Biblioterapija vaikams ir paaugliams

Biblioterapija (gr. biblion (knyga) + gr. therapeia – gydymas, slaugymas; pagalba) – tai universalus metodas, kurį savo veikloje gali pasitelkti įvairių profesijų socialines paslaugas teikiantys asmenys.

Šiame straipsnyje biblioterapijos samprata bus aptariama bibliotekininkystės kontekste.

Biblioterapijos teorijoje knyga – ne tik įprastos formos dokumentas, bet ir bet kokioje laikmenoje (papiruse, pergamente, el. skaityklėje ar kt.) išsaugotas turinys arba tekstas, į kurį gilinasi (jį atidžiai skaito, apmąsto, aptaria ir kt.) kitas asmuo. Terapija yra ne tik medikamentinis gydymas, tai ir priežiūra, slaugymas, pagalba asmeniui. Šio teksto autorė biblioterapiją suvokia kaip pagalbos asmeniui būdą, kai pasitelkiami ir analizuojami įvairūs tekstai¹.

Šiek tiek biblioterapijos istorijos

Biblioterapijos ištakos siekia senus laikus. Faraono Ramzio II piramidėje archeologai rado patalpą, kurioje buvo saugomi surūšiuoti dokumentai. Virš įėjimo į šią patalpą išgraviruotas įrašas – „Vaistai dvasiai“². Ar tai reiškia, kad bibliotekoje mūsų dvasia atsigauna, išgyja? Jeigu komplektuojant šiuolaikines bibliotekas tektų vadovautis šiuo šūkiu, ką įsigytume, ką galėtume pasiūlyti jauniesiems skaitytojams?

Amerikiečių psichoterapeutas Bruno Bettelheimas knygoje Kodėl mums reikia stebuklo? įrodo, kad arabų pasakos, sudėtos į knygą Tūkstantis ir viena naktis, yra vienas iš seniausių pasakų terapijos taikymo pavyzdžių. Sekdama pasakas Šecherezada išgydė valdovą. Mes irgi tikime vaikams sekamų ar skaitomų pasakų galia: iš pasakų vaikai mokosi įveikti kliūtis, padėti silpniesiems, siekti užsibrėžto tikslo. Pedagogai ir bibliotekininkai sutaria, kad pasakų skaitymas – geras būdas pabūti su vaiku, skirti jam dėmesio, kas šiuolaikiniame pasaulyje tampa deficitu.

Antikos filosofai literatūrą siūlė naudoti auklėjimo ir poilsio tikslais, pavyzdžiui, Pitagoras pats kūrė eiles ir mėgo jas skaityti garsiai – taip pailsindavo savo ir kitų galvas. Tikslingas garsinis knygų skaitymas buvo taikomas ir XVIII–XIX a. veikusiose prieglaudose. Kai kurie jų valdytojai rūpinosi ne tik tuo, kad čia atsidūrę gyventojai gautų stogą virš galvos, bet ir klausydamiesi skaitomų tekstų galėtų pailsėti nuo sunkių minčių³.

Šie metodai ir dabar taikomi biblioterapijoje, tik vadinami šiek tiek kitaip: garsiniai skaitymai tikslinėms grupėms, tikslinė literatūros atranka, skaitymo rekomendacijos, siekiant atitraukti mintis nuo sunkumų, išgyvenamų sudėtingų jausmų, pasakų pasitelkimas skatinant kūrybiškumą, pasakų skaitymas vaikams vakarais, kad jie nusiramintų, ir pan.

Biblioterapijos taikymas bibliotekose

Lizos Brewster teigimu, terminui biblioterapija yra daugiau nei šimtas metų, o pirmasis jį pavartojo pastorius Samuelis McChordas Crothersas (1857– 1927)⁴. Jo rekomendacijos bendruomenės nariams paskaityti knygų iš asmeninės bibliotekos – vienas iš biblioterapijos būdų, taikomų ir šiais laikais. Bibliotekininkai tikrai gali teikti skaitymo rekomendacijas skaitytojams. Žinoma, prieš rekomenduodami knygą, specialistai turi pažinti žmogų, žinoti jo problemas, lūkesčius, poreikius, išmanyti, kuris iš bibliotekoje ar asmeniniame rinkinyje sukauptų tekstų galėtų pagelbėti konkrečiam žmogui (praplėstų žinojimą, parodytų alternatyvius problemos sprendimo kelius, suteiktų vilties ir pan.). Anot Zinaidos Manžuch, biblioterapija grindžiama teigiamu skaitymo poveikiu žmogaus psichinei ir fizinei būklei. Pedagogikoje biblioterapija pasitelkiama siekiant optimizuoti mokymosi procesą, spręsti besimokančiųjų problemas. Dažniausiai pedagogai siekia padėti besimokantiesiems išlaisvinti jų kūrybiškumą, pagelbėti vaikams, turintiems mokymosi sutrikimų⁵.

Klasikinis bibliotekininkų taikytos biblioterapijos pavyzdys – XX a. pr. JAV savanorių veikla, padėjusi reabilitacijos centruose gydomiems karo traumas patyrusiems kareiviams greičiau pasveikti⁶. Reabilitacinė biblioterapija taikoma ir dabar. Tokia savanorystė ir pagalba nuo karo nukentėjusiesiems ar pabėgėliams gali būti pritaikoma daugelyje institucijų. Žinoma, tokiai institucijų veiklai reikalingas dokumentų rinkinys gimtąja nukentėjusiųjų kalba.

Kaip biblioterapija gali būti suprantama ir knygnešystė, t. y. pagalba asmenims, negalintiems savarankiškai atvykti į bibliotekas, pokalbiai aptarnavimo metu pasiūlant ir anonsuojant knygas, perskaityto teksto aptarimas, akcentuojant pozityvius dalykus, dvasines vertybes. Tokia paslauga svarbi ne tik judėjimo negalią turintiems asmenims. Ji svarbi ir jauniems žmonėms, nes taip jie susipažįsta su pasaulio įvairove, ugdo empatiją.

Lietuvoje 2017 m. įkurta nevyriausybinė Lietuvos biblioterapijos asociacija vienija biblioterapijos taikytojus ar norinčiuosius siekti profesionalumo šioje srityje. Asociacijos prezidentė – psichoterapeutė ir poetė Jūratė Sučylaitė, nariai – mokytojai, bibliotekininkai, socialiniai darbuotojai, psichologai, kitų profesijų atstovai⁷.

Biblioterapijos rūšys, taikymo būdai ir priemonės

Pagal taikymo pobūdį išskiriamos dvi biblioterapijos rūšys. Taikant pasyviąją biblioterapiją (skaitymo rekomendacijas) manoma, kad skaitytojui teigiamą poveikį daro pats skaitymo procesas. Tokiu atveju bibliotekinę veiklą galima iliustruoti rengiamomis skaitymo rekomendacijomis, atviros prieigos lentynomis bibliotekose arba kitoje vaikams ir paaugliams prieinamoje vietoje ir pan.

Taikant sąveikos (interakcinę, dalyvaujamąją) biblioterapiją pagalba ateina per suvokimą, išklausymą, minčių dalijimąsi, galimybę saugiai išsakyti savo mintis. Šios rūšies biblioterapijos elementai gali būti taikomi pasitelkiant kūrybinio rašymo dirbtuves, grupinius tekstų aptarimus, tęstinius susitikimus skaitymo klubuose ir kt.

Kita biblioterapijos rūšių klasifikacija paremta siekiamais tikslais. Klinikine biblioterapija siekiama gydyti, todėl ją taiko medikai arba klinikiniai psichologai. Taikant reabilitacinę biblioterapiją skaitymo procesu siekiama atitraukti dėmesį nuo įvairių problemų; reabilitacijos centruose ši biblioterapija taikoma kartu su medicininiu gydymu, įprastai ją taiko bibliotekininkai bendradarbiaudami su medikais ar slaugytojais. Tokia biblioterapija gali būti taikoma įvairioms tikslinėms grupėms dienos stacionaruose, slaugos namuose, sanatorijose ir kt. arba įvairaus amžiaus asmenims, pavyzdžiui, dienos centruose esantiems vaikams ir paaugliams, vaikams, turintiems įvairių psichikos sutrikimų ar fizinių negalių. Edukacine, arba asmenybės vystymo, biblioterapija siekiama lavinti asmenybę. Ši biblioterapijos rūšis reikalauja gero paslaugos gavėjų pažinimo (į pagalbą pasitelkiami kiti specialistai: mokyklos socialiniai darbuotojai, psichologai, pedagogai ir kt.), literatūros atrankos išmanymo (aktualių temų aptarimas, literatūros parinkimas, skaitymo klubų ar skaitymo skatinimo edukacijų organizavimas ir pan.).

Klasikiniai biblioterapijos taikymo bibliotekose būdai naudingi ir pedagogams, todėl tikslinga kurti specialistų grupes, į kurių sudėtį įeitų bibliotekininkas, socialinis pedagogas, psichologas, klasės auklėtojas ir kt.

Literatūros sąrašai (skaitymo rekomendacijos) skirti bendruomenės nariams teikiant jiems psichologinę ir emocinę pagalbą. Bibliotekininkas iš turimų išteklių parenka literatūrą, su kuria jau pats būna susipažinęs ir gali rekomenduoti ją kaip biblioterapinę. Prieš sudarant tokius sąrašus būtina aptarti bendruomenei aktualias temas, išsiaiškinti jos poreikius (kartu su kitais specialistais). Į tokius literatūros sąrašus gali būti įtraukiamos populiariosios psichologijos, biografinės, atsiminimų knygos, probleminė literatūra ir kt. Tokių sąrašų sklaida gali būti organizuojama plačiau, apimti ne tik mokyklas – jie gali būti platinami vietos bendruomenių socialiniuose tinkluose, įvairiose grupėse.

Biblioterapinės literatūros viešosios prieigos rinkiniai – tai literatūros rinkiniai, atrenkami iš jau turimų išteklių arba tikslingai sukomplektuojami aktualiomis konkrečiai bendruomenei temomis (galima rengti įvairius knygų pristatymus, aptarimus ir kt.). Rinkiniai gali būti įsigyjami ir tikslingai komplektuojami įgyvendinant projektus. Įdomi vienos Izraelio mokyklos patirtis, kaip, bendradarbiaujant įvairių sričių mokyklos specialistams, buvo sukomplektuotas atviros prieigos biblioterapinis rinkinys⁸. Šis rinkinys labai padidino mokyklos bibliotekos skaitytojų, ypač berniukų, skaičių, kadangi apėmė bendruomenei aktualias temas (seksualumas, tėvų skyrybos, artimojo netektis ir kt.).

Sąveikos biblioterapijos taikymas vaikams ir paaugliams

Sąveikos biblioterapijos veiklos organizuojamos įvairiai: tai gali būti ir kūrybinės dirbtuvės, knygų aptarimai, skaitytojų klubai, knygnešystė, pokalbiai su įvairiomis tikslinėmis auditorijomis jų buvimo vietose, garsiniai skaitymai, renginių ir grįžtamojo ryšio organizavimas, pasitelkiant biblioterapinius tekstus. Renginiai vaikams ar paaugliams gali būti jiems aktualiomis temomis organizuojami pokalbiai, kūrybinio rašymo dirbtuvės, knygų aptarimai, skaitytojų klubai, kuriuose rekomenduojama skaityti ir nagrinėti biblioterapines (jautriai parašytas, aktualias paaugliams temas atspindinčias) grožinės literatūros knygas. Pavyzdžiui, galima pasiūlyti aptarti Carry Slee romaną Atsiprašau!, kurio pagrindinė tema – pagarba vienas kitam. Vaikai kartu skaito knygą ir diskutuoja tarsi apie knygos veikėją, bet kartu kalba ir apie tai, kas jiems aktualu. Įsijautimas į aprašytą situaciją visada padeda atskleisti savo mintis, išsakyti susikaupusias problemas. Moderuojamoje diskusijoje vaikai turėtų ne tik išsakyti savo nuogąstavimus ar pasipiktinimą, bet ir ieškoti galimybių, kaip būtų galima išspręsti problemas. Taikant biblioterapiją galima remtis vaikų pasiūlytomis knygomis, kurias jie jau yra skaitę ar norėtų drauge skaityti ir aptarti.

Keletas biblioterapinės literatūros paaugliams pavyzdžių: Junos Dawson Švari – apie merginos priklausomybę nuo narkotikų; Shawno Goodmano Teisingas pasirinkimas – apie nedarnią, probleminę šeimą ir gebėjimą pasirūpinti savimi; Viktorijos Lederman Pirmakursė – suaugusiųjų patiriamas nesaugumo jausmas, negebėjimas suteikti tinkamos paramos dukrai, kuri šeimoje jaučiasi svetima; Johno Greeno Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos – sunkiomis ligomis sergančių paauglių meilės istorija, iš kurios galima pasisemti stiprybės; Doritos Rabinyan Kaktusų gyvatvorė – apie dviejų jaunuolių santykius, kuriems turbūt niekada nepritars jų šeimos ir visuomenė.

Teikiant biblioterapijos paslaugas vaikams, labai tinkamos yra Ingos Narijauskienės terapinės pasakos apie pelėdą Drūliją. Autorė šias smagias knygeles kūrė remdamasi savo patirtimi. Drūlijos personažas artimas šiuolaikiniam vaikui, jam aktualios aprašomos problemos, svarbiausia, kad knygelėse parodoma, kaip galima problemas spręsti (ką daryti, kai tau nuobodu, kai esi labai piktas, ir pan.). Biblioterapijos metu veiklos vaikams turi būti žaismingos ir ne per ilgai trunkančios. Teksto skaitymas, diskusija apie skaitytą tekstą neturėtų užtrukti ilgiau nei 30 min. Geriau, kad pokalbiai būtų derinami su galimybe pajudėti, pažaisti, pavyzdžiui, tinka pademonstruoti, kaip vaikšto, skraido pelėda Drūlija.

Kokio pasirengimo reikia norint teikti biblioterapijos paslaugas?

Nėra reglamentuota, kas gali tai daryti, tačiau jokiu būdu nereiškia, kad tokias paslaugas gali teikti bet kas. Pirmiausia asmuo turi norėti ir gebėti tai daryti. Pageidautina, kad pats asmuo jau turėtų praktinės patirties, būtų dalyvavęs kitų organizuojamose veiklose (bent penkiose). Galvojama Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kurti Biblioterapijos centrą. Viena iš jo planuojamų veiklų – kuravimas ir konsultacijų teikimas norintiesiems teikti biblioterapijos paslaugas bibliotekose. Centre būtų galima kurti mokymų, praktinių veiklų, savanoriavimo ir kitų veiklų kuravimo sistemą. Jau dabar bibliotekose galima pradėti taikyti nedidelius biblioterapinės veiklos elementus – bibliotekininkas ar pedagogas gali pagelbėti savo bendruomenei tikslingai skleisdamas sukauptos informacijos išteklius.

Norintieji daugiau sužinoti apie biblioterapijos taikymą bibliotekose gali paklausyti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų parengtų pokalbių⁹. Lietuvių kalba publikuotos dvi knygos apie biblioterapiją¹⁰. Šias knygas galima įsigyti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos knygynėlyje arba el. paštu: pardavimai@ lnb.lt. 2023 m. Daiva Janavičienė ir Rasa Derenčienė parengė biblioterapinių knygų sąrašą Biblioterapija. Skaitymo rekomendacijos Nr. 1. Tikėtina, kad šis leidinys bus tęstinis, galbūt ateityje atsiras ir vaikams bei paaugliams skirtas leidinys.

__________________________________

¹ Daiva Janavičienė, Biblioterapija: teorija ir praktika, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020, p. 14.

² Julija Ščerbinina, „Knyga prieš Alzheimerį: biblioterapijos istorija“, Šiaurės Atėnai, 2019-03-22, interneto prieiga: http://www. satenai.lt/2019/03/22/knyga-pries-alzheimeri-biblioterapijosistorija/ (žiūrėta 2023-06-12).

³ Liz Brewster, „Bibliotherapy: a critical history“, in Bibliotherapy, London: Facet Publishing, 2018, p. 1–22.

⁴ Ibid.

⁵ Zinaida Manžuch, „Biblioterapija“, in Bibliotekininkystės ir informacijos studijų vadovas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 537–538.

⁶ Liz Brewster, ibid.

⁷ Norintieji daugiau sužinoti apie šią organizaciją žr. interneto prieigą: https://biblioterapijosasociacija.wordpress.com/

⁸ Shifra Baruchson-Arbib, „Bibliotherapy in School Libraries: An Israeli Experiment“, School Libraries Worldwide, Vol. 6, No. 2, 2000, p. 102–110.

⁹ Žr. interneto prieigą: https://www.lnb.lt/vaizdo-irasai/pokalbiai apie-biblioterapija.

¹⁰ Daiva Janavičienė, Biblioterapija: teorija ir praktika, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020; Daiva Janavičienė, Biblioterapijos metodika, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 3 (107)