Trys rašytojų portretai su šunimis

Juozas Tumas-Vaižgantas su šuniuku Kauku prie bažnyčios, 1928 m. Nežinomas XX a. I p. fotografas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuosavybė

Juozas Tumas-Vaižgantas yra parašęs puikią knygą mažiesiems skaitytojams Mikutis gamtininkas (1926, 1972, 1997, 2008). Jis ir pats garsėjo širdies gerumu ir gyvūnų meile. Turėjo ir augintinių – kanarėlę ir juodą taksų veislės šunį.

Šunelis Kaukas ir Vaižgantas – tikra Kauno legenda. Kaukas ne tik palydėdavo šeimininką į universitetą, kartu vaikštinėdavo Kauno gatvėmis, bet ir, namo sugrįžus, atnešdavo šlepetes. Marcelė Nakutienė, Vaižganto sesers Marijonos marti, pasakoja: „Parvažiavęs visada kalbėdavo apie savo šuniuką Kauką: „Kažin kaip jis be manęs laikosi, tikriausiai liūdi, o gal nepaėdęs.“ Mano vyras nuvažiuodavo pas Vaižgantą, tai pasakodavo, kad Vaižgantui valgant šuniukas visada sėdėdavo šalia jo“ (cit. iš Kauno rasytojai.lt, 2020-04-14). Įdomi ir Kauko atsiradimo Vaižganto namuose istorija: „Pasirodo, Kauko kilmės šaknys – Biržų žemėje, Nemunėlio Radviliškyje. Rašytojo sesers Severijos dukra Barbora Mėginaitė-Lesauskienė 1923 metais dirbo Nemunėlio Radviliškio mokykloje. Ji prisimena vienam mokiniui privačiomis pamokomis padėjusi prisivyti kitus moksleivius. Atsidėkodamas už pamokas, jis mokytojai atnešė gražų mažą taksų veislės šuniuką. Mokytoja jį nusprendusi padovanoti Kaune gyvenusiai savo sesers Bronės dukrelei Eglutei. Tačiau sesuo griežtai atsisakė dovaną priimti. Sakė, kad mažiems vaikams turėti šuniuką ir nehigieniška, ir nesaugu. Jau maniusi, kad teks šuniuką vežtis atgal, į Nemunėlio Radviliškį. Nuėjo su savo bėda pasiguosti pas dėdę J. Tumą-Vaižgantą. Jis išklausė ir pasakė, kad gali šuniuką jam palikti. Šitaip Kaukas, išgyvenęs pas Vaižgantą aštuonerius metus, tapo jam geru ir ištikimu draugu. Tačiau sukeldavęs ir įvairių nesmagumų. Kai giminaitė aplankydavo Vaižgantą, jis vis pasakodavo apie Kauko iškrėstas šunybes“ (cit. iš Bernardinai.lt, 2019-09-21).

Kaukui nugaišus, Vaižgantas net parašė žaismingą nekrologą: „1930 Vytauto Didžiojo metais naktį iš birželio trisdešimtosios dienos į liepos pirmą dieną Aleksoto g. 16 namo kieme šunų veselijoje neramų savo amželį pabaigė – Kaukas, vos aštuonerius metus tesukakęs. Kauno laikraščiai savo kronikose vis žymėdavos nepaprastą Kauko ištvermę – per dešimtį dienų su kalėmis veselioti. (…) Pirmasis Lietuvos poetas Maironis apibūdino Kauką niekad nepamirštamais savo teisingumo žodžiais: „Kaukas, girdi, …buvo Vaižganto gyvumo ir temperamento.“ (…) Daug pasidarbavęs, pilnas nuopelnų – jo ainių liko daugybė – buvo palaidotas istoriškame Kauno „gojuje“. Laidotuvių ceremoniją atliko Vladas Cibulskas, zakristininkas. Rimtai sakant, Kauko labai gaila… Jūsų nuliūdęs Vaižgantas“ (cit. iš Vytautas Bagdonas. „Vaižganto nekrologas šuneliui Kaukui“, Tėviškės gamta, 2015 m. rugpjūtis, Nr. 8).

Apie Vaižganto ir jo šunelio įamžinimą meno kūriniuose žr. šio numerio galiniame viršelyje.

Kituose dviejuose žiemos portretuose – rašytojas Jonas Avyžius su savo augintiniu niufaundlandu Bardu, tapusiu apysakos Bardo nuotykiai ir žygiai (1987) prototipu, ir rašytoja Emilija Liegutė su vienu iš savo numylėtinių. Rašytoja turi sodybą Kabeliuose, kur sodininkauja, augina gėles. Ji visada turėjo šunų (Pifą, vėliau augino kalytę Rudžiukę…). Augintiniai Liegutei suteikė kūrybos impulsų ir ilgainiui tapo jos kūrinių prototipais. Apie šunis rašytoja sukūrė tris žaismingas apysakas: Rudis, kuris tapo Džimu (1995), Šuo Džimas – geras (2000), Rudžiukė (2004).