Toks nuostabus gyvūnijos pasaulis Jono Avyžiaus kūryboje (100-osioms gimimo metinėms)

 

 

 

 

 

Jonas Avyžius (1922–1999) – lietuvių prozos klasikas, labiausiai išgarsėjęs romanu Sodybų tuštėjimo metas (1970). Šio rašytojo vardas reikšmingas ir lietuvių vaikų literatūros istorijoje. Net dvi Jono Avyžiaus knygos – apysakos-pasakos Aštuonetas iš Trepsės namų (1967) ir Bardo nuotykiai ir žygiai (1987) įrašytos į šimto reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams sąrašą. Iš viso autorius yra išleidęs per 20 įvairių knygų vaikams ir jaunimui. Daugelyje kūrinių vienaip ar kitaip pasitelkiami gamtos pasaulio vaizdai, ypač pamėgti vaizduoti gyvūnai.

Aštuonmetis svajoja būti rašytoju
Rašytojas Jonas Avyžius. 1973 m. Marijono Baranausko nuotr. iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo
Rašytojas Jonas Avyžius. 1973 m. Marijono Baranausko nuotr. iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo

Jonas Avyžius – Šiaurės Lietuvos žmogus. Gimė Mėdginų kaime, Joniškio rajone. 1934 m. baigė Mielaičių pradinę mokyklą ir įstojo į Joniškio gimnazijos trečią klasę. 1939 m. paliko gimnaziją, nes turėjo padėti dirbti tėvų ūkyje. Joniškio gimnaziją baigė eksternu. 1938 m., paskatintas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, pradėjo skelbti savo kūrinėlius to meto Lietuvos spaudoje. „Nuo aštuonerių metų jau tvirtai žinojau, kuo būsiu. Vaiko fantazija kartais bandydavo paversti mane agronomu, karininku ar kunigu, bet netrukus vėl grąžindavo į rašytojo kėdę. Kol parašiau pirmą apsakymą (rodos, 1937 m.), prikūriau begalę siužetų (mano galva daugiausia tuo ir būdavo užimta), kuriuos įgyvendinus būtų išėjusi visa bibliotekėlė įvairaus žanro kūrinių. Vėliau, kai jau gyvenau Vilniuje, motina, valydama trobos aukštą, tuos grafomanijos kalnus paleido per kaminą…“, – apie savo vaikystės svajones pasakoja rašytojas1.

Kilęs iš kaimo, Avyžius visą gyvenimą vertino gamtą, visa, kas gyva: „Mieste pragyvenau keturis dešimtmečius, tačiau kaimas taip ir liko antrieji namai. Ten krykščia mano kūdikystė, lankų duburiuose taškosi basakojės vaiko dienos, dainuodama eina paskui plūgą vyturėlio čiurlenimo lydima jaunystė. Ir visa tai daugiabalsiu aidu atsišaukia mano kūriniuose.“2

Vėliau rašytojo sukurtose apysakose-pasakose, trumposiose pasakose išties bus girdimas gamtos balsas, dažnai ten veiks gyvūnai (apysakose-pasakose jie dominuos). Bet taip yra ir todėl, kad gyvūnų vaizdavimas vaikams skirtose knygose – sena literatūrinė tradicija3.

Avyžiui teko ragauti ir kario duonos: sovietinės armijos gretose 1945 m. dalyvavo mūšiuose Kurše (Latvija). Po karo kurį laiką dirbo Radijo komitete (redaguotos radijo jaunimo valandėlės), žurnalistu Jaunimo gretose ir Tiesoje. Anksti pasirinko rašytojo profesionalo kelią – 1948 metais. Tais metais pasirodė debiutinė apybraižų knyga Pirmosios vagos.

Romanas apie tarpukario Lietuvos gimnazistų gyvenimą

Kitas svarbus kūrybinio gyvenimo faktas, vertas paminėjimo, susijęs su pirmuoju rašytojo romanu Į stiklo kalną (1961). Jame pasakojama apie tarpukario Lietuvos gimnazistų gyvenimą. Čia „sukurtas psichologiškai įtaigus gimnazijos moksleivio, jauno provincijos inteligento, svajojančio padaryti karjerą, charakteris, parodant nelengvą jo dvasinės ir intelektualinės raidos kelią“4. Tai vienintelis Jono Avyžiaus kūrinys, galima sakyti, skirtas jaunimo auditorijai. 1987 m. šis romanas „Vyturio“ leidyklos buvo išleistas „Jaunimo bibliotekos“ serijoje. Būtų aktualu šį kūrinį perskaityti naujai, šiuolaikinės jaunimo literatūros kontekste. Būtent rašydamas kūrinį apie jaunimą, Avyžius „atrado“ savo žanrą – romaną, kuris autoriaus kūrybinėje biografijoje yra ryškiausias, atnešęs tarptautinį pripažinimą (autoriaus kūryba versta į daugiau kaip 25 kalbas).

Trumposiose pasakose – daug veikėjų gyvūnų
Virš. dail. Aldona Skirutytė
Virš. dail. Aldona Skirutytė

Vaikų literatūroje daugiausia dėmesio rašytojas skyrė įvairioms pasakos žanro atmainoms, fantazijos ir realybės dermės prozai. Pirmoji jo knygelė vaikams – trumpų pasakėlių rinkinėlis Mažos pasakos mažiesiems (1958), vėliau pasirodo didaktinio pobūdžio knygelė Neklaužada Kastytė (1959), Geležinis nykštukas (1962) ir kitos. Pastarosios knygelės dalis pasakėlių – apie paprastus daiktus (vinį, degtukus, segtukus ir kt.). Kai kurios trumpos istorijos primena pasakėčios žanrą („Gražuolis namas“, „Kodėl agurkėlį sutraiškė?“ ir kt.). Trumposios Avyžiaus pasakos sudėtos į jo raštų serijos suaugusiems skaitytojams tomą Gėlė mažylė (1979), o vaikams – į rinkinį Juodažvaigždis arkliukas (1980). Plika akimi matyti, kad trumposiose pasakose labai daug veikėjų gyvūnų. Tyrinėtoja Loreta Žvironaitė pastebi tautosakos įtaką: „Pasakos žanras jau savaime įpareigoja autorių laikytis tautosakos kanonų. Avyžiaus pasakos paprastai išlaiko liaudies pasakoms būdingą apimtį, tradicinius veikėjus (vilkas, meška, katinas, pelė, kiškis, žvirblis ir kt.) ir jų charakteristikas, laiko ir erdvės neapibrėžtumo pojūtį, vientiso pasaulio dominantę“, o kai kurias pasakas ji pavadina pažintinėmis animalistinėmis5. Mąstydama apie Avyžiaus pasakų išskirtinumą, tyrinėtoja apibendrina: „Avyžiaus pasaka tarpsta realybėje, tai ir yra jos savitumo, netikėtumo ženklas.“6

Avyžiaus pasakų aruode atpažįstame ir keliaujančių siužetų. Antai pasaka „Žiogelis muzikantas“ yra klasikinės Ezopo pasakėčios „Žiogas ir skruzdės“ variacija. Tik siužetas išplėtotas, atsiranda papildomų veikėjų. Vasarą žiogo muzikos klausosi ne tik skruzdės, bet ir laukinės bitės, girinis voras, voveraitės. Žiemą visi jie negailestingai atstumia žiogelį. Nors laikomasi tradicinio pasakėčios kanono, bet literatūrinis vaizdas įdomesnis, personažų charakteristikos turtingesnės, atsiranda peizažo elementų, paryškinančių pagrindinio veikėjo nuotaikas: „Žiogelis išsigandęs susigūžė už riešuto, kurį numetė voverė. O šiaurus vėjas piktai staugė, nešdamas šaltus lietaus debesis, draskydamas nuo medžių šalnos pakąstus lapus, vydamas žvėrelius į šiltus guolius.“7 Kitose trumposiose pasakose rašytojas sumaniai pasinaudoja frazeologizmų išgalėmis. Žinomas sudėtingos semantikos metaforinis frazeologizmas „balta varna“ pasakoje „Baltoji varnelė“ apverčiamas aukštyn kojomis. Kūrinyje pasakojama apie juodą varną, kuri įsigeidė būti balta, patyrusi, kad berniukas grožisi baltais balandžiais, o ją, vargšę juodą, pabaido akmeniu. Įvyksta stebuklas ir juoda varna tampa balta. Bet tada baltą varną ima šalin vyti gentainės ir visi kiti sparnuočiai. Vaizdingu pasakojimu perteikta varnos istorija baigiama filosofiniu susimąstymu: „Daugelis mano, kad baltoji varna tebeklaidžioja po pasaulį, slapstydamasi nuo savo prastų giminaičių, kurių išsižadėjo.“8 Pasakoje „Šuns mokykla“ pasakojama apie šunį, sumaniusį įsteigti mandagumo mokyklą. Bėda ta, kad šuo mandagumą vertina iš savo varpinės – tvarto gyvulius moko šeimininką pasitinkant vizginti uodegą. Tokių šuns pamokų rezultatas aprašytas su humoro gaidele: „Neilgai trukus, prasivėrė tvarto durys, ir su šieno glėbiu įėjo šeimininkas. Avis puolė jam po kojų ir ėmė unkšti šuns balsu, karvė suskato vizginti uodegą, o arklys atsistojo ant užpakalinių kojų, bet niekaip negalėjo pasiekti palaižyti jam rankos.“9 Šeimininkas išsigandęs pabėga, o gyvuliai pamiršta šuns mandagumo mokyklą ir ima elgtis natūraliai, kaip jiems pagal jų prigimtį ir dera. Aiškus didaktinis sumanymas paslepiamas po juoko skraiste. Ir šiandieniniam vaikui tie kūrinėliai iš žvėrių, paukščių ir gyvulių gyvenimo gali būti įdomūs, nusipelno tėvų ir mokytojų dėmesio.

Verta užsiminti ir apie žaislų-gyvūnų vaizdavimą. Vaikų literatūroje žaislų vaizdavimas yra tradicinis poetinis sprendimas, tokie kūriniai sudaro svarbią ir gana nemažą vaikų literatūros kūrinių teminę grupę, – juk žaislai yra neatskiriami vaikystės atributai. Įspūdinga pasaka „Juodažvaigždis arkliukas“, kurioje pasakojama apie stebuklingą, meistro raganiaus užkeiktą karuselės arkliuką, su kuriuo ypatingą ryšį pajunta mažas berniukas. Tai istorija apie vienišumą, draugystės ir ištikimybės svarbą, valią ir ryžtą, atkaklumą siekti tikslo. Berniukui galų gale pavyksta pajodinėti juodažvaigždžiu. Tik pasakojimo pabaigoje arkliukas berniukui atveria savo paslaptį: „Mane užvaldyti gali tik tas, kuris turi pakankamai valios ir atkaklumo nugalėti visus sunkumus. Ir be to, yra geros širdies ir pasiryžęs visada kitam padėti.“10 Mažasis berniukas toks ir yra, todėl arkliukas berniuką apdovanoja pasakišku nakties skrydžiu virš gimtojo miesto. Vaikas pasijunta laimingas kaip niekada iki šiol. Poetinė žaislo-gyvūno jungtis įprasmina rašytojo sumanymą: juk skaitydami apie personifikuotą karuselės arkliuką pajaučiame jo ryšį su tikru arkliu, kaip vėjas lekiančiu laukais. Avyžiaus plunksna tai labai įtikinamai sulieja į vieną poetinę figūrą: juodažvaigždis arkliukas – ir karuselės žaislas, ir pasakiškas žirgas, galintis skrieti padangėmis.

Stebuklingas miestas: daugiaprasmės gyvūnų alegorijos

Viena iš dviejų paskutinių Jono Avyžiaus knygų vaikams Stebuklingas miestas (1997) turi paantraštę – „pasakojimai mažiems ir dideliems“. Šios knygos pasakos yra kitokios, jos „tarsi pakylėtos virš kasdienybės, perteikia abstrakčias mintis, filosofinę potekstę“11. Pasakų problematika sudėtingesnė, labiau užšifruota tekstų prasmė, informuotas skaitytojas daug ką atras potekstėje. Rinkinio pasakos dažnai remiasi socialine tikrove. Gyvūnai čia nėra svarbiausi personažai, bet jų yra gana įdomių, alegoriniu pavidalu kalbančių apie žmogaus gyvenimą.

Kai kurios šio rinkinio pasakos irgi turi atramų pasaulinės literatūros siužetų aruode. Pavyzdžiui, pasaka „Du bičiuliai“ primena Ezopo pasakėčios „Vilkai ir šunys“ ištarmę. Vaikų literatūros tyrinėtojas Lionginas Šepkus sako: „Ne kartą girdėtas, jau ir paties rašytojo eksploatuotas pasakos „Du bičiuliai“ siužetas apie vietomis pasikeitusius gyvūnus, šiuokart – vilką ir šunį. Bet realizuotas jis taip talentingai, taip įsijaučiant į veikėjų būsenas ir išsakant jas taip taikliai, su vos juntamu humoru, kad negali nesigėrėti. (…) Atidžiai fiksuodamas veikėjų jauseną, autorius nuosekliai, bet neįkyriai brėžia vaikui dvi gyvenimo sampratas: laisvojo vilko ir šuns, kuris patirtą laisvę su džiaugsmu išmaino į antkaklį ir prirūgusį lovelį.“12

„Pasaka apie Šiaurės lokį ir pailgintą saitą“ šiandien itin nustebina aktualumu. Rašoma apie girią, kuri buvo „tokia didelė, kad viename jos krašte rytui auštant, kitame krašte saulė leisdavosi“. Kartą tos šalies valdovas Šiaurės Lokys „taip pasiuto, kaip nebuvo siutęs savo gyvenime. Lakstė po girią riaumodamas, raudonas akis pabalinęs, ir griebdavo, ką sutikdavo. O pagriebęs pirmiausia išėsdavo smegenis“13. Likę gyvi besmegeniai „slankiojo svirduliuodami, nežinodami, kur eina ir ko nori“14. Lionginas Šepkus šią pasaką interpretuoja kaip feljetonišką Sovietų Sąjungos paveikslą15. Vargšė ožka norėtų būti laisva, bet jai siūlomas tik ilgesnis saitas… Nūnai ši Avyžiaus pasaka, kad ir kaip tai baisu, vėl gali būti aktualiai perskaitoma. Tokį kūrinį būtų verta išnagrinėti ir dabartiniams gimnazistams. Išėstų smegenų metafora gimininga mankurto vaizdiniui iš garsios Čingizo Aitmatovo knygos Ilga kaip šimtmečiai diena (1982). Šiuolaikinės propagandos atakos, juodosios technologijos irgi turi galios jei ne išėsti, tai bent stipriai „praplauti“ smegenis. O juk tai labai paranku Šiaurės Lokiui… Šis kūrinys pasitarnautų gimnazistams apmąstant literatūros socialumą, jos santykį su politika, cenzūra, kurios suvaržymų nemažai teko patirti ir Avyžiui.

Gyvūnijos pasaulio įvairovė apysakose-pasakose

Vis dėlto meniškai bene vertingiausios vaikų literatūros kontekste yra apysakos-pasakos. Iš viso jų yra parašyta keturios: Didžiojo Užutėkio gyventojai (1963), Aštuonetas iš Trepsės namų (1967), Bardo nuotykiai ir žygiai (1987) ir Toks nuostabus pasaulis (1997).

Daug kartų perleista, tituluota ir mažųjų skaitytojų pamėgta apysaka-pasaka Aštuonetas iš Trepsės namų. Šios knygos veikėjai – žaislai. Žaislai, kaip minėta, yra svarbus vaikystės elementas, todėl natūralu, kad ir vaikų literatūroje tai yra dažna ir įvairiai įprasminta tema. Pakanka prisiminti anglų meškutį Padingtoną, amerikiečių kiškį Edvardą Tiuleiną ar lietuviškąįį kiškį Kadrilį ir kitus Vytautės Žilinskaitės Kelionės į Tandadriką personažus. Avyžiaus apysaka-pasaka apie Trepsę ir jos žaisliukus (kai kurie jų irgi yra gyvūnai) įrodo, kad gera vaikų literatūra sulieja didaktinį ir estetinį pradus į harmoningą ir paveikią visumą. Tačiau šiame straipsnyje rūpi plačiau aptarti gyvūnus vaizduojančius kūrinius.

Didžiojo Užutėkio gyventojai: idiliškos šeimos modelis
Virš. dail. Algirdas Šiekštelė
Virš. dail. Algirdas Šiekštelė

Nuotaikingame kūrinėlyje Didžiojo Užutėkio gyventojai, ypač tinkančiame priešmokyklinukui ir pradinės mokyklos mokiniui, pasakojama apie vandens gyvūnų bebrų šeimos gyvenimą gamtos apsuptyje. Kūrinio pradžioje vaizduojama, kaip žmonės atveža iš šiaurės kraštų bebrų porelę ir ją apgyvendina prie Merkio upės. Naujakuriai statosi namą, ilgainiui susilaukia mažų bebriukų Striukio ir Bukio. Vaizdingai pasakojama apie bebrų šeimos kasdienybę ir tai, kas ją paįvairina. Skaitytojo dėmesį patraukia šeimos santykiai su kaimyne ūdra, susidūrimai su tykančiais pavojais, kelionės džiaugsmai ir svečiavimosi pas nutriją malonumai… Žvėrelių gyvenime svarbią vietą užima upė ir besikeičiantys metų laikai: „Gera, jauku buvo Didžiojo Užutėkio gyventojams po lediniu stogu, tačiau visi nekantriai laukė pavasario.“16 Apysakoje gražiai dera lyrinis pasakojimas ir nuotykių pradas. Knyga savo atmosfera šiek tiek primena garsiojo škotų rašytojo Kenettho Grahameʼo apysaką-pasaką Vėjas gluosniuose (1908), kurioje vaizduojamas gyvūnėlių gyvenimas prie didelės Temzės upės, jų tarpusavio bendravimas, nuotykiai, atspindimas ir upės, girios grožis. Šiems abiem kūriniams būdingas namų jaukumo ir jų teikiamos palaimos motyvas.

Avyžius nebijo būti didaktiškas, vaikus švelniai pamokyti. „Vaizduodamas bebrų šeimos gyvenimą ir nuo namų nuklydusio bebriuko nuotykius, rašytojas akcentuoja ne tiek gamtos pasaulio pažinimą, kiek auklėjamuoju požiūriu reikšmingus įvairius žvėrelių išgyvenimus, nuotaikingai piešia situacijas (…) autorius naudoja personifikaciją, kuri leidžia žvėreliams prabilti žmogaus balsu ir elgtis pagal atitinkamo amžiaus vaikų logiką“, – teigia Vincas Auryla17. Bebriukai yra smalsūs kodėlčiukai ir tėvus veda iš kantrybės jiems užduodami gausybę klausimų, dainuoja ir kitaip linksminasi – visai kaip vaikai. Vaizduojami gražūs tėvo bebro ir mamos bebrienės santykiai: antai bebras, išvydęs gimusius bebriukus, „visai pakvaišo iš džiaugsmo. Jis sukosi ratu ir kartojo: – Nuostabi diena! Džiaugsmų diena!“18 Taigi mažajam skaitytojui pateikiamas darnios šeimos modelis.

Apysakoje-pasakoje veikia ir žmogus. Jis čia įprasmina ekologinį kūrinio motyvą. Vieni žmonės teigiami, myli gamtą ir globoja gyvūnus (devynmetis Gintas ir jo tėtis girininkas), kiti yra gamtos niokotojai (brakonierius Lapės Snukis). Žinoma, apysakoje laimi gėris. Tai paprastas, skaidrus, šviesios semantikos kūrinys, vaizduojantis harmoningą pasaulį, o visos problemos yra išsprendžiamos.

Toks nuostabus pasaulis: Bičių Karalystės pavyzdys
Virš. dail. Giedrius Jonaitis
Virš. dail. Giedrius Jonaitis

Vėlyviausia apysaka-pasaka vaikams – Toks nuostabus pasaulis (1997). Jonas Avyžius mylėjo bites ir pats bitininkavo. Tad visai suprantama, kodėl atsirado ši knyga apie paslaptingą bičių pasaulį, kuriai iki šiol buvo skirta nepelnytai mažai dėmesio. O juk tai puiki pažintinė knyga apie šių naudingų gyvių gyvenimą, paremta autoriaus žiniomis ir išmanymu, įvilkta į nenuobodų grožinį pasakojimą apie bitutę Pilkutę ir jos drauges. Bičių Karalystė ir yra tas nuostabusis pasaulis, kurį pažins mažieji skaitytojai. Ji labiausiai tinka skaityti vyresniems pradinukams ir jaunesniems paaugliams. Knygoje yra tiek įdomios pažintinės medžiagos, intriguojančių faktų apie bičių gyvenimą, kad ji gali būti įdomi ir vyresniam skaitytojui.

Bitutę Pilkutę ir kitas mažas biteles Auklė (suaugusi bitė) „supažindina su gyvenimo pagrindais Bičių Karalystėje“. Apysakoje pasakojama apie bičių šeimos struktūrą, tvarką, bičių vaidmenis. Tačiau konkrečios faktinės žinios apvelkamos pasakiniu rūbu. Sužinome apie Perų lygumą, Medaus kalvas, Didžiuosius Vartus… Bitės gerbia ir labai saugo Karalienę Motiną, savo gimtąjį avilį nuo priešų. Kartais tenka ir kariauti, už savo valdas žūti. Taigi gana netikėta, kad bitės vaizduojamos ne tik kaip labai darbščios, bet ir kaip karingos, patriotiškai nusiteikusios. Sykį Pilkutė patenka į mirusią Bičių Karalystę: „Apimta siaubo, Pilkutė dairėsi sunykusios Bičių Karalystės griuvėsiuose. Avilio dugnas buvo nusėtas vaško trupinėliais ir negyvomis bitėmis, persimaišiusiomis su šiukšlėmis. Vienintelis senas korys, ant kurio kažkas įtartinai krebždėjo, žiūrint iš apačios į viršų, Pilkutei atrodė lyg koks milžiniškas dangoraižis su daugybe apvalių neįstiklintų langų. Abu to dangoraižio šonai buvo apipainioti voratinkliu.“19 Pilkutė patenka į voro spąstus, bando kraugerį papirkti pasakodama savo sukurtą istoriją apie Mėlynąjį avilį, bet klastūnas voras tuo metu vis neria ir neria tinklą, kad užbarikaduotų Karalystės Vartus ir sučiupęs suėstų Pilkutę. Pasakojama gan dinamiškai, išlaikant intrigą, nevengiant ir baimės atmosferos.

Rašytojas Bičių Karalystės pavyzdžiu vaikus moko vertinti bendruomeniškumą, pagalbą, bendrą darbą, draugystę, gerbti vyresniuosius. Ne viename puslapyje moralizuojama, bet ne tiesmukai, o veikėjų lūpomis. „Mūsų Karalystė tik todėl gyvuoja, kad stato, o ne griauna“20, – pamoko Pilkutę kitos bitės.

Jono Avyžiaus Toks nuostabus pasaulis prasmingai papildo apysakų-pasakų, meniškai pasakojančių apie smulkių padarėlių – vabzdžių – gyvenimą, lentyną. Joje – Waldemaro Bonselso Bitė Maja ir jos nuotykiai (1912), Ondržejaus Sekoros Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai (1936), žinoma Vytauto Tamulaičio trilogija, Vytautės Žilinskaitės Tik niekam nesakyk (1987) ir kitos knygos.

Bardo nuotykiai ir žygiai: šuo žmonių pasaulyje

Bardo nuotykiai ir žygiai – kitokio skambesio kūrinys. Jono Avyžiaus šeimoje ilgai gyveno niufaundlandas Bardas, kuris ir tapo šio puikaus, nemažos apimties kūrinio prototipu. „Mieliausia man apysaka Bardo nuotykiai ir žygiai, tokia šviesi, optimistiška, tiek daug joje meilės ir gerumo, nukelianti mane į mūsų sodybą, ten, kur tokie laimingi mes buvome.

Jonas pusę metų praleisdavo sodyboje, ten bitininkavo, tad apie bičių gyvenimą yra parašęs apysaką vaikams Toks nuostabus pasaulis. O štai mūsų numylėtinio Bardo nuotykiai, suprantama, rašytojo fantazijos pagražinti ir išplėtoti. Bardas buvo mano dovana Jonui, kad nesijaustų kaime vienišas, kai aš dar dirbau redakcijoje. Šuo mokė mus atjautos, gerumo, tvarkos, drausmės. Bardas buvo Avyžiaus šuo, tik jam paklusdavo. Jonas juokdavosi, kad Bardas mane myli, o jį gerbia. Kai beveik po penkiolikos metų jo netekome, Jonas verkė nesigėdydamas ašarų“21, – pasakoja Jono Avyžiaus žmona Irena Litvinaitė-Avyžienė.

Jonas Avyžius su augintiniu Bardu. Nuotr. iš Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos archyvų
Jonas Avyžius su augintiniu Bardu. Nuotr. iš Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos archyvų

 

Apysakoje gražiai derinami realistinis ir pasakiškasis pradai. Realistiškai vaizduojamame žmonių pasaulyje gyvena ypatingas šuo, kurio pasaulis pateikiamas pasakiškuoju kodu, jautriai pasitelkiant zoopsichologijos žinias. „Istorija daugiausia pateikiama iš šuns pozicijų. Būdamas tarp žmonių, Bardas tarsi kalba menamąja kalba, o su kitais šunimis ir gyvūnais bendrauja tiesiogiai“, – pastebi vaikų literatūros tyrėjas Kęstutis Urba22. Lietuvių vaikų literatūroje tai viena pačių gražiausių knygų apie žmogaus ir šuns ryšį23.

Jono Avyžiaus 100-mečiui pasodinta obelaitė Mėdginuose. 2022 m. Gitos Vilčiauskienės nuotr.
Jono Avyžiaus 100-mečiui pasodinta obelaitė Mėdginuose. 2022 m. Gitos Vilčiauskienės nuotr.

Apskritai Avyžiaus kūriniuose kalbėjimui apie svarbias gyvenimo tiesas gyvūnų pasaulis pasitelkiamas ne kartą tiek trumposiose pasakose, tiek apysakose-pasakose.

Jono Avyžiaus šimtmečio obelaitė

Šiemet minėdami Jono Avyžiaus šimtmetį atsigręžiame į šį kūrėją ir kaip į ryškų vaikų rašytoją. Labai nudžiugino žinia, kad „Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė Joniškyje baigta gražia Bibliotekininkų draugijos organizuota akcija – tradicinės talkos Jono Avyžiaus gimtinėje Mėdginuose metu bibliotekininkai pasodino obelaitę. Pasak draugijos pirmininkės Zitos Grigutytės, rašytojas Jonas Avyžius visą gyvenimą buvo arti gamtos, domėjosi sodininkyste. Todėl simboliška, kad šiais metais, švenčiant rašytojo 100-metį, jo atminimui gimtojoje sodyboje, netoli koplytstulpio, pasodinta obelaitė“24.

 

Tegul auga, klesti Jono Avyžiaus šimtmečio obelaitė Mėdginuose, tegul vaikai skaito rašytojo kūrinius ir ten atranda nuostabų pasaulį!

__________________________________

1 Jonas Avyžius, „Autobiografiniai fragmentai“, Jonas Avyžius: autobiografiniai fragmentai, publicistika, draugų ir kolegų prisiminimai, Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2000, p. 19.

2 Ibid.

3 Plačiau žr. Džiuljeta Maskuliūnienė, Vyda Bajarūnienė, „Gyvūnas lietuvių ir rusų vaikų literatūroje: tradicijos ir dabartis“, Gimtasis žodis, 2011 m. Nr. 1, p. 2–11.

4 Elena Bukelienė, „Jonas Avyžius“, Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 36.

5 Loreta Žvironaitė, „Vaikams rašau pripuolamai… (Jono Avyžiaus 90-osioms gimimo metinėms)“, Rubinaitis, 2012, Nr. 2(62), p. 12.

6 Ibid.

7 Jonas Avyžius, „Žiogelis muzikantas“, Mažosios pasakos, Vilnius: Vaga, 1969, p. 89.

8 Jonas Avyžius, „Baltoji varna“, Mažosios pasakos, p. 54.

9 Jonas Avyžius, „Šuns mokykla“, Mažosios pasakos, p. 26.

10 Jonas Avyžius, Juodažvaigždis arkliukas, Vilnius: Vyturys, 1990, p. 30.

11 Loreta Žvironaitė, op. cit., p. 11.

12 Lionginas Šepkus, „Nauji vaizdai ir prasmės“, Rubinaitis, 1997, Nr. 2(9), p. 37–38.

13 Jonas Avyžius, „Pasaka apie Šiaurės lokį ir pailgintą saitą“, Stebuklingas miestas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, p. 44.

14 Jonas Avyžius, ibid., p. 45.

15 Lionginas Šepkus, op.cit., p. 38.

16 Jonas Avyžius, Didžiojo Užutėkio gyventojai, Vilnius: Alma littera, 2008, p. 74.

17 Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1984, p. 242.

18 Jonas Avyžius, Didžiojo Užutėkio gyventojai, p. 37–38.

19 Jonas Avyžius, Toks nuostabus pasaulis, Vilnius: Vaga, 1997, p. 119.

20 Ibid., p. 69.

21 Giedrė Milkevičiūtė, „Didžioji rašytojo Jono Avyžiaus meilė“, Respublika.lt, 2012 gegužės 13 d., interneto prieiga: https://www. respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/didzioji_rasytojo_jono_avyziaus_meile/ (žiūrėta 2022-06-09).

22 Kęstutis Urba, „Jonas Avyžius. Bardo nuotykiai ir žygiai (1987)“, Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Kęstutis Urba, Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai: reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017, p. 29.

23 Plačiau apie šią apysaką žr. toliau šiame numeryje publikuojamame Ingos Mitunevičiūtės straipsnyje.

24 „Jono Avyžiaus 100-mečiui pasodinta obelaitė“, Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešoji biblioteka, interneto prieiga: https://www.joniskis.rvb.lt/news/3361/77/Jono-Avyziaus-100-meciui-pasodinta-obelaite/d,detail2/ (žiūrėta 2022-05-23).

 

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 2 (102)

 

Sveiki!

Kai augama kartu su knygomis ir gyvūnais

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Knyga yra taika

Apžvalgos

Pažinimo džiaugsmas ir pinklės (2021 m. Lietuvoje išleistų pažintinių knygų vaikams ir paaugliams apžvalga)
Ieškant knygos, dėl kurios verta naktinėti (2021 m. verstinių knygų vaikams ir paaugliams apžvalga)
Paveikslų galerija – į vaiko namus (2021 m. lietuvių autorių vaikų knygų iliustracijos)

Mano vaikystės skaitymai

Galime nuspręsti, ką daryti su laiku, kuris mums suteiktas

Nuotraukos pasakoja

Trys rašytojų portretai su šunimis

Sukaktys

Bardas ir jo literatūriniai giminaičiai: keli šuns vaizdavimo strategijos vaikų literatūroje pavyzdžiai
Dviejų vaikų poetų portretai (Paulinos Žemgulytės 80-ajam ir Vlado Braziūno 70-ajam jubiliejui)

Retro

„Genio“ margumynuose – Selemono Paltanavičiaus „Vaikai, lapė ir vilkas“

Kontekstai

„Lututė“ – žurnalas vaikams apie gamtą

Bibliografija

Bibliografijos sąrašus pateiksime kitaip
Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2021 m.
2021 m. vaikų ir paauglių knygos

Daug skaitau

Knygose papasakota daugiau nei filmuose

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Vaižgantas su šuneliu Kauku

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai