Paveikslų galerija – į vaiko namus (2021 m. lietuvių autorių vaikų knygų iliustracijos)

 

 

 

 

Žymi čekų iliustratorė, Hanso Christiano Anderseno premijos laureatė Květa Pacovská yra pasakiusi, kad paveikslėlių knyga gali būti prilyginama pirmajai meno galerijai, atkeliavusiai į vaiko namus. Turbūt nereikia aiškinti, kaip svarbu vaikui susiliesti su meno galerijos turtais, disponuojančiais dvigubo poveikio – žodžio ir vaizdo – jėga, formuojančiais etinius ir estetinius vaiko vidinio pasaulio kontūrus. Nepaisant to, kad kiekvieną knygą pagrįstai galima interpretuoti kaip unikalią, vienetinę meninių vaizdinių kolekciją, paveikslėlių knygos turi ir keletą jas vienijančių požymių.

 

Jais apibūdintinos ir 2021 metų IBBY Lietuvos skyriaus sudarytos komisijos išrinktos nominantės. Tai – Audros Baranauskaitės ir Linos Itagaki Nukas („Tikra knyga“), Jurgos Vilės ir Linos Sasnauskaitės Chameleono sapnai („Tikra knyga“), Dovilės Zavedskaitės ir Patricijos Bliuj-Stodulskos Paštininkas ir serbentai („Tikra knyga“). Paveikslėlių knygas paprastai sieja įsimenantys personažai, dinamiška vaizdinio pasakojimo kaita ir darnus teksto bei paveikslėlių ryšys. Paveikslėlių knygas tiriantys autoriai, apibūdindami teksto ir vaizdo dermę, ją laiko tokia svarbia, kad retsykiais dėl vaizdumo prilygina kontrapunktui – vienalaikiam kelių melodijų sąskambiui polifoniniame muzikos kūrinyje. Pasižymėdamas minėtomis savybėmis, Itagaki iliustruotas Nukas turi ir dar vieną ypatybę – knyga gali būti skaitoma iš abiejų pusių, taip knygos skaitymas ir žiūrėjimas virsta įtraukiu žaidimu. Baranauskaitės pasakojimas apie Nuką (ne Jonuką ir ne Antanuką) gali tapti tiesiog fiziniu vaiko, susiliečiančio su knyga, patyrimu, siūlančiu jam galimybę pažvelgti į pasaulio daiktus, įskaitant ir knygą, iš skirtingų žiūros pozicijų. Vaizdinis Nuko portretas mažajam skaitytojui yra kuo puikiausiai suvokiamas, aprėpiamas ir priimtinas. Trimečiai, keturmečiai ir penkiamečiai vaikai (Nukas skirtas vaikams nuo trejų metų), tiek patys piešdami, tiek stebėdami nupieštą objektą, pirmiausia koncentruojasi į bendrą to objekto struktūrą, į aiškiai išskirtas ir gerai matomas jo dalis. Todėl Nukas sykiu su jo aplinkos daiktais ir kitais veikėjais be jokio vargo gali leisti vaikui su juo susitapatinti arba tapti vaiko draugu. Žvelgiant į knygos iliustracijas tiek iš meninės pusės, apimančios proporcines deformacijas dėl meninio raiškumo, tiek iš vaiko percepcinių galimybių, Nuko portretas yra nepriekaištingas.

Linos Sasnauskaitės iliustr. iš knygos „Chameleono sapnai“. Autorė Jurga Vilė, leidykla „Tikra knyga“
Linos Sasnauskaitės iliustr. iš knygos „Chameleono sapnai“. Autorė Jurga Vilė, leidykla „Tikra knyga“

 

Kaip ir Itagaki, Sasnauskaitė, kurdama knygos Chameleono sapnai paveikslus, naudojosi didelėmis, aiškiai matomomis, ryškių siluetų ir gerai vaikui suprantamomis formomis. Visą chameleono Leono išgyvenimų spektrą dailininkė atskleidė pasitelkdama spalvą, kuri kaskart, verčiant knygos puslapius, keičiasi. Judrus, tai pažaliuojantis, tai pagelstantis ar pamėlynuojantis Leonas ne tik atskleidžia chameleonišką savo prigimtį, bet drauge vienija visas atvarto kompozicijos detales, tapdamas jų spalviniu akcentu ir kompozicijos ritmo dirigentu. Drąsiais koloristiniais kontrastais, apimančiais fluorescencinės rausvos ir elektriniu ryškiu pasižyminčios žalios, mėlynos ir geltonos priešstatas, dailininkė išlaiko vaiko dėmesį, nuolat jį aktyvina ir emocionalizuoja, spalvomis perteikdama veikėjo vidines būkles. Todėl knyga atlieka ir epifenomeninę, antrinę, funkciją – ji supažindina vaikus su psichologinėmis ir emocinėmis spalvų galiomis. Tiesa, ne visi aktyvūs spalvų naudojimo atvejai, suteikiant spalvoms net ir pagrindinių knygos veikėjų statusą, yra emocionaliai paveikūs. Renatos Bee knygoje Spalvų namelis, kurią iliustravo Rūta Dzin („Debesų ganykla“), pagrindinės veikėjos kaip tik ir yra spalvos. Dailininkės piešiniuose spalvos yra personifikuotos, virtusios daugybę kartų matytomis didžiagalvėmis mergaitėmis su smailiomis nosytėmis ir trikampiu profilyje įkomponuota akimi. Pasakojimo veikėjoms atstovaujančios pagrindinės geltona, raudona, mėlyna ir kitos spalvos, kuriomis užlieti mergaičių gyvenamųjų kambarių interjerai, neatskleidžia spalvų charakterio, jų emocinio poveikio išteklių, nes spalvų įtaigą piešiniuose niveliuoja visus iliustracijos objektus mechaniškai apibrėžiantis juodas kontūras, sukuriantis įkyraus mirgesio įspūdį, neleidžiantį piešiniuose prabilti jausminėms spalvos subtilybėms.

Patricijos Bliuj-Stodulskos iliustr. iš knygos „Paštininkas ir serbentai“. Autorė Dovilė Zavedskaitė, leidykla „Tikra knyga“
Patricijos Bliuj-Stodulskos iliustr. iš knygos „Paštininkas ir serbentai“. Autorė Dovilė Zavedskaitė, leidykla „Tikra knyga“

 

Pagrindinė Bliuj-Stodulskos knygos Paštininkas ir serbentai meninės raiškos priemonė – ne spalva, bet grafinis, mažiausias objektų detales parodantis ir jas individualizuojantis piešinys. Knyga yra skirta 7–10 metų skaitytojams, jau gebantiems pastebėti ir įvertinti vaizdines smulkmenas. Iliustracijose vyraujantis mėlis – ne miesto ir laiškų charakteristikos, bet šviesi, skaidri visų įvykių nuotaika, akompanuojanti pozityvioms tvarkos, tikėjimo įveikti gyvenimo problemas, įkūnytas tekste, idėjoms. Įtraukiantis į Zavedskaitės pasakojimą apie vaiko užmojį sutvarkyti prakiurusio vamzdžio įvykiu prasidėjusias bėdas piešinio raiška grįstas dailininkės sprendimas gerokai praturtina pasakojimą. Juo atkreipiamas žvilgsnis į žmonių ir daiktų santykius, o kompozicijos rišlumas skatina įsižiūrėti net ir į menkus kasdienybę formuojančius žmogaus ir urbanistinio gamtovaizdžio ryšius. Tekstas knygoje yra ne tik žodinės istorijos šaltinis, bet ir vaizdo plastikos dalis, su piešiniu susieta koloritu, ritmu ir proporcijomis. Knyga prezentuoja kaip reta harmoningą jos dėmenų vienovę, kuria paprastai ir yra apibūdinama aukščiausia meninė knygos vertė. Ne veltui knyga nominuota, knygos įvertinimu pabrėžiamas dailininkės sugebėjimas sukurti didelį ir jautrų pasaulį, išaugantį iš pačių mažiausių dalykų. Knygos elementų darna, kurioje įsišakniję originalūs, savita nuotaika alsuojantys vaizdų pasauliai, – anaiptol ne vien aptartos knygos ypatumai. Tokios savybės žymi ir daugumą poezijos, pasakų, komiksų, istorine faktografija pasakojimus grindžiančių knygų. Domicelės Tarabildienės premija įvertinta Linos Mickutės Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą („700 eilučių“), kurią iliustravo Ieva Babilaitė, – kaip reta gražus teksto, jo istorinio aido įkūnijimo iliustracijose pavyzdys. Pasaka aprėpia Žygimanto Augusto jaunystę, mamos Bonos Sforcos į anuometinę didikų aplinką įdiegtas naujoves ir, žinoma, Žygimanto meilę Barborai Radvilaitei, pasibaigusią jo kelione iš Lenkijos Lietuvon, atlydint čia mylimosios karstą. Babilaitė – patyrusi ir labai kūrybinga dailininkė, nuolat ieškanti plastinės raiškos būdų, labiausiai atliepiančių knygos idėją, stilistiką, nuotaiką ir turinį. Knygoje Babilaitė sukūrė išraiškingus tarp realizmo ir dekoratyvios stilizacijos balansuojančius personažus, veikiančius daugiasluoksnėje, turtingų faktūrų prisodrintoje, renesansinę koloristiką ir ornamentiką primenančioje aplinkoje, leidžiančioje žavėtis karališkos praeities spindesiu. Nepaisant neginčijamos pasakos aliuzijos į istorinę tiesą, vaizduose esama pasakos žanrui būdingų nerealybės intarpų. Pavyzdžiui, žodžius apie tai, kaip po Elžbietos mirties šalyje buvo uždraustos dainos ir šokiai, atskleidžia į ornamentą panašūs ir vos įžvelgiami susipynusių šokančių žmonių siluetai, virtę grindiniu ar žeme, iš kurios auga medžiai, ant kurios vaikštoma. Toks skirtingų realybės plotmių susijungimas praturtina paveikslą ir supoetina jį. Drauge atkreipiamas dėmesys į skirtingus laikus apimančių vaizdų lydinį, tampantį subtilia nuoroda į istorinių klodų jungtį, siejantį istorinį Renesanso laiką su pasakiškuoju mitiniu laiku ir dabartimi.

Ievos Babilaitės iliustr. iš knygos „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“. Autorė Lina Mickutė, leidykla „700 eilučių
Ievos Babilaitės iliustr. iš knygos „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“. Autorė Lina Mickutė, leidykla „700 eilučių

 

Su panašia istorinės autentikos aktualizavimo ir jos perteikimo užduotimi susidūrė ir Inga Dagilė, iliustravusi Zigmo Vitkaus knygą Lietuvos valdovai pasakoja vaikams („Alma littera“). Dailininkei teko nelengva užduotis – vaizdinėmis priemonėmis papasakoti apie išoriškai nieko bendro tarpusavyje neturinčius valdovus, pradedant XIII amžiuje gyvenusiu Mindaugu ir baigiant paskutiniuoju Abiejų Tautų Respublikos valdovu Stanislovu Augustu Poniatovskiu, gyvenusiu XVIII šimtmetyje. Iliustracijas apie niūrius viduramžius, Renesansą ir gracingąjį rokoką Dagilė sukūrė ant rusvų, tarytum laiko patina pažymėtų knygos lapų. Lapų koloritas tapo „tramdomąja“ ir stilistinius epochų skirtumus vienijančia jėga. Prie jo priderinti šilti, žemės spalvų daiktai ir valdovų atvaizdai. Juos kurdama dailininkė nemodeliavo formų, nesistengė atkurti portretinio panašumo – visų veidus nupiešė tiesiog schematiškai pažymėdama veidų dalis: akis, antakius, nosį, burną. Skirtingiems meno stiliams būdingos indų, drabužių, skeptrų, antspaudų formos, tekstūros ir faktūros visoje knygoje išsaugojo aiškiai pastebimas užuominas į istorinę autentiką ir drauge susilydė į bendrą meninio sprendimo vienovę. Ją įgalino dailininkės pasirinktas būdas parodyti visų dvidešimt aštuonių Lietuvos valdovų figūras, o portretus papildančias detales, laikmečių atributus – laiškus, liepsnų liežuvius – nupiešti gerokai mažesnius. Dydžių santykiu ne tik pasiekiama margumu istoriškai pasižyminčių formų dermė, bet drauge perteikiamas valdoviškai portretuojamų asmenų statusas ir reikšmė. Patraukliai sušiuolaikintų istorinių atgarsių esama ir Rasos Grybaitės knygoje Grybo auksas („Artseria“), kurią iliustravo Lina Itagaki. Pasakojimas apie XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių skulptorių Vincą Grybą, atskleidžiantis jo biografijos ir kūrybos faktus, – ne mažiau įtaigus nei 2018 metais Lietuvoje ir užsienyje pripažinimą pelniusi, ypatingu vaizdinio pasakojimo asmeniškumu, emocionalumu ir taiklumu pasižyminti Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga Sibiro haiku („Aukso žuvys“). Nors komikso kalbos būdas eliminuoja įprastą, tikruoju laikomą skaitymo malonumą, perkeldamas jį į vaizdų skaitymą, toks abiejų knygos kūrėjų pasirinkimas nekelia jokių abejonių. Juk Grybo auksas kalba apie dailininką! Žvilgsnis į dailės istoriją rodo, koks svarbus yra menininkių kūrybinis dialogas su prieš tai kūrusiais menininkais. Nebūtinai tiesioginis. Kūrėjai gali būti nutolę vienas nuo kito geografiškai, juos gali skirti dešimtmečiai ar šimtmečiai. Tačiau kada nors matyto paveikslo ar skulptūros siluetas, ritmas dažnai tampa naujo kūrinio, kartais gal ir nelabai panašaus į savajį įkvėpimo šaltinį, atsiradimo pretekstu. Itagaki piešinių atveju šis pretekstas nėra pasąmoninis kūrybinis impulsas, o sąmoninga Grybo skulptūrų, jų stilistikos, menininko gyvenimo detalių interpretacijos pastanga. Dailininkas geriausiai gali papasakoti apie kitą dailininką, ypač – apie jo kūrinius, o pasakoti jam visada lengviau vaizdu nei žodžiu. Patyrusios dailininkės Itagaki pasirinkta komikso forma, disponuojanti dinamika, ryškio kontrastais, monochromijos ir jos niuansų valdymu, leidžia akims pasiganyti po smulkmenas, suteikiančias pasakojimui patrauklaus gyvybingumo, lydimo dailininko anūkės Rasos Grybaitės teksto.

Linos Itagaki iliustr. iš knygos „Grybo auksas“. Autorė Rasa Grybaitė, leidykla „Artseria“
Linos Itagaki iliustr. iš knygos „Grybo auksas“. Autorė Rasa Grybaitė, leidykla „Artseria“

 

Piešinio juvelyriškumas, kruopščiai modeliuojant beveik realistiškus mažyčius iliustracijos puslapių netikėtose vietose esančius gyvūnėlių – kiškio, vilko, ežio, gyvatėlės – atvaizdus, tai Jūratės Račinskaitės iliustruotos Ramutės Skučaitės eilėraščių knygos Liepos mėnesį po liepa (Rašytojų sąjungos leidykla) paveikslų savitumai. Ir jie – ne atsitiktiniai. Juk eilėraščiai, kreipdamiesi į vaikus, poetės lūpomis švelniai byloja ne tik apie juose minimų gyvūnėlių mintis, nutikimus, bet kalba ir apie menamą – nematerialią – erdvę, kurioje numanome esant draugystę, rūpestį, jautrumą. Tad subtiliai nupieštų mielų gyvūnų ir abstrakčios, aiškių ribų neturinčios erdvės santykis, einantis per visus knygos puslapius, ir yra realios bei dvasinės erdvės paveikslas. Pasklidę po akvareliškai išplukdytą, šviesos ir šešėlių mirgesį primenantį lapo plotą, Račinskaitės piešiniai darsyk paliudija ypatingą dailininkės poetikos pajautą, žyminčią ir kitas dailininkės mamos Ramutės Skučaitės iliustruotas knygas. Nors ne tokius švelnius, tačiau ne mažiau realistiškus, tritūrius monochrominius varnų atvaizdus, kartais keistai prigludusius prie varlių ar tolstančius nuo skaitytojo akių, nupiešė Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, iliustravusi Dainiaus Gintalo poezijos knygą Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės („Žalias kalnas“). Varvantis varveklis, lašas, bala – tokias ir kitokias vandens formas dailininkė perteikė skraja, peršviečiama žalsvai mėlyna spalva, kurios beformės dėmės arba epizodiški gamtovaizdžio fragmentai iš tiesų primena vandens substanciją. Vaiskios spalvos ir ryškios juodos linijos, tapybiškumo ir piešinio lydinys, didelio artimo plano kaita su mažomis detalėmis formuoja aiškų, griežtą ritmą, atliepiantį poezijos struktūrą. Mažiau poetiškos yra Simono Kvinto iliustracijos Violetos Palčinskaitės eilėraščių knygoje Bala nematė („Tyto alba“). Spalvoti gyvenviečių vaizdai su smulkiausiai išpaišytais laiptais, turėklais, grindiniais, per kuriuos bėgioja vaikai, laksto šunys, katinai, vaikšto vyrai, moterys ir rieda mašinos, – tai ne kas kita kaip Simono parafrazė jo sukurtos trimatės knygos Sveikas, Vilniau („Hubris“) tema. Tik poezijos iliustracijose trimatį, išlankstomą Kvinto miestą pakeitė jo išsiskleidimas dvimatėje plokštumoje, kurioje vyksta intensyvus, greitas ir linksmas gyvenimas, apimantis visus piešinio kampučius. Lokaliai naudojamos spalvos, nudažiusios tvoras, akmenis, langus ir visus kitus paveikslų elementus, kuriuos kontūruoja aiški linija, daro juos gerai matomus, o jų gausa, sukurdama gyvybingo miesto atmosferą, skatina vaikus atidžiai įsižiūrėti į iliustracijas. Ne paslaptis, kad vaikai iš tikrųjų mėgsta įsižiūrėti į piešiniuose esančius objektus, kuriuos mato realiame gyvenime. Pernai tokius piešinius mėgstantys mažieji skaitytojai nebuvo nuskriausti – Kakės Makės nuotykiai, išdaigos, pastebėjimai, gyvūnai, augalai, daiktai, pradėję savo triumfo kelionę dar 2010 metais, pažiro Linos Žutautės knygoje Kakė Makė ir katinas vienai savaitei („Alma littera“). Nenuilstantis regimojo naratyvo tempas, žaižaruojančios spalvos, pozityvi nuotaika, skirtingi žiūros taškai į vaizduojamas daugiafigūres ir daugiadaiktes scenas, vaikams gerai pažįstami personažai – ne naujiena. Tačiau jie kaskart verčia stebėtis autorės išradingumu ir gebėjimu valdyti visą piešinio plastiką, sykiu valdant ir vaiko dėmesį, įgyjant jo simpatijų. Įsimenantis, jau žinomas vaikams personažas apskritai neretai tampa pretekstu, traukiančiu vaiką prie knygos. Dailininkė Dalia Karpavičiūtė, sukūrusi nesudėtingos, plokščios formos lapiuką Pūkį, dažniausiai vaizduojamą ryžtingo žingsnio poza, neturintį nei jam būdingos aplinkos, nei jį psichologizuojančių ypatumų ar individualias emocijas atskleidžiančių judesių, rakursų, išraiškų, vis dėlto yra pakankama priežastis ikimokyklinukams laikyti jį mėgstamu ir net mylimu personažu, į kurį jie nepailsta žiūrėti, klausydami tėvų skaitomų Vytauto V. Landsbergio pasakų. Pernai vaikams tokią galimybę kūrėjų duetas suteikė išleisdamas knygas Pūkis ir migla bei Pūkis ir snaigė („Dominicus Lituanus“), tęsiančias jau susiklosčiusią judviejų kūrybinio bendradarbiavimo tradiciją. Panašiai galima apibūdinti ir Beno Bėranto bei Vilijos Kvieskaitės bendraautorystę, atsiskleidusią paveikslėlių knygose Riešutortas („Nieko rimto“, 2017), Baubaimė („Nieko rimto“, 2018) ir pernai įkūnytą paveikslėlių knygoje Bambukas yra lėėėtas („Nieko rimto“). Pirmuosiuose Kvieskaitės kūriniuose atsiradę voveriukas ir varniukas visada veikia pirmame paveikslų plane. Žiūros taškai į gyvūnėlius yra frontalūs, o kai nėra išplėtotos perspektyvos ir erdvės, apie kurią tik santykinai byloja pusapvaliai kalniukai, gyvūnėlių erdviniai rakursai yra beveik neįmanomi. Todėl likdami plokšti, jie išsaugo gerai patiems mažiausiems vaikams įsimenamus siluetus. Nors paskutinėje Bėranto ir Kvieskaitės knygoje veikėjai pasikeitė (voveriuko ir varniuko vieton stojo labai lėtas pandukas Bambukas, krokodilas, žirafa, begemotas), stilistinė veikėjų traktuotė niekuo nesiskiria nuo aptartosios. Tikėtina, jog vaikai greitai ir be vargo priims naujuosius personažus – kaip ir prieš tai buvusiuosius.

Žinant, kaip greitai vaikai prisiriša prie jiems patikusių ir įspūdį sukėlusių iliustracijų veikėjų, darosi aišku, kad jų įvaizdinimo sėkmė didele dalimi lemia ilgalaikį veikėjų gyvybingumą ir net visos knygos populiarumą tarp mažųjų skaitytojų. Tereikia prisiminti Ilonos Wikland sukurtą Karlsoną arba Ernesto Howardo Shepardo Pūkuotuką, Paršelį, Nulėpausį ir kitus Jonuko draugus. Perskaičiusieji Astridos Lindgren ir Alano Alexanderio Milneʼo knygas ir dailininkų padedami išgyvenę Mažylio, Karslono, Pūkuotuko ir jo draugų nuotykius vargu ar gebėtų susitaikyti su kitokiomis skaitytų knygų veikėjų vaizdinėmis traktuotėmis. Šie pavyzdžiai rodo, kad net minimalios piešinio priemonės, atsidūrusios talentingų iliustratorių rankose, yra pajėgios sukurti nepaprastai stipriai, tiesiog organiškai su tekstu susilydžiusius personažus. Ievos Babilaitės nupiešta lokė, apsigyvenusi Elvyros Kučinskaitės Baltosios lokės knygoje („700 eilučių“) – naujo, jaukaus herojaus gimimo pavyzdys. Kiškiai, lapės, vilkai ir meškos yra tiek kartų piešti, jog surasti unikalų ir patrauklų lokio, tiksliau, poetiškai ir filosofiškai nusiteikusios lokės įvaizdį nelengva. Lėta Kučinskaitės minties slinktis padiktavo Babilaitei ramias, apvalainas ir apibendrintas pagrindinės knygos veikėjos formas. Tokiais pačiais ypatumais pasižymintis fonas, kuriame lokė gyvena, yra ne tik nuoroda į jos aplinką, bet veikiau tai nuoroda į lokės vidines būsenas. Nepasižymėdama jokiomis individualiomis išraiškomis, bet būdama gerai matoma dangaus mėlynume, siluetu ir sunkiomis formomis panaši į gamtiškąjį savo prototipą, pasakos veikėja savitumą demonstruoja gestais ir judesiais. Lokės proporcijos yra kresnos, sunkinančios judesių galimybę, todėl visi jos kūno posūkiai ir linkiai, pabrėžti trūkliomis eskiziškomis linijomis, regisi labai mieli: žiūrovo žvilgsnis pastebi ir instinktyviai bei empatiškai įvertina sunkiai lankstumui pasiduodančius lokės bandymus. Babilaitės iliustracijos rodo, kad anaiptol ne visada ekstravertiškos, ekspresyvios ir iš pirmo žvilgsnio akysna krentančios meninės kalbos naujovės yra sėkmingo veikėjo ir knygos estetiškumo prielaida. Tą patvirtina ir Julijos Račiūnaitės iliustracijos Aido Jurašiaus knygai Žąsino Gagio kelionės. Malonu atkreipti dėmesį į tai, kad šią knygą išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, kurio techninė leidyba nesyk yra pakišusi koją iliustracijų raiškos kokybei. Šįsyk to nepasakysi nei apie knygos popierių, nei apie spalvas. Beje, Julija Račiūnaitė už knygą įvertinta Aldonos Liobytės premija. Ir ne veltui – juk, kaip teigia Jurašius, „gyventi su žąsinu rankoje nėra lengva“. O nupaišyti žąsinu virstančios kairės rašytojo rankos keliones – dar sudėtingiau, jau nekalbant apie intriguojančią skaitytojo trauką prie tokio personažo. Nusikalsdama iliustracijų apžvalgos straipsnių reikalavimams, paliksiu iliustracijas neaptartas todėl, kad tokio veikėjo pažinimo smalsumas būtų patenkintas pačiam skaitytojui verčiant žąsino pripėduotus puslapius. Tepasakysiu, kad balto viršelio centre įkomponuotas realistiškai modeliuotas žąsinas, kurio galva yra virtusi šešėlių teatrui sudėtos plaštakos forma, tėra ik įžanga į unikalų, vietomis sodrių vaizdų, vietomis tik užuominų pripildytą Račiūnaitės paveikslų pasaulį, sklandžiai ir įtikinamai susidraugavusį su tekstu.

Julijos Račiūnaitės iliustr. iš knygos „Žąsino Gagio kelionės“. Autorius Aidas Jurašius, išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“
Julijos Račiūnaitės iliustr. iš knygos „Žąsino Gagio kelionės“. Autorius Aidas Jurašius, išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“

 

Iliustracijų istorija rodo, kad nepakanka būti geru dailininku, nepakanka gerai piešti, niuansuoti spalvų pustonius ar meistriškai supriešinti spalvas, kad iliustracijos taptų išskirtinę vietą knygos meno istorijoje užimančiu faktu. Tokiu pavyzdžiu galima laikyti kruopščius Aistės Ambrazevičiūtės paveikslus nedidelio formato Kristupo Saboliaus Slaptajai kerpių knygai („Kirvarpa“). Jaunai dailininkei, turinčiai architektės diplomą, savotiškai mikroanalizei atlikti tekstas pasiūlė neįprastą ir menkai pažįstamą objektą – kerpių pasaulį. Vizualizuodama slėpiningus organizmus, dailininkė iš tikrųjų įtikinamai atskleidė keistą jų simbiozę ir organines savybes. Kerpės, nepraradusios tikroviškumo, prilygsta subtilioms, abstrakčioms dekoratyvioms formoms, kurios pereina viena į kitą, vingriai susipina. Per jas tolygiai liejasi šviesa – trimačių formų ryškinimo prielaida, vedžiojanti žiūrovo žvilgsnį nuo vienos kerpenų įdubos link kitos ir leidžianti patirti ne tik meninio pasitenkinimo, bet ir pažinimo nuostabą. Atrodo, akys, nelyginant taktilinę gebą turinti ranka, tiesiog jaučia medžiagines keistos organikos savybes – minkštas arba dygias. Nors dailininkė kaitalioja iliustruojamų plotų dydžius, vietomis nedideles kerpių daleles komponuodama šalia teksto ir taip išvengdama monotonijos, tačiau visa knygos kompozicija, visos regimosios jos dalys, apimančios šrifto ir piešinio, teksto dydžio, jo intensyvumo, tuščių laukų ir iliustracijų santykius, nėra įvaldytos. Monochrominis piešinys vietomis ima konkuruoti su analogišku ritmu disponuojančio teksto vaizdu, o vietomis iliustracijos ir teksto artumas, būdamas vienodai intensyvus, tampa erzinantis ir perteklinis. Todėl piešinių savitumas knygoje matomas tik atidžiai įsižiūrint, specialiai nusiteikus jį pamatyti.

Pirmąsyk iliustruoti knygą ėmėsi ir jauna, prieš dvejus metus studijas Vilniaus dailės akademijoje baigusi dailininkė Julija Skudutytė. Evelina Daciūtė iki pernai pasirodant jos knygai Duobė („Aukso žuvys“) buvo žinoma kaip smagių, žaismingų, judriu pasakojimu paremtų kūrinių autorė. Imtis iliustruoti šios autorės knygą po Aušros Kiudulaitės iliustruotosios Laimė yra lapė – jei ne iššūkis, tai bent jau virpulį keliantis uždavinys pradedančiai iliustratorei, tekęs po stulbinančios Lapės sėkmės ir populiarumo. Tačiau imdamasi šios užduoties dailininkė žinojo, kad jos darbas neturi jokio konkurencinio atspalvio, skatinančio rungtis su Kiudulaitės iliustracijomis. Naujoji Daciūtės knyga nepanaši į prieš tai buvusias knygas. Duobė – ne linksma pasaka, o knyga apie mirtį. Dailininkės paveikslai pasižymi realistiškomis apimtinėmis formomis, pasakojančiomis apie mergaitės gyvenimą ir mintis. Vis dėlto dailininkė pirmiausia orientavosi į nuotaikos ir atmosferos kūrimą. Tam tarnauja Skudutytės pasirinkta iliustracijų kūrimo technika – akvarelė ir pieštukas. Šias priemones dailininkė įvaldžiusi meistriškai: leidžia dažui ir laisvai lietis, ir drauge jį kontroliuoja. Skaidri, neryški spalva, leidžianti persišviesti jautrioms pieštuko linijoms, sukuria dvejopą įspūdį, kupiną miglos ir ryškumo. Žvelgiant į Skudutytės akvareles, nuo švaraus, neužvelto šešėlio, kuriuo modeliuojamos daiktų apimtys, tiesiog sunku atitraukti žvilgsnį. Keliasluoksnę – mirties, minčių ir empirinės tikrovės – sampyną paryškina ir tarp teksto lapų esantys pusiau transparentiniai knygos puslapiai. Kiek pridengdami iliustracijas, jie net fiziškai priverčia skaitantį vaiką atsargiai ir švelniai versti lapus, taip skatindami ir atitinkamą vidinį vaiko nusiteikimą. Julijos iliustracijos įtikina, kaip svarbu yra pasirinkti tas meninės raiškos priemones, kurias gerai valdai ir gerai pažįsti. Tą galima pasakyti ir apie Jurgos Šulskytės iliustracijas Pauliaus Norvilos knygai Apie vieną Tokį Lokį (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Kaip ir 2019 metais pasirodžiusioje abiejų autorių knygoje Strykt pastrykt! (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“), dailininkė, kurdama iliustracijas, naudojosi minkštais spalvotais pieštukais, kurių sukurta tekstūra išreiškė šiltą jos nupieštų veikėjų būdą.

Aptarti kūriniai leidžia identifikuoti vyraujančias menines linkmes. Maždaug prieš dešimtmetį jas charakterizavo autorinės dailininkų knygos, kurių gausą grindė meninio stiliaus vienovės siekis, atsiradęs dėl leidžiamų knygų iliustracijų margumo. Kiek vėliau pagrįstai buvo galima kalbėti apie retrospektyvaus charakterio iliustracijas, o vos prieš keletą metų – apie pabrėžtinai raiškų iliustracijų dinamizmą, kurį inspiravo mūsų – vaikų ir suaugusiųjų – suaktyvėjęs gyvenimo tempas, vaizduose virtęs greita, fragmentine vaizdų kaita ir įvairiakrypte iliustracijos dėmenų ritmika.

Pernykštės iliustracijos byloja apie nuosaikesnius iliustracijų bruožus. Dailininkai siekia ne ekstravertiškos, ne vaizdiškai pribloškiančios, o intravertiškesnės raiškos, kurią padiktavo pandemijos sąlygotas mūsų visų uždarumas ir didesnė autorefleksija. Ir tai nėra blogai. Iliustracijos skatina asmeniškesnį pašnekesį, kviečia atidžiau į jas įsižiūrėti. Na, o ką gali į vaiko namus atėjusi ir su juo ramiai bei rimtai pasišnekėti nusiteikusi meno galerija, manau, sakyti nereikia.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 2 (102)

 

 

Sveiki!

Kai augama kartu su knygomis ir gyvūnais

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Knyga yra taika

Apžvalgos

Pažinimo džiaugsmas ir pinklės (2021 m. Lietuvoje išleistų pažintinių knygų vaikams ir paaugliams apžvalga)
Ieškant knygos, dėl kurios verta naktinėti (2021 m. verstinių knygų vaikams ir paaugliams apžvalga)

Mano vaikystės skaitymai

Galime nuspręsti, ką daryti su laiku, kuris mums suteiktas

Nuotraukos pasakoja

Trys rašytojų portretai su šunimis

Sukaktys

Toks nuostabus gyvūnijos pasaulis Jono Avyžiaus kūryboje (100-osioms gimimo metinėms)
Bardas ir jo literatūriniai giminaičiai: keli šuns vaizdavimo strategijos vaikų literatūroje pavyzdžiai
Dviejų vaikų poetų portretai (Paulinos Žemgulytės 80-ajam ir Vlado Braziūno 70-ajam jubiliejui)

Retro

„Genio“ margumynuose – Selemono Paltanavičiaus „Vaikai, lapė ir vilkas“

Kontekstai

„Lututė“ – žurnalas vaikams apie gamtą

Bibliografija

Bibliografijos sąrašus pateiksime kitaip
Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2021 m.
2021 m. vaikų ir paauglių knygos

Daug skaitau

Knygose papasakota daugiau nei filmuose

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Vaižgantas su šuneliu Kauku

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai