Kuosos kosėja ar „kuosėja“?
Į spalvingų knygų lentyną vaikams visai netikėtai ir neseniai plastelėjo kuosa. Ir ne bet kokia kasdieniškai pilka, bet margomis plunksnomis aprėdyta ir žinomo lietuvių poeto Vlado Braziūno ypatingos kalbos žosmės išmokyta. Taip, kalbu apie 2022 m. pasirodžiusią eilėraščių knygą Kuosos Kro namai ir atvirkščiai¹, kurią iliustravo Vanda Padimanskaitė.
Nuo pat pirmo knygos eilėraščio Kuosa, guviai tarškėdama, primena skaitytojui, kad tai jau antra knyga apie ją. Poetas Braziūnas, Kuosos Kro biografas, jau sykį aprašė skraiduolės nuotykius: „Negana, kad parašė vieną / knygą iš mano gyvenimo / (aišku, gražią kaip giedrą dieną) / dar ir kitą rašyt užsimanė!“ („Kuosa Kro sukalbamoji“, p. 9). Ir iš tiesų – žaismingoji Kuosa Kro jau senokai skraidžioja vaikų poezijos padangėse, juk pirmoji knyga Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai pasirodė dar 2010-aisiais ir poetas buvo apdovanotas kaip geriausios tų metų poezijos vaikams knygos autorius. O šiais metais „Poezijos pavasario 2023“ premiją už poeziją vaikams pelnė jau antroji Kuosos knyga. Taigi, galima sakyti, kad Kuosa Kro, paneigdama Herakleito mintį, įbrido į tą pačią upę du kartus! Tai neabejotinos poetinės vertės tęstinis kūrinys.
Vos atsivertę knygą preambulėje randame smagų ketureilį: „Augau pilnuos šilumos / visuose keturiuos vėjuos, / gyvenau savo namuos – / savo namų ilgėjaus.“ Šis įžanginis posmas yra puikus raktas, nusakantis visos knygos nuotaiką. Pirmiausia „visuose keturiuos vėjuos“ yra nuoroda į „Keturvėjininkų“ – XX a. 3 deš. avangardistinės rašytojų grupuotės – tendencijas, kurie „pabrėžė domėjimąsi tautosaka, tautodaile (…) propagavo laboratorinį kūrybos metodą, pabrėžė žodį, garsą kaip savarankišką estetinę vertybę. Daugelis formos dalykų (laisvo šnekėjimo intonacija, ironiška žaismė, groteskas, dinamizmas, nauja leksika, originalios metaforos, sinkopis ir kita) padėjo atnaujinti pomaironinę literatūrą“². Sunku būtų nepastebėti Kuosos Kro poetinių sąsajų su šiuo literatūriniu judėjimu. Ypač dėl žodingos kalbos, originalių metaforų ir tautosakos motyvų.
Eilėraščiuose pasirodo gausybė tautosakinių-pasakiškų vaizdinių ir situacijų: „Kuosa Kro, iš amžinos pėdõs gerianti“, kitur – saulės gintarą renkanti, dalyvaujanti paukščių puotoje ir grojanti skrabalais, šnekinanti mitinį aitvarą… Kur tik pažvelgsime, Kuosos Kro pasaulis pilnas stebuklų ir pasakiškų situacijų, išminties. Įdomiai sumanyti ir labai ilgi eilėraščių pavadinimai, kurie savaime yra pasakiški, naratyviniai, primenantys Marcelijaus Martinaičio Kukučio balades: „Kuosa Kro ir atkerėtas jos lauktasis“ (tarp kitko, pasakiškai atjojantis ant balto žirgo), „Kuosa Kro, katinas Rožytė ir strazdas“, „Kuosa Kro stebisi, kaip katinas Rožytė angelėja“. Tačiau pati mitologinė erdvė, lietuviškas archajiškas pasaulėvaizdis dažnai yra šalia miestiškos kultūros diskursų. Kuosa Kro užsimano pagrybauti, tačiau, užuot skridusi į mišką, grybų ieško mieste („Kuosa Kro grybautoja“), kitur – neseniai beieškojusi kurpaičių, kaliošėlių, čia, žiūrėk, jau smaguriauja „bulvytėmis fri“, čia vėl archajiškai „debesis verpia“, „maišo dažus“.
Vienas smagiausių keturvėjiškų žaidimų Kuosai Kro yra labai žodinga kalba, pilna netikėtų naujadarų, kurių iš knygos galime prisirinkti pilną pintinę: „vasnoju, plasnoju“, „kvailiavojom“, „skrabalbabalai“, „baisiai noriu / pašnekėčio“, „kukulãkis iškorijęs“, „sapnai apstingi“, „ugniauodẽgiai“, „žmonės ėjo, kryžkelėjo“, „judrù brazdù“, „katinas Rožytė angelėja“, „ar ūglys nesustuobrės“, „raudo molio“, „padangės žvangios“… Tokios žodžių formos suteikia daug fonetinio žaismo, dinamikos, kaip ir sugretinti pasakymai: „Arbaletas ar baletas“, „kol pasirodė gėlėtas / vaiduoklis, o gal atletas“, kiti žaismai primena patarles ar mįsles: „Tupi strazdas ant kraigo, / rupią giesmelę raiko“, „senas kelmas nusmuktkelnis“. Net bendrašakniai žodžiai eilėraštyje meistriškai supinami: „įkalbėt / ir atkalbėti, / užkalbėt / ir nukalbėti / pakalbėt / ir sukalbėti… // Nenorėčiau / tik mokėti // gerą žmogų / apkalbėt“ (p. 16).
Fonetiniai atsikartojimai primena chrestomatiniame Vlado Šimkaus kūrinyje „Tobulas eilėraštis“ taikomą žaismą, kai parenkami skirtingi, bet vienodai skambantys žodžiai: „– Ką veikiu / šiuo metu / Kamuoliuką – / tau metu!“ („Kuosa Kro ir svajotas mylėtojo atsakas“, p. 33). Fonetinė dviprasmybė „metu / metu“ šioje knygoje atsikartoja kelis sykius. Kitas smagus sprendimas – žodžių skaidymas („iš ko rijęs / iškorijęs“). Akį patraukė ir tvarkingai knygoje sudėlioti kirčiai: „gìrias giriàs iškirtę“, „Prisiminimai grąžìna. / Prisiminimai pagrãžina…“ Kai kurie sudėtingesnių žodžių kirčiai pažymimi siekiant ir edukuoti vaikus, ir kad jie sklandžiai perskaitytų posmus. Įdomiausia vieta, kai tyčia uždedamas netinkamas kirtis ir pats poetas ar jo Kuosa Kro tai pakomentuoja, įtraukia mažąjį skaitytoją į įdomų žaismą: „Jis tinka tik su lašiniais, / bulvytėm fri ir kiaušiniaĩs // – Na ką, kirčiuoji vėl savaip? / Sakau gražiuoju, kartą baik“ („Kuosa Kro susikaupusi“, p. 52).
Poetas Braziūnas ir jo Kuosa Kro kelia ekologines problemas. Eilėraščius net galėtume pavadinti žaliąja ekopoezija. Štai eilėraštyje „Kuosa Kro sapnuoja klimato kaitą“ (p. 26) vaizdžiai ir tiksliai nusakomos gamtos anomalijos, išderintas gamtos kalendorius („žaliuoja laukai / visą gruodį ir sausį“), pasigendama vaikystės žiemų džiaugsmo („vaikai nepažįsta / jau slidžių nei rogių“), tačiau čia pat poetas gražiai išsisuka nuo nostalgiško didaktizmo ir dūsavimo, kad viskas kitaip – viskas blogyn… Priešingai, eilėraštyje suskamba linksma, giedra, gal kiek šaržuota nuotaika ir egzotiniai įvaizdžiai: „(…) liuokčioja džiugios / ir Kuosai draugingos / kaimynės papūgos.“ Prie ekopoetikos priskirčiau ir aktualų tekstą apie medžių kirtimą – „Kuosa Kro bando suprasti žmones“ (p. 42). Tačiau šiame eilėraštyje juntama apgailestavimo ir nevilties būsena: „Gìrias giriàs iškirtę / ir užsodinę plantacijas / savo pigios medienos!“, „šlama žaliais banknotais“, teigiama, kad kuosos protas negali suprasti žmonių, jai svetimas gamtos žalojimas, materializmas. Šis tekstas padeda formuoti ekologinį mąstymą pačioje vaikystėje. Ligi šiol kuosos vaidmuo buvo daugiau kaip stebėtojos, o čia jau atsiranda vertinimo, kritikos: „Jose [plantacijose – V. B.] nebegyvena Dievas / net ir velniai jų lenkias.“ Prie ekoeilėraščių priskirtinas ir „Kuosos Kro pareiškimas dėl nardančių ore bei vandeny“ (p. 34), kuris nuskamba kaip raginimas neįkalinti gyvų padarėlių: „nebauskit narveliais / dėžutėmis / netgi akvariumais.“ Tačiau toks savotiškas gyvūnėlių ekologinis manifestas neturi įsakmaus, moralizuojančio tono, o veikiau yra sveikintinas švelnumo, empatijos skatinimas. Už suteiktą laisvę pažadama atsidėkoti: „Giedosim jums dõsniai – / tupinčios, lekiančios, plaukiančios / ir jūsų meilės belaukiančios.“
Grįžtant prie knygos pavadinimo ir įžanginio ketureilio, išryškėja ir kitas faktorius, čia atliekantis labai svarbų vaidmenį, – atvirkščia logika: „gyvenau savo namuos – / savo namų ilgėjaus“, kviečianti jaunąjį skaitytoją susidurti su žaismingais, o kartais net ir filosofiniais paradoksais. Bene ryškiausias toks eilėraštis – jau minėtas „Kuosa Kro susikaupusi“: „Aš mėgstu medų su druska, / tik sirupo tai nė už ką! / Jis tinka tik su lašiniais, / bulvytėm fri ir kiaušiniaĩs“ (p. 52). Eilėraštyje „Kuosa Kro ir gražūs jos prisiminimai“ (p. 56) kuriamos paradoksalios situacijos – kuosos dantys „[b]uvo kaip sliekas balti / ir aštrūs kaip makaronai“. Tokia smagi absurdo logika primena ir Daniilo Charmso „palyginimus“: „Šis sąrašas jis storiau už buvusį / o buvęs aukščiau už svogūną / Svogūnas gi žemiau už skiauterę / taip pat kaip skrybėlė žemiau už lovą.“³
Be viso to, dera paminėti daug kitų svarbių dalykų ir atradimų, sudarančių knygos prasminę vertę, vertybinę ašį. Tokios knygos visada žavi savo išgryninta formos ir turinio vienove, klasikiniu skambesiu, jos individualūs įvaizdžiai skatina stebėti ir stebėtis, suklusti. Tokie formos ir turinio grynuoliai rodo Braziūno meistrystę tiek poezijoje vaikams, tiek suaugusiesiems. Poetas tvirtai valdo rimą – jam pavaldi ir ritmika, metrika, ne tik ketureilių, bet ir sonetų formos, vidiniai sąskambiai, viražai, leidžiantys improvizuoti, gaivūs ketureilių strofų rimai, sinkopis. Apžvelgiant poezijos knygas, verta atkreipti dėmesį ne tik į tematiką, apie ką rašoma, bet ir į formą, jos grakštumą, skambumą. Turinys neegzistuoja be formos ir visa yra vientisas minčių ir kalbos meistrystės lydinys.
Kuosos Kro namai ir atvirkščiai, mano nuomone, yra neabejotinai viena gražiausių poezijos knygų vaikams apie tėvynę, žemę ir gamtą, grožį suvokiant ir kaip kalbos skambumą, netikėtus ir estetiškus įvaizdžius, sklandžią bei grakščią formą. Tai tikras poetinis deimančiukas, kai literatūrinėmis priemonėmis pasiekiama estetiško grožio formos ir turinio vienovė. Man turbūt vienas gražiausių knygoje esančių tekstų – „Kuosa Kro, pavasario pakerėta“ (p. 17), nominuotas Anzelmo Matučio premijai. Kadangi teko būti jos komisijoje ir vertinti šį eilėraštį kitų dalyvių kontekste, galiu drąsiai teigti, kad iš kitų pateiktų darbų jis išsiskyrė meistriškai valdoma ritmika, netikėtais įvaizdžiais, rimais. Puikiai skamba pavasarišku žaismu alsuojantys posmai, tekstas tinkamas deklamuoti, jis praplečia kalbinį akiratį, yra lengvai įsimenamas, turi prasminį klodą. Kuosa Kro, kaip literatūrinis personažas, linkusi stebėti ir stebėtis – klausinėti įvairiausių įdomių dalykų. Kiekvienas vaikas savaime yra mažasis filosofas, kodėlčiukas. Klausimas kodėl? susijęs su pasaulio, gamtos, aplinkos pažinimu. Eilėraštyje retoriškai stebimasi ir klausiama: „Ir kas sugalvojo / pavasario pradžią? // Kas debesis verpė? / Kas maišė dažus?“ Taip atkreipiamas vaiko dėmesys į aplinką, praplečiamas kalbinis žodynas: „pavasaris imas“, „vėjuota saulelė“, „vasnoju plasnoju“, „po lašą žalsvėjo“. Eilėraščio kalba melodinga, išradinga; jo aplinka vaikui labai jauki ir įdomi, skatinanti mylėti gamtą, ja stebėtis, žavėtis aplink esančiais mažaisiais stebuklais, kaip, pavyzdžiui, baloje atsispindinčiais „vaikų popierinių valtelių šešėliais“. Bet tai pasakytina ir apskritai apie knygoje esančių tekstų harmoniją, meilę gimtajai kalbai, tarmėms. Kaip koks Markas Aurelijus Sau pačiam, išmintingoji „Kuosa Kro pati sau“ (p. 15) sako: „Kuosa, mokykis kalbų, / jų mokėt išties smagu. // Kad ir kur nulėkus būtum, / nepaklystum, nepražūtum. / Širdžiai bus ramu žinot, / kad kalba – parves namo“, „Paklausykit, / skamba tarmė, / molio tarmė – / bet mūsų“ (p. 32).
Kitas vaikų poezijai (ir poetikai apskritai) labai svarbus aspektas – estetinis jaukumas, paguodžiančios, sušildančios pastelinių atspalvių strofos. Kuosos Kro istorijos ir pasaulio matymas tiesiog spinduliuoja aplinkos šiluma. Prie pačių mėgstamiausių knygos eilėraščių priskirčiau ir „Kuosa Kro šventiška“ (p. 51), kur taip meniškai ir jautriai autorius panaudoja paukštelių, vadinamų liepsnelėmis, dviprasmybę: „Va, liepsneliukai purpčioja po liepą / ir niekas liepsneliukų neužpūs!“ Tokie liepsneliukai iš tiesų šildo, šviečia, kaip ir jauki lietuviška mitinė saulė: „Turiu aš vieną / širdį ir motiną, / tėvą godotiną, / naktį ir dieną, / saulę, kas rytą / sėjančią gintarą“ (p. 10). Tai tokie jaukūs ir ypatingi pastebėjimai, kad priverčia žavėtis ir savaimine estetika, ir tuo stebėtoju. Knygoje gausu tokių saugaus ir šildančio pasaulio, gimtinės įvaizdžių. Džiugu, kad visą šį estetinį įspūdį sustiprina ir per puslapius lydi knygos dailininkės Vandos Padimanskaitės iliustracijos. Dar vienas patikęs, gal ir ne pirmą sykį girdėtas, bet labai mielas vaizdelis eilėraštyje „Kuosa Kro ir gera mintis, į sapną beslystanti“ (p. 35): „Miegantys vaikeliai auga, / atsibunda – didesni“, o eilutes papuošia kuosą apsikabinusio voveriuko iliustracija.
Šiame poezijos rinkinyje tekstai puikiai suvaldyti, ne per saldūs ar susicukravę. Ir visa tai dėl ironijos, žaismo. Čia taip pat kalbama apie gilius dalykus – draugystę, ekologiją, pabrėžiamą tapatybės klausimą. Kitas irgi iš pažiūros labai slidus dalykas – užčiuopiamas patriotinės poezijos vaikams pulsas: „Matyti uoksas / ryto spalvos, / vienos Lietuvos rasa nušvitęs“ (p. 10), kitur neretai minimas gimtas kraštas, kalba. Ir vis dėlto autoriui, jo Kuosai Kro, o gal abiem, puikiai pavyksta išvengti lozungų, deklaratyvumo. Tėvynė, Lietuva, gimtinė, tėviškė čia nėra tiesiog gražūs pabarstukai – tai dėmesys visoms detalėms, mažiems ir dideliems jausmams, iš kurių ir susideda gimto krašto dėlionė. Viskas skamba su meile ir nuoširdumu, be jokio genetiškai modifikuoto apsimestinumo.
Vienas kitas širviškų sąskambių eilėraštis ar juntamas artumas Sigitui Gedai, radauskiška estetika čia veikia kaip savaime suprantami lietuviškos pasaulėjautos klodai, iš kurių semiasi kūrėjai, į ją įliedami savitumo, todėl ta gelmė neišsemiama ir gaivi. Tik vietomis suabejojau dėl adresato, pavyzdžiui, eilėraštis „Kuosa Kro ir žmonių bruzdėjimas“ (p. 37) galėtų būti įtrauktas ir į knygą suaugusiesiems, tačiau ar Kuosos Kro šiapusybės / anapusybės vaizdiniai („kėlės valtimi Kėlėjo“ (menamo Charono), „vis mačiau naujus jų kryžius / pastatytus sau ir tau“) suprantami mažesniems skaitytojams, nesu tikras. Ši mano įvardijama abejonė kartu atskleidžia ir didelį eilėraščių rinkinio privalumą – didžioji dauguma tekstų yra labai universali poezija, ji tinka vaikams, bet kartu ir nėra suvaikėjusi – deminutyvinių žodelių, paprastų, banalių rimų kartotė. Tai iš tiesų profesionalios poezijos knyga. Kuosos Kro paradokso kalba – tai knyga, ne per didelė suaugusiesiems ir ne per maža vaikams.
_______________________________
¹ Vladas Braziūnas, Kuosos Kro namai ir atvirkščiai, [iliustravo Vanda Padimanskaitė], Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, 58 p. ISBN 978-609-480-344-4.
² Dalia Striogaitė, „Keturvėjininkai“, interneto prieiga: https://www. vle.lt/straipsnis/keturvejininkai/ (žiūrėta 2023-08-09).
³ Daniil Charms, „Noriu jums papasakoti vieną nutikimą, nutikusį žuviai…“, vertė Darius Pocevičius, interneto prieiga: http://www. tekstai.lt/versti-tekstai/429-charms-daniil/1461-daniil-charmsnoriu-jums-papasakoti-viena-nutikima-nutikusi-zuviai (žiūrėta 2023-08-09).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 3 (107)
