Dviejų vaikų poetų portretai (Paulinos Žemgulytės 80-ajam ir Vlado Braziūno 70-ajam jubiliejui)

Šių metų vasario mėnesį jubiliejinius gimtadienius šventė du poetai, išleidę knygų ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Tai Paulina Žemgulytė, gimusi 1942 m. vasario 4 d., ir Vladas Braziūnas, gimęs 1952 m. vasario 17 d. Abu autoriai yra Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premijų laureatai: Žemgulytė 2010 m. apdovanota už geriausią metų knygą mažiausiems skaitytojams Kaip lelijos žydėjimas, Braziūnas 2012 m. pelnė premiją už geriausią metų vaikų poezijos knygą Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai.

Paulinos Žemgulytės eilėraščių vaikams bruožai

Žemgulytė vaikų literatūroje debiutavo 1997 m. poezijos rinkiniu Rugsėji, šermukšnio uoga. Jo anotacijoje parašyta, kad knyga skirta vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams, tačiau iš tiesų šio rinkinio eilėraščiai nėra orientuoti į nurodyto amžiaus adresatą, jie – vyresniam skaitytojui. Vis dėlto būtų neteisinga teigti, kad knyga neturi jokio ryšio su vaikyste. Pirmajame rinkinio skyriuje „Sidabro varpelis“ operuojama vaikų aplinkos realijomis, bet lyrinis subjektas ne vaikas, o į praeityje nutolusius mokyklinius metus atsigręžęs suaugusysis. Viena kita vaizdinė realija (mokyklos langais šviečia Žemaitijos kampas; pro drebulyną takas į pamiškės mokyklą; mokykla prie alksnyno, ganyklos ir vieškelio) leidžia spėti, kad poetė, kilusi iš Klaipėdos rajone esančio Landžių kaimo, eilėraščiuose prisimena savo pačios mokyklą. Bet pasukus į poetinius apibendrinimus, lokalinis konkretumas užleidžia vietą literatūrinėje tradicijoje nusistovėjusiems įvaizdžiams: „Mokykla, / baltas paukšti, / Priglobęs sparnu, / O mes – visi svetimi… / Taip nejaukiai… / Kol dienų skaidrus / Šaltinėlis surišo… / Ir plaukia / (Dabar per atmintis jau) / Lygumom / Lyg laivas, / Lyg paukštis…“ („Prisiminimas“). Kituose dviejuose šio rinkinio skyriuose „Senamiesčio gatvė“ ir „Rudenėlio rūkuos“ vyrauja meditatyvi gamtinė poezija.

Polinkis į gamtos meditacijas, pastebimas knygoje Rugsėji, šermukšnio uoga, dar stipriau išreikštas 2009 m. išėjusiame mažiesiems skirtame rinkinyje Kaip lelijos žydėjimas. Pristatydama jį Loreta Žvironaitė rašė: „Poetė renkasi tradicinį kalendorinį eilėraščių grupavimo principą ir visai netradiciškai iš nereikšmingų detalių, būsenų, nebijodama įprastų įvaizdžių ar stereotipinių epitetų, kuria mažytes poetines miniatiūras.“¹ Meninė jų sandara yra daugiau ar mažiau panaši, tad galima kalbėti apie savitą šio rinkinio miniatiūrų modelį. Kurdama jas, Žemgulytė atsisako vaikų poezijai būdingos griežtos silabotonikos, eiliavimas yra gana laisvas, tik vietomis tarsi atsitiktinai pasigirsta rimų sąskambiai. Eilėraščiai – lyg žodinė kaimiškojo peizažo tapyba, fiksuojanti tradicinius jam atstovaujančius objektus: gandras, arkliukas, medelis, vyturys, rugys ir pan. Poetės mėgstami panoraminiai paveikslai labai erdvūs, tarsi stovint ant kalno vardijama tai, kas tą minutę pakliūva į akiratį: „Mėlynai mėlynai / Sužydo laukas. // Dangumi debesėlis – / Vasaros laivas – / Plaukia. // Tolyn – / Už ežero, šilo, // Iš kur margas paukštis / Pakilo, // Mosuoja minkšti sparnai / Virš mėlyno lauko – // Lyg vėjas alsuotų…“ („Rugiagėlės žydi“). Būdingas Žemgulytės miniatiūrų bruožas – plačia teritorija judėjęs žvilgsnis kūrinio pabaigoje sutelkiamas į vieną objektą: „Stovi berželis palaukėj / Paliktas – / Belapis, vienas / Ir liūdnas“ („Vasaris“), „Nuo speigo snapą / Po sparnu pasikišęs / Pakraigėj žvirbliukas / Tupi“ („Užpustytame kaime“). Poezija statiška, dvelkianti ramybe, vaizduojamas lėtas, idiliškas, be konfliktų pasaulis. Ne vienoje miniatiūroje tvyro vienišumo jausmas, bet jis nėra žeidžiantis. Eilėraščiai pasižymi vizualiniu spalvingumu, tačiau emocijų spalvos prislopintos, jų gama siaura, tad skaitytojui vaikui, laukiančiam poetinio vyksmo dinamikos ir ryškių besikaitaliojančių emocijų, miniatiūros gali pasirodyti nuobodokos. Būti artima mažajam skaitytojui poetė stengiasi apsiribodama jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams suprantamu žodynu, nevengdama mažybinių formų, retkarčiais – patraukdama dėmesį vaiko vaizduotę žadinančiomis metaforomis: „Nors dar kabinasi / Žiema / Į stogo kraštą // Trumpėjančiais / Varveklių / Pirštais“ („Žiema baigiasi“), „Oi koks išdykęs / Vieversys – // Pragydo debesiui / Prie pat ausies“ („Skambantis lietus“).

Trečiajame Žemgulytės eilėraščių vaikams rinkinyje Žalio lapo skėtis (2014) atveriamas pasaulis – kiek įvairesnis. Miniatiūrų, kuriose gamta stebima neapibrėžto lyrinio subjekto akimis, neatsisakoma, tačiau tarp jų įsiterpia eilėraščiai, parašyti orientuojantis į vaikiškąjį pasaulio matymą. Vienuose jų koncentruojamasi į vaikų aplinkai paprastai priskiriamus objektus: „Už pusnyno – / besmegenis slepias / Nuo pūgos, nuo vėjo, / Nuo sugrįžtančių vaikų. / O vaikai nustebę / Dingo senis… / Suieškokim! / Radusiam – / varveklis dovanų“ („Besmegenis eina slėpynių“). Kituose vaikiškumo siekiama pačiu tradiciškiausiu vaikų poezijoje būdu – kūrinius grindžiant pasaulio antropomorfizavimo principu. Tuos negausius rinkinio eilėraščius, kuriuose vaizduojami sužmoginti gyvūnai ir daiktai, vienija noro bendrauti motyvas. Antai šuniukas Reksas, žvelgdamas į paveiksliuke nupieštą kačiuką, kviečia jį drauge pažaisti („Reksas ir paveiksliukas“), kampe kiurksantis fotelis laukia žiemos – tada jo kamputyje vėl murks katinas („Du draugu“), lyrinis subjektas vadina drauge su juo eiti akmeninį liūtą („Akmeninis liūtas“). Tačiau eilėraščiuose noras ir lieka noru, jis neišsipildo, taigi ir šioje knygoje neišsivaduojama iš Žemgulytės poeziją persmelkusio vienišumo jausmo.

Vlado Braziūno poezijos vaikams ypatumai

Vaikų poezijoje atsiverianti Braziūno kūrybinė individualybė – visiškai kitokia. Skiriasi ir kūrybinis temperamentas, ir pagrindinės poetinio mintijimo kryptys. Antai Žemgulytės lyrinis subjektas flegmatiškai stebi regimąjį pasaulį, o Braziūno – su sangviniko gyvastingumu siekia pažinti, perprasti, pats įsitraukti ir adresatą įtraukti į įvairiausių – matomų, girdimų, protu suvokiamų – pasaulio reiškinių vyksmą. O kokiomis kryptimis poetas veda skaitytojus, reikia pakalbėti plačiau.

Braziūno pirmosios vaikams skirtos knygos Uosio kuosos (2007) pobūdį nusako eiliuota jos dedikacija: „Saulutė – dukrytė / Darius – sūnelis / Jiem ši knygelė / ir jų draugam – šaunuoliam / linksmuoliam / margiem kaip drugeliai / skraiduoliam vaikam.“ Nemaža knygos dalis atspindi šiltus, dėmesingus santykius, siejančius pačius artimiausius žmones. Autentiškumu dvelkiančiuose eilėraščiuose išvystam laimingą, meile ir gyvenimo džiaugsmu besidalijančią šeimą: meiliai garbaniuku vadinamą mamytę, dukrai Saulutei savo jausmus eiliuotais laiškais išsakantį, drauge su vaikais po Lietuvą ir Latviją keliaujantį tėtį, sūnų Dariuką, bandantį atskirti, kuri iš latviukių dvynukių yra Indra, o kuri Zanė, pasakojantį apie prie upelio pamatytą lapę, raudoną kaip liepsna, ir tarmišką dainelę sukuriančią dukrą Saulutę. Dainelė, rinkinyje pavadinta „Saulytės dainelė su tarmišku y (yra)“, štai tokia: „Nulis du, vienas du, nulis aštuoni – / geras telefonas y: / ten gyvena Do ir Mi – / jie geri draugeliai y!“

Dainelė paranki pereiti nuo šeimos, šioje knygoje svarbios poetinio mintijimo krypties, prie kitos, vedančios į kalbą. Saulytės dainelėje akcentuojama viena būdingiausių Pasvalio krašto, iš kurio yra kilęs poetas, tarmės savybių – galūnės nukirtimas. Braziūnas priklauso šiuolaikiniams poetams, siekiantiems atgaivinti tarmiškos kūrybos tradiciją, gimtąja šiaurės aukštaičių panevėžiškių tarme 2008 m. yra išleidęs poezijos rinkinį suaugusiesiems Saula prė laidos (pataisytas leidimas pavadinimu Saula Svaliõ išėjo 2014 m.). Knygoje Uosio kuosos ištisai tarmiškų kūrinių nėra, tačiau savo požiūrį į tarmę poetas labai aiškiai išsako eilėraštyje „Kalbėkim tarmiškai!“, kuris pradedamas supriešinant bespalvę per radiją girdimą kalbą ir savo tarmę: „Kaimo vaikai, / nekalbėkim kaip radijas! / Baisiai pilkai: / savo tarmę praradęs jis.“ Tęsiama aiškinant, kad gražios, ne pilkos, kalbos reikia mokytis iš artimųjų – mamos, senelio, dėdės, ir baigiama pakylėtu, bet vaikui suprantamu gimtosios tarmės pašlovinimu: „Viską smagiai jie / savaip vadina, / nė vieno daikto, / nė vieno žodžio / kalba senobiška / nepagadina! // Jų lūpos žodį / kiekvieną myluoja. / Žmogų parodo / tarmė jo gimtoji.“ Įdėmiai skaitant, galima pastebėti viename kitame rinkinio eilėraštyje pavartotų tarmiškų žodžių ar žodžio formų, pavyzdžiui, gėreliai, ajarai, žvėriai, ir jie iš tiesų kūrinių nepagadina. Beje, tarmiška kalbėsenos maniera galima laikyti ir knygos dedikacijoje sutrumpintas, atsisakant priebalsės s, kelių žodžių galūnes.

Braziūno poezijos suaugusiesiems tyrėjai vienu iš būdingų jo kūrybos bruožų laiko baltiškosios bendrakalbystės paieškas: „Poeto tikslas – įveikti nematomą kalbas ir tautas skiriančią ribą pasitelkus kalbą kaip instrumentą.“² Vaikų poezijoje bendrakalbystės paieškos žaismingai pateiktos eilėraštyje „Su latviukais – latvių žodžiais“. Vaikų paprašytas pamokyti latvių žodžių, tėtis parenka tokius, kurie skamba vienodai, bet reikšmės skiriasi, ir taip, sužadindamas smalsumą ir netgi prajuokindamas, pademonstruoja kalbų giminystę: „Jei pakvies kartu dejuoti, / drąsiai šok į būrį – šokti. / Šitaip skirias latvių žodžiai, / reikia juos išmokti. // Jiem briedis – elnias, / o elnias – briedis, jie sako: gulim, / iš tikro – miega. // Šiltas jiem šiltas, / bet šaltas – aukštas, / sakytum, oras / dienelei auštant.“

Svarbus Braziūno kūrybos principas – lingvistinis žaidimas. Poetas į eilėraščius perkelia iš vaikų nugirstus kalbos tyrinėjimo ir kūrimo pavyzdžius: „Bebro ūsai – Bebrusai / ir čiabroliai, ai, čiobreliai“ („Prasimanių Prasimanė“). Tęsdamas folklorinių lingvistinių žaidimų tradiciją, vaikus smagina greitakalbėmis: „Mes kalbėjom / greitai greitai – / liežuvėlį / raitėm raitėm: / – Voras ant oro tvėrė tinklo tvorą, / voras ant oro tvėrė tinklo tvorą, / voras ant oro tvėrė tinklo tvorą…“ („Siaubo pasaka“).

Knyga Uosio kuosos pribloškia žodingumu. Pasaulį, ypač gamtos, tą, kurio dabartinis miesto vaikas negali tiesiogiai pažinti, Braziūnas atveria per kalbą, ir kalbos grožis stulbinamai atspindi vaizduojamo pasaulio grožį. Antai eilėraštyje „Pagrok pasaulį tošies dūdele“ paukščių čiulbesio įspūdį poetas geba sukurti vien surikiuodamas jų vardus: „Lumzdelis pilnas zylių ir bukučių, / genių, šilovarnių, klykuolių, kielių, / kiekviename – po dešimtį šnekučių, / po šimtą kuosų sidabragalvėlių.“

Sudurtinis žodis sidabragalvėlių yra naujadaras, panašių Braziūno sukurtų sudurtinių naujadarų rinkinyje esama ir daugiau, ir visi jie priklauso gamtinei leksikai: bitė apželtkojė, varlė dumblaakė, paukščiakojis, sveikatžolės. Apskritai analogiškos sandaros sudurtinių žodžių, nebūtinai naujadarų, Braziūno eilėraščiuose yra gana daug, ir jie teikia savitumo poeto leksikai.

Dar viena kryptis, kuria Uosio kuosose Braziūnas veda skaitytojus, yra folkloras ir mitologija. Orientuodamasis į mažamečius, poetas stilizuoja žaidinimus: „Gal ant šito kalno / sėdi malūnas? // Ūžu ūžu / girnas suka, / bėga miltai į maišiuką. / Kurmis nešioja, / milžinai vežioja – / keliais ir upėm / plukdo pas Dariuką. // Katu katu katutes, / keps Dariukas bandutes / ant kurmio kalno – / milžino delno“ („Kurmio malūnas“). Eilėraščiuose atgaivinami archajiškieji piemenų folkloro motyvai („Piemenėlių saulė“, „Piemenio maldelė“). Kaip ir poezijoje suaugusiesiems, naudodamasis lietuvių ir latvių kultūriniu palikimu, Braziūnas vaikų eilėraščiuose aktualizuoja baltiškąją mitologiją („Ryto ratai ritas“, „Kūryba“). Vis dėlto reikia pripažinti, kad jaunasis šių dienų skaitytojas, nesusidūręs su archajiškomis lietuvių piemenų dainomis, nenutuokiantis apie mitologinių latvių dainų vaizdiniją, nesugebės iššifruoti dalies Braziūno eilėraščių simbolikos.

Nedaug yra vaikų poetų, kurių knygose rastume tiek įvairiausių Lietuvoje gyvenančių paukščių, kiek jų yra Braziūno knygose. Kad iš visų sparnuočių labiausiai jį traukia kuosa, liudija ne tik tai, jog ji atsidūrusi abiejų vaikų knygų pavadinimuose, bet ir poeto prisipažinimas antrosios knygos Kuosos KRO gyvenimas ir atvirkščiai pratarmėje: „O jau iš jų, varninių paukščių, pati dailiausia ir žvitriausia man visąlaik atrodė kuosa.“

Dalis pirmajai Braziūno vaikų poezijos knygai būdingų poetinio braižo ypatumų persikelia į antrąją. Į akis krenta poeto dėmesys kalbai. Gamtagarsinės kilmės, mat imituoja krankimą, kuosos vardas KRO rašomas didžiosiomis raidėmis, ir tai galima traktuoti ir kaip grafinį žaidimą, ir kaip nuorodą į kuosos įvaizdžio mitologizavimą. Kuosa KRO figūruoja visų eilėraščių pavadinimuose, yra susieta su visais tekstais, tačiau ji toli gražu ne pastoviais bruožais pasižymintis personažas, priešingai – kuosa KRO yra besikaitaliojanti: viename eilėraštyje ji vaikas, kitame panelė, trečiame prosenelė, ketvirtame pramotė, gali būti traktuojama ir kaip pesimistė, ir kaip optimistė, vaizduojama ir namisėda, ir nukeliaujanti už didelių vandenų. Kuosos gyvenimas neapribotas laiko, kaip tai teigiama vieno eilėraščio pavadinimu – „Kuosa KRO – čia tūkstantį metų dabar“.

Pratarmėje poetas ir knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė sutaria, kad ši knyga vaikams, tėveliams ir seneliams. Tiesą sakant, gal koks ketvirtadalis eilėraščių – tik tėvams ir seneliams. Lyginant su pirmąja knyga, Kuosos KRO gyvenimas ir atvirkščiai išsiskiria sustiprėjusia filosofine tendencija, ji ryški ir vaikams prieinamuose kūriniuose. Antai eilėraštyje „Kuosa KRO nebe KRO“ keliama problema, koks ryšys tarp kalbos garsų ir pasaulio tvarkos. Kai vieną rytą kuosai iškrenta r, ji sunerimsta: „Mama tai bars: / kas bus dabar? / Kaip Kro prisišauks – / be r! / Ko?“ Ir vaikiškas rūpestis dėl r atveda kuosą prie visuotinesnio pasvarstymo: „Ir pagalvojo kuosa tąsyk / įtempus kuosišką protelį: // tai ir pasaulį šitaip gali / pakeist vienintelis prašapęs / garselis ar raidelė?“ Daugumoje eilėraščių pasaulis matomas, juntamas, apmąstomas kuosos požiūriu, ir šis savotiškas „kuosacentrizmas“ teikia knygai savitumo ir žavesio. Kaip vaikas kitus pasaulio objektus yra linkęs lyginti su savimi, sužmoginti, taip kuosa juos, sakytum, sukuosina: „Ir kuo saulytė ne kuosa? – / nečiaudi, nekosi, tviska!“ („Kuosa KRO klausia“). Toliau – minčių šuolis, atspindintis vaikiško mąstymo dinamiką, šiuo atveju – posūkį link spontaniškai kilusių klausimų, kuriuos galima pavadinti ir filosofiniais: „Su kuo, sakyk, čia šnekuosi? / Kieno čia ir aš, ir viskas?“

Kaip mitologizuotame personaže, kuosoje KRO suderintas eilėraščiuose įvairuojantis josios portreto konkretumas su visą knygą rėpiančia apibendrinančia įvaizdžio semantika. Nesvarbu, ar kuosa KRO vaizduojama kaip vaikas, ar kaip senolė, ji teigia gyvenimo džiaugsmą. Eilėraštyje „Kuosa KRO prie Baltijos jūros“ kuosa, šypseną kelianti dėl vaikiško egocentriškumo, dalijasi savo pačios patiriamu buvimo pasaulyje grožiu: „Štai koks rytas išaušo! / Gražu gyventi, gražu kvėpuoti, / O už viską gražiausia – / būti šio ryto kuosa.“ O „Kuosoje KRO pramotėje“, apmąstydama gyvenimą, gilioj senatvėj prisipažįsta: „nė karto naktys man / nei dienos neapkarto“, paakina kitus: „Ir tu ragauk / pasaulį šį – kaip medų.“

Žvelgdami į Žemgulytės ir Braziūno poetinius portretus, panašių bruožų pastebime nedaug. Tačiau abu poetai turi vietą lietuvių vaikų literatūroje ir būtent savo skirtumais prisideda prie jos įvairovės.

_________________________________

¹ Loreta Žvironaitė, „Ar jau galime pradėti džiaugtis? (2009 m. vaikų poezija)“, Rubinaitis, 2010, Nr. 1 (53), interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2010-nr-1-53/ar-jau-galime-pradeti-dziaugtis-2009-m-vaiku-poezija/ (žiūrėta 2022-04-01).

² Danutė Valentienė, Skirmantas Valentas, „Baltiškoji dvikalbystė Vlado Braziūno poezijoje“, Žiemgala, 2004, nr. 2, interneto prieiga: https://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2004~1509625218928/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content (žiūrėta 2022-03-05).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 2 (102)