Kai augama kartu su knygomis ir gyvūnais
Lietuvos Respublikos Seimas 2022 metus paskelbė Gyvūnų gerovės metais. Į šią prasmingą iniciatyvą atsigręžė ir Rubinaitis – norima įdėmiau pasižiūrėti į gyvūnų vaizdavimą vaikų literatūroje. Daugumoje šio numerio publikacijų vienaip ar kitaip aptariami gyvūnai kaip literatūros personažai. Iš nuotraukų žvelgia keturkojai vaikų rašytojų draugai, iš vaikų knygų, periodinių leidinių viršelių ir iliustracijų – dideli ir maži, linksmi ir lyriškai nusiteikę, labai tikroviški ir paslaptingi, net fantastiniai gyvūnai.
Lietuvių ir pasaulinėje vaikų literatūroje knygos apie gyvūnus sudaro didžiulę teminę grupę. Šių knygų tolimosios ištakos – tautosaka, mitologija. Juk čia gimė pirmieji žmonijos pasakojimai apie Žemėje greta žmogaus esantį neaprėpiamą gyvūnijos pasaulį. Tarp vaikų visada buvo ir tebėra populiarios gyvulinės, formulinės pasakos. Kas užaugo negirdėjęs lietuvių liaudies pasakos „Vištytė ir gaidžiukas“ ar kitų, užrašytų dar Jono Basanavičiaus rinkiniuose? Vilioja ir stebuklinių pasakų paslaptys. Argi ne graži pasaka „Baltas vilkas“? Folklorinės pasakos įkvepia ir literatūrinių pasakų kūrėjus, teikia siužetų ir tradicinių gyvūnų charakteristikų. Antai Vinco Pietario pasakos „Lapės gyvenimas ir mirtis“ žvėrys giminingi folkloriniams personažams, daug tokios giminystės pavyzdžių rastume lietuvių ir pasaulinėje vaikų literatūroje. Daugybę pavaizduotų gyvūnų aptinkame antikinėse Ezopo pasakėčiose, čia paminėsime tik kelias: „Žiogas ir skruzdės“, „Lapė ir vynuogės“, „Vilkas avies kailyje“. Šios ir kitos pasakėčios sulaukė nesuskaičiuojamų vertimų ir sekimų. Ne veltui Ezopas kai kurių tyrėjų laikomas vaikų literatūros pradininku: juk alegorinis gyvūno vaizdavimas yra įtaigus ir skaitančio vaiko nesunkiai perprantamas.
Jau lietuvių vaikų literatūros pradininkas Motiejus Valančius Vaikų knygelėje rašo apie vaiko santykį su gyvūnu, pateikia gero ir blogo elgesio pavyzdžių. Vieni ryškiausių šios tematikos didaktinių apsakymų – „Jonis ir kerdžius“ ir „Petronėlė“. Piemuo Jonis išdykaudamas padega skruzdyną, vėliau, jau suaugęs, sulaukia deramo atpildo. Senasis kerdžius vaikams skruzdyno pasaulį palygina su žmogaus pasauliu: „Yra tai didesnė už mūsąją soda, yra tai miestas, kuriame gyvena keli tūkstančiai skruzdėlių.“ Apsakyme „Petronėlė“ vaizduojama dora mergelė, labai mylinti gyvulėlius: „Mylėdama Petronėlė gyvį, mylėjo ir Viešpatį Dievą, kurs tą sutvėrė, mylėjo ir žmones.“ Valančius lietuvių vaikų literatūrai pateikia moralinį imperatyvą, koks turi būti žmogus ir jo santykis su visa, kas gyva.
Rašytojams, pasakojantiems realistinio pobūdžio istorijas, iš dalies ir rašantiems pažintines knygas, labai padeda zoopsichologijos išmanymas, mokėjimas sulieti žmogaus ir gyvūno savybes, išgauti naują vaizdavimo perspektyvą. Antai Antono Čechovo apsakymas „Kaštonė“ skaitytoją patraukia nepaprastai vaizdingai ir įtikinamai atskleistu šuns charakteriu. Niekada nepasensta Jacko Londono Baltoji iltis. Rašytojų eita psichologinės prozos keliu ir sukurta tikrų šedevrų, kalbančių vaikams apie žmogaus ir gyvūno ryšį, atsakomybę, užuojautą, meilę. Visais laikais aktualūs Jono Biliūno „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“, Petro Cvirkos „Šyvio gyvenimas“, „Varno mirtis“. Žavi Vytautės Žilinskaitės „Kumeliuko kerštas“, Janinos Degutytės knyga Nepalik manęs. Selemonas Paltanavičius vaikams pasakoja apie Lietuvos gyvūnus įtaigia faktų kalba, moko ekologijos išminties.
Klasikinės gyvūnų vaizdavimo meninės priemonės – įasmeninimas, antropomorfizavimas – rašytojų, ypač pasakinių tekstų kūrėjų ir poetų, pasitelkiamos labai dažnai. Lietuvių vaikų poezijos pasaulį apgyveno Sigito Gedos jūrų veršiukėliai ir kitokie gyviai, Almos Karosaitės asilėlis Benas, Leonardo Gutausko sidabro žuvys… O pasakų valdose irgi tikrai esama visko. Vytautas Tamulaitis pelnytai gali būti vadinamas vabzdžių dainiumi (parašyta trilogija Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai, Vasaros pasaka, Svirplio muzikanto kelionės), Vytautas V. Landsbergis pasakoja arklio Dominyko ir kitų gyvūnų istorijas, Aloyzas Každailis kreipia skaitytojo žvilgsnį į vandens gyvūnų valdas… Neįsivaizduojame savo vaikų literatūros be Bernardo Brazdžionio Meškiuko Rudnosiuko, Eduardo Mieželaičio Zuikio puikio. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.
Sveno Hartmanno ir Thomo Härtnerio knygoje Aš ir mano žmogus. Trumpi katino pasakojimai pasaulis stebimas ironiškai nusiteikusio katino Jakobo žvilgsniu: „Aš turiu žmogų. Kokia iš to nauda, man ne visada aišku.“ Tokią „katinišką“ knygą perskaitęs ateityje būsi pasiruošęs rimtai, bet irgi ironija nuspalvintai knygai – Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmano genialiam kūriniui Katino Murklio pažiūros į gyvenimą. Maži skaitytojai užauga, jei tik juos augina gera literatūra.
Lietuvoje kurį laiką buvo leidžiama knygų vaikams apie gyvūnus serija, prasmingai pavadinta „Po viena saule“. Tai buvo išties vertingas anuomet buvusios leidyklos „Mažasis vyturys“ sumanymas. Serijoje išleista ir puikioji Elvyno Brookso Whiteʼo knyga Šarlotės voratinklis, ir daug kitų. Verta vaikui augti kartu su knygomis. Bet po viena saule ar net po vienu stogu gera gyventi ir su… gyvūnais. Apie ką svajoja Astridos Lindgren Mažylis? Apie šuniuką. Nes berniukas yra labai vienišas ir nori mažo, kaip ir jis, draugo, nori juo rūpintis, jį mylėti. Regis, visi žinome: kai vaikas visada po ranka turės ką skaityti, o gyvūną matys ne vien tik ekrane, zoologijos sode, galėsime tikėtis, kad iš jo užaugs doras, jautrus, protingas žmogus. Jis mylės ir vertins gyvą padarą, brangins gyvybę, žinos jos kainą.
O šiandien ir vėl turime kai ką įdomaus pasiūlyti vaikams (ir ne vien jiems) „iš gyvūnų gyvenimo“ – naują Dainiaus Gintalo knygą, kur žaismingai sueiliuota apie varnas, varanus ir varles. Tokios kompanijos lietuvių vaikų literatūroje dar nebuvo.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 2 (102)
