Galime nuspręsti, ką daryti su laiku, kuris mums suteiktas
1892 m. Pietų Afrikos Respublikoje gimė Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas – Oksfordo universiteto profesorius, daugeliui tikrai puikiai žinomas knygų Hobitas ir Žiedų valdovas autorius. Jo kūrybos gerbėjų galima rasti visose pasaulio šalyse, tad Lietuva – ne išimtis. Apie knygas, maginės fantastikos (angl. fantasy) literatūrą ir, žinoma, Tolkieno kūrybą ir sukasi šis pokalbis.
– Kastyti, Jūs esate astrofizikos mokslų daktaras, docentas, jau beveik penkiolika metų pildote tinklaraštį „Konstanta-42“ (https://www.konstanta.lt/), 2020 metais išleidote knygą 42 istorijos apie visatą, žvaigždes, gyvybę ir dar šį tą, intensyviai užsiimate mokslo populiarinimu… Be viso to, esate rašytojo Tolkieno gerbėjų klubo „Tolkien Lietuva“ prezidentas, vienas iš „Lituanikono“ rengėjų. Kaip Jūsų gyvenime atsirado ši įdomi – tiksliųjų mokslų ir fantastikos – kombinacija?
– Kai patinka daug dalykų, tai atsiranda ir tokios netikėtos kombinacijos. Apskritai man patinka ką nors atrasti, sužinoti, išnagrinėti po gabaliuką – ar tai būtų mūsų, ar kurio nors fantastinio pasaulio dalelė. Mūsų pasaulyje nagrinėju tuos gabaliukus, kurie yra kosmose, o iš fantastinių pasaulių daugiausia dėmesio skiriu Tolkienui. Jo kūryba pasižymi tuo, kad kiekvienas užrašas paraštėje slepia tūkstančius metų istorijos. Daugybė pradėtų ir nebaigtų tekstų, idėjų užuomazgų ir netgi publikuotų metraščių ar panašių sąvadų leidžia susidaryti įspūdį apie visą Viduržemės istorijos didybę. O kur dar bandymai sugalvoti, kaip Viduržemės (kuri turėtų būti „mitinė mūsų pasaulio praeitis“) savybės dera su mūsų pasauliu – ar tai būtų astronomija, ar geologija, ar dar kas nors. Taigi tyrinėti galima daug.
– Pradėkime nuo ištakų – kokie buvo Jūsų pirmieji skaitiniai?
– Vaikystėje tikrai mėgau Mikę Pūkuotuką, Astridos Lindgren knygą Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, Julesʼio Verneʼo romanus, o mėgstamiausia knyga, skaityta kokius septynis kartus, buvo Selmos Lagerlöf Stebuklingosios Nilso kelionės.
– O kada atradote maginės fantastikos literatūrą? Kokios tai buvo knygos?
– Jei neskaičiuosime tų vaikiškų knygų (nors tiek Lindgren, tiek Lagerlöf kūrybą tikrai galima vadinti magine), pirmosios buvo Pasaulinės fantastikos aukso fondo knygos. Daugiau skaičiau mokslinę fantastiką, bet pasitaikydavo ir maginės fantastikos. Įstrigusios knygos iš vidurinės mokyklos laikų buvo Douglaso Nileso Mūnšajų trilogija (tai nėra labai geros knygos, bet įsiminė) ir Rogerio Zelaznio Ambero kronikų penkiatomis (kurį vėl perskaičiau pernai ir nė kiek nenusivyliau). Ir, žinoma, Žiedų valdovas, kurį bendraklasis parekomendavo 2000 metais, likus pusmečiui iki Peterio Jacksono filmų pasirodymo.
– Pasmalsausiu: o kaip atrodo Jūsų namų biblioteka? Kokiomis joje turimomis knygomis labiausiai džiaugiatės, didžiuojatės?
– Daug knygų namie atsimenu nuo vaikystės – tėvai buvo sukaupę tikrai nemenką biblioteką. Nemažą dalį tų knygų iš tėvų ir paveldėjau. Mano paties perkamos knygos – daugybė įvairios fantastikos tiek lietuviškai, tiek angliškai, šiek tiek mokslinės literatūros. Turiu nemažai Tolkieno knygų ir knygų apie Tolkieno kūrybą; jei ko nepraleidau, turiu visas lietuviškai išleistas su Tolkienu susijusias knygas. O labiausiai džiaugiuosi trimis knygomis, kurios yra net ne visai knygos, o meno kūriniai: ne vienus metus remiu dailininkę, kuriančią kaligrafinį tengvų (Tolkieno sukurtų elfiškų rašmenų) ir runų meną. Esu gavęs iš jos įvairių Viduržemės žemėlapių ar kitokių iliustracijų su užrašais tengvomis, o minėtos trys knygos – Tolkieno kūriniai, perrašyti tengvomis. Ir tai – beveik rankų darbas: kiekvienos knygos originalas parašytas ranka, tik vėliau padaugintas kelių šimtų egzempliorių tiražu. Didžiausia iš trijų – Hobitas, kitos dvi – Silmariljono dalys. Su laiku gal ir visą kūrinį susirinksiu, tada galėsiu jaustis turįs nuosavą Rivendelo biblioteką…
– O dėl kokių nors autorių knygų (ar knygų serijų), kad jos vis dar neišverstos į lietuvių kalbą, Jus ima apmaudas? Kokie Jūsų pastarųjų metų atradimai?
– Čia daugiau išvardysiu mokslinės fantastikos knygų: „The Expanse“ serija, Nealo Stephensono kūrinius (lietuviškai turime tik romaną Lavina – Snow Crash), Charleso Strosso kūrinius. Iš maginės fantastikos – Fritzo Leiberio istorijos apie barbarą Fafhrdą ir Pilkąjį Peliautoją – buvo išleista viena knyga – Nevono magija, bet taip ir nutrūko ši smagi serija.
– Maginė fantastika nemažai kam vis dar siejasi su „pasakomis“, t. y. su vaikų literatūra. Ką rekomenduotumėte paskaityti tokiam žmogui, kad šis įspūdis dingtų?
– Pernai skaičiau trilogiją The Broken Earth Trilogy: The Fifth Season, The Obelisk Gate ir The Stone Sky. Nora K. Jemisin sukūrė tikrai intriguojantį pasaulį, o jame – istoriją, kupiną sunkių temų: pabėgėlių skausmo, gamtinių kataklizmų, ekologinių katastrofų, rasizmo ir t. t. Ir viskas supinta į gerą siužetą. Knygos anaiptol ne vaikiškos.
– Ką manote apie šios literatūros kūrinių ekranizacijas? Kurios Jūsų lūkesčius pateisino? Kurios, deja, nuvylė?
– Žiedų valdovo trilogija nuostabi visa kuo. Apskritai nėra labai daug atvejų, kad būčiau ir skaitęs knygas, ir matęs jų ekranizacijas – negaliu pasakyti, kodėl taip. Filmai apie Harį Poterį irgi labai patiko. Dar Terrio Pratchetto kūrinių ekranizacijos, ypač „Hogfather. The Princess Bride“, tačiau nesu skaitęs knygos, tad negaliu filmo vertinti būtent kaip ekranizacijos. O nuvylusių filmų dabar neatsimenu, matyt, neužsilieka tokie atmintyje.
– „Tolkien Lietuva“, kaip suprantu, užima nemažą Jūsų gyvenimo dalį. Kaip keitėsi Lietuvos tolkinistus ir fantastus vienijanti draugija? Juk ši organizacija skaičiuoja jau dvidešimtus gyvavimo metus!
– „Tolkien Lietuva“ vystėsi šiek tiek priešinga kryptimi nei kitos fantastikos mėgėjų bendruomenės ar klubai tuo metu. Kai 2003 metais įsikūrė mūsų diskusijų forumas, fantastai migravo į internetą – panašiu metu atsirado ir daugiau vietų, kur galima bendrauti su bendraminčiais tiek visoje Lietuvoje, tiek ir pasaulyje. Dėl to gyvi klubų susitikimai ėmė darytis vis mažiau prasmingi, galiausiai vienas po kito klubai apmirė. O mes, priešingai, pradėjome rengti gyvus susitikimus ir, kuo toliau, tuo jų rengėme vis daugiau. Laikui bėgant atsirado kasmėnesiniai „Tolkinėjimai“ (vyko nuo 2009 iki 2018 metų, vėliau šiek tiek pasikeitę atgimė užpernai), o dar po kurio laiko pradėjo gausėti veiklų, susijusių su platesne fantastika: Fantastinių knygų klubas (nuo 2014 m.), „RPG namelis“ (nuo 2016 m.), sportinio žaidimo „Jugger“ klubas (irgi nuo 2016 m.), „Kavinė fantastiška“ (nuo 2019 m.). 2016 metais ėmėmės ir „Lituanikono“ – Lietuvos fantastikos mėgėjų konvento – organizavimo, nors pats renginys vyksta kasmet nuo 1990-ųjų. Taigi pastaraisiais metais tapome „skėtine“ organizacija, jungiančia ganėtinai įvairias su fantastika susijusias veiklas. Bet nepamirštame ir tradicijų – kasmet susirenkame į bendruomenės gimtadienį, einame į pėsčiųjų žygius, rengiame Tolkieno skaitymo dienas.
– Kokie Tolkieno darbai Jums atrodo svarbiausi? Kuo jie ypatingi?
– Silmariljonas. Taip vadinama ir knyga, ir visas senųjų Viduržemės laikų legendariumas, mitologija, kurią Tolkienas kūrė kone visą gyvenimą, nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų (pirmasis kūrinys parašytas 1917 m.) iki mirties 1973-aisiais. Sunku išskirti svarbiausius kūrinius – visi jie savaip ypatingi.
– Galbūt pasidalytumėte savo mėgstamiausia citata iš kurios nors Tolkieno knygos? Kuo ji Jums ypatinga?
– Yra daug puikių citatų, tinkamų skirtingomis progomis. Šiuo metu labai taikliai skamba Faramiro žodžiai: „Dabar tenka kariauti, turime ginti savo gyvybes ir šalį nuo to, kuris nugalėjęs viską sunaikina. Bet myliu skaistų kardą ne dėl jo aštrumo ar strėlę dėl jos greičio, ar karį dėl jo šlovės; myliu tik tai, ką jie gina.“ O visada, kai būna sunku, prisimenu, ką Gendalfas sakė Frodui: „Visa, ką galime nuspręsti, yra, ką daryti su laiku, kuris mums suteiktas.“
– Ačiū už pokalbį!
Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 2 (102)
