Bardas ir jo literatūriniai giminaičiai: keli šuns vaizdavimo strategijos vaikų literatūroje pavyzdžiai

2022 m. Lietuvoje paskelbti Gyvūnų gerovės metais. Tai puiki proga atkreipti dėmesį į vieną vaikų literatūroje dominuojančių temų – gyvūnus. Gamtos ir konkrečiai gyvūnų vaizdavimas literatūroje – labai plati tema, pastaruoju metu sulaukianti nemažo skirtingų metodologijų, mokyklų (ekokritika, semiotika, fenomenologija) dėmesio. Tekstuose vaikams gyvūnai vaizduojami itin dažnai, tačiau labai skirtingais būdais ir jiems suteikiamos vis kitos funkcijos. Šiame straipsnyje pasigilinau į konkretaus gyvūno – šuns – vaizdavimą kūriniuose vaikams ir galimus jo būdus, tikrai nesiekdama visokeriopai išnagrinėti ir išplėtoti šuns vaizdavimo vaikų literatūroje temos. Tokiam užmojui straipsnio žanriniai rėmai būtų gerokai per ankšti. Didžiausią dėmesį skyriau vienam žinomiausių literatūrinių herojų šunų lietuvių vaikų literatūroje – Jono Avyžiaus Bardui iš daugelio vaikystėje nučiupinėtos knygos Bardo nuotykiai ir žygiai¹ bei jo literatūriniams giminaičiams – Erico Knighto Lesei, Farleyʼio Mowato Matui ir Christineʼs Nöstlinger Šuniui.

Lietuvių literatūroje vaikams negausu² kūrinių, kurių pagrindinis veikėjas būtų šuo (nepaisant to, kad personažas šuo apskritai yra vienas dažniausių vaikų literatūroje, bet toli gražu ne taip dažnai jam tenka būtent pagrindinis vaidmuo). Klasikinis pavyzdys – Jono Biliūno „Brisiaus galas“, seno, tarnybai nebetinkamo šuns liūdnos baigties istorija, įsirėžusi į atmintį pademonstruota socialine, jei taip galima pavadinti, neteisybe, nes yra lengvai projektuojama į apskritai senatvės, karšinimo ir atsikratymo nereikalingais, atstumtais visuomenės nariais problemą to meto visuomenėje. Tačiau paties šuns vaizdavimas čia nėra kuo nors ypatingas ir reikšmingas: apie Brisių mes žinome tik tiek, kad jis ištikimai tarnavo, buvo linksmas ir mylimas, kol paseno ir tapo niekam nereikalingas. Taigi gyvūnas vertinamas naudos ir (ar) nenaudos žmogui kriterijais ir neturi savaiminės vertės, vertinamas tik kaip žmogaus įrankis ar vienas iš ūkio padargų, kurį lengvai galima išmesti ir pakeisti kitu.

Bardas yra išskirtinis personažas šuo lietuvių vaikų literatūroje. Šį išskirtinumą lėmė tam tikri tekstiniai ir paratekstiniai (už teksto ribų esantys) elementai, suteikiantys galimybę gana drąsiai interpretuoti šio herojaus literatūrinį paveikslą. Avyžiaus apysaka Bardo nuotykiai ir žygiai, publikuota 1987 m., tapo ne vieno vaiko mylima vaikystės knyga ir sulaukė pakartotinių publikacijų 2002, 2013 ir 2014 metais. Naujuosiuose leidimuose atsisakyta anachronizmais tapusių vietovardžių ir reiškinių, profesijų pavadinimų: Leningradas virto Sankt Peterburgu, kosmonautas – lakūnu, o „(…) Urbis išvykęs į Maskvą dalyvauti sąjunginėje parodoje“ (1987, p. 73) pakeista į „(…) Urbis išvykęs į Rygą dalyvauti Baltijos šalių parodoje“ (2002, p. 100) ir kt. Šiais pakeitimais, padarytais jau po autoriaus mirties, siekta atsisakyti skaitytojų vaikų kūrinio recepciją sunkinančių elementų, bet kokio nors ypatingo poveikio kūrinio semantikai šie pakeitimai nepadarė. Kitas 2002 m. leidime atsiradęs naujas elementas – ketvirtajame knygos viršelyje išspausdintas autoriaus žodis³, kuriame pasakojama apie tikrai egzistavusį rašytojo niufaundlando veislės šunį Bardą – literatūrinio Bardo prototipą, jei kalbėsime semiotikos terminais, – referentą. Tokiu būdu realybėje egzistavusiam šuniui Bardui sukurti du paminklai: vienas jų akmeninis, o kitas literatūrinis – apysaka Bardo nuotykiai ir žygiai, realų pagrindą turinti literatūrinė išmonė.

Ketvirtajame viršelyje atsiradęs autoriaus žodis, minintis „ištikimą mūsų šeimos bičiulį” niufaundlando veislės šunį, ant kurio kapelio „vasarą žydi gėlės, o rudenį šalnų pakąsti lapai tarsi gelsvi drugiai leidžiasi ant paminklinės lentos su iškaltu užrašu „Niufaundlandas Bardas – knygos Bardo nuotykiai ir žygiai herojus“. Taigi ir pagrindinis kūrinio veikėjas – šuo Bardas, ir kiti veikėjai, ypač Bardo šeimininkų šeima, turi realius prototipus, arba referentus, realiame, užtekstiniame pasaulyje. Būtent šis paratekstinis elementas, kurio nebuvo pirmajame leidime, atveria naują kūrinio skaitymo perspektyvą.

Neabejotinai kūrinio ašis yra pagrindinis veikėjas šuo Bardas, o siužeto varomoji jėga – jo istorijos peripetijos ir vingrybės. Tekste pasakojama istorija – gyvenimo atkarpa nuo šuniuko atskyrimo nuo mamos ir įkėlimo į pintinę, kurioje prasideda kelionė pas naujuosius šeimininkus (pradžios taškas), iki grįžimo namo pas šeimininkus po didelių išbandymų, benamio šuns gyvenimo ir įvykdyto žygdarbio (pabaigos taškas). Apie ankstesnį Bardo gyvenimą žinome labai nedaug: „Iki šiol nieko panašaus Mažulis nebuvo regėjęs, nes nuo pat gimimo dienos ištisą mėnesį praleido su motina ir kitais šuniukais uždarytas balkone, kur tik iš žaidžiančių vaikų šūkavimų ir mašinų gaudimo galėjo spręsti apie įdomų už namo sienų verdantį gyvenimą“ (p. 9). Dėl to ypatingą reikšmę įgyja naujojo Bardo gyvenimo pradžia – tolima kelionė lėktuvu ir pažintis su naująja šeima, vaizduojama kaip pavyzdingos ir harmoningos šeimos modelis (rašytojas, atlaidus ir sąmojingas Tėtis Almantas, šeimos galva ir autoritetas, kurį Bardas pasirenka savo šeimininku; rūpestingoji ir išmintingoji Mama Regina; apie kilnią lakūno profesiją svajojantis, bet šiek tiek išsiblaškęs ir visur skubantis sūnus Saulius; duktė Ilona, gyvūnų mylėtoja, norinti tapti gera šeimininke ir virtuvėje pavaduoti mamą). Išryškinamos pagrindinio veikėjo asmeninės savybės, ypač kilmė ir jos nulemta, tarsi užprogramuota gyvenimo misija – jis garsiųjų niufaundlando veislės šunų, nepralenkiamų narų ir skęstančiųjų gelbėtojų palikuonis, todėl jam išrenkamas ypatingas vardas, kurio suponuojamos reikšmės numano tam tikras kultūrines paradigmas – literatūrinę ir religinę: „Kodėl mūsų Mažulio nepavadinti Bardu? Juk iš tiesų neblogai skamba? Tik pažvelkite į šį mielą padarėlį. Kokia poetiška išvaizda!..“ (p. 21), „(…) genialusis anglų poetas Baironas irgi turėjo niufaundlando veislės šunį ir taip jį mylėjo, kad ant jo kapo pastatė paminklą ir sukūrė eiliuotą epitafiją, kurią ir šiandien galima ten perskaityti“ (p. 22), „(…) žodį „bardas“ rasime senojoje indų kalboje, sanskrite. Budos pasekėjai taip vadina tris pakopas, kurios po mirties neva vedančios į nemirtingumą, – autoritetingai pabaigė Tėtis Almantas“ (p. 22). Kitas svarbus personažo vaizdavimo sudėtinis elementas – charakteris – neidealizuojamas: „Be abejo, jis turėjo ir kitokių būdo savybių – gerų ir blogų, kurios išaiškės vėliau“ (p. 9), bet nuolat pabrėžiamos tokios savybės kaip kilnumas, narsa ir pasiaukojimas: „Jis būtų ištiesęs leteną net skęstančiam šungaudžiui, savo didžiausiam priešui, ne tik Sauliui, prie kurio buvo prisirišęs, nes kilni niufaundlando širdis labiau už viską vertino pasiaukojimą“ (p. 283–284), kaip ir išskirtinumas, kontrastuojantis su vaizduojama aplinka: „Ar ne kvaili šuniukai! – supyko Mažulis. – Reikia žiūrėti savo akimis, po vieną, jeigu norite ką nors matyti“ (p. 110). Apie tolesnį pagrindinio veikėjo gyvenimą nežinome nieko, šiame kūrinyje pateikta Bardo gyvenimo atkarpa, pasibaigusi didžiuoju žygdarbiu – Sauliaus gyvybės išgelbėjimu. Numanomas istorijos tęsinys neparašytas dėl to, kad, pasak autoriaus, „tokios knygos pabaiga, kaip patys suprantate, nebūtų linksma“, ir nulemtas numanomo vaikų literatūros adresato, t. y. vaikų, psichologijos išmanymo: „O liūdnų pasakojimų vaikai nemėgsta.“⁴

Taigi Bardo nuotykiai ir žygiai – tarsi išskirtinėmis teigiamomis charakterio savybėmis ir ypatinga misija – gelbėti žmones – pasižyminčio realaus „asmens“ užtarnauta beletristinė biografija. Perfrazuojant Jurijų Lotmaną galima sakyti, jog Bardas yra „šuo su biografija“, o ši yra skirta ne kiekvienam: „Anaiptol ne kiekvienas konkrečioje visuomenėje gyvenantis žmogus turi teisę į biografiją. Kiekvienas kultūros tipas susikuria savus „žmonių, turinčių biografiją“ ir „žmonių, neturinčių biografijos“ modelius. (…) iš daugybės žmonių, kurių gyvenimas ir veiksmai netampa aprašymo objektu ir nėra įtraukiami į kolektyvinę atmintį, atrenkami kai kurie, kurių vardai ir poelgiai išsaugomi ateities kartoms.“ Žmogus ar asmuo, turintis biografiją, pasirenka poelgį ar veiksmą, reikalaujantį pastangų, tose situacijose, kuriose asmuo, neturintis biografijos, pasirinkimo nemato. Tokį pasirinkimą, traktuotiną kaip galbūt įprastą niufaundlando veislės šunims, padaro ir Avyžiaus herojus Bardas: „Štai kaip galėjo pagalvoti Bardas lemiamą akimirką. Tačiau tada jis nebūtų puolęs į upės vilnis ir pasileidęs prie skęstančiojo. Veikiausiai tą šiurpią valandą jame prabudo narsi protėvių dvasia drąsių šunų, kurie daug metų ištikimai tarnavo žmogui ir ne kartą jį gelbėjo iš mirties nasrų. Bardas negalėjo išduoti savo genties garbės, tuo labiau kad puikiausiai prisiminė viską, ko Šeimininkas buvo išmokęs vasarą ežere“ (p. 283). Šioje situacijoje ypač išryškinamas kontrastas tarp pagrindinio veikėjo, padariusio šį pasirinkimą, ir kitų, šio pasirinkimo pabūgusių: „Išgirdęs skęstančiojo šauksmą, atlėkė ponas Leopoldas su savo pudeliu. Pašokinėjo kaip ant adatų priešais duburį, kuriame čia iškildavo, čia vėl prasmegdavo vaiko galva, ir nudūmė atgal, plyšodamas visa gerkle“ (p. 283). Bardo didvyriškas žygis pavaizduotas dvejopai: iš vienos pusės, kaip pasirinkimas išgelbėti žmogų, o ne pabėgti, kaip tai padarė kiti, o iš kitos pusės, kaip prigimties ir dresūros užprogramuotas veiksmas.

Bardo istorija suskirstyta į keturis tarpsnius, atitinkančius keturias kūrinio dalis, kurias santykinai galėtume įvardyti kaip: 1. Nerūpestinga vaikystė: Bardo atkeliavimas pas naujuosius šeimininkus, susipažinimas su aplinka, išdaigos ir pirmieji nuotykiai. 2. Bardas mokykloje: Bardas susipažįsta su kitais šunimis, įsigyja draugų ir priešų, o mokykloje rodo nepriklausomą charakterį ir krečia išdaigas; pirmasis susidūrimas su draugo netektimi. 3. Bardas kaime: Bardo pasaulio ribos plečiasi, jis susipažįsta su kitais gyvūnais, išgyvena pirmąją neteisybę, klastą, išmoksta pirmąsias gudravimo pamokas ir supranta, kad kitų gyvenimai skiriasi nuo jo; čia Bardas pradeda svajoti apie laisvę. 4. Bardo klajonės: Bardas vejasi Buto Kraustytojus ir pasiklysta, išsvajota laisvė pasirodo nesanti tokia saldi, pirmieji gumbai nuo vėzdo smūgių, benamio valkatos gyvenimas, susitikimas su kitais bastūnais, žmonių veidmainystės istorijos, likimo draugo netektis, pakliuvimas pas šungaudžius, išsivadavimas, kelionė namo, didvyriškas poelgis. Šie keturi tarpsniai rodo herojaus augimo, tobulėjimo kelią – nuo išdykusios, nepaklusnios vaikystės iki didvyriško poelgio. Ir nors po ilgų klajonių ir išbandymų grįžęs namo Bardas netampa ypač paklusniu ir mandagiu šunimi, bet svarbiausios pamokos išmoktos, tiesos suprastos.

Bardo personažo išskirtinumas ypač pastebimas lyginant jį su kitais literatūriniais personažais šunimis. Artimiausias toks palyginimas iš užsienio vaikų literatūros – su ypač populiariu vaikų literatūros personažu, anglų rašytojo Knighto sukurta Lese (pirmą kartą išleista 1940 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose)⁵, kurią galėtume pavadinti Bardo literatūrine sese. Siužetinės ir personažų lygmens paralelės akivaizdžios – šuo, jo šeimininkas ir berniukas, ilga kelionė namo, klajonės po svetimas vietas, neturėjimas namų. Lesė nevaizduojama išgelbstinti gyvybę kaip Bardas, bet jos grįžimas namo traktuojamas kaip žygdarbis. Lesės būdas panašus į Bardo – ji tokia pat kilminga ir tvirto charakterio: „Bet po to Lesė nebekreipė į ją dėmesio ir gulėjo aptvare, aristokratiškai išdidžiai slėpdama skausmą“ (p. 39). Tačiau visai kitaip motyvuojamas jos grįžimas namo: Bardo grįžimas vaizduojamas kaip ilgesio, šeimininkų meilės išdava, Lesės – kaip tobulo instinkto ir puikios dresūros rezultatas: „(…) silpnu balsu linksmai suinkštė, nes žinojo, kad pagaliau nuramintas baisusis instinktas, vertęs ją visą laiką keliauti. Ji sugrįžo namo. Ji parėjo į įprastinę susitikimo vietą, ir ją glostė rankos, kurios nebuvo jos palietusios tokį ilgą laiką“ (p. 193). Knightas nekuria iliuzijų ir nevaizduoja šuns kaip žmogaus, skiriančio gėrį ir blogį, mąstančio kategorijomis, vertinančio, išmanančio etiketą ir pan. Atvirkščiai – jis pabrėžia žmogaus ir šuns skirtumus: „Lesė surado būdą. Ji nesugalvojo jo kaip žmogus. Žmonės turi vaizduotę – jie gali įsivaizduoti įvykius ir aplinkybes prieš susidurdami su jomis. Šuo negali to padaryti; jis turi aklai laukti, kol tam tikra aplinkybė pasitaikys, ir tik tuomet iš visų jėgų stengtis pasinaudoti ja“ (p. 86). Jei reikėtų šį personažą apibūdinti vienu žodžiu, tas žodis būtų instinktas.

Avyžiaus herojui Bardui priskiriamas sąmojis, tam tikras humoro jausmas, gebėjimas sąmoningai krėsti pokštus, net filosofinės nuostatos ir sofistiniai išvedžiojimai: „Bet nejaugi aš koks savo pono tarnas? Ne, mudu lygūs! N-taip… Beje, sunku dar pasakyti, kuris iš mudviejų Šeimininkas… (…) O jeigu žygiuojam, surišti vienu pasaitėliu, tai dar kažin kuris kurį veda. Tiesa, jis laiko jį ranka už vieno galo. Užtat kitas galas ant mano sprando. Kas drįs tvirtinti, kad prastesnė ta pusė, kuri nuo galvos?“ (p. 112). Bardui suteiktos antropomorfinės savybės: gebėjimas samprotauti apie gėrį ir blogį, mandagumą ir nemandagumą, vertybinis požiūris (smerkimas, gyrimas ir kt.), „šakotas“ charakteris ir savo valios diktavimas. Tačiau šios savybės neperauga į tai, ką pavadintume asmenybe. Bardo vaizdavimo būdą galėtume įvardyti kaip tarpinį tarp to, kaip įsivaizduojame gyvūnų jauseną, mąstymą, matymą („šuniški“ Bardo bruožai), ir gyvūnui priskiriamas žmonėms būdingas savybes („žmogiški“ Bardo bruožai). Bardą nusakantis esminis žodis galėtų būti charakteris.

Asmenybe galėtume įvardyti kitą „žymų“ šunį – populiaraus Kanados autoriaus Farley’io Mowato knygos Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi (knyga pasirodė 1957 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose) pavadinimas nurodo, kad apeliuojama į žmogiškąsias savybes, nes tik žmogus kaip rūšis gali jausti nepasitenkinimą savo būtimi ir svajoti ar net bandyti įsikūnyti į kitą pavidalą. Knighto Lesė vaizduojama kaip pavyzdingai išauklėtas šuo, Avyžiaus Bardas kaip neklusnus, bet besimokantis šuo, įveikiantis jei ne dresūros, tai bent gyvenimo pamokas, Mowato Matas vaizduojamas kaip visiškai susiformavusi „asmenybė“, nepasiduodanti jokiai įtakai ir auklėjimui: „Nebuvo jis ir labai nuolankus. Matyt, pasižymėjo būdo tvirtumu dar prieš mūsų pažintį ir toks pasiliko visą gyvenimą“⁶ (p. 15). Šuo Matas pasižymi žmonėms būdingomis savybėmis: valdingumu, užsispyrimu: „Kai matydavo, kad niurnėjimas nepadės išvengti kokios nemalonios pareigos, apsimesdavo kurčias“ (p. 19), savo „nuomonės“ turėjimu, savo teisių gynimu: „Fizinę prievartą ginčuose Matas laikė didžiausia nuodėme“ (p. 19). Gyvenime Matas vadovaujasi tam tikrais principais, kurių neišduoda: „Tačiau jis ištikimai laikėsi savo taikių principų, bent jau kitų šunų atžvilgiu, ir toliau vengė susidūrimų“ (p. 67). Jam nesvetimi aukšti tikslai ir siekiai: „Dabar jis suvokė, kad gali pasiekti debesis, nes buvo ne iš tų šunų, kurie praleistų šitokią progą“ (p. 112). Tam tikromis mimikos ir balso išraiškomis Matas geba išreikšti nepasitenkinimą ir kitas emocijas: „Jeigu prašydavai padaryti tai, ko jam visai nesinorėdavo, Matas pradėdavo niurnėti. Jeigu vis dėlto būdavo reikalaujama paklusti, niurnėjimas imdavo garsėti, o tonas čia kildavo, čia leisdavosi“ (p. 18). Jis yra įžeidus ir nesupranta humoro, jei (!) pats yra pajuokos objektas (galima numanyti, kad kitais atvejais šuo humorą supranta). Toks vaizdavimo būdas kuria komiškumo efektą, pasakotojo intonacijoje jaučiama ironija ir saviironija. Matą galima įvardyti kaip stipriai antropomorfišką, o jį apibūdinantis žodis yra asmenybė.

Trumpai užsiminsiu apie dar vieną personažą šunį, kurio vaizdavimas ypatingas tuo, kad gyvūnas čia tėra tarsi tuščia forma, pavidalas, į kurį projektuojamos ne tik žmogiškosios savybės, bet perkeliamos visos įmanomos žmogaus gyvenimo apraiškos. Christineʼs Nöstlinger⁷ (knyga Ateina šuo! pasirodė 1987 m. Vokietijoje) personažas, net neturintis vardo ir įvardytas tik kaip Šuo, neturi nė vieno specifinio šunims būdingo bruožo ir galėtų būti lengvai pakeičiamas bet kuriuo kitu pavidalu – gyvūno ar žmogaus: „Kai šuns vaikai suaugo, o žmona pasimirė, šuo iškeliavo iš namų. Išėjo ir jau neketino grįžti. Pardavė namą ir obelų sodą. Ir pašto ženklų rinkinį pardavė, ir televizorių, ir knygas, ir senelės aliejinį paveikslą. (…) Jis buvo baigęs staliaus mokslus ir gebėjo be klaidų sušvilpauti devynias dainas. Buvo gabus gerinti rožių veisles ir auginti bei ugdyti kaktusus, turėjo ir plaukiko gelbėtojo, ir ugniagesio diplomą“ (p. 7–8). Vietoj šuns čia galėtų būti vaizduojamas bet koks kitas gyvūnas arba koks nors „ponas Hansas“, o šį personažą apibūdinantis žodis yra forma.

Nedidelė analizė atskleidė keturis galimus gyvūno, šiuo atveju šuns, vaizdavimo vaikų literatūroje būdus. Pagal priskiriamas gyvūnui savybes jų amplitudė svyruoja nuo numanomo „gyvūniškojo“, t. y. žmogaus įsivaizdavimu atitinkančio realybėje egzistuojančią gyvūno elgseną, numanomą mąstymą, matymą ir kitas savybes, iki „žmogiškojo“, kai gyvūnui priskiriamos žmonėms būdingos savybės, suteikiamas antropomorfiškas pavidalas ar net redukuojamas iki tuščios formos, pripildomos žmogiškojo turinio. Taigi du priešingi poliai, pirmajam kurių atstovautų Knighto sukurtas personažas Lesė, traktuotina kaip visiškas instinkto ir gyvūnams būdingos elgsenos įsikūnijimas, antrajam – Nöstlinger personažas Šuo, kaip pageidaujamo turinio pripildomas tuščias pavidalas, o Avyžiaus Bardas ir Mowato Matas užima tarpinę poziciją – pasižymi antropomorfinių ir gyvūnams būdingų savybių pusiausvyra.

________________________________

¹ Jonas Avyžius, Bardo nuotykiai ir žygiai, Vilnius: Vyturys, 1987; Alma littera, 2002, 2013, 2014 (toliau straipsnyje cituojama iš pastarojo leidimo).

² Minėtini Emilijos Liegutės Rudis, kuris tapo Džimu, Šuo Džimas – geras, Rudžiukė, Algimanto Zurbos Daktaras Mauricijus ir Mauricijus mokys gegutę perėti.

3 „Šioje apysakoje jums papasakojau apie ištikimą mūsų šeimos bičiulį, kuris penkiolika metų savo buvimu šildė mums širdis ir linksmino krėsdamas nekaltas išdaigas. Deja, ketveri metai ant jo kapelio vasarą žydi gėlės, o rudenį šalnų pakąsti lapai tarsi gelsvi drugiai leidžiasi ant paminklinės lentos su iškaltu užrašu „Niufaundlandas Bardas – knygos Bardo nuotykiai ir žygiai herojus“. Galite visaip galvoti, tačiau perskaitę apysaką iki galo suprasite, kad grafas de Niufaundlandas, kaip aš juokais jį pavadindavau smagaus šėlsmo valandėlėmis, tikrai nusipelno tokio pagerbimo. Kai kam iš jūsų gali kilti mintis, kad Bardas būtų pagerbtas dar labiau, jeigu parašyčiau apie jį šios knygos tęsinį. Galimas daiktas, kad tokios knygos pabaiga, kaip patys suprantate, nebūtų linksma. O liūdnų pasakojimų vaikai nemėgsta. Taigi tegul šaunusis niufaundlandas Bardas visų mūsų atmintyje išlieka jaunas, krečiantis smagias išdaigas, už meilę atsidėkojantis meile ir visad pasiryžęs paaukoti gyvybę už žmogų, kuriame jo narsi, klastos nepripažįstanti širdis surado tikrą draugą.“ Jonas Avyžius, 1999 m.

⁴ Dėl šio teiginio galima būtų su autoriumi ginčytis, tačiau tai nėra šio straipsnio tikslas.

⁵ Eric Knigh, Lesė grįžta [iš anglų kalbos vertė Aloyzas Daukantas], Vilnius: Vyturys, 1998.

⁶ Farley Mowat, Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi [iš anglų kalbos vertė Rolanda Strumilienė], Vilnius: Gimtasis žodis, 2006.

⁷ Christine Nöstlinger, Ateina šuo! [iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė], Vilnius: Nieko rimto, 2009.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 2 (102)