename jis – ežeras. Kitame – kalnas. Dar kitame – kiparisas. Paskutiniame laiške senelio pilna visur, garuodamas jis pasklinda po laukus, žemę, kyla į debesis. Laiškuose Fidelis patiki Anikai svarbią užduotį – aplankyti jo mylimosios talijoje. Mergaitė, jos tėtis ir kalytė Upė leidžiasi automobiliu į Europos pietus išpildyti senelio noro.

Fidelyje ir kiparise susitelkiama į itin svarbią, bet neretai nepelnytai pamirštamą temą – mirtį. Iš Fidelio laiškų sklindantis jautrus ryšys su mylima anūke padeda mergaitei bent šiek tiek susitaikyti su senelio netektimi ir išgyventi gedulą. Knygoje išryškinama mintis, kad mirusieji gyvųjų nepamiršta ir esti kažkur netoliese, kad ryšys, susiformavęs esant gyviems, yra amžinas („Visada apie tave galvosiu, net ir garuodamas: tai nesvarbu. Svarbu, kad aš visada būsiu Fidelis, o tu – visada mano vaikas“, p. 60).

Tačiau ir šioje Zavedskaitės knygoje kyla adresato problema. Vargu ar taip – be skiriamųjų dialogo ženklų – parašyta knyga yra skirta vaikams. O paaugliams kūrinys veikiausiai pasirodys pernelyg poetiškas ir lėtas. Tad šią knygą, kaip ir Paštininką ir serbentus, įvertins nebent suaugęs skaitytojas. Žinoma, jei paims ją į rankas.

Kaip ir anksčiau aptartoje autorės knygoje, šioje taip pat justi stereotipinis požiūris į moteris: „Mano mama labai graži. Pūsti sijonai, lakuoti nagai, visokie aukštakulniai, net žiemą“ (p. 4). Netgi viename iš laiškų Fidelis anūkei rašo: „Dėvėk dabar ryškesnes suknutes, kad geriau matytumeisi“ (p. 28). Italė Danielė, globojanti Aniką susirgus jos tėčiui, irgi ne bet kokia moteris: „Danielė man primena morenginį pyragaitį: tokia tarytum trapi, elegantiška, bet drauge – lengva kaip debesis. Ilga suknele, į kuodą suimtais plaukais, kelios sruogelės, ištaršytos vėjo“ (p. 34). Na, o moteriškumo esencija – Fidelio mylimoji Šarlotė: „Nuostabiai graži moteris, tikra aristokratė. Visada žinojau, kad jos venomis teka karališkas kraujas. Kokie Šarlotės kojų pirščiukai!“ (p. 17). Tad tiek Paštininkas ir serbentai, tiek Fidelis ir kiparisas perteikia stereotipinį gražios moters vaizdinį.

Tokia moteris – ne asmenybė, vyrai turi žavėtis gražiu jos fasadu. Daug klausimų kelia ir Anikai Fidelio patikėtos misijos moralumas: nors senelis laiške tikina, kad mergaitė gali nuvykti į Italiją (p. 28), ši kelionė vaikui yra ne pagal amžių sunkus išbandymas. Beje, čia slypi ir dar viena problema – kaip veikėja Anika labai netolydi: vienais atvejais elgiasi ir mąsto kaip vaikas, kitais – kaip suaugusi moteris ar bent jau paauglė. O dar stebina, kad anūkė net antakio nekilstelėjusi pildo paskutinį senelio norą aplankyti jo mylimąją, kurią tasai prisiminė iki pat dienų galo. Kodėl nekyla klausimas: ar tai reiškia, kad senelis nemylėjo močiutės? Ar jis apie tai yra kalbėjęs su Anikos mama? Šiuos ekscesus tarsi turėtų pateisinti ekscentriškas senelio būdas, bet tai sunkiai įtikina.

Jeigu ši knyga būtų susitelkusi vien į mirties temą, ji būtų galėjusi vadintis Fidelis ir ežeras. Arba Fidelis ir kalnas. Bet juk tada būtų nelikę Italijos! Regis, kurti akį traukiančius, poetiškus pavadinimus šiai autorei sekasi geriausiai.

Virš. dail. Julija Skudutytė
Virš. dail. Julija Skudutytė

Apie mirtį bando kalbėti ir Evelinos Daciūtės bei Julijos Skudutytės Duobė. Kad susitaikytų su senelio netektimi, šios knygos veikėjai nevyksta ieškoti buvusių mylimųjų į Italiją. Jie kasa duobes. Ypač kad skausmo yra „iki Afrikos“.

Štai kokį patarimą protagonistės tėčiui vieną vakarą po jo tėvo laidotuvių duoda dėdė:

– Skauda tau, Juozai? – paklausė jis tėčio, kimšdamas pypkę.

– Skauda, – atsakė tėtis. – Ir ką su tuo daryt?

– Užkask, – pasakė senelio brolis. – Iškask duobę ir užkask.

– O kokio dydžio duobę kasti? – paklausė tėtis.

– Kiek skauda, tiek ir kask, – pasakė senelio brolis ir užtraukė pypkę. (puslapiai nenumeruoti)

Duobė, vizualika labai primenanti Olgos Tokarczuk ir Joannos Concejo Pamestą sielą, pasakoja apie skausmo įveiką. Duobės kasimą čia galima suprasti ir tiesiogiai, ir perkeltine prasme – kaip sunkų, atkaklų skverbimąsi gilyn, siekiant išgyventi visus su išėjusiu žmogumi susijusius jausmus, ir galiausiai išnirimą iš duobės į paviršių. Duobė – tai gedulo metafora. Suprasto, išgyvento ir įveikto skausmo simbolis.

Deja, Daciūtės kūrinys, kaip ir kelios kitos aptartos knygos, neišvengia adresato bėdos. Iš vaiko perspektyvos parašyta knyga kalba apie realijas, pažįstamas trisdešimtmečių ir vyresnių žmonių kartai, pavyzdžiui, pasakoja apie tradicines laidotuves kaime, kai mirusysis būdavo šarvojamas savo namuose (vaikystėje pati dalyvavusi ne vienose tokiose laidotuvėse, šypsojausi skaitydama, kaip „vaikai prisikimšdavo pilnas kišenes maisto ir paskui dalindavosi su tais, kurie to nespėjo“). Protagonistės reakcija į mirusį senelį yra natūrali, nors ir ne visai įtikinama – vargu ar šešiametis vaikas karstą net ir mintyse vadintų dėže.

Tad, ko gero, adresato problema yra nenykstanti. Kaip ir toliau aptariamas reiškinys, kurį galima pavadinti…

…paauglių fronte nieko naujo
Virš. dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė
Virš. dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė

Selemono Paltanavičiaus Mūsų miestelio indėnai – pirmoji autoriaus knyga paaugliams (tiesa, jaunesniesiems), pasakojanti apie mažame miestelyje vasarojančią šeštokę Justę. Ten ji susipažįsta su dviem berniukais – Antanu ir Alvydu. Negalintį vaikščioti, bet vengiantį kitų užuojautos ir todėl net prie bažnyčios, kurioje gieda, vargonų prišliaužiantį be kitų pagalbos Antaną ištinka nelaimė ir jis atsiduria ligoninėje. Čia jį lanko Justė, mezgasi vis šiltesni jųdviejų santykiai. Tuo tarpu Alvydas įtaria, kad Antanas nukentėjo ne dėl nelaimingo atsitikimo, ir bando išsiaiškinti, ar kas nors tikslingai galėjo pakenkti jo draugui.

Skaitant knygą kilo daug klausimų, iš kurių pagrindinis: kuo čia dėti indėnai? Kodėl Antanas ir Alvydas save laiko „mūsų miestelio indėnais“, kodėl ir kiti juos taip vadina? Ką tokio indėniško jie veikia?

Prano Mašioto Indėnai piliakalnyje (1933) savo pavadinimą pateisina visu šimtu procentų – Jonukas, Algiukas ir Vytukas nori indėniškai pagyventi, todėl, pasistatę palapinę, leidžia laiką lauke: dirbasi beržines strėles, mokosi šaudyti iš lanko ir pan. Paltanavičiaus personažai nieko panašaus nedaro, na, nebent tai, kad bokšto rankeną išteplioja raudonais dažais, laikytume indėniškumo apraiška… Susidaro įspūdis, jog žodis „indėnai“ pavadinime atsirado tik dėl to, kad galiniame knygos viršelyje autorius rašo: „Kartą vaikų namuose (kai jų dar buvo) paklausiau, kas yra skaitęs knygą apie indėnus. Nepakilo nė viena ranka, išgirdau tik klausimą: o kas jie tokie?“ Deja, kas tie indėnai, ši knyga neatsakys. Kaip ir neatsakys, kodėl Antanas nusirito nuo bažnyčios laiptų, – detektyvinė linija nutrūksta nepateikusi jokio atsakymo. O juk tai galėjo būti įdomiausia šios knygos dalis.

Neįtikina ir knygos personažai, jų kalba ir elgsena vargiai primena šiuolaikinius paauglius. Kad ir tas perdėtas Justės žavėjimasis Justinu Bieberiu – dabartiniams paaugliams šis dainininkas atrodytų labai jau vakarykštė diena (įtikinamesni būtų buvę kokie nors BTS). Galiausiai ir kūrinio kulminacija, „geroji naujiena“, susijusi su Antanu ir jo neįgalumu, atrodo tarsi pasiskolinta iš melodraminio serialo. Tad Mūsų miestelio indėnus dar tikrai galima buvo pabrandinti, paverčiant įdomiu detektyvu. O jame gal ir indėnams būtų atsiradę vietos…

Virš. dail. Asta Puikienė
Virš. dail. Asta Puikienė

Daina Opolskaitė knygoje Kur dingo Edvinas Kratas? sprendžia neblėstamai aktualią patyčių temą. Edvinas yra kitoks – „jam įgimtas cerebrinis paralyžius, vaikystėje jis net sėdėjo ratukuose“ (p. 8–9). Iki tol mokytas namie, sustiprėjęs jis pradeda lankyti aštuntą klasę ir mokosi kartu su bendraamžiais. Mokykloje Edvinas susiduria su Deiviu, kuris nuo pat pirmų akimirkų ima bendraklasį engti. Ir vieną dieną Edvinas dingsta. Toliau istorija pasakojama iš 22 vaikų perspektyvos – pradedant klasės seniūne Beatriče ir baigiant pačiu Edvinu, – norint parodyti vidinę poziciją žmonių, kurie kenčia, inicijuoja ar liudija patyčias. Kūrinys tikriausiai buvo sumanytas kaip klasės skerspjūvis siekiant atskleisti, kaip įvairiai žmonės reaguoja į neteisybę, nors neretai nieko nesiima daryti.

Bet vos po keleto vaikų papasakotų istorijų knyga darosi neįtikinama: nors kalba paaugliai, už kiekvieno jų justi suaugusio žmogaus refleksija („Tik tada, kai emocijų uraganas atslūgo, nurimo, galėjau blaiviai mąstyti“, p. 24). Kūrinys turėtų atspindėti aštuntokų mintis, bet kone kiekvienas Edvino klasės draugas, taip pat ir jis pats kalba ir mąsto aukštomis frazėmis ir metaforomis: „Tai kažkoks baisus Žaidimas – tokia kasdienybė, kurioje turi bet kokia kaina išsilaikyti. Aš pavargau nuo šio Žaidimo. Guvus Asistentas, mūvintis baltas pirštines, sarkastiškai šypsosi man tarsi sakydamas: pirmyn, vaikine, o gal dar bent truputį, bent vieną partiją, menkutį pasjansą?“ (p. 163).

Yra toks Godwino dėsnis (angl. Godwin’s Law), teigiantis, jog kuo ilgiau internete vyksta diskusija, tuo didesnė tikimybė, kad joje atsiras palyginimas su naciais ar Hitleriu. Panašiai nutinka ir šioje knygoje, kai Osvaldas, Edvino klasiokas, kalbėdamas su Deiviu „nei iš šio, nei iš to“ ištaria:

– Užknisa, – sunkiai kvėpuodamas staiga nei iš šio, nei iš to pasakė Deivis.

Pažvelgiau į jį. Veidas buvo raudonas, bet ne vien – dar ir tamsus kaip debesis.

– Kas užknisa? – nesupratau.

– Pasaulis užknisa, – tvirtai sugniaužęs kumštį trenkė į suolo lentą. – Visi užknisa. Nekenčiu. Jei tik galėčiau…

– Tu kaip Hitleris, – išsprūdo man. – Nori pakeisti pasaulį? Hitleris nekentė žydų, norėjo kitokio pasaulio ir kas iš to išėjo? Prisimeni Aną Frank? (p. 96)

Gaila, kad kūrinys tokia svarbia tema taip ir lieka iki galo neišsipildęs. Deja, ne jis vienas toks.

Virš. dail. Mindaugas Jakas
Virš. dail. Mindaugas Jakas

Eglės Ramoškaitės Ne tik geri, ne tik blogi – apysaka vyresniesiems paaugliams. Jos centre – vienišė Herieta, atsikraustanti į nediduką Vikerio miestelį gyventi ir tampanti vietinės grupelės, vadinamos Dešiniaisiais, vienu iš taikinių. Kitas taikinys – netrukus dingstantis Kailas. Dešinieji (Beverlė, Tomas, Neitas, Lukas) puola ieškoti pradingėlio ir įtraukia į paieškas Herietą kaip tariamą Kailo draugę. Bėda tik ta, kad gyvenime jiedu nė sykio nėra kalbėjęsi. Bet Herieta nutaria apsimesti kažką žinanti apie Kailą, kad tik išsipildytų jos svajonė tapti viena iš Bičiulių (taip save vadina tasai ketvertas).

Pagrindinė apysakos idėja, anot autorės, ta, kad „nė vienas iš mūsų nėra tik geras arba tik blogas“ (p. 173). Deja, išsikelta užduotis sukurti daugiasluoksnius personažus, mano nuomone, liko neįgyvendinta: mėginant juos išlaikyti pilkojoje zonoje išsitrina ir jų kaip asmenybių kontūrai, tad panorus nelengva būtų apibūdinti kurį nors iš pagrindinių veikėjų.

Apysakos Ne tik geri, ne tik blogi autorei, kaip ir ką tik aptarto kūrinio Kur dingo Edvinas Kratas? rašytojai Opolskaitei, rūpi -niolikinių problemos: apkalbos, patyčios, noras pritapti prie kitų. Kaip ir Opolskaitės istorijoje, įvykių akstinu čia tampa paauglio, iš kurio buvo tyčiojamasi, dingimas. Bet teigdama, jog patyčių iniciatoriai nėra vien blogiukai, kaip ir tie, iš kurių tyčiojamasi, nebūtinai vien geručiai, Ramoškaitė laviruoja ant labai plonos ribos – tarp patyčių pasmerkimo ir pateisinimo. Vargiai įtikina mintis, jog patyčių auka nori šlietis prie skriaudikų (tai drąsiai kalbu iš savo patirties), todėl keista skaityti, kad kūrinys remiasi tikrais pasakojimais.

Pateikdama net tris alternatyvias Kailo dingimo dramos atomazgas (trečioji versija tarsi yra ta „tikroji“), istorija Ne tik geri, ne tik blogi taip ir lieka savotiškame idėjiniame limbe, keistoje tarpinėje būsenoje. Deja, užvertus knygą vargu ar galima pasakyti, apie ką buvo šie beveik du šimtai puslapių.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 1 (101)

 

 

 

 

Sveiki!

„Rubinaitis“ toliau plaukia per vaikų knygų vandenyną

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Pasakojimai – tarsi sparnai, leidžiantys kasdien skraidyti aukštai danguje

Apžvalgos

Kaip gauti velnių ir kitų padarų* (2021 m. lietuvių autorių pasakos)
Kai morkai negali įsakyti (2021 m. lietuvių vaikų poezija)

Dalijamės patirtimi

Suteikime vaikams laisvę veikti*

Mano vaikystės skaitymai

Skaitantys žmonės gyvena geriau ir laimingiau

Nuotraukos pasakoja

Originali Vytauto Račicko kaukė

Paskaitykim, mama, tėti!

Medis ir lapė
Balutės Eršiulės šuoliukai; Kaip balutė Eršiulė tapo jūra

Retro

„Rašto pratyba“: Adomas Jakštas ir Sofija Romerienė moko rašyti

Bibliografija

Pažinkime ukrainiečių vaikų literatūrą

Reikalavimai mokslo straipsniams

Reikalavimai mokslo straipsniams

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Brolių Grimmų pasaka „Brėmeno muzikantai“

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai