Ieškant knygos, dėl kurios verta naktinėti (2021 m. verstinių knygų vaikams ir paaugliams apžvalga)

 

 

 

 

 

Apžvalgoje pateikiamas IBBY Lietuvos skyriaus teikiamoms Eugenijos Stravinskienės ir Adomo Druktenio premijoms nominuotų knygų trumpas pristatymas ir įvertinimas. Knygas nominuoja leidyklos, o apžvalgoje jos pristatomos atsitiktine tvarka, negrupuojant nei pagal adresatą, nei tematiškai.

 

Maja Lundė, Lilė ir Saulės sergėtoja, iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė („Tyto alba“)

Lietuvių skaitytojams norvegų autorė Maja Lundė jau pažįstama iš knygos Sniego sesė – jautrios kalėdinės istorijos, suvirpinusios ne vieną širdį. Ar suvirpins širdį antroji ciklo knyga (ciklą sudaro keturios knygos, atspindinčios metų laikus), atstovaujanti pavasariui ir pateikianti klasikinį pasakojimą apie dingusią saulę ir jos išvadavimą, priklausys nuo skaitytojų, nuo to, kaip jiems patiks gamtos vaizdavimas, žmogaus ir gamtos santykio apmąstymas.

Pagrindinė knygos herojė – mergaitė Lilė – niekada gyvenime nematė pavasario, o saulę atsimena labai miglotai – kaip jausmą, lyg skruostus smaigstytų adatėlės. Našlaitė, gyvenanti lietaus merkiamoje šalyje, kur nėra metų laikų, sužino paslaptį apie įkalintą saulę ir nusprendžia ją išvaduoti, tačiau tradicinė, išbandymų kupina kelionė nesibaigia numanoma kulminacija – saulės išvadavimu, bet skaitytojams pateikia staigmeną: išvaduotą saulę prisirišusi prie liemens laiko keista būtybė, o amžino lietaus nuvargintą pasaulį pradeda kamuoti kita stichija – nesibaigianti kaitra. Atkurti pasaulio pusiausvyrą ryžtasi tie patys saulės vaduotojai – du vaikai.

Autorės stilius vertas pasigėrėjimo. Tikriausiai tą patį galima būtų pasakyti ir apie žodingą vertimą.

 

Mattas Haigas, Peliukas vardu Mika, iš anglų kalbos vertė Almantė Rimavičienė („Tyto alba“)

Vieną dalyką žinau tikrai – šis kūrinėlis privers nusišypsoti. Net jei nemėgstate tokio pobūdžio – pramoginės ar populiariosios – vaikų literatūros, peliukas Mika sukels simpatiją, kad ir ką jis bedarytų, norėdamas išmokti būti savimi. Sena gera tiesa byloja, kad ne tiek svarbu, kas pasakyta (nes ką nors naujo pasakyti yra be galo sunku), bet svarbiau, kaip pasakyta. Šis kaip knygoje yra smagus ir keliantis šypseną: peliukas Mika savo gyvenimą pradeda tuo, kad iš mamos pavagia grybą ir iš tos gėdos iškeliauja į platųjį pasaulį, įsitikinęs, kad yra bailys ir melagis. Tapęs berniuko Nikolo draugu ir apsigyvenęs Elfhelmo miestelyje (šios knygos priešistorė – kitos trys Matto Haigo knygos kalėdine tematika), jis susidraugauja su Tiesos fėja, pamilsta elfus ir, pasak jo vienintelės draugės pelės Drąsuolės Bridžitos, tampa netikra pele, dargi netyčia yra užburiamas ir įgyja magiškų galių. Vis dėlto didžiausia jo galia išryškėja tada, kai, gelbėdamas miestelį nuo pražūties, jis pasako tiesą apie pavogtą sūrį. Panašių pamokėlių apie buvimą savimi, drąsą, tiesos sakymą, apie tai, kad nesvarbu, ką apie tave galvoja kiti, bet svarbu, kaip jautiesi pats, knygoje rasime ne vieną ir, reikia pripažinti, šiuo atveju jos neerzina.

 

Debi Gliori, Alanas Durantas, Širdyje mylėsiu visada, iš anglų kalbos vertė Dalius Norkūnas („Baltos lankos“)

Atrodo, vienas akstinų išleisti šią paveikslėlių knygą buvo žymios škotų iliustratorės ir rašytojos Debi Gliori vardas. Tikriausiai ne vienas knygos Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų („Baltos lankos“, 2012) gerbėjas paėmė šią knygą į rankas susiviliojęs žymiu autorės vardu ir tuo nepaprastu jaukumu, kuriuo alsavo minėtoji knyga. Juo labiau kad pavadinimas suponuoja, jog ir Širdyje mylėsiu visada bus panašios tematikos. Ir tikrai – jaukumo ir švelnumo šioje knygoje nepritrūks, nors teksto autorius ir kitas – Alanas Durantas. Todėl ir knygos švelnumas yra kitokio pobūdžio, gimęs iš kitokio santykio – drauge išgyvento ir įveikto netekties skausmo.

Miške gyvenanti gyvūnėlių draugija – ūdra, kurmis, lapinas ir kiškis („mikėpūkuotukiška“ pradžios situacija, viena dažniausių kūrinio pradžios klišių vaikų literatūroje) – išgyvena vieno draugų, lapino, netektį. Netektis juos užvaldo taip, kad būrelis užsidaro miško trobelėje ir pasiduoda liūdesiui ir apatijai, kol į svečius užsukusi voverė atneša žinią iš išorinio pasaulio: „(…) juk gyvenimas tęsiasi.“ Pasirodo, kad netektį galima išgyventi produktyviai: su šypsena menant iškeliavusio draugo gyvenimiškus nutikimus ir būdo bruožus, niekada jo nepamirštant ir toliau kartu visiems darbuojantis. Tai reikalinga, emociškai šilta, netekties išgyvenimą padedanti įveikti, bet meniniu požiūriu nelabai originali knyga.

 

Anna Onichimowska, Šokolado diena, iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila („Nieko rimto“)

Iš pradžių atrodo, kad knyga – tai poetiškas ir jautrus pasakojimas apie dviejų kaimynystėje gyvenančių vaikų draugystę ir užgimusią pirmąją meilę, o pabaigoje ji nužudo skaitytojo viltį saldžiu sentimentalumu. Knygoje daug jautrių dalykų: berniukas Dovydas draugauja su jo kieme apsigyvenusia kate, tikėdamas, kad tai jo nuskendusi sesutė Zuzė; jo tėtis netekties skausmą malšina visa galva paniręs į darbą ir apleidęs šeimą; kaimynystėn atsikrausčiusią Moniką globoja jos teta, bet virš Monikos pakibusi nuolatinė grėsmė būti atimtai ir išvežtai, nes teta neturi vyro; Dovydas visaip bando ją apsaugoti nuo potencialaus išvykimo ir daro tai vaikiškai naiviai, vaikiškai mąstysenai būdingais būdais (ieško pirmadienių rijiko, kad baisusis pirmadienis niekada neateitų, raganos, turinčios išsivežti Moniką, ir pan.). Kūrinyje daug jaukių detalių, daug artumo ir šilumos, kylančių iš buvimo kartu, bet nėra per saldu. Tą būtų galima pasakyti apie visą kūrinį, jei ne saldoka pabaiga, nukelianti į ateitį po dvidešimties metų, pasinaudojus šuolininko per laiką, panašaus į Kalėdų Senelį, pagalba. Čia skaitytojas išvysta Dovydą su Monika, jau vyrą ir žmoną, pakuojančius kalėdines dovanas savo dukrelei…

 

Vanessa Walder, Aš ir nevykėliai. Draugystė veža, iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė („Debesų ganyklos“)

Tai antroji serijos knyga, kuri turėtų patikti Katherine’os Paterson knygos Smarkuolė Gilė Hopkins ir Jerome’o Davido Salingerio Rugiuose prie bedugnės gerbėjams. Ji artima minėtiems kūriniams savo tematika ir pasakojimo stiliumi, bet turi ir vieną išskirtinumą. Pradėkime nuo bendrumų: knygų serijos herojė Enė pirmą kartą vaikų namuose atsidūrė aštuonerių, o vienuolikos yra tiek visko mačiusi ir patyrusi, kad sugeba aplink pirštą apvynioti ir savo bendraamžius, ir suaugusiuosius. Enės šiurkštus elgesys slepia nepaprastą jos jautrumą, šeimos poreikį ir netgi tam tikrą garbės kodeksą. Šis disonansas tarp vidinio pasaulio ir išorinių jo apraiškų, kurias patiria ne tik Enė, bet ir kiti internato, į kurį ji galiausiai patenka pirmoje dalyje ir patiria ten visokiausių nuotykių antroje, gyventojai, yra vienas jautriausių leitmotyvų. Kitas leitmotyvas – suaugusiųjų ir vaikų santykiai, tai, ką pirmieji gali padaryti su antrųjų gyvenimais…

Pirmuoju asmeniu parašyti kūriniai yra Enės savotiškos išpažintys-laiškai, kuriuose atvirai pasakojami visi jos patirti nuotykiai, iškrėsti pokštai (ne vienas pasibaigęs areštinėje). Šių knygų išskirtinumas ir kalbinė ypatybė yra tai, kad knygose užbraukyti visi necenzūriniai žodžiai. Skaitytojai gali rinktis, kaip šiuos kūrinius skaityti: praleisti užbraukytus žodžius ar mintyse įdėti vietoj jų savus. Pasirinkus antrąjį būdą, neabejotinai praturtės vaizduotė ir žodynas, o toks būdas taps nors ir ne pačia kultūringiausia, bet labai smagia veikla.

 

Erina Entrada Kelly, Labas, Visata, iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė („Debesų ganyklos“)

Smagu Lietuvoje sulaukti knygos – Niuberio medalio (2018 m.) laimėtojos. Jau vien šis apdovanojimas verčia atkreipti dėmesį, tačiau knyga yra pelniusi ir kitą, Lietuvoje beveik nežinomą Janeʼės Addams apdovanojimą, teikiamą už knygas, palaikančias taiką, socialinį teisingumą, bendruomeniškumą, lyčių ir rasių lygybę. Turint omenyje šiuos du apdovanojimus ir tai, kad Niuberio medalį skiria Amerikos bibliotekininkų asociacija, galima susidaryti vaizdą, kad knygoje bus aprašoma socialinė nelygybė ir panašios problemos, aštriau jaučiamos šalyje už Atlanto nei pas mus.

Taip ir yra: kūrinyje pasakojama apie keturis labai skirtingus ir savotiškai nelaimingus vaikus, turinčius ypatingų savybių. Svarbiausias pasakojimo veikėjas vienuolikmetis Virgilijus – mažas, liesas ir kitų akyse nevykėlis berniukas, kilęs iš emigrantų šeimos, jo bendraamžė Valencija – kurčia ir vieniša mergaitė, labai mėgstanti tyrinėti gamtą, Četas, pravarde Bulius, – pašaipūnas ir peštukas, didžiausias jų priešas, ir Kaori, prisistatanti kaip aiškiaregystės galios paveldėtoja ir Visatos dėsnių žinovė. Reikia pripažinti, kad gana dirbtinai šis vaikų derinukas suvedamas į krūvą, nors būtent tai galbūt ir pelnė minėtus apdovanojimus, nes toks Visatos žingsnis pakeičia vaikų likimus į gera. Apibūdinant šią knygą galioja banali, bet visada teisinga frazė: draugystė laimi. Kūrinyje ji išties turi ypatingą galią – belieka patiems tuo įsitikinti.

 

Arielis Andrésas Almada, Sonja Wimmer, Dukrytė; Sūnelis, iš ispanų kalbos vertė Audrius Musteikis („Odilė“)

Apie šias dvi knygas tenka kalbėti kartu, nes struktūriškai, poetiškai, aptariant sumanymą, iliustracijų stilių jos skiriasi tik tuo, kad viena jų skirta dukrai, o kita – sūnui. Šios knygos turbūt labiau patiks suaugusiems skaitytojams nei vaikams. Jas labai sunku pavadinti paveikslėlių knygomis – greičiau tai poetiniai laiškai, knygos-suvenyrai, kurias vaikai perskaitys jau užaugę. Šių knygų esmė – tėčio ir mamos jautrus ir poetiškas kreipimasis į savo ką tik į pasaulį atkeliavusį kūdikį, kurio dar laukia ilga kelionė ir daug nuotykių, potyrių, atradimų – kvapų, garsų, vaizdų, žodžių, emocijų ir, žinoma, klausimų, į kuriuos tėvams reikės atsakyti. Pasaulis darysis vis didesnis ir sudėtingesnis, bet visur ir visada lydės rūpestingas mamos ir tėčio žvilgsnis, jų šildantis glėbys. Knygose pabrėžiama abipusė tokio santykio nauda ir svarba: suaugusieji mokosi iš naujo atrasti pasaulį ir pažvelgti į jį vaiko akimis. Tai iliustruotas vaikystės poetikos albumėlis.

 

 

Fotini Tsalikoglou, Bertos dovana („Paribio istorijų“ serija), iš graikų kalbos vertė Kristina Svarevičiūtė („Gelmės“)

Pirmiausia nudžiugino kalba, iš kurios versta ši knyga, – graikų. Retai sulaukiame šios šalies literatūros lietuvių kalba, tad toks leidyklos pasirinkimas džiugina. Ar nudžiugino pats kūrinys? Jį apibūdinant tiktų frazė nieko blogo, bet skaitant knygą persekiojo jausmas, kad viskas jau kažkur skaityta, girdėta.

Knygoje pasakojama apie šešiolikmetę Bertą (kūrinio pabaigoje ji jau vyresnė), kurios šeimą ištinka nelaimė – miršta jaunesnis brolis, tėvas palieka šeimą, o mama nugrimzta į depresiją. Berta jaučiasi vieniša, sužeista, skaudžiai išgyvena netektį, stokoja meilės, mano, kad mama jos apskritai niekada nemylėjo, bando į save atkreipti dėmesį visokiais keistais būdais: pabėgdama iš namų, persirengdama berniuku ir kt. Knygos stiprybė – Bertos kabinimosi į aplinkinį pasaulį ir pasaulio grožio atradimo vaizdavimas. Daugiausia grožio veikėja randa tapybos pamokose, dailės mokytojos analizuojamuose paveiksluose. Knygoje pateikti aštuoni įvairių istorinių laikotarpių dailininkų paveikslai, pasakojama apie jų autorius, paveikslų sukūrimo aplinkybes – knyga turi ir pažintinį krūvį. Berta bando paveiksluose vaizduojamus žmones, jų likimus susieti su savo gyvenimu, išgyventi jų kančias ir taip palengvinti savąją. Mergina kuria paveikslų įkvėptas istorijas ir rašo laiškus mamai, kurių toji niekada neperskaitys. Tai sąmonės srauto, intertekstualumo, sapnų, literatūrinio polifoniškumo mišinys su abejotina pabaiga. Knygos gale Berta laukiasi kūdikio nuo savo mirusio brolio draugo, o tai yra ta ilgai ieškota meilė – Bertos dovana.

 

Tae Keller, Kaip sučiupti tigrą, iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė („Baltos lankos“)

Ši knyga yra 2021 m. Niuberio medalio laimėtoja. Toks greitas jos išleidimas Lietuvoje turėtų būti siejamas su knygos išskirtinumu. Vertinant pasakojamą istoriją ir jos pateikimo būdą, taip ir yra – kiekvienas puslapis alsuoja šiuo išskirtinumu. Tačiau skaitant kamuoja nuojauta, kad knygos originalas yra daug geresnis nei vertimas, kuris retsykiais atrodo dirbtinokas ir plokščias, kai kur neišvengta pažodiškumo.

Šio kūrinio poetiką galėtume įvardyti kaip magiškąjį realizmą vaikams. Kaip būdinga magiškajam realizmui, jame susipina dvi plotmės: realioji – kasdienybės tikrovės – plotmė ir fantastiškoji, arba stebuklinė. Jos taip susipynusios, kad jas išnarplioti ir suprasti, kas vyksta iš tiesų, o kas yra stebuklinga, išties sunku. Tikroviška istorija – tai pasakojimas apie dvi sesutes, su mama besikraustančias gyventi iš saulėtosios Kalifornijos į tolimą mažą miestelį, kuriame nuolatos lyja. Ten gyvena jų korėjietė močiutė. Sesutės tokiu gyvenimo pokyčiu nėra patenkintos, bet pamažu išaiškėja kraustymosi priežastis: močiutė serga smegenų vėžiu ir jos ekscentriškas elgesys, tikėjimas įvairiais prietarais ir dvasiomis galbūt susijęs su liga. Magiškoje plotmėje vieną anūkių, Lilę, persekioja stebuklingos tigrės regėjimas. Nepaisydama močiutės perspėjimų, Lilė su tigre susidraugauja. Paaiškėja, kad močiutę su šiais gyvūnais sieja baisi paslaptis. Anūkė ją sužino ir įtiki, kad tai gali pagydyti senelę.

Iš ligos vaduojamasi ir tikrovėje, ir stebuklinėje plotmėje, o baigtis netikėta. Išsivaduojama perpasakojimus – senus ir koduojančius savyje tautos išmintį. Ilgainiui keičiasi Lilės požiūris į ją supančius žmones. Tai labai galinga knyga, turinti daug prasminių sluoksnių, liudijanti, kaip svarbu susivokti savyje, suprasti savo tautos istoriją ir ją tęsti.

 

Frances Hardinge, Gegutės daina, iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė („Nieko rimto“)

Neabejotinai viena stipriausių, įtraukiausių, meniškai paveikiausių ir prasmingiausių metų knygų. Knyga, dėl kurios verta naktinėti, bet pavojinga susapnuoti jos įkvėptą košmarą, nes jei ir negalima jos pavadinti siaubo romanu, tai psichologinio siaubo elementų kūrinyje išties gausu. Kas sukelia šį siaubą?

Vienuolikametė Trisė po nelaimingo atsitikimo pabunda kaip nesava ir elgiasi labai keistai: neatsimena kai kurių dalykų, jaučia nuolatinį alkį – tokį, kad pradeda valgyti ne tik supuvusius obuolius (labai vaizdinga ir paveiki scena), bet ir įvairius daiktus, kuriuos suvalgiusi jaučiasi labiau Trise, daugiau visko atsimena ir palieka keistus pėdsakus – įvairių lapų, šakelių, purvo ir kt. Galiausiai supranta esanti netikra Trisė, o jos pakaitalas šeimoje, kurioje ji augo lepinama, apgaubta tėvų dėmesio dėl nuolatinių tikrų ir išgalvotų ligų, mergaitė, kuri nuolatos pykosi su savo jaunesne sese. Nesveika tėvų globa turi priežastį – šeima per Pirmąjį pasaulinį karą neteko vyriausiojo sūnaus ir iki šiol išgyvena šią netektį keistais ir šiek tiek paslaptingais būdais, privertusiais užmegzti ryšį su paraleliniu pasauliu, kuriam vadovauja Architektas. Architektas ir yra kaltas dėl to, kuo virto Trisė. Mergaitė leidžiasi į pavojingą kelionę ieškoti tikrosios tapatybės.

Kūrinyje susipina nemažai prasminių sluoksnių – istorinis, šeimos gyvenimo, tėvų ir vaikų santykio, psichologinis ir kt. Nors kūrinys sudėtingas ir ilgas, autorė puikiai susitvarkė su medžiaga ir sukūrė meniškai stiprų (kai kurios scenos vertos atskiro paminėjimo, pavyzdžiui, Trisės apsilankymas atvirkštinėje kino teatro ekrano pusėje) ir psichologiškai įtaigų kūrinį, galintį sudominti įvairaus amžiaus skaitytojus.

 

Megana Shepherd, Slapti Erškėtrožių kalvos žirgai, iš anglų kalbos vertė Rita Bakanienė („Nieko rimto“)

Tai užburiantis pasakojimas, prikaustantis dėmesį iki paskutinės akimirkos. Sutelkti dėmesį priverčia nuolatinis spėliojimas, kokia realybė vaizduojama – ar viskas vyksta iš tiesų, knyginėje tikrovėje, ar tai yra pagrindinės kūrinio veikėjos fantazijos žaismas. Dar daugiau – skaitytojas ir veikėja spėlioja kartu, o autorė iki pat pabaigos išlaiko intrigą ir nepateikia atsakymo, palieka skaitytojams patiems nuspręsti, kuria realybės forma tikėti.

Jei tikėtume tik realiais dalykais, skaitytume istoriją apie Antrojo pasaulinio karo metu atokioje ligoninėje nuo pasaulio izoliuotus džiova sergančius vaikus. Jų gyvenimas ligoninėje pilkas ir niūrus, valdomas griežtos dienotvarkės, diktuojamos juos prižiūrinčių vienuolių. Mirtis yra nuolatinė šių vaikų palydovė, kurianti atitinkamą kūrinio atmosferą, lemianti veikėjų poelgius.

Jei tikėtume magiškais dalykais, kartu su pagrindine kūrinio veikėja Emalina visuose ligoninės veidrodžiuose (o jų daug, nes ligoninė įsikūrusi buvusiuose rūmuose) matytume sparnuotus žirgus. Jie anapus veidrodžių gyvena savo gyvenimą, bet reaguoja ir į šiapusinį. Kartą Emalina apleistame ligoninės sodelyje randa sužeistą sparnuotą kumelę, kurią turi apsaugoti ir išgelbėti nuo ją persekiojančio Juodojo ristūno – mirties metaforos. Tai Emalina gali padaryti tik savo niūrioje, pilkoje aplinkoje suradusi visas vaivorykštės spalvas.

Tai labai jautrus ir poetiškas pasakojimas, stiprus ir ligos poetika, tuo, kaip ir kokiomis meninėmis priemonėmis kalbama apie džiovos priepuolius ir jos varginamo žmogaus pojūčius. Kūrinys, kurį dar ilgai norisi nešiotis mintyse.

 

Jakobas Wegeliusas, Žudiko beždžionė, iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė („Aukso žuvys“)

Įstabi knyga ir aukščiausias vertimo pilotažas, pelnęs vertėjai Adomo Druktenio premiją, o knygai – Geriausios metų verstinės knygos vaikams ir paaugliams titulą. Skaitydamas pasineri į knygą, pamiršti, kad reikia miegoti, o 560 kūrinio puslapių ryte praryji, nes kūrinio dinamika puiki ir tokia išlieka iki galo, knygoje pilna paslapčių, netikėtų siužeto vingių, visus išbandymus nugalinčios draugystės. Kūrinyje slypi keletas paradoksų: ji parašyta švedų kalba, bet daugiau nieko švediško joje nėra; ji parašyta žmonių kalba, bet ją „parašė“ beždžionė, t. y. ji yra kūrinio pasakotoja, jos akimis matomas pasaulis, žmonės, jų santykiai. Šios pasakotojos pasirinkimas lemia ir kūrinio stilių.

Tai pasakojimas apie ypatingą beždžionę – spausdinančią mašinėle, žaidžiančią šachmatais, dirbančią mašiniste, taisančią armonikas Salę Džouns ir jos draugą bei kompanjoną Henrį Koskelą, įsivėlusį į nelaimingą atsitikimą ir neteisingai apkaltintą žmogžudyste. Ieškodama tai neigiančio įrodymo, Salė leidžiasi į kelionę per jūras ir vandenynus, nukeliauja į Indiją, patenka į maharadžos rūmus, o kartu keliaujantis skaitytojas, atrodo, gali ne tik pasigrožėti Lisabonos uosto žiburiais, bet net užuosti kvapus, pajusti vėjo dvelkimą. Puikiai parašyta ir išversta knyga, ne veltui pelniusi daug apdovanojimų Švedijoje, įvertinta ne tik kritikų, bet ir skaitytojų.

 

Andri Snæras Magnasonas, Laiko skrynia, iš islandų kalbos vertė Vaida Jankūnaitė („Debesų ganyklos“)

Apie šią knygą reikėtų kalbėti arba labai daug, arba labai mažai. Esu priversta rinktis pastarąjį variantą, nes norint išnarplioti visus knygos aspektus, kurių šiame kūrinyje yra labai daug, reikėtų atskiros recenzijos. Taigi, trumpai tariant, tai sudėtingos struktūros distopija, kurioje susipina dvi plotmės: pasakinėje plotmėje godus karalius nori užkariauti visą pasaulį, gamtą ir pavergti laiką, todėl įtaiso savo vienturtei dukrai laiko skrynią, kurioje sustoja laikas ir dėl to princesė nesensta; realybės plotmėje vaizduojamas ateities pasaulis, kuriame nuo visų problemų, gyvenimiškų sunkumų ir atsakomybės už savo sprendimus raginama pasislėpti laiko kapsulėse ir tiesiog viską… pralaukti. Kūrinyje nagrinėjamos atsakingo elgesio, gamtos pavergimo, gyvenimo informacijos amžiuje pavojų ir kitos temos. Žavi rašytojo išmonė. Bet bandymas viską sudėti viename kūrinyje yra gerokai per tirštas ir klampus. Užtat žavus ir grakštus kūrinio vertimas.

 

Veera Hiranandani, Nakties dienoraštis, iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė („Debesų ganyklos“)

Pažintiniu požiūriu labai reikalinga knyga, nes jos tematika mažai žinoma lietuvių vaikams. Knygoje dienoraščio forma pasakojama apie vienos šeimos gyvenimą skylant valstybei – Pakistanui atsiskiriant nuo Indijos, o žmonėms pradedant skirstytis religiniu ir etniniu pagrindu. Tai dvylikametės Nišos dienoraštis, rašomas nakčia ir turintis laiškų mirusiai mamai formą. Mergaitės akimis vaizduojamas jos nestandartinės šeimos (gydytojo tėčio, dislektiko dvynio brolio, močiutės ir labai mylimo virėjo – šeimos, kurioje susijungė skirtingi tikėjimai ir įsitikinimai) gyvenimas, fiksuojami istoriniai įvykiai ir kaip jų pasekmė šeimą ištinkantys pokyčiai. Knygoje užduodami klausimai – vaikiškai naivūs, bet iškeliantys socialinės hierarchijos, religinės segregacijos, visuomenės skilimo ir kitas problemas. Galbūt meniniu požiūriu tai nėra labai stipri knyga, bet, mano nuomone, ją privalu perskaityti profilaktiškai kaip puikų susipažinimo su kita kultūra ir pasaulio aktualijomis pavyzdį.

 

Anja Portin, Slaptas radijas, iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė („Alma littera“)

Ši knyga šiek tiek dvelkia naftalinu ir yra truputį anachronistinė, bet tai nė kiek netrukdys mėgautis puikiu pasakojimu, be to, gal net taps akstinu vaikams atrasti ir pamėgti tokį jiems jau tikriausiai svetimą žinių perdavimo būdą kaip radijas. Jis yra ir būdas praskaidrinti tėvų užmirštų ir apleistų vaikų kasdienybę, pretekstas susidraugauti.

Pagrindinis kūrinio veikėjas yra berniukas Alfredas Užmirštasis. Jis turi tėtį, bet šis yra labai užsiėmęs, daug dirba ir dažnai keliauja, todėl pamiršo savo sūnų. Vieną naktį Alfredas gauna laikraštį, kurio neužsisakė. Dar daugiau – į laikraštį susuktos šiltos kojinės, sumuštinis ir obuolys. Alfredas išsiaiškina, kad laikraščius nešioja Amanda – moteris, turinti ypatingą savybę. Amanda yra jautriaausė, jos ausys yra didesnės nei kitų ir todėl ji jautriai reaguoja į vienišų vaikų atodūsius. Pasirodo, kad tokių vaikų yra nemažai, o Amanda juos lanko naktimis, atneša jiems laikraščių ir obuolių iš savo sodo. Alfredas pas ją apsigyvena, o kai netikėtai palėpėje randa radijo išradėjo Aleksandro Popovo brėžinius ir įrenginius, įkuria „Popovo radiją“ – vienišiems vaikams skirtą laidą.

Knygoje labai jautriai atskleidžiamos vienišų vaikų istorijos ir šeiminės problemos, o kūrinio pabaiga teikia paguodos ir yra viltinga. Socialinė ir psichologinė knygos pusės yra labai stiprios.

 

Marija Parr, Mažasis griaustinis: nuotykiai Žėrinčiame slėnyje, iš norvegų kalbos vertė Vytautas Čepliejus („Alma littera“)

Neabejotinai vienas daugiausia simpatijų pelnęs kūrinys, kurio autorė lyginama su Astrida Lindgren. Šis lyginimas, nors visada skamba išsišokėliškai, turi gana realų pagrindą: rašytojos kuriamas pasaulis savo jaukumu ir vaiko vaizdavimu tikrai artimas lindgreniškajam.

Kūrinio pagrindinė veikėja yra devynmetė mergaitė Tonja, gyvenanti atokiame Norvegijos slėnyje. Daugiau vaikų slėnyje nėra, tad Tonja turi prasimanyti pramogų pati. Kadangi jos pramogos dažnai būna triukšmingos ir sukeliančios sumaištį, ją pramina Mažuoju Griaustiniu. Autorei pavyko sukurti ryškų, išbaigtą, savitą vaiko paveikslą – labai dinamišką ir gyvą. Tonjos nuotykiai, draugystė su slėnio senoliu Gunvaldu, aštrus teisybės jausmas, savos nuomonės turėjimas, net raudoni plaukai leidžia ją lyginti su Pepe Ilgakojine, bet nesutapatinti, nes Tonja yra pakankamai savita, kad nebūtų laikoma nepavykusiu vaikų literatūros ikona tapusios Pepės sekimu. Knygoje galima rasti gražių sugretinimų su kitu labai žymiu vaikų literatūros tekstu – Johannos Spyri Heida, labai gražiai praplečiančiu kūrinio prasmes.

 

Rasa Bugavičute-Pēce, Berniukas, kuris matė tamsoje, iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis („Odilė“)

Knyga atspindi dešimtojo dešimtmečio nostalgijos tendenciją ir tikrai patiks tą laikmetį menantiems suaugusiems skaitytojams, bet ar patiks paaugliams – labai didelis klausimas. Kodėl? Knygoje vaizduojamas istorinis permainų po nepriklausomybės atgavimo laikotarpis Latvijoje tiek pripildytas specifinio žargono ir tam metui būdingų specifinių reiškinių, kad daugeliui paauglių tai bus tik sunkiai suprantama egzotika. Tuo labiau kad didžioji šio žargono dalis yra rusiškos kilmės. Tačiau kūrinys turi kitą – stipriąją – pusę: jame pasakojama reginčio berniuko, augančio neregių šeimoje, istorija. Aklumas čia turi ir tiesioginę, ir perkeltinę reikšmę – perdėtai rūpestinga ir kontroliuojanti mama yra akla visomis prasmėmis, o jos susikurtas vaiko vaizdinys gyvas tik jos pačios galvoje. Bandymas išsivaduoti iš aklos meilės labirintų ir yra kūrinio stiprioji pusė.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 2 (102)

 

 

Sveiki!

Kai augama kartu su knygomis ir gyvūnais

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Knyga yra taika

Apžvalgos

Pažinimo džiaugsmas ir pinklės (2021 m. Lietuvoje išleistų pažintinių knygų vaikams ir paaugliams apžvalga)
Paveikslų galerija – į vaiko namus (2021 m. lietuvių autorių vaikų knygų iliustracijos)

Mano vaikystės skaitymai

Galime nuspręsti, ką daryti su laiku, kuris mums suteiktas

Nuotraukos pasakoja

Trys rašytojų portretai su šunimis

Sukaktys

Toks nuostabus gyvūnijos pasaulis Jono Avyžiaus kūryboje (100-osioms gimimo metinėms)
Bardas ir jo literatūriniai giminaičiai: keli šuns vaizdavimo strategijos vaikų literatūroje pavyzdžiai
Dviejų vaikų poetų portretai (Paulinos Žemgulytės 80-ajam ir Vlado Braziūno 70-ajam jubiliejui)

Retro

„Genio“ margumynuose – Selemono Paltanavičiaus „Vaikai, lapė ir vilkas“

Kontekstai

„Lututė“ – žurnalas vaikams apie gamtą

Bibliografija

Bibliografijos sąrašus pateiksime kitaip
Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2021 m.
2021 m. vaikų ir paauglių knygos

Daug skaitau

Knygose papasakota daugiau nei filmuose

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Vaižgantas su šuneliu Kauku

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai