Apalačų kalnų galia, arba Kaip Katadina rinko šeimos šipulius
Mane pavadino Katadina, nes yra toks kalnas Meine. Mano brolį Springerį pavadino kalno Džordžijoje vardu. Tarp mūsų driekiasi visas Apalačų Kalnų kelias (…) – ir išėjusi į nepertraukiamą žygį tikėjau, kad kelio gale kaip nors rasiu Springerį (p. 194).
Kimberly Brubaker Bradley (g. 1967) – amerikiečių vaikų ir jaunimo knygų autorė, kurios vardą Lietuvos skaitytojai išgirdo ne per seniausiai. Parašė keliolika romanų vaikams ir paaugliams, paveikslėlių knygų. Bene didžiausio žinomumo sulaukė parašiusi dviejų dalių romaną apie Antrąjį pasaulinį karą, į kurio verpetą patenka mergaitė Ada, – Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą (2023) ir Karas, kurį galiausiai laimėjau (2018) (abi dalis iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė; leidykla „Nieko rimto“). Pirmoji romano dalis 2016 m. buvo įtraukta į Niuberio medalio garbės sąrašą, pelnė kitų svarbių nominacijų, buvo įrašyta į Bank Strito edukologijos koledžo (angl. Bank Street College of Education) geriausių metų knygų vaikams sąrašą, paskelbta New York Times bestseleriu, o užsienio literatūros kritikų laikoma moderniosios klasikos kūriniu. Kitas autorės romanas Kovos žodžiai (2023) (iš anglų kalbos vertė Miglė Šaltytė; leidykla „Nieko rimto“) taip pat sulaukė didžiulio literatūrinio pripažinimo: 2020 m.
buvo nominuotas literatūros kritikos žurnalo Kirkus Reviews teikiamai premijai, 2021 m. pelnė Niuberio medalį, Bank Strito edukologijos koledžo vaikų knygų rinkimo komisijos buvo paskelbtas geriausia metų knyga.
Romanas Pusiaukelėje į dangų¹ yra ketvirtoji rašytojos knyga, skirta vaikams nuo 10 metų, išleista 2002 m., o vertimas į lietuvių kalbą, greičiausiai dėl didėjančio susidomėjimo autore, pasirodė tik po dviejų dešimtmečių – 2022 m. (iš anglų kalbos vertė Miglė Šaltytė; leidykla „Nieko rimto“). Šis Miglės Šaltytės vertimas pretendavo tapti geriausia verstine metų knyga paaugliams. 2023 m. jaunajai vertėjai įteikta Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams.
Knygos pavadinimas – Pusiaukelėje į dangų – skaitytojams iš pradžių, dar net neatsivertus knygos, gali sukelti klaidingų asociacijų, pavyzdžiui, gali pasirodyti, kad tai kūrinys apie mirtį, arba atvirkščiai – apie artėjančią dievišką palaimą. Tačiau, užmetus akį į anotaciją ir į autorės biografiją, visos klaidingos interpretacijos išsisklaido. Romanas yra apie Apalačų kalnus, jei konkrečiau, – apie Apalačų kalnų kelią, kurį sugalvojo „nutiesti“ Bentonas McKayeʼus pirmoje praėjusio amžiaus pusėje. Tas kelias driekiasi 3 487 kilometrus nuo Springerio kalno viršūnės Džordžijoje iki Katadino kalno Meine (būtina atkreipti dėmesį į kalnų ir veikėjų vardų ryšį!). Išsiaiškinus šį faktą pasidaro itin lengva iššifruoti knygos pavadinimą. Vadinamoji pusiaukelė į dangų reiškia pačius kalnus, nes kopdamas į juos būni arčiau dangaus, be to, Katadina įveikia mažiau nei pusę šio kelio. Kūrinyje kalnai atlieka kelis vaidmenis: 1) jie yra nuotykių ir išbandymų vieta; 2) jie ir savęs pažinimo, nušvitimo vieta. Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad gamta Pusiaukelėje į dangų yra reikšmingas siužeto akcentas – gamtos prieglobstyje per sunkų ir išbandymų kupiną žygį išsprendžiama sudėtinga šeimos drama. Gamtos grožis padeda veikėjai praregėti: „Kelionės pradžioje Džordžijoje buvau tarsi akla – nekreipdavau dėmesio nei į medžius, nei į mišką, nekreipdavau dėmesio į nieką, išskyrus ištryptą taką prieš nosį. Atėjo pavasaris, o aš beveik nepastebėjau. O kai gegužės penktąją mudvi su mama baigėme kelionę Katoboje, Virdžinijoje, atrodė, kad kalnų ir miškų grožis įsismelkė iki pat kaulų. Mačiau viską“ (p. 190). Todėl nenuostabu, kad pasibaigus žygiui Katadina su mama nutaria parduoti savo tvarkingą namą ir apsigyventi apšiurusioje trobelėje netoli Apalačų kalnų keteros. Toks ryšys su gamta simbolizuoja atrastą vidinę ramybę, harmoniją su savimi ir supančiu pasauliu.
Romano eilutės apie paauglės sukurptą planą pabėgti iš namų išsyk priminė kitą kūrinį – iki šiol šokiruojantį Melvino Burgesso romaną Heroinas, kuriame pasakojama tragiška dviejų paauglių – Džemos ir Taro – likimų istorija, atskleidžianti tamsiąsias gyvenimo puses. Tačiau labai greitai paaiškėja, kad Pusiaukelėje į dangų šis nelaimę pranašaujantis pabėgimas virs pozityvia, viltinga, prasminga, malonia dukros ir mamos kelione, nuotykiu, kuris suveiks tarsi burtas, padėsiantis iš dalies pasiekti kelionės tikslą. Paaugliai palieka savo namus ne vien dėl ribinių patirčių – tėvų smurto, alkoholizmo, nepriežiūros – ir ne visada elgiasi destruktyviai. Kartais jie išvyksta ir dėl kilnaus tikslo, pavyzdžiui, norėdami surasti savo tėvą ar motiną, susigrąžinti šeimą, o jiems kelionėje padeda kiti artimieji. Kelionių motyvas yra vienas archetipinių literatūros siužetų. Apie panašią kelionę pasakoja Sharon Creech knygoje Du mėnesiai kelio (2015), kurioje trylikametė Salamanka leidžiasi su seneliais į kelionę per valstijas, baimingai tikėdamasi surasti dingusią mamą, kuri lyg niekur nieko paliko namus ir dukrą. Romane Kortų pasaulis (2012) Josteinas Gaarderis siūlo jauniesiems skaitytojams pasinerti į nuotykius ir filosofinius pamąstymus drauge su pagrindiniu veikėju dvylikamečiu Hansu Tomu ir jo tėčiu, iškeliaujančiais ieškoti prieš aštuonerius metus dingusios mamos, kuri išvyko ieškoti savęs. Pusiaukelėje į dangų nerasime jokio destruktyvaus paaugliško elgesio apraiškų, o tik sutrikusį, bet stiprų ir drąsų personažą – dvylikametę Katadiną, bandančią žengti į suaugusiųjų pasaulį ar bent jau elgtis kaip suaugėlė. Tiesa, veikėjos charakteris nėra stipriai psichologizuotas, siužete nėra ryškios dramatinės įtampos. Mergaitė tiesiog nusprendžia pabėgti iš namų į Apalačų kalnus, nes nori pakartoti savo tėvų kelionę, per kurią jiedu susipažino, tik, deja, vėliau išsiskyrė. Mergaitė mano, kad ši kelionė – tai „[v]ienintelis būdas susigrąžinti šeimą“, tad tarsi privalo „grįžti atgal – ten, kur viskas ir prasidėjo“ (p. 57), surinkti subyrėjusios šeimos šipulius.
Perskaitęs knygą Pusiaukelėje į dangų supranti, kad tai paauglių problemų prozos kūrinys, kuriame gvildenamos paaugliams opios temos: pabėgimas iš namų, tėvų skyrybos, santykiai su tėvais, tapatybės paieškos, artimojo mirtis, maištas. Knygos veikėją Katadiną kamuoja brolio netekties skausmas. Nors paaugliai jau suvokia mirtį ir jos neišvengiamumą, tačiau netekę artimo žmogaus sutrinka, išgyvena ilgesį, juos apima neviltis. Ne išimtis ir šio romano veikėja – mažiau nei prieš metus ji neteko savo metais vyresnio brolio Springerio, mirusio nuo genetinės ligos – Diušeno raumenų distrofijos. Katadinos sielvartą lydi užgniaužtas pyktis (nukreiptas į tėvus), liūdesys, frustracija ir vienišumo jausmas (atsiriboja nuo draugų ir mokyklos). Ji nuolat lygina save su mirusiu broliu, jaučiasi prastesnė už jį, mano, kad tėvai brolį mylėjo labiau nei ją, todėl netekę mylimo sūnaus išsiskyrė: „Tu į mane niekad nekreipdavai dėmesio. Niekad neateidavai į mano futbolo rungtynes. Neleisdavai ateiti ir Springeriui. Visada arba dirbdavai, arba rūpindavaisi juo, arba ką nors darydavai sau. Bet ne man. Dėl jo likot kartu. Bet dėl manęs – ne“ (p. 84). Katadinai visada trūko tėvų dėmesio, nes didžiąją dalį laiko mama su tėčiu skyrė Springeriui, jo gydymui ir priežiūrai. Katadina apie brolį kalba lyg apie dramblį kambaryje – kaip pati aiškina, kartą skaitė eilėraštį, kuriame „rašoma, kad jei kas nors miršta, niekas nenori apie jį kalbėti, ir jei mylėjai tą mirusį žmogų, atrodo, tarsi kambaryje sėdėtų dramblys, bet visi apsimestų, kad jo nėra. Jis užima visą erdvę, trankosi į baldus, bet visi vaidina, kad nieko nemato“ (p. 150). Nors ir girdime veikėjos pokalbiuose su tėvais pykčio, kartėlio, nusivylimo, pavydo gaidelę, vis dėlto Katadina labai myli savo brolį, nešiojasi jo marškinėlius ir nuolat juos uosto, nes jie vis dar persismelkę brolio kvapu. Taigi miręs brolis yra viena iš pagrindinių kūrinio problemų, tarsi išprovokuojanti kitų problemų virtinę. Kaip paaiškėja (nors tai akivaizdi tiesa), Katadina neteisi manydama, kad ji nerūpi mamai. Mama iš karto pasigenda dukters, motiniška nuojauta ir namie palikti įkalčiai atveda ją tiesiai pas Katadiną, kuriai akistata su mama iš tikrųjų yra maloni, glostanti širdį. Mama supranta šios kelionės prasmę, todėl sutinka leistis su dukra į nuotykius, kad abi galėtų iš naujo pažinti viena kitą, atsiverti, atkurti ryšį: „Nebuvome apsikabinusios nuo tos dienos, kai mirė Springeris, nuo tos dienos, kai išėjo tėtis, nuo tos dienos, kai pasaulis sudužo į šipulius“ (p. 34). Mama puikiai suvokia, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių apleido dukrą.
Kita svarbi, įvykius rutuliojanti siužetinė linija yra tėvas, jo nauja mylimoji ir judviejų netrukus gimsiantis vaikas. Katadina nuolat maištauja prieš tėtį, su juo nesikalba, skaudina jį, nepripažįsta jo naujos šeimos. Tačiau kalnų kelyje ji daug ką supranta, permąsto, pakeičia nuomonę, randa logiškus paaiškinimus dalykams, kurių anksčiau nesuprasdavo, todėl šeimos santykiai pagerėja.
Svarbu pabrėžti, kad visas nuotykių kupinas pasakojimas yra tarsi raktas, padedantis veikėjai suvokti įvykių prasmę. Emociškai patobulėjusi Katadina išgyvena tarsi atsinaujinimo fazę: susitaiko su brolio netektimi, tėvų skyrybomis, gyvenimu su mama, tėčio nauja šeima. Didžiausiu proveržiu, paskatinusiu pokyčius, tampa žygis į kalnus, kuriam įvairūs knygos veikėjai ryžtasi dėl skirtingų priežasčių: vieni nori tiesiog išbandyti savo jėgas, antri – išsilaisvinti iš kasdienybės gniaužtų, treti po sunkios ligos įgyvendina svajones, nes, kaip pasirodė, gyvenimas per trumpas save varžyti, ketvirti, kaip Katadina, ieško savęs, savo šeimos. Nesvarbu, kokios yra priežastys, svarbu, kad jos padeda atskleisti, koks įvairialypis ir sudėtingas yra pasaulis kiekvienam iš mūsų.
Pabaigoje norėtųsi pagirti knygos autorę už jos meistrišką gebėjimą įsikūnyti į dvylikametę mergaitę, o vertėją – už subtilų, korektišką, vaizdingą vertimą, sėkmingą autorės stiliaus perteikimą. Džiugu, kad knyga meniška, nes neretai paaugliams skirti kūriniai sulaukia kritikos strėlių dėl vulgarumo, mėgėjiškumo, estetikos stokos. Šiame romane kasdienės problemos, buitiniai dalykai atskleidžiami ir perkeliami į sudėtingesnę erdvę, kuri, regis, neįprasta, turint galvoje pagrindinės veikėjos amžių. Juk ne kiekviena dvylikametė ryžtųsi keliauti viena į kalnus! Mergaitės drąsa priverčia pasinerti į spalvingą nuotykį, uždegantį šviesą tamsiame tunelyje, kuriame Katadina buvo atsidūrusi. O tai patvirtina, kad gyvenime ne viskas yra juoda.
__________________________
¹ Kimberly Brubaker Bradley, Pusiaukelėje į dangų, [iš anglų kalbos vertė Miglė Šaltytė], Vilnius: Nieko rimto, 2022, 200 p. ISBN 978-609-441-827-3.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 3 (107)
