„Genio“ margumynuose – Selemono Paltanavičiaus „Vaikai, lapė ir vilkas“

Pastaraisiais metais Lietuvoje nenutyla diskusijos gyvūnų gerovės klausimais. Reaguodamas į tai nuošalyje neliko ir Lietuvos Respublikos Seimas, šiuos 2022 metus paskelbęs Gyvūnų gerovės metais. Dar palyginti neseniai apie gyvūnų gerovę buvo kalbama nedaug… Pamažu kinta visuomenės požiūris į zoologijos soduose, gyvūnų prieglaudose laikomus žvėris ir naminius gyvūnus.

Neseniai, vartant 1980 m. 9-ąjį Genio numerį, akis užkliuvo už Selemono Paltanavičiaus apsakymui „Vaikai, lapė ir vilkas“ Irenos Geniušienės nupieštos iliustracijos, vaizduojančios lapę voljere. Perskaičiusi apsakymą, prisiminiau pirmojo apsilankymo zoologijos sode nusivylimą: tikėjausi išvysti gražius egzotinius ir mūsų šalies gyvūnus (tokius juos regėjau knygų iliustracijose, nuotraukose), deja, išvydau priešingą vaizdą: žvėrys atrodė vangūs, vieni nuobodžiai žvelgė pro grotas, kiti lėtai vaikščiojo po gardą, o dalies jų visai nepamačiau: tūnojo savo „namuose“, neiškišdami nosies laukan. Didžiausią nusivylimą patyriau prie vilkų ir lapių voljerų. Žinoma, svajojau išvysti gražuolę laputaitę pūsta su baltu galiuku uodega! Kur tau… Vilkas tik sekundę kyštelėjo galvą iš būdos, o lapių aptvare stovėjo liesutis gyvūnas plona uodega, besišeriančiu kuokštais kailiu, o jo liūdnas žvilgsnis mane – jautrų vaiką – privertė nubraukti ašarą. Svajonių lapę pamačiau tik po daugybės metų savo gimtajame miške: ji neskubėdama skersai perbėgo miško keliuką ir, pritūpusi už kadagio krūmo, nulydėjo mane smalsiu žvilgsniu.

Perskaičiusi apsakymą, pagalvojau, kad jis ypač aktualus šiais – Gyvūnų gerovės – metais ir jį derėtų priminti skaitytojams. (Šis kūrinys dar kartą buvo publikuotas Paltanavičiaus apsakymų rinkinyje Medis užauga didelis, „Vyturio“ leidyklos išleistame 1985 metais.) Gamtininkui, šio kūrinio autoriui Selemonui Paltanavičiui pateikiau kelis klausimus.

– Kokia mintis ar įvykis pastūmėjo sukurti šį apsakymą? Galbūt apsilankymas zoologijos sode? Kaip jis atsidūrė Genyje – pats pasiūlėte ar redakcijos darbuotojai ieškojo medžiagos žurnalui? Tuomet buvote jaunas tik 24 metų rašytojas.

– Tai buvo jau senokai… Pamenu, apsilankiau zoologijos sode ir pamačiau dvi lapes – viena jų apatiškai drybsojo ant savo namelio, o kita be paliovos bėgiojo pasieniais, vis tuo pačiu nesibaigiančiu ratu. Tame buvo kažkas baisaus, tos lapės nebuvo panašios į mano pažįstamus laukinius žvėris. Taip gimė apsakymas, jį pasiūliau Geniui… Marukas (Marijonas Krasauskas) labai entuziastingai jį priėmė, perskaitęs dar parašė laišką ir pranešė, kad tikrai spausdins. Nemanau, kad Genys tada stokojo medžiagos, todėl toks patikinimas maloniai paglostė jauno autoriaus širdį…

– Kaip Jūs, gamtininkas, suprantate sąvoką „gyvūnų gerovė“?

– Yra skirtingi gyvūnai – naminių gerovę sukurti dabar yra visai paprasta. Tačiau laukinių gerovė mums yra nepasiekiamas dalykas. Pas žmogų patekusių laukinių gyvūnų gerovę sukurti būna labai sunku – juk jų poreikiai kitokie, jiems reikia ne tik ėdesio, guolio, bet ir daug daug laisvės. O ją padovanoti galime ne visada. Taigi, kartelė iškelta aukštai… Jei žinome, kad jos neįveiksime, neatimkime iš laukinių gyvūnų laisvės.

– Kokią funkciją turi atlikti zoologijos sodai, cirkai (turiu galvoje cirkų gyvūnus)? O gal jų nereikia visai?

– Šių dienų cirkuose jau nėra gyvūnų, ypač laukinių. Tegul žmones linksmina patys žmonės! Zoologijos sodų pasaulyje labai daug. Jei jie yra tinkamai įrengti, gali suteikti gyvūnams gerovę, erdvę ir sąlyginę laisvę, gali gyvuoti kaip edukaciniai centrai. Kol kas jų dar yra. Kaip bus ateityje – nežinau…

– Tikiu, kad skaitote grožinės literatūros knygas apie gyvūnus, skirtas vaikams. Ar pasitaiko, kad skaitydamas pagalvojate ar sumurmate pats sau: „taip nebūna…“, „autorius neišmano gamtos pasaulio“ ar panašiai?

– Taip, knygas apie gyvūnus skaitau – visas, kurias tik gaunu. Ar pasitaiko tokių, kaip Jūs sakote? Pasitaiko, ir net toli jų neieškant! Man būna labai nesmagu, negera… Taip nerašo tikri rašytojai, nes jie žino: „jei gali nerašyti – nerašyk!“ Deja, bet knygas dabar rašo ir tie, kas to daryti neturėtų. O gamta yra be galo sudėtinga, kad apie ją galėtų rašyti jos nepažįstantieji. Štai kodėl kai kurių autorių knygų aš net neimu į rankas – jau kartą turėjau, žinau…

– Ar turite literatūros pasaulyje mylimą personažą-gyvūną?

– Atvirai pasakysiu – neturiu. Tai labai rizikinga riba – laviruoti tarp „tikro“ gyvūno ir „sukurto“. Bet kuriuo atveju jis man yra tas, kuris knygoje yra „tikras“. Tegul ir sukurtas autoriaus.

– Kokią knygą, Jūsų nuomone, apie gyvūnus turėtų perskaityti kiekvienas vaikas, paauglys, o kartu ir mūsų žurnalo skaitytojas?

– Tokių knygų yra bent keletas. Būtinai reikėtų perskaityti Felixo Zalteno Bembį, galima ir Bembio vaikus, nors antroji knyga nėra tokia stipri. Labai svarbu ją skaityti įsijaučiant, įsiklausant, nes tai – labai nuoseklus pasakojimas. Apie stirniuką, virstantį stirninu? Ne tik! Būtinai reikėtų skaityti Jameso Oliverio Curwoodo, Farley’io Mowato, iš europiečių – vengro Istváno Fekete’s knygas. Nerekomenduoju skaityti Vitalijaus Bianki’o – nors vaikystėje pats skaičiau jo Miško laikraštį, bet dabar matau, kad knyga gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Jums įdomu, kodėl? Visų pirma, jo tekstuose liaupsinama sovietinė „tėvynė“, be to, per dažnai į gamtą ir jos gyventojus žiūrima pro šautuvo taikiklį. Beje, šio autoriaus nerekomenduoja ir Rusijos gamtininkai.

Parengė Reda Tamulienė (LNB)