Pažinimo džiaugsmas ir pinklės (2021 m. Lietuvoje išleistų pažintinių knygų vaikams ir paaugliams apžvalga)

Pažintinė literatūra vaikams ir paaugliams visuomet turi aiškų tikslą – suteikti jaunajai kartai žinių apie pasaulio sandarą ir įvairovę, sužadinti smalsumą ir ugdyti socialinę tapatybę, tačiau tokia literatūra retai kada turi aiškiai apibrėžtas žanro ribas ir dažniausiai yra hibridiška. Tai yra susiję su adresato galimybėmis ir poreikiais – jauno amžiaus skaitytojui sunku ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį, jis smalsus, nori žaisti, atrasti, eksperimentuoti, tad faktinė informacija tokiems skaitytojams skirtose knygose ar kūriniuose visuomet derinama su vizualiąja (gausios iliustracijos, šriftų, grafikos įvairovė, interaktyvios realybės papildiniai). Neretai mokslo populiarinimo tekstai įvelkami į siužetinius (paprastai dialoginius) pasakojimus, priartėja prie vaizdelio ar apsakymo žanro, juos papildo mokomajai literatūrai ir pramoginiams leidiniams būdingos įvairios užduotys, galvosūkiai. Vaikai prisiriša prie vieno ar kito patikusio personažo, atpažįstamo knygos formato, tad pastaruoju metu vis dažniau tokia literatūra leidžiama knygų serijomis ar knygomis, turinčiomis savo tęsinių (užduočių sąsiuviniai, kompiuteriniai žaidimai) ar atskirų versijų skirtingo amžiaus skaitytojų grupėms.

Pastarąjį dešimtmetį pažintinių knygų leidybos rinkoje stebimas vis stiprėjantis informacinių technologijų naujovių skverbimasis, leidėjų konkurencijai iššūkių kelia naujos ir vis tobulėjančios fotografijos ir poligrafijos galimybės, milžiniška leidinių iš užsienio pasiūla ir jų vertimai. Gal todėl tokių knygų autoriai mūsų šalyje dažniausiai renkasi ne universalias, o būtent Lietuvos gamtą, geografiją, istoriją ar kurią kitą sritį pristatančias knygas. Viešindami savo veiklą, nemažai įdomių pažintinių knygų vaikams pastaruoju metu išleidžia įvairūs Lietuvos muziejai, nacionaliniai parkai – gaila tik, jog ne visi leidiniai yra lengvai prieinami, o ir jų tiražai nedideli.

Šioje apžvalgoje pavartysime ir aptarsime būtent Lietuvos autorių sukurtas knygas, rengtas ir išleistas sunkiaisiais COVID-19 pandemijos metais, išryškinsime vertingiausius aspektus, pristatysime naujoves.

Viena tokių – pridengianti jau ilgai žiojėjusią vaikų ir paauglių ekonominio raštingumo spragą – „Swedbank“ Finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės knyga Pradėk dabar. Finansinis gidas paaugliams („Baltos lankos“, 2021). Anot šį klausimą jau 2019 m. į viešumą kėlusios autorės, pasaulis labai greitai keičiasi, skaitmenizuojasi, paaugliams ir net vaikams tampa prieinami ir tam tikri finansiniai resursai, ir įvairios pirkimo bei investavimo platformos, tačiau niekas nesirūpina jaunajai kartai suteikti elementarių žinių, juos nukreipti tinkama linkme ir, pagaliau, apsaugoti nuo klaidų. Mokyklinėse programose ekonomikos pamokoms skiriama itin mažai valandų, o ir veiklos neretai yra tik imituojamos ar neatitinka šių dienų realybės¹. Kad šios žinios kuo greičiau pasiektų skaitytoją, nauja knyga yra ne tik parduodama knygynuose, bet ir prieinama elektroniniu formatu Lietuvos integralioje bibliotekų informacijos sistemoje www.ibiblioteka.lt. Patrauklaus dizaino knygoje, nominuotoje į geriausių 2021 m. išleistų pažintinių leidinių vaikams ir paaugliams trejetuką, pasakojama, ką reiškia valdyti savo finansus ir kaip galima sutaupyti, kaip vaikai gali uždirbti pinigų ir kas yra sėkminga karjera, aptariami svarbiausi verslo kūrimo ir investavimo aspektai. Knygoje teigiama, jog gyvenimo tikslas yra ne uždirbti daug pinigų, bet gebėti savimi ir kitais pasirūpinti, realizuoti savo svajones. Ieškoti sėkmės rakto ir įdarbinti bei tobulinti savo gebėjimus galima jau nuo mažumės įsitraukiant į įvairias savanorystės programas, ugdant kantrybę, atkaklumą, mokantis. Finansinis gidas pravers ir vyresniesiems paaugliams, ir vaikus auginantiems tėvams, nes jame koncentruotai ir aiškiai pateikiama informacija apie nepilnamečių darbą reglamentuojančius įstatymus, apie galimybes bei prievoles, atsirandančias vaikams perkopus pilnametystės slenkstį. Įsisavinti ir analizuoti perskaitytą informaciją padeda į leidinį įtraukti savistabai skirti užrašų puslapiai, pratybų užduotys, dėmesį atkreipia įvairiomis spalvomis, skirtingais šriftais išryškintos citatos, pateikiami įdomūs faktai, naudingi patarimai ir tolesnio mokymosi nuorodos. Tai, jog specialistų rekomendacijos nėra laužtos iš piršto, patikėti padeda jaunimui žinomų Lietuvos verslininkų sėkmės ar nesėkmių istorijos, jauno finansų ekonomisto Tautvydo Marčiulaičio patarimai ir įspėjimai būti labai apdairiems. Asmeninis knygos autorės ir jos kalbinamų herojų (Beatos Nicholson, Orijaus Gasanovo, Lauryno Zmejausko (Safo), Rimvydo Širvinsko (Makaliaus), Ievos Krivickaitės) pasakojimas, prasidedantis vaikystės prisiminimais ir atveriantis gyvenimo kelio ieškojimus ir atradimus, nejučia įkvepia pasitikėti savimi, išdrįsti užduoti rūpimus klausimus, ieškoti atsakymų ir augti.

Pažinti ir kurti Lietuvos ir savo istoriją

Vaikams skirtų knygų apie Lietuvos istoriją nėra išleista daug. 2021 m. pasirodė nedidelis, bet subtilus pažintinės literatūros patiems mažiausiems pavyzdys – istorikių Nelės Kostinienės ir Živilės Mikailienės bei dailininkės Linos Itagaki paveikslėlių ir užduočių knyga Karališka vaikystė: viena 1529 metų rudens diena (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2021), kurioje 5–7 metų vaikai kviečiami pasitelkti fantaziją ir įžengti į renesansinius XVI a. Lietuvos kunigaikščių rūmus, susipažinti su Lietuvos valdovų istorija. Hibridinio žanro knygos siužetas apima tik vieną valdovų šeimos gyvenimo dieną, tačiau įtaigūs dailininkės piešiniai įmagnetina skaitytojo smalsumą nuo pat pirmo žvilgsnio į knygą: iš viršelio į dabarties skaitytoją išplėstomis akimis žiūri karališkasis vaikas – būsimasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Žygimantas Augustas. Minimalus ir įvairiais formatais pateiktas tekstas (siužetinis pasakojimas, komikso kalbos burbulai, karalių giminės medžio schema, vaflių receptas), stilizuotos, tačiau nenutolusios nuo realistinių proporcijų, vaizduojamam laikotarpiui atidžios ir detalių neperkrautos erdvinės iliustracijos puikiai perteikia istorinę informaciją kultūriniame kontekste (rūmų interjeras, skirtingus socialinius vaidmenis atliekantys žmonės ir jų veikla, drabužiai, maistas, bendravimo manieros, augintiniai). Pirmoje knygos dalyje kartu su devynmečiu Žygimantu Augustu skaitytojai apsilanko rūmų virtuvėje, sarginėje, bibliotekoje, sužino apie valdovo pareigas ir atsakomybes, kurios garbingai perduodamos iš kartos į kartą. Antroje knygos dalyje vaikai yra kviečiami pakartoti sužinotą informaciją ar sukurti savo istoriją – tam šio leidinio autorės pasiūlo nenuspalvintų rūmų erdvių piešinių ir istorinių personažų bei daiktų lipdukų. Taip simboliškai realizuojamas ir didaktinis knygos tikslas – turime išmanyti savo istoriją, kad galėtume kurti dabartį ir ateitį. Ši įdomiosios istorijos knyga yra ankstesnės tų pačių autorių knygos Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai („Tikra knyga“, 2019, 2020) ir jos pagrindu sukurto kompiuterinio žaidimo tęsinys, pritaikytas jaunesniems skaitytojams. Knyga atlieka specifinę Valdovų rūmų muziejaus veiklos populiarinimo funkciją (knygos iliustracijose atpažįstamos Valdovų rūmų erdvės), tačiau tuo neapsiriboja ir gali būti puiki pradžia pratinant vaikus prie tekstų apie Lietuvos istoriją. Anot istorijos vadovėlių Kelias, Laikas ir kitų edukacinių knygų vaikams autorės Živilės Mikailienės, vaiko pažintis su istorija prasideda artimiausioje aplinkoje (šeimoje, mokykloje), tačiau jos pateikimas turi būti patrauklus – žadinantis vaizduotę, leidžiantis susitapatinti, ugdantis empatiją, skatinantis bendrauti². Aptariamoji knyga šias nuostatas įgyvendina su kaupu.

Bandymai perteikti Lietuvos istoriją pasitelkus ne enciklopedijas, o paveikslėlių ar hibridinio žanro knygas, regis, pasiteisina, tad rinkoje atsiranda ir daugiau tokio tipo vertingų knygų. Viena jų – istorijos mokslų daktaro Zigmo Vitkaus ir iliustratorės Ingos Dagilės knyga Lietuvos valdovai pasakoja vaikams („Alma littera“, 2021), pristatanti 28 Lietuvos valdovų biografijas – nuo Lietuvos karaliaus Mindaugo iki paskutiniojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio.

Didelė istorinių laikotarpių apimtis (aprėpiama apie 560 metų) ir pristatomų asmenybių gausa neturėtų gąsdinti net pačių nekantriausių 9–14 metų jaunųjų skaitytojų, nes šią medžiagą suvaldo beletristinis pasakojimo stilius, istorinės informacijos koncentracija, aiški knygos struktūra (kiekvienam valdovui skiriamas atskiras skyrius, suskaidytas vienos pastraipos poskyriais, smulkesniais grafiškai atskirtais įterptinio teksto laukais, skirtingu šriftu pateiktais komentarais), dinamiškos, skirtingo dydžio ir ryškumo iliustracijos, žemėlapiai, pilių piešiniai, kelionių maršrutų schemos.

Knygai dailininkė parinko šiltus žemės spalvų tonus, pilkšvos ar smėlio spalvos puslapių fone gerai išsiskiria ryškesnės iliustracijų detalės. Istorija ir gausūs faktai nėra ta tema, kurią labai mėgtų vaikai, tad pagrindiniame tekste nėra įtampos keliančių datų (jos pateikiamos schematiškose išnašose ar atskirai parengtoje laiko juostoje), knygos maketas sudaro kūrybingumą žadinančios ir atpalaiduojančios netvarkos įspūdį, ranka rašyti komentarai, žodžiai ar piešinukai paraštėse primena svajoti mėgstančio mokinio sąsiuvinį. Nuo istorinio teksto sprunkantį žvilgsnį sustabdo charakteringi, aprašomojo laikotarpio stilistiką atspindintys valdovų piešiniai, smalsumą žadina tuščioje erdvėje pabarstyti dailininkės nupiešti smulkūs ir įdomūs istoriniai artefaktai, drabužių detalės, darbo ar buities atributai.

Įprastą fakto literatūros sausumą užgesina knygos autorių sumanymas ne papasakoti apie Lietuvos valdovus, o juos pačius prakalbinti – savo istorijas, atsiminimus apie vaikystę, santykius su šeimos nariais, broliais, pusbroliais, žmonomis, konkurencines kovas su vidaus ir išorės priešais, apie diplomatiją ir kariui ar valdovui būtinas savybes pasakoja atgiję istorijos vadovėlių personažai. Iš jų pasakojimo ryškėja ir skirtingi charakteriai, ir skirtingas požiūris į valdovo misiją ir prisiimtas atsakomybes. Štai Lietuvos karalystę įkūręs Mindaugas pasakoja, jog tai, kaip reikia kariauti ir valdyti, jis mokęsis stebėdamas tėvą, vyresnįjį brolį. Anot jo, gyvenimas – tai kova, karių vadas turi būti ne tik geriausias iš geriausių, bet ir gebėti aprūpinti savo karius, suburti sąjungininkus (p. 14). Drezdene rūmuose užaugęs Augustas II, XVIII a. pradžioje Lietuvos ir Lenkijos karaliumi išrinktas Saksonijos kurfiursto sūnus, jaunystėje labiausiai mėgęs puotauti, šokti ir žaisti. Anot jo, gyvenimas – tai teatras. Kariauti jis norėjęs kaip ir kiti galingiausi Europos valdovai, tačiau ši sritis reikalavusi per daug pasiaukojimo, o tai nesiderino su prabangos, grožio, meno pomėgiu. O kad kraštas nuskurdo ir tapo labai pažeidžiamas – argi tai svarbu, jei gali pasirinkti gyventi ten, kur geriau… Tokie palyginimai skatina vaiką susimąstyti, kas man būtų svarbiau, kaip aš dabar elgiuosi, koks norėčiau būti ateityje.

Lietuvai svarbių istorinių asmenybių portretai kuriami įvairiai: valdovai patys pasakoja apie save, jų sosto įpėdiniai pasakoja apie savo tėvus ar senelius, tam tikrus valdovų bruožus ar gyvenimo faktus išryškina grafiškai atskirtuose laukeliuose surašyta informacija, o kiekvieną pasakojimą papildo istoriko komentaras, apibendrinantis pristatomo asmens reikšmę platesniame Lietuvos istorijos kontekste.

Vienoje ar kitoje vietoje pasislėpusio istoriko ausys kyšteli (o akyla apžvalgininko akis pastebi) ir pirmuoju asmeniu pasakojamoje valdovų gyvenimo istorijoje – jas išduoda kai kurių personažų pasakojamojo laiko distancijos pasikeitimas: valdovai apie save ima kalbėti taip, tarsi būtų XXI a. prikelti iš „kapų milžinų“ („Žmonės kalba ir metraštininkai rašo, kad buvau teisingas, žmoniškas ir tiesios kalbos“, p. 38), Zigmantas Vaza savo motiną pavadina „tikra renesanso moterimi“ (p. 86), nors terminas renesansas plačiau pradėtas vartoti tik XIX a. Įtarimų kyla, kad komentarą dėl to, jog atsisakymas sosto buvo geriausias Jono Kazimiero Vazos gyvenimo sprendimas, pastarojo „dubleris“ nusižiūrėjo iš vėlesnių istorikų darbų (p. 96).

Asmenybės formavimo prasme vertingas knygos autorių pasirinkimas atvirai kalbėti ne tik apie valdovų nuopelnus ar klaidas, bet ir apie emocijas (meilę, pavydą, skausmą, liūdesį, susitaikymą), santykius su kitu žmogumi. Susiformavęs neprieinamos ir nenugalimos įžymybės įvaizdis įgauna žmogiškos gyvybės ir šilumos, kai valdovas dėkoja savo motinai, išreiškia lojalumą broliui, pripažįsta klaidas, kai įsimyli ar su pagarba atsiliepia apie savo žmonos sumanumą (pavyzdžiui, Vytautas ir Ona, pas kurią jis skubėdavo kaip „akis išdegęs“, Žygimantas Augustas ir neužmirštamas Barboros Radvilaitės veidas, Jonas Sobieskis ir „jo akių šviesa“ Marysienka ir kt.). Jauniesiems paaugliams jautrią įsimylėjimo temą suminkština humoristinės piešinių detalės – kvailiojantis arklys, paraštėse pripaišytos širdutės, prirašinėti jausmines užuominas reiškiantys žodžiai, laiškeliai. Paveiki ir kita visiems valdovams būdinga ir didaktine prasme svarbi jų biografijos detalė – didelis dėmesys ir pagarba mokslui, išsilavinimui, knygoms. Visos karališkos šeimos supratusios, jog „geras pilietis turi būti išsilavinęs“ (p. 103), o išvardytos jaunųjų karalaičių ir kunigaikščių mokomosios disciplinos leidžia dabarties moksleiviams pasilyginti ar susitapatinti, rimčiau pažiūrėti į savo pareigą mokytis, įvertinti mokslo galią supratusių valdovų nuopelnus – jų įsteigti universitetai ir dabar laukia studentų iš Lietuvos.

Valdovų pasakojimams dinamikos teikia vaizdingi palyginimai, atkreipiantys dėmesį į lietuvių kalbos grožį, minčių raiškos įvairovę. Nors kai kurie palyginimai kartojasi, tačiau jiems parinkti įvaizdžiai organiškai įsiterpia į aprašomojo laikotarpio kontekstą. Mūšyje valdovai kaunasi kaip lokiai ar liūtai, turi būti gudresni už vilką, laukiama naujiena jiems kaip midus gomuriui, priešams tenka nešti sveiką kailį kaip išgąsdintiems kurtams, gundymai valdžia įslenka kaip angis, Prancūzijos augintinis Henrikas Valua mokėjęs kitus išspausti kaip citrinas, o nerimą dėl netikėtos garbės tapti karaliumi Mykolas Kaributas Višnioveckis raminęs persivalgydamas daugiau negu iki soties – iki blogumo.

Išmoningai atkreipiamas dėmesys ir į valdovų lietuviškų ir krikščioniškų vardų etimologiją: Mindaugas galvojo daug, Vyteniui dievai lėmę tapti karžygiu – vyčiu, šis magiškas linkėjimas buvęs aktualus ir XIV a., tad perduotas ir Vytautui Didžiajam, Kęstutis turi daug iškęsti, būti kantrus, o Švitrigaila, jau iš prigimties švitrus ir stiprus, pakrikštijamas Boleslovu – „didžiai šlovingu“ vyru. Knygoje pateikti lotynų kalbos žodžių, posakių pavyzdžiai (magnus dux, supremus dux, bonus rex, Rex Pacificus, Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu) gali būti pirmas ir nepamirštamas jaunųjų skaitytojų susidūrimas su anuomet garbinga mokslo ir tarptautinio bendravimo kalba.

Susimąstyti verčia ir neišvengiama mūsų šalies praeities gyvenimo realija – karo ir geopolitikos tema. „Valdovui kariauti – tai tas pats, kas kvėpuoti“, – sako XIII a. valdovas Traidenis (p. 22). Šiuo metu didžiulės politinės įtampos ir karo, vykstančio Ukrainoje, kontekste sudabartinama ir XIV a. Lietuvos valdovo Gedimino mintis: „bėda ta, jog visi mano, kad Ordinas, puldamas mus, yra teisus, o mes tik barbarai“ (p. 27). Vadovėlyje skaityti Gedimino laiškai Vitkaus knygoje vaikams įgyja kitą reikšmę – istorija kartojasi, tad ką XXI a. žmogus, pilietis, valstybė turi padaryti, kaip elgtis, jog nebūtų vadinamas barbaru, grobiku ar agresoriumi. Užgriebtos temos puikiai tiktų vaikų pilietinio ugdymo diskusijoms – tikrai nelengva atsakyti, kokia yra „užsiaugintų raumenų“ kaina, kokia yra diplomatijos, interesų derinimo, taikaus sugyvenimo vertė ir ribos.

Apibendrinant Lietuvos IBBY skyriaus viena geriausių 2021 m. pažintinių knygų vaikams nominuoto leidinio apžvalgą norisi pridurti, jog ši knyga papuoš ne tik ją įsigijusios šeimos namų ar mokyklos biblioteką, bet ir visapusiškai praturtins ir vaikus, ir suaugusiuosius – tik suvokdami savo turtus ir gebėdami jais pasinaudoti galime būti turtingi.

Kur paslėptas Grybo auksas?

Geriausia 2021 m. pažintinės literatūros vaikams ir paaugliams knyga išrinkta vitražistės, skulptoriaus Vinco Grybo anūkės Rasos Grybaitės papasakota, rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus komiksui adaptuota ir dailininkės Linos Itagaki nupiešta grafinė novelė Grybo auksas („Artseria“, 2021). Knyga įvertinta už kūrybišką autentiškumo ir fikcijos derinį, organišką teksto ir vaizdo jungtį, jautrų dėmesį išskirtinei Lietuvos meno asmenybei. Kaip ir pirmoji šioje apžvalgoje pristatyta knyga, šis istorinis komiksas gimė iš Vinco Grybo memorialinio muziejaus vadovės R. Grybaitės troškimo įkvėpti muziejui gyvybės, aktualizuoti jaunimui senelio kūrybinį palikimą ir papasakoti apie Lietuvai paaukotą gyvenimą. Idėją įtekstinti ir įvaizdinti muziejaus fonduose ir giminaičių atmintyje saugomą informaciją knygos autorei pasiūlė menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Pasakojimą apie skulptoriaus gyvenimo faktus ir darbus įrėmina knygos autorės vaikystės atsiminimai apie savo močiutę Kunigundą Grybienę, saugojusią ir savo vyro darbus, ir jo atminimą. Pervertęs vos keletą knygos puslapių pasijunti tarsi sėdėtum prie nerta staltiese užtiesto stalo, vartytum V. Grybo nuotraukų albumą ir klausytum pasakojimo apie XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos kaimo jaunuolių kelią į mokslą, apie švietimo reikšmę suvokiančius ir mecenatystės idėją palaikančius turtingus geradarius, apie didelį mažo žmogaus užsispyrimą ir atvirumą meno pasauliui, apie kitų sunkumams neabejingą sielą, apie charakterį, kurį grūdino patirtys Pirmajame pasauliniame kare, represuojančioje carinės Rusijos politinėje sistemoje, besikuriančios nepriklausomos Lietuvos ekonominėje realybėje ir net santykiai su kolegomis menininkais. Ši biografinė istorija apima skulptoriaus gyvenimą nuo jo gimimo 1890 m. iki pat žūties 1941-iais. Pasakojimas chronologiškai nuoseklus, fragmentiškas (svarbiausiems biografijos faktams ar įvykiams pristatyti skiriami 1–2 puslapiai), komentuojantis ne tik nuotraukose užfiksuotus ar iš prisiminimų, dokumentų atkurtus vaizdus, bet ir istorinį kontekstą. Svarbiausi V. Grybo gyvenimo faktai atgyvinami komikso stilistika išplėtotu vienu ar kitu nedideliu epizodu, dialogais, išdidintu sustabdytu kadru, dailininkės ranka perrašytais laiškų fragmentais. Viršelių atvartuose pateikiama skulptoriaus biografijos schema, nuotraukos. Vertinant Lietuvos meno istorijos ir kraštotyros požiūriu, reikšminga tai, jog knygoje pasakojamos konkrečių skulptūrų gimimo ir pastatymo istorijos, paaiškinančios, kokia yra noro papuošti Lietuvą kaina, kodėl Raseiniuose „Žemaitis“ išlietas iš betono, o Kudirkos Naumiestyje pastatyta Vinco Kudirkos skulptūra nevisiškai proporcinga, kaip Nemunaityje buvo išsaugotas paminklas žuvusiesiems už Lietuvos nepriklausomybę. Susipažinus su įvairiais skulptūrų kūrimo, lipdymo, tašymo ar liejimo niuansais galima didžiuotis V. Grybo gebėjimais išsisukti iš padėties, pritaikyti tokias technologijas, kokių Lietuvoje dar niekas nebuvo matęs ir iki šiol negeba atkartoti. Neabejotina, jog tiems, kurie įdėmiai skaitys komiksą, norėsis atidžiau patyrinėti skulptoriaus sukurtų kūrinių meninę raišką ir įvertinti, kaip jam pavyko laikytis savo mokytojo iš Paryžiaus Emilio Antuano Burdelio patarimo, jog „svarbiausia skulptūroje yra energija“ (p. 66).

Taigi, kas yra tas įsivaizduojamas šios knygos skaitytojas? Greičiausiai tai daugiau nei istorijos ir faktų joje ieškantys suaugusieji, studentai, aukštesnių klasių ar meno mokyklų mokiniai, kurie atpažins iliustracijose vaizduojamus objektus ar minimus žinomų žmonių vardus ir kuriuos pirmiausia domins, kaip istorija yra pasakojama. Vienintelis šiek tiek trikdantis dalykas – V. Grybo biografiją įrėminančios istorijos dalyvių amžius („Jūs tokios mažos, nežinau, kaip papasakoti“, – prisipažįsta Kunigunda Grybienė, ruošdamasi atskleisti senelio žūties aplinkybes ir 1940–1941 m. Lietuvos istorijos peripetijas (p. 91)). Močiutė pasakoja apie senelį anūkėlėms Rasai ir Rūtai, kurios lupinėja gipsą nuo senelio sukurtos Vytauto Didžiojo skulptūros išliejos ir kurioms dar toli iki 13+ (toks skaitytojo amžius nurodytas ant knygos viršelio), tad mažai tikėtina, jog jos būtų galėjusios visą šį pasakojimą nuosekliai išklausyti ir suvokti. Labiau įtikintų, jei knygos autorė būtų leidusi ir šioms personažėms augti, taip sudarydama įspūdį, jog pasakojimas apie senelį jas lydėjo visą gyvenimą – tai būtų padėję autorei organiškiau priartėti prie numatyto knygos adresato amžiaus.

Komikso žanras pasakojant žymių žmonių biografijas Lietuvoje imtas naudoti dar visai neseniai (tokio formato knygų apie Algirdą Julių Greimą (2017), Joną Šliūpą (2021) yra sukūrusi Miglė Anušauskaitė), knyga Grybo auksas – pirmasis tokio formato leidinys apie Lietuvos menininką, tad negali likti nepastebėtas. Nepaisant šiek tiek aptrupėjusio knygos struktūros gipso, išraiškingais dailininkės Itagaki paveikslėliais sugautas ir išryškintomis detalėmis sufokusuotas smalsiųjų skaitytojų žvilgsnis liks knygoje iki paskutinio jos puslapio. Auksas visada yra vertas aukso.

Apie ką gieda gulbė nebylė ir kada gandrai nustojo tėvams vaikus nešti?

Turtingiausia pažintinės literatūros vaikams ir paaugliams sritis – knygos apie gamtą. Kasmet jų – didelių, gražių, spalvotų, iliustruotų kokybiškomis nuotraukomis – išleidžia beveik kiekviena didesnė Lietuvos leidykla. Vienas produktyviausių knygų apie gamtą autorių – Selemonas Paltanavičius – kasmet parašo 2–3 gamtines knygas, skirtas skirtingo amžiaus skaitytojams. Šis gamtininkas išties unikalus – jį galima lyginti nebent su rašytoju Selemonu Paltanavičiumi, vienodai nuoširdžiai su meile ir atida prabylančiu ir į suaugusiųjų, ir į jaunųjų skaitytojų širdis. 2021 m. gamtininkas, tarsi nujausdamas visuotinio užsidarymo nuo pasaulyje siaučiančio viruso grėsmę, jaunimui pasiūlė pakilti virš realybės, išskleisti vaizduotės sparnus ir patyrinėti sparnuočių pasaulį.

Knygoje Paukščiai paukščiai („Alma littera“, 2021) Paltanavičius pristato jam artimiausią sritį – dažniausiai pastebimus Lietuvos sparnuočius. Poetiškoje knygos pratarmėje rašytojas dalijasi savo ir jį įkvėpusio profesoriaus Tado Ivanausko vaikystės prisiminimais apie sulaikytą kvėpavimą, kai prieš tavo akis netikėtai atsiveria gyvybės stebuklas, raudonu sniegenos pilveliu per speigą sužybsi kvietimas gamtos pažinimui skirti visą savo gyvenimą. Anot autoriaus, sužinoję apie paukščių gyvenimą, jau nebegalėsime nuo jų nuleisti akių. „Galima tapti ne tik paukščių stebėtojais, bet ir mokslininkais ornitologais“ (p. 9), – savo gyvenimo kelio pasirinkimu intriguoja Paltanavičius.

Iš kitų enciklopedinių leidinių ši knyga išsiskiria kryptingu ir metodišku skaitytojo palydėjimu į paukščių pasaulį. Įvadinėje dalyje pateikiama teorinė medžiaga, pristatanti paukščių biologiją, skiriamuosius bruožus, paukščių klasės skirstymo į būrius, šeimas, gentis, rūšis principus. Gamtamokslės žinios pateikiamos labai aiškia, 9–14 m. vaikui suprantama kalba, kontrastiniais pavyzdžiais paaiškinant terminų reikšmes, nuosekliai aptariant paukščių fizines (sparnai, plunksnos, snapas, kojos, uodega) ir fiziologines savybes (pavyzdžiui, sudėtingas kiaušinio formavimosi procesas). Į informacijos srautą įterpti pasakojimai iš asmeninės patirties sulėtina pasakojimo tempą, nustebina ir padeda geriau įsiminti tam tikrą paukščio savybę (pavyzdžiui, ilgas meletos liežuvis, tarsi kirminas apsisukęs aplink gamtininko pirštą (p. 15)). Knygoje nepasitenkinama aprašomuoju metodu – joje į nuolat kylančius klausimus („Kas yra paukštis?“, „Kur rasti vietą lizdui?“, „Kas suka lizdus?“ ir t. t.) pateikiami atsakymai. Paukščių gyvensenos ar fizinių savybių skirtumai pagrindžiami jų mitybos specifika ar saugumo poreikiais. Kiekvienoje pastraipoje slypi intriguojanti ar nustebinanti įdomybė, nepamirštamos detalės, ypač sušildančios skaitytojo širdį, – paukščių šeiminiai santykiai, „piršlybos“, tuoktuvės, rūpinimasis vaikais.

Knygoje iš viso pristatoma per šimtas paukščių rūšių – vieniems skiriami atskiri skyreliai, kiti – panašaus gyvenimo būdo ar giminingi – pristatomi grupėmis, išryškinami jų skirtumai ir panašumai. Vertinga, jog straipsneliuose apie atskirus paukščius pateikiamas ir jų pavadinimo paaiškinimas, susiejamas su gyvūno išvaizda, mityba ar giesme. Teksto skaitymą palengvina jo skaidymas, sutartinių ženklų naudojimas, tai, kad kiekvienos rūšies pavadinimas, esminiai žodžiai išryškinami didžiosiomis raidėmis ar pajuodintu šriftu. Atskiro pagiriamojo žodžio nusipelno kokybiškos ir aprašomo paukščio savybes puikiai išryškinančios nuotraukos. Maloniai nuteikia knygos poligrafinė kokybė – pagaliau sėkmingai įveiktas ilgą laiką tokio pobūdžio knygose akis varginęs popieriaus ir dažų blizgumas. Dėl ko šią knygą šeimos turėtų pasiimti į visas išvykas – tai dėl išmaniųjų technologijų ir QR kodų teikiamos galimybės išgirsti plunksnuoto kaimyno balsą (įrašų autorius Jarekas Matusiakas), jį atpažinti ir pašaukti vardu. Apie šią draugišką žmogaus ir paukščio kaimynystę nepamirštama priminti beveik kiekviename straipsnyje – žmonės kviečiami saugoti mišką, palikti paukščių džiaugsmui sodo kampe kokį negenėtą, susipynusiomis šakomis augalą, nepamiršti pakabinti inkilų, į medžio viršūnę ar ant stogo iškelti sutartinį draugystės ženklą nuo seno Lietuvoje mylimam plačiasparniui gandrui. Į kažkada vaikystėje iškilusį klausimą „Iš kur višta taip viską moka ir žino?“ mokslininkas jau rado atsakymą. Suras jį ir šios knygos skaitytojas.

Pažintį su gandru Grantu ir kitais Lietuvos paukščiais jaunesni skaitytojai gali pratęsti ir skaitydami pažintines literatūrines pasakas ar pasakas-apysakas. Vieną tokių – knygą Kur dingo gandras Grantas? Paukščių nuotykiai Ventės rage („Tyto alba 2021) – pasiūlė istorinių romanų rašytoja Gina Viliūnė. Knygoje vaikams supasakinama paukščių migracijos tema, tačiau greta literatūrinio siužeto pateikiama ir nemažai gamtamokslės informacijos apie žiemoti išskrendančius paukščius (paukščių piešiniai su pavadinimais pateikiami ir knygos viršelių atvartuose), unikalius Lietuvos gamtos kampelius. Tai jau antra vaikams skirta rašytojos knyga apie gamtą – 2019 m. knygoje Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą rašytoja pakvietė vaikus kartu su Klaipėdos jūrų muziejuje užaugintais ruoniukais pažinti Baltijos jūros pasaulį.

Kalbant apie literatūrą, supažindinančią vaikus su gamtos įvairove, nesinori nutylėti ir 2021 m. rašytojos Danguolės Kandrotienės išleistos pažintinės knygelės augantiems žmonėms apie… juos pačius. Knygelė Iš kur atsiranda vaikai? („Debesų ganyklos“, 2021), kurią iliustravo dailininkė Greta Alice, bando paprastai ir šmaikščiai 3–4 metų vaikams atskleisti itin jautrų žmogaus kūniškumo ir gimimo paslapties klausimą, parodyti vyrų ir moterų skirtumus, įvardyti žodžiais tas kūno dalis, kurias suaugusieji taip slepia, kad net nesuteikia joms pavadinimo.

Drąsiau imti šią knygą į rankas padeda Lietuvos kultūros tarybos grifas, nurodytos recenzentų – profesionalių psichologų ir akušerių ginekologų – pavardės. Mergaitės Marijos tėvai laukiasi antrojo vaikelio, to ji, regis, nepastebi, tačiau jai neprasprūsta pro ausis močiutės pasakyti žodžiai, jog netrukus jai kažką atneš gandras. Knygelėje, vengiant tiesmukiškumo, žmogaus biologija aiškinama pasitelkiant įvairius mediatorius – kalbantį ir skaityti mokantį supasakintą gandrą, mergaitei gydytojo duotą knygelę, vaizdžias stilizuotas iliustracijas. Nors istorijos pradžioje gandras išsigina, kad jis ne paštininkas, o tiesiog gandras, tačiau vėliau imasi aiškinti Marijai knygelės turinį ir atsako į jai kylančius klausimus apie tai, kaip susitinka suaugusio vyro ir moters ląstelės, ką reiškia pasimylėti ir kodėl tai daroma, kai niekas nemato. Buvimo dviese paslaptis ir kūno privatumo saugojimo idėja knygelėje realizuojama atviresnes scenas (tėvų miegamojo erdvė) paslepiant užlenktu puslapio atvartu. Knygelės autorė bando rasti balansą tarp pasakojimo apie anatominius dalykus ir pasakojimo apie jausmus ir vertybes – tai, žinoma, pagirtina, tačiau abejonių kelia kai kurios informacijos aktualumas ar jos pateikimo forma pasirinkto amžiaus auditorijai (pavyzdžiui, pasakojimas apie dirbtinį apvaisinimą, be kitų problemų, padedantį išspręsti vaikelio norėjimo klausimą, net jei norintysis neturi poros, taip pat atsainokas įsivaikinimo klausimo paaiškinimas šią problemą vertinant tik suaugusiojo požiūriu („Įvaikinti vaikai nebūna panašūs į savo tėvus, bet argi tai svarbu?“). Nors leidinys pristatomas kaip pagalbinė priemonė tėvams kalbėtis su vaikais, tačiau atrodo, jog kai kuriais klausimais ji gali ir įklampinti, tad gali tekti pasiieškoti ir dar vienos knygelės arba… tiesiog priglausti vaiką prie savęs ir pasikalbėti apie šeimą, tėtės ir mamos pagarbą ir meilę vieno kitam ir visiems, kurie iš tos meilės gimsta.

_______________________________

¹ Sigita Zumerytė, „Finansų ekspertė apie ekonomikos mokymą mokyklose: yra labai blogai“, Delfi.lt, 2019-09-17, interneto prieiga: https://www.delfi.lt/verslas/verslas/finansu-eksperte-apie-ekonomikos-mokyma-mokyklose-yra-labai-blogai.d?id=82268323 (žiūrėta 2022-06-03).

² „Istorikė Ž. Mikailienė: istorija vaikus sudomina tėvai“, Bernardinai.lt, 2017-02-09, interneto prieiga: https://www.bernardinai.lt/2017-02-09-istorike-z-mikailiene-istorija-vaikus-sudomina-tevai/ (žiūrėta 2022-05-21).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 2 (102)