„Lututė“ – žurnalas vaikams apie gamtą

 

 

 

 

 

 

 

Yra daug būdų ir kelių, kaip išmokyti vaikus harmoningo santykio su savimi, savo kalba, kultūra, istorija, namais, tėviške ir, pagaliau, gamta, kurios dalimi mes visi esame. Vienas jų – jau 27-us metus kantriai ir kūrybingai į vaikų ir suaugusiųjų širdis kelią tiesia vaikų žurnalas Lututė. Neseniai peržengęs 200-ojo numerio ribą, žurnalas nepaliauja stebinti turinio ir poligrafijos kokybe, kūrybinio kolektyvo išradingumu, ištikimybe pamatinėms vertybėms ir gebėjimu palaikyti glaudų ryšį su savo skaitytojais.

Žurnalas vaikams apie gamtą, gimęs iš gamtininko ir fotografo Romualdo Barausko nepaprasto gebėjimo stebėti ir stebėtis mus supančios aplinkos įvairove ir grožiu, užaugino jau ne vieną smalsių skaitytojų kartą. Gamtoje sunkiai pastebimo, Lietuvoje labai švelniu vardu vadinamo pelėdinių šeimos paukščio vardas, tapęs leidinio pavadinimu, labai taikliai nusako žurnalo kryptį ir misiją – atverti vaikams gamtos paslapčių skrynią, pristatyti gyvūnų ir augalų įvairovę, pakviesti plačiomis akimis iš arti stebėti pasaulį, jį pažinti ir saugoti, juo gėrėtis ir suvokti save jo dalimi.

Žurnalas Lututė, skirtas 5–12 metų vaikams, sumanytas ir pradėtas leisti 1995 metų kovą. Žengtas lemtingas žingsnis ir pasirinkta teminė niša pasiteisino su kaupu – pavyko ne tik atlaikyti konkurenciją (tuo metu Lietuvoje panašaus amžiaus vaikams vis dar buvo leidžiami ir netrukus vienas po kito užgeso žurnalai Genys, Žvaigždutė, Šaltinėlis, į rinką brovėsi komerciniai verstiniai žurnalai), įveikti sunkumus, bet ir padidinti žurnalo dažnumą ir apimtį (šiuo metu tai 32 puslapių apimties leidinys, išleidžiamas 12 kartų per metus), išplėtoti socialinius ryšius su gamtą išmanančiais ir mylinčiais profesionalais (miškininkais, biologais, zoologais, geografais, fotografais), zoologijos sodo ir muziejaus, Lietuvos gamtos draustinių ir nacionalinių parkų darbuotojais, švietimo ir ugdymo įstaigomis, o svarbiausia – suburti gamtą mylinčių ir žurnalą skaitančių vaikų bendruomenę. 2008–2017 metais su vaikais aktyviai bendrauta ir už žurnalo puslapių – veikė tuometinės žurnalo redaktorės Linos Marmaitės vadovaujamas „Lutučiukų“ klubas.

Nuo pat žurnalo įsteigimo iki dabar jį kuriantis Barauskas, daugiau nei 10 metų Lututę redagavusi biologė ir pasakų apie gamtą autorė Marmaitė bei nuo 2017 metų šį darbą tęsianti Inesa Oranskytė sukūrė tvirtą žurnalo žanrinę struktūrą, apsibrėžė laiko patikrintų ir aktualių temų spektrą, lydintį vaikus per visus metų laikus, aprėpiantį įvairias gyvosios (gyvūnai, augalai, grybai, mikroorganizmai) ir negyvosios (gamtos reiškiniai, geologija) gamtos sritis, skatinantį pasaulio geografijos ir gimtojo krašto pažinimą, patraukliai pristatantį žmogaus ir gamtos ryšį (vaistiniai augalai, maistas, su gamta ir jos produktais susiję amatai, profesijos, gamtosauga).

„Lututės“ 1-asis numeris (1995 m.) ir jubiliejinis 200-asis numeris (2021 m.)
„Lututės“ 1-asis numeris (1995 m.) ir jubiliejinis 200-asis numeris (2021 m.)

Nors žurnalas leidžiamas jau trečią dešimtmetį, bet per visus tuos metus tik nedidelė dalis temų kartojosi – jo kūrėjai geba žengti koja į koją su besikeičiančiomis technologijomis, jaunosios kartos įpročiais, kasmet nustebina nauja rubrika, įdomia straipsnių serija (pavyzdžiui, 2018 metais įvesta rubrika „Pasimatuok eigulio kepurę“). Nė vienai minutei nepamirštama, jog žurnalo skaitytojai – judrūs, smalsūs, tačiau ribotą laiką dėmesį gebantys išlaikyti vaikai, tad jų guvus žvilgsnis sustabdomas nuostabą keliančiomis nuotraukomis, įdomių augalo ar gyvūno detalių išdidinimais, tekstas suskaidomas įvairių (dažniausiai gamtoje aptinkamų) formų grafiniais laukeliais, komikso stiliaus burbulais, spalviniais akcentais. Jau daug metų kiekvieną rubriką ar anonsuojamą iniciatyvą lydi dailininkės Loretos Valantiejienės pieštos simpatiškos žurnalo šeimininkės – pelėdžiukės Tutės – ir jos draugo peliuko Pito figūrėlės. Pasitelkiant įvairius Tutės gestus ar pagalbinius objektus (knygą, didinamąjį stiklą, fotoaparatą, kelioninę lazdelę) atkreipiamas vaikų dėmesys į tam tikras pastraipas, kviečiama įsitraukti į įvairius konkursus, atlikti užduotis, atsakyti į žaismingus klausimus.

Kokios spalvos gamtos akys?

Sakoma, jog akys – sielos veidrodis. Būtent jos – gyvūnų, paukščių, vabzdžių akys, žiūrinčios iš kiekvieno Lututės viršelio tiesiai mums į sielą, mus pirmiausia ir pagauna – bėgiojančius po prekybos centrus, lekiančius pro spaudos kioską autobusų stotelėje… Pagauna, sustabdo ir nebepaleidžia. Išėjus kone kiekvienam leidinio numeriui jo redaktoriai nuoširdžiai dėkoja žurnale publikuotų nuotraukų autoriams – reikia pripažinti, jog šie unikalūs, begalinės kantrybės ir užsispyrimo reikalaujantys kadrai yra viena centrinių žurnalo ašių ir didžiausias jos turtas. Viename straipsnyje tuometinė žurnalo redaktorė Marmaitė prisipažino, jog būtent kolegų fotografų užfiksuoti gamtos stebuklai yra neišsemiamas šaltinis, įkvepiantis atrasti ir pristatyti vaikams vis naujas temas1. Gamtos nuotraukos sudaro apie du trečdalius viso žurnalo turinio ir savo netikėtumu, meniškumu ir dėmesingumu detalei, šviesos žaismui, faktūrai, žvilgsniui ar judesiui stebina ne tik pasaulį atrandančius vaikus, bet ir įsivaizduojančius, jog jį pažįsta, suaugusiuosius. Sustabdytos akimirkos verčia sulaikyti kvėpavimą, o atrastas pasaulis įsimins visam gyvenimui. Nepakartojamus gamtos kadrus žurnalui dovanoja vieni geriausių šalies gamtos fotografų – Romualdas Barauskas, Darius Babelis, Renatas Jakaitis, Vilius Paškevičius, Marius Čepulis, Kęstutis Čepėnas ir dar bemaž šimtas talentingų bičiulių. Nuotraukos leidžia gerai įsižiūrėti į gyvūno ar augalo išvaizdą ir jį atpažinti gyvojoje gamtoje ar kitame kontekste. Beje, šia prasme įdomus edukacinis sprendimas žurnalo viršeliuose pasirodė 2010-iais, 2019-iais ir vėlesniais metais: greta gyvūno nuotraukos pateikiamas ir jo piešinys – taip vaikams suteikiama galimybė įdarbinti fantaziją ir vaizdinių abstrahavimo mechanizmą: lyginti ir atpažinti skirtinga stilistika pateiktus objektus. Prisitaikant prie vaikų auditorijos, nuotraukose neretai vaizduojami gyvūnų mažyliai, jų žaidimai, vaikų ir tėvų santykiai – žadinamas jautrumas ir empatija tokiems pat kaip ir jie. Nuo 2020 metų fotografijos žanrą papildė ir filmuoti gamtos kadrai, pasinaudojus QR kodu leidžiantys akimirksniu atsidurti paukščių koncerte ar „dalyvauti“ lapiukų ristynėse.

Žurnalo rubrikų logotipų autorė – dailininkė Loreta Valantiejienė
Žurnalo rubrikų logotipų autorė – dailininkė Loreta Valantiejienė

Svarbu paminėti, jog žurnalo viršelį dažniausiai puošia Lietuvos gyvūnų portretai – žurnalo sumanytojai nesivaiko egzotikos, kuri ryškiomis spalvomis trykšta iš kiekvieno komercinio leidinio, bet lieka ištikimi idėjai pristatyti vaikams Lietuvos gamtą – greta augantys augalai ar sutinkami gyvūnai šiltai vadinami kaimynais. Tvirtus meilės savo kraštui ir jos gamtai pamatus padeda tik artimosios aplinkos pažinimas. Jei nebūtų Lututės ir jos draugų fotografų, sutinkančių pasidalyti savo nuotraukomis, kažin ar įsivaizduotume, kokia ji turtinga ir įvairi.

Surasti ir suprasti bent vieną skirtumą

Bandant įminti Lututės patrauklumo paslaptį, dėmesį patraukia ne tik vizualiniai sprendimai ar temų atranka, bet ir medžiagos pateikimo metodai, taikliai atliepiantys vaikų psichosocialinius gebėjimus suvokti ir įsiminti informaciją. Pateikiant ją naudojamas lyginimo ir kontrasto principas – prie jau žinomos, atpažįstamos informacijos prijungiami nauji įdomūs faktai ar paneigiami nusistovėję, dažnai baimės ar supasakintos tikrovės iškreipti stereotipai (pavyzdžiui, paneigiami tokie klaidinantys teiginiai, jog ežiai renka ir ėda obuolius ir grybus, o pelėdos dieną blogai mato ir pan.). Lyginimo principu komponuojama ir tradicinė, bet neįvardyta žurnalo rubrika, kurioje spausdinami tam tikras gyvūnų elgesio ar išvaizdos savybes apibendrinantys straipsniai. Pavyzdžiui, 2007 metais visus metus spausdintas tęstinis straipsnis, pristatantis, kaip skirtingi gyvūnai medžioja, kituose pasakojama, kaip gyvūnai miega, prausiasi, augina jauniklius, žaidžia, kaupia atsargas, įsirengia namus. Daug tokio tipo straipsnių parengta 2019–2020 metais. Gyvūnų grupės pristatomos ir pagal ryškiausius jų gyvenimo būdo bruožus (medžiotojai, žolėdžiai, dedantys kiaušinius, stuburiniai, bestuburiai), gyvenamąją vietą (gyvenantys po žeme, vandenyje, sukantys lizdus medžiuose ir kitur), ir pagal išvaizdos panašumus. Informaciją apie gamtos pasaulio įvairovę vaikams daug lengviau įsiminti ir suprasti pabrėžiant aprašomų objektų ar reiškinių skirtumus, kraštutinumus ar nesutapimus (didžiausias – mažiausias, greičiausias – lėčiausias, garsiausias – tyliausias, karštas – šaltas). Šis metodas padeda ir įspėti, jog ne viskas yra taip, kaip atrodo – kai kurie gražiai žydintys augalai ar viliojančiai atrodančios uogos yra nuodingos, o meiliai atrodantys gyvūnai, pavyzdžiui, ežiai, nėra jau tokie nepavojingi (gali užkrėsti įvairiomis infekcijomis). Dažnai ir žmogaus pasidavimas emocijoms, įsikišimas į natūralius gamtos procesus gyvūnams ar augalams gali būti pražūtingas, todėl vaikai kviečiami pažinti gamtą ir ja grožėtis.

Pabrėžtina tai, kad Lututės pažintiniuose straipsniuose gyvūnų ar augalų savybių diferenciacija niekada neperžengia vartotojiškai ar utilitarinei sąmonei būdingo skirstymo į gerus ir blogus ribos. Vienodai įdomiai ir su meile yra pristatomi ir plėšrūs, ir taikūs padarai, ir naudingi grožį ar maistą teikiantys augalai, ir piktžolės. Diegiama mintis, jog vien komerciniais svertais grįstas naudos siekimas keičia mūsų pasaulį ir mus pačius paverčia ne tik gamtos, bet ir žmonijos priešais.

Siekiant išugdyti socialiai atsakingus žmones, žurnale gvildenamos labai naudingos ir apie gyvūnų gerovę susimąstyti verčiančios socialinės temos – pasakojime apie cirką klausiama, ar viskas, kas ten vyksta, yra gražu, atskleidžiamas neigiamas miško kirtimo poveikis gamtai, kviečiama susimąstyti, kam yra reikalingas pasenęs naminis gyvulys, kiekvieną žiemą vaikams primenama, jog sparnuotieji jų kaimynai už lango laukia maisto, o pavasarį – inkilų.

Gamtos nauda žmogui žurnale subtiliai paaiškinama per ilgametes žmonijos ir aplinkos sugyvenimo tradicijas, kurios remiasi pažinimu, pagarba ir pagalba vienų kitiems. Šiam santykiui nusakyti žurnalo autoriai pasirenka ne tik šiais laikais jau įprastą ekologijos ir tvarumo dėsnių kryptį, bet pasitelkia ir lietuvių istoriją, etnologiją, etnografiją. Tai šį žurnalą išties daro unikalų ir saugotiną ne mažiau nei į pasaulio raudonąją knygą įrašytos nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys.

Per ilgus amžius sukaupta senolių išmintimi dalijamasi straipsniuose ar užduočių klausimuose pristatant gydomąsias augalų savybes, senuosius kaimo amatus ir darbus (drevininkystę, javų auginimą ir duonos kepimą, pluoštinių augalų apdorojimą, medienos, molio, titnago panaudojimą), gamtos reiškinius (orų spėjimus, tikėjimus), kalendorinių švenčių tradicijas (Velykas, Gandrines, Rasas, Žolinę, Kalėdas, lygiadienius ir pan.), šios žinios pildomos moksline informacija. Gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų savybes kviečiama prisiminti į patarles, priežodžius įrašant trūkstamus žodžius. Gamtos ir liaudies tradicijų bei meno sąsajas gražiai perteikia kūrybingos straipsnių antraštės: „Lineli, lineli, laikas tau žydėti“ (2008, Nr. 6), „Kaip, kaip aguonėlę sėti?“ (2008, Nr. 4), „Kinkyk, kinkyk laumei žirgus“ (2010, Nr. 5), „Bitute, pilkoji, kiek medaus tu surenki?“ (2011, Nr. 8), „Ėsk, karvute, žalią šieną ir atnešk man balto pieno“ (2011, Nr. 10), „Tindi rindi riuška, kas ten miške triuška“ (2011, Nr. 12), „Gale lauko katilėlis plauko“ (2019, Nr. 4). Neretai sakmių ar liaudies dainų tekstai integruojami į pažintinio turinio tekstus, pavyzdžiui: straipsnis apie medienos panaudojimą buityje iliustruojamas liaudies daina „Oi, ūžia, ūžia girioj medeliai“ (2009, Nr. 6), straipsnis apie šienapjūtę papildytas daina „Pjoviau šieną per visą dieną“ (2011, Nr. 6), straipsnis apie vanagus – skaičiuote „Vaikai, vaikai vanagai“ (2017, Nr. 12). Tautosakoje, o ypač vaikų folklore, gyvūnai, augalai yra vienas dažniausių personažų, tad ši medžiaga išties yra ne tik tobulos poetikos pavyzdys, bet ir potencialus iliustracinių ir žaidybinių tekstų šaltinis. Neretai iš šio lobyno pasisemiama puikių idėjų „Tutės užduotėlėms“, pavyzdžiui: pagal paukščių pamėgdžiojimo ketureilį prašoma atspėti paukštį (2011, Nr. 8), užduotyje, kurioje pateikiamos žinomų liaudies dainų eilutės, prašoma įrašyti praleistus žodžius („Išbėgs, išbėgs… iš miško“, 2019, Nr. 8). Linkėtina, jog tokiais perliukais vaikai būtų apdovanojami kuo dažniau, o naujausios QR technologijos padėtų ne tik persikelti prie barsuko olos, bet ir paklausyti, pasimokyti liaudies dainelių.

Pasaka apie oželį, kuris ėmė ir nuskrido

Nacionalinį koloritą ir žaismės žurnalui suteikia ir lingvistinis lietuviškų gyvūnų ar augalų pavadinimų pristatymas ir paaiškinimas. Iš spalvingo ir garsų įvairovės kupino žurnalo turinio akivaizdu, jog tokių žodžių ieškoma, jais džiaugiamasi, jais pralinksminamas skaitytojas. Neretai pats žaismingas augalo ar gyvūno pavadinimas įkvepia straipsnio temą, leidžia suformuluoti skambią antraštę („Gegutė kukutė“ (2020, Nr. 5)) ar intriguojantį klausimą, pavyzdžiui: „Ar gamtoje galima aptikti „durnų“ ropių?“ (2011, Nr. 2), „Ar žinai pavasarinį augalą, kuris pipiru kvepia?“ (2011, Nr. 3), „Susipažinkime su paukščiu, kurį senovėje ledspira vadino“ (2011, Nr. 4), „Ar žinai augalą, kurį ėsdamos meškos būdavo sveikos?“ (2011, Nr. 5), „Kiaulė + uoga = kiauliauogė“ (2019, Nr. 9), „Ar pažįsti katės žolę?“ (2019, Nr. 6) ir pan. Vaizduotę ir vaiko žodyną lavina ir užduotėlėse dažnai pateikiami sudurtiniai gamtos tvarinių pavadinimai: maitvabalis, laumžirgis, saulėgrąža, duonmedis, šungrybis, druskožemis. O kiek nuostabos gali sukelti tokie pažintinių straipsnių personažai kaip skraidanti lapė (2018, Nr. 2), sparnuotas perkūno oželis (2020, Nr. 3), ežere plaukiojantis velnio plaukas (2016, Nr. 5) ar grybas, liaudyje vadinamas gegutės lizdu (2020, Nr. 3)! Nė vienas verstinis žurnalas nesuteiks lietuvių vaikams tokios daugiasluoksnės informacijos, tokio artumos pojūčio, kokį gali pasiūlyti savo kultūrą, kalbą ir gamtą mylintys nacionalinio žurnalo vaikams kūrėjai.

Lututės literatūriškumas

Atskirai norėtųsi pakalbėti ir apie Lututės literatūriškumą. Didelę dalį žurnale spausdinamų tekstų sudaro beletrizuoti pasakojimai apie gamtą, kuriuos apie save ar kitus pasakoja animalistiniai ar supasakinti personažai (saulė, vėjas, ąžuolas, gėlė ir kt.). Dažnai šie pasakojimai sukomponuoti iš dialogų, įvilkti į tam tikrą siužetinį rėmą ir priartėja prie pažintinių ar literatūrinių pasakų žanro.

Skirtingai nuo leidyklos „Nieko rimto“ leidžiamo Laimiuko, kuriame bendradarbiauja žinomi lietuvių vaikų rašytojai ir yra spausdinami jų bei iš kitų kalbų išverstų kūrinių fragmentai, Lututei originalius beletristinius kūrinėlius, eilėraščius, eiliuotas užduotėles dažniausiai kūrė ir tebekuria patys žurnalo sudarytojai – gamtininkai Marmaitė, Barauskas, filologė Aušra Tamošiūnienė, žurnalistė Inesa Oranskytė ar žurnalo bičiulės – literatės Marija Veseliūnienė, Karolina Kazlauskienė. Kai kada fotonoveles lydinčiomis meniškomis apybraižomis dalijasi gamtos fotografas Marius Čepulis ir kiti jo kolegos. Būdinga, jog šių gamtos stebėtojų ir pasakotojų apie ją vardai žurnale (ypač ankstesniųjų metų numeriuose) dažnai neskelbiami, užmaskuojami žurnalo personažų Tutės ir Pito vardais (rubrikos „Pėdsekys“, „Pamokos pėdsekio mokykloje“, „Tutės pasakaitė“, „Tutės istorijos“) – visas dėmesys skiriamas gamtos scenai ir jos veikėjams. Kiekvienam žurnalo numeriui pritaikytais ir kartu su kalendoriniu gamtos ritmu pulsuojančiais literatūriniais kūrinėliais (eilėraščiais, pasakomis, vaizdeliais, dialogais) pirmiausia stengiamasi papasakoti apie pokyčius gamtoje, nusakyti vieno ar kito gyvūno išorines savybes, gyvenimo būdą, elgesį, džiaugsmus ir išgyvenimo sunkumus (baimė, kova už būvį, maistas). Kartais tie sunkumai yra pristatomi kaip natūrali gyvūno būsena, kartais stengiamasi sužadinti skaitytojų empatiją ir patarti, kaip jie galėtų savo mažiesiems draugams padėti.

Lututės eilėraščiai išsiskiria iš mums įprastos vaikų poezijos tuo, jog juose pirmenybė dažnai teikiama gamtamokslei informacijai, būdingas jos ir poetinių įvaizdžių palyginimas („Žvilgterėti į smuikelį / Labai noriu! Ar galiu? / (…) Bet nei smuiko, nei gitaros / Štai, žiūrėk – aš neturiu“, Tamošiūnienės eil. „Žiogo daina“, 2020, Nr. 6). Pasirinkta kryptis kiek apriboja autorių minties laisvę, įspraudžia juos į tiesmuką aprašomąjį, iliustracinį stilių ir siužetų schemas, suniveliuoja pačių žanrų teikiamas galimybes ir meninės raiškos įvairovę. Labiausiai tai jaučiama, jei vienu eilėraščiu norima nusakyti visus rūšiai būdingus požymius ir nepaliekama erdvės vaiko fantazijai. Kita vertus, kūrinių autoriai jaučia savo skaitytoją ir stengiasi išlaikyti kontaktą su juo, todėl dažnai eilėraščiuose į vaiką, kaip ir pažintiniuose straipsniuose, kreipiamasi tiesiogiai („Girių milžinas? Kas tai? / Ar tu jį kada matei?“, Tamošiūnienės eil. „Girių milžinas“, 2020, Nr. 3), kuriamas dialogas tarp pasakotojo ir gyvūno, užmenama mįslė.

Kaip pripažįsta pastaruoju metu daugiausia literatūrinių kūrinėlių žurnalui skirianti Tamošiūnienė, kūryba jai „pirmiausia yra komunikacija su skaitytoju“, o ne meninių ambicijų realizavimas. O jų, literatūros mokslų ragavusi autorė, tikrai galėtų neslėpti ir ateityje padovanoti vaikams gana originalios kūrybos rinkinį. Gamta jos eilėraščiuose dinamiška, pilna veiksmo, spalvų, garsų. Gyvūno savybės dažniausiai pristatomos dialogu ar monologu. Garsažodžiai leidžia geriau išreikšti emocijas, pristatomo gyvūno charakterį („Kur, varle, pasidėjai, kur? / Čia nėr manęs. Ieškok kiturrr!“, eil. „Varlių gegužinė“ (2020, Nr. 5); „Šiuru šiuru po rugieną, / Šmurkšt pašmurkšt per visą dieną“, eil. „Šmurkšt pašmurkšt“ (2020, Nr. 8)), tačiau jais nepiktnaudžiaujama. Skaitant ar deklamuojant tokį eilėraštį, lavinasi vaiko skaitymo ir tarties įgūdžiai, poetinė klausa. Vienur kitur atviresnę didaktiką Tamošiūnienės eilėraščiuose prigesina vaizdingos asociacijos, humoras, žaidybinis santykis su skaitytoju. Istorijų pasakotojai geriau sekasi kurti ilgesnės apimties eilėraščius ar eiliuotas pasakas, kur į priekį veda kokiu nepaprastu įvykiu paremtas siužetas (pavyzdžiui, „Linksmasis spindulėlis“ (2018, Nr. 8); „Katinas miške“ (2019, Nr. 5) ir kt.).

2011–2014 metų žurnale išspausdinti pakruojietės poetės Karolinos Kazlauskienės eilėraščiai nėra taip tiesiogiai „pririšti“ prie žurnalo turinio, tad juose veriasi ir akimirkos grožis, esama daugiau lyrikos, platesnės perspektyvos. Vienur kitur nedrąsiai, bet harmoningai į pažintinius žurnalo tekstus ar užduotis įkomponuoti pavieniai vaikų poezijos klasikų Kosto Kubilinsko, Violetos Palčinskaitės, Ramutės Skučaitės eilėraščiai greit ištirpsta aprašomojo pobūdžio tekstų gausoje, bet smagu juos surasti ir pasimėgauti jų lengvu poetiniu dvelksmu. Norėtųsi, jog tokių kūrinių žurnale būtų spausdinama daugiau – tai jį padarytų įvairiapusiškesnį, o jo skaitytoją – ne tik žinantį, atpažįstantį ir skaičiuojantį, bet ir gebantį gamtoje fantazuoti, svajoti, gėrėtis.

Tutės pasakaitės

Natūralų vaikų poreikį supasakinti tikrovę žurnale iš dalies kompensuoja literatūrinės pasakos. Daugiausia jų žurnalui sukūrė Lina Marmaitė ir Aušra Tamošiūnienė. Pirmajai autorei gamtininkės prigimtis ir šviečiamoji misija, pasireiškusi kuriant beletrizuotus pažintinius tekstus ilgiausiai žurnale gyvavusiai rubrikai „Pėdsekys“ (vėliau ėjusią pavadinimu „Pamokos pėdsekio mokykloje“), skatino į pirmąją vietą kelti gamtos pažinimo ir stebėjimo idėją, tad nemažai šios autorės sukurtų kūrinėlių yra artimesni vaizdeliui, supasakintai apybraižai, leidžiančiai skaitytojui pajusti gamtos ritmą ir joje vykstančius pasikeitimus. Kartais viename kūrinyje jų tiek daug, kad galima suabejoti, ar jauno amžiaus skaitytojas gebės išlaikyti dėmesį. Visa serija Marmaitės lyrinės prozos kūrinėlių, iliustruotų dailininkės Valantiejienės piešiniais, Lututėje buvo išspausdinta 2011–2013 metais. Daugelis jų buvo skirti kokiai nors gamtos paslapčiai atskleisti. Iš kitų kūrinių jie išsiskiria teksto vidiniu rimavimu, kuris ne visuomet sėkmingas, ne visuomet padeda sklandžiai išdėstyti mintį, o pertekliniai žodžiai ar „suklupęs“ ritmas ją ir visai sujaukia. Rubrika atgijo, kai ją nuo 2013 metų vidurio ėmė vesti kitos kolegės plunksna, vis dažniau užrašanti „Tutės pasakaites“.

Aušros Tamošiūnienės literatūrinės pasakos žurnale ima pasirodyti apie 2014 metus, daugiausia jų parašyta 2017–2021 metais. Kai kurie pasakų siužetai primena Prano Mašioto gamtines pasakas apie žvirblių ir varnėnų ginčus dėl inkilo, paukščių ir katino susidūrimus („Nieko sau kaimynai“, 2018, Nr. 3), kitos įkvėptos liaudies pasakų ar sakmių („Kaip voras zylei kepurę mezgė“, 2018, Nr. 11; „Pabaisa“, 2017, Nr. 3; „Paskutinis baravykas“, 2017, Nr. 11; „Žvirblis vagišius“, 2018, Nr. 2), trečiose tyliai nuskamba Hanso Christiano Anderseno pasakų aidas („Ramunių pasaka“, 2018, Nr. 6), tačiau sąsajos netiesioginės, siužetai išplėtoti savitai, o atomazga dažniausiai siejama ne su morale, o su filosofine gamtos rato, nuolatinės kaitos ir ekosistemų sugyvenimo ar abipusio reikalingumo idėja: pasipūtėlė kiaulpienė greit nužydi, bet jos žiedai skrenda ten, kur pavasaris („Kur iškeliauja pavasaris“, 2014, Nr. 5); rudeninis lapas nenori nukristi ir pražūti, bet kai nukrenta, jis sušildo po medžiu žiemoti besiruošiančią našlaitę („Taip nutinka rudenį“, 2014, Nr. 9); smalsus ir trokštantis bet kokia kaina išvysti šviesą vėlyvą rudenį išdygęs baravykas pamaitina visas žiemos atsargas praradusią voverę („Paskutinis baravykas“, 2017, Nr. 11).

Ne visose pasakose išvengiama tiesioginės didaktikos ar bausmių (žvirbliui apgavikui iškaršiamas kailis, miške pasirodžiusį katiną išveja grėsmingasis kurtinys, jauną varnėną plėšiką bara senas varnėnas, kitus apgaudinėjusiam ežiui verslininkui įkanda skruzdėlė, kėkštų policija išbara barsuką, o neatsiprašiusį vaiką kepersuką – mama barsukienė), tačiau dažniausiai padarytą klaidą kaltininkas supranta per jį ištikusias nesėkmes – neklaužada spinduliukas nuslysta nuo laumžirgio sparnelio ir nukrenta į kelmo šešėlį, rašyti išmokusio ežio verslas žlunga, nes kiti nemoka skaityti, pasipūtusios gražuolės ramunės drugelis neaplanko, nes ne grožis yra vertingiausias, šarkos propaguojamas miško madas nuplauna lietus, o dėl žemuogės ilgai besiginčijančius gyvūnus aplenkia vaikas. Ne visada pasakų moralas yra baigtinis – kai kuriose skaitytojas provokuojamas pamąstyti, ar teisus buvo personažas, kokia galėtų būti papasakotos istorijos tąsa („Panytė Šalpusnytė“, 2021, Nr. 3), kaip ji priklauso nuo mūsų pačių („Žvaigždės pasaka“, 2018, Nr. 9).

Per Tamošiūnienės bendradarbiavimo su Lutute dešimtmetį kai kurie žurnalo tematikai itin tinkantys siužetai ar veiksmo užuomazgos idėjos pasikartoja – pateikiamos jų variacijos keičiant veikėjus (plg. pasakas „Kiškis ir riešutas“ (2018, Nr. 3) ir „Pelytė ir riešutas“ (2018, Nr. 12); pasakas „Kur iškeliauja pavasaris“ (2014, Nr. 5) ir „Ramunių pasaka“ (2018, Nr. 6)) ar žanrus (plg. pasaką „Pabaisa“ (2017, Nr. 3) ir eiliuotą pasaką „Katinas miške“ (2019, Nr. 5)), pasikartoja ir veiksmo ar jo užuomazgos konstravimo schema (pasakų personažų konfliktas, neteisingas personažo apkaltinimas). Tačiau ši besiformuojančio vaikų rašytojo „kalvė“ pastebima tik akylam apžvalgininkui, o ne žurnalą skaitančiam vaikui, kurio dėmesį ir vaizduotę pritraukia metų laikus atitinkančių gamtos pokyčių supasakinimas (pavyzdžiui, pagailėjęs sušalusios ankstyvos boružės, varveklis ima verkti („Varveklis ir boružė“, 2021, Nr. 2), gyvūnų ar augalų savybių sugretinimas su žmonėms būdingomis emocijomis (pomidoras parausta iš gėdos ir kuklumo, o agurkas susitraukia ir pageltonuoja iš pavydo („Agurkas ir pomidoras“, 2021, Nr. 7); rudeniniai lapai dreba, rasoja ir susisuka iš baimės („Lapai pesimistai“, 2019, Nr. 8). Žaismingumo pasakoms suteikia ir įdomūs veikėjų vardai (žvirbliai Čičė ir Čečė, ponas Čimčiakas, panelytė Šalpusnytė ir kt.), skirtingi veikėjų charakteriai, skirtingos įvykių interpretacijų versijos. Tamošiūnienės vaizduojama gamta čeksi, čirškia, šnara, ciepsi, ulba, baubia, gurga, teška, zyzia, tursena, žaižaruoja įvairiomis spalvomis ir atspindžiais ant laumžirgio sparnų, tirpstančio varveklio šonų, paslaptingai šlumšteli į medžių šešėlį…

Praėjusių metų pabaigoje pastebėta ir sveikintinų naujų Tamošiūnienės literatūrinių eksperimentų ženklų – išspausdintas įdomus realistinis apsakymas „Lapu Lapu Brazdu“ apie berniuko ir paslaptingo vabalo draugystę (2021, Nr. 11). Per visą žurnalo leidimo istoriją jame buvo publikuotas tik vienas tokio žanro kūrinys – rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus dviejų dalių realistinis apsakymas „Kregždučių mokykla“ (2017 m., Nr. 4, 5). Taigi akivaizdu, jog žurnalas sėkmingai auga – bręsta ir jo skaitytojai, ir jo kūrėjai. Perfrazuojant seno ąžuolo žodžius galima apibendrinti: viskas yra taip, kaip ir turi būti .

Žurnalo kūrėjams būtina palinkėti ištvermės, kūrybingumo, smalsių skaitytojų ir nuoširdžių bičiulių paramos. Norisi tikėti, jog dideli projektai ir naujosios technologijos nepavers Lututės enciklopediniu ar reklaminiu sąsiuviniu, apiberiančiu vaikus kaleidoskopiniu faktų kratiniu ir gražiais egzotiškais paveikslėliais, o skuba neišstums iš žurnalo puslapių vieno įdomiausių gamtos tvarinio – žmogaus – gebėjimo valdyti žodį ir pasakoti įdomias istorijas.

Nuotr. iš redakcijos archyvo
Nuotr. iš redakcijos archyvo

 

__________________________________

 

1 Lina Marmaitė, „Išleistas naujas žurnalas vaikams apie gamtą „Lututė“ Nr. 95“, Nature photo.lt, 2013 02 25, interneto prieiga: http://www.naturephoto.lt/straipsnis/isleistas_naujas_zurnalas_vaikams_apie_gamta_lutute_nr_95 (žiūrėta 2022-05-20).

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 2 (102)

 

 

Sveiki!

Kai augama kartu su knygomis ir gyvūnais

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Knyga yra taika

Apžvalgos

Pažinimo džiaugsmas ir pinklės (2021 m. Lietuvoje išleistų pažintinių knygų vaikams ir paaugliams apžvalga)
Ieškant knygos, dėl kurios verta naktinėti (2021 m. verstinių knygų vaikams ir paaugliams apžvalga)
Paveikslų galerija – į vaiko namus (2021 m. lietuvių autorių vaikų knygų iliustracijos)

Mano vaikystės skaitymai

Galime nuspręsti, ką daryti su laiku, kuris mums suteiktas

Nuotraukos pasakoja

Trys rašytojų portretai su šunimis

Sukaktys

Toks nuostabus gyvūnijos pasaulis Jono Avyžiaus kūryboje (100-osioms gimimo metinėms)
Bardas ir jo literatūriniai giminaičiai: keli šuns vaizdavimo strategijos vaikų literatūroje pavyzdžiai
Dviejų vaikų poetų portretai (Paulinos Žemgulytės 80-ajam ir Vlado Braziūno 70-ajam jubiliejui)

Retro

„Genio“ margumynuose – Selemono Paltanavičiaus „Vaikai, lapė ir vilkas“

Bibliografija

Bibliografijos sąrašus pateiksime kitaip
Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2021 m.
2021 m. vaikų ir paauglių knygos

Daug skaitau

Knygose papasakota daugiau nei filmuose

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Vaižgantas su šuneliu Kauku

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai