Palaima, kai tavo parašyta knyga kažkam tampa gyvenimo knyga
– Esi žinoma Lietuvoje ir už jos ribų prozininkė, tavo kūriniai pripažinti, laimėję rimtų premijų. Bet argi rašytoju tampama nuo pirmos publikacijos? Turi būti kažkoks kitas atskaitos taškas, jei jau niekas neišduoda specialaus rašytojo diplomo. Kada supratai, kad tavo kelias – rašyti, kad iš visų savo pasireiškimų labiausiai esi rašytoja?
– Rašyti pradėjau dar mokykloje, tikriausiai kaip ir daugelis pradedančiųjų. Tik manęs niekas neskatino, nemokė, kaip tai reikia daryti, nepalaikė. Mokyklą išėjau pati – per save ir iš skaitomų knygų, kurios nepaprastai jaudino, audrino vaizduotę ir šnabždėjo apie aplink mane esančius magiškus pasaulius. Tie pasauliai taip įtraukė, kad neretai realybė man atrodydavo mažiau reali nei geros knygos sukurta meninė tikrovė. Be to, pastaroji teikė kur kas didesnį saugumo jausmą. Iš pirmųjų „pripažinimų“ pamenu savo lietuvių kalbos mokytoją, prašiusią ne vieną rašinį prieš klasę paskaityti, na ir Žvaigždutę, Moksleivį, kuriuose nugulė pirmosios publikacijos, o namiškiai jas išvydę stebėjosi: ale tai matai, pasirodo, čia nereikia jokių pažinčių! Minėtieji tuo metu ėję žurnalai moksleiviams man buvo labai svarbūs, sakyčiau, suvaidino itin reikšmingą vaidmenį. Išspausdintas žodis skatino pasitikėjimą savo jėgomis, stiprino.
Gyvenimas lėmė taip, kad ilgus metus išdirbau mokykloje mokytoja. Rašiau visą laiką, bet rašytoja savęs nelaikiau, neleidau sau tuo patikėti. Bet dabar jau žinau, kad iš esmės visada buvau rašytoja.
– Ne vienus metus dalyvauji Jaunųjų filologų konkurso prozos kūrinių vertinimo komisijoje. Ar skaitydama darbus gali pasakyti: „Va, iš šito žmogaus išaugs rašytojas“?
– Kartais blyksteli tokia nuojauta. Kartais net labai stipri, atrodo, galėtum kone laiduoti: čia jau išaugs, jau bus! Vis dėlto iš patirties žinau, kad net ir stiprios nuojautos neretai apgauna, be to, gyvenimas dabar labai intensyvus, neretai jis jauną žmogų taip įtraukia ir įsuka į savo verpetą, kad nueinama kitais keliais, o kūryba lieka nuošaly arba jai nebelieka laiko. Ir aš juos suprantu.
– O man kažkodėl atrodo, kad pabandęs kurti žmogus nebegali gyventi „kaip visi“. Kūrybiškumas – keista savybė: kuo daugiau naudoji, tuo daugiau jo randasi. O gal kūrybiškumas yra baigtinis, gal įmanoma „išsieikvoti“? Esi patyrusi sunkių kūrybos momentų, kai dingsta tinkami žodžiai, visos idėjos atrodo kvailos, o sumanymai prėski? Ką tuomet darai?
– Taip, iš tikrųjų vaizduotė yra kaip raumenys: kuo daugiau ją treniruoji, rašai, tuo ji stipresnė, gajesnė, dirba intensyviau. Siūlo ir masina iš niekur atsirandančiais siužetais: imk šitą, o gal aną! Vis dėlto tikrai esame abi girdėjusios apie tokius rašytojus, kurie sąmoningai baigė rašyti, padėjo plunksną arba pasakė: tai paskutinė mano knyga. Man kažkaip sunku tai įsivaizduoti, nes kūryba – juk ne toks dalykas, kurį nori – imi, nori – jo atsisakai. Beveik visada rašytojas yra nuo jos priklausomas, o ne atvirkščiai.
Ir taip – kūryba neretai apvilia, kartais jautiesi bejėgis. Esu pakankamai kritiška sau, rašydama siekiu geriausio rezultato ir dažnai nesu juo patenkinta. Laikas yra tikras mano sąjungininkas. Žinau, kad jis geriausiai patikrina visų kūrinių užmojus ir kokybę. Kai išsenka sumanymai ir idėjos, leidžiu sau atsitraukti. Gyventi tiesiog paprastą gyvenimą. Gyveni taip, gyveni, žiūrėk, ir vėl kažkas blyksteli.
– Pamenu, kartą mes viena kitai pasakojomės būsimų kūrinių siužetus, po to sakei: ne, kai jau išpasakoju, visa tai dingsta, nebeišsipildo. Ar turi dar kokių pastebėjimų, kas tau padeda rašyti, įsikvėpti, o kas trukdo?
– Iš tikrųjų kažkokia magija: vos tik su kuo nors pasidaliju būsimo siužeto ar knygos idėja, visa tai dingsta, išplasnoja. Šitaip esu ne vieną knygą numarinusi. Tad esu prietaringa: vengiu pasakoti apie kūrybinius planus ir džiaugtis iš anksto. Žinau, kad manosioms idėjoms subręsti reikia daug laiko. Esu lėtaraštė, nieko negaliu padaryti, niekaip neišeina savęs paspartinti. Ir nėra tokių aplinkybių, kurios padėtų ar trukdytų rašyti – nešiojuosi tai savyje, kol išnešioju.
– Nenoriu čia mistifikuoti kūrybos, bet dažnas rašytojas yra patyręs keistų išsipildymų, sutapimų, liudijimų, kad parašei, iš piršto, kaip sakoma, išlaužei – ir tai įvyko realybėje. Turi tokių istorijų?
– Kūryba iš tiesų keistas dalykas. Juk kūrinys randasi iš niekur – iš visiškos tuštumos, erdvės. Esu įsitikinusi, kad tai kažkokia energija, atsiradusi žodžiuose ir iš jų gimstančiuose vaizduose. Parašytas kūrinys nuo tavęs atitrūksta, nutolsta, kaip vaikas ima gyventi savo gyvenimą, kartais net nustembu išgirdusi, kokį poveikį jis tebedaro žmonėms, nors pati jokio ryšio su juo jau nebejaučiu. Išėjo, ir viskas.
Tačiau knygos yra linkusios keistai sugrįžti, priminti apie save. Daugiausia tokių patirčių turiu su paaugliams parašytomis knygomis. 2015 m. išėjęs romanas Eksperimentas gyventi apie vaikų globos namuose gyvenančią paauglę, pasirodo, visa jėga prisikėlė panašų likimą patyrusių jaunuolių gyvenime. Pati nustebau išgirdusi juos tvirtinant, kad knygoje esu itin tiksliai aprašiusi visus kambarius, koridorius, net tualetus ten, kur jie gyvena, nors pati nesu nė karto buvusi jokioje vaikų globos įstaigoje. Dar keisčiau, kad vieną mergaitę, pamilusią knygą, ištiko herojės likimas – jos gyvenimas susiklostė labai panašiai. Argi ne mistika?
– Ar visa tai padaro mūsų vaizduotė? Skaitymas – vienas geriausių vaizduotės aktyvatorių. Prisimeni, kada supratai, jog skaityti nepaprastai malonu? Kokios buvo tos pirmosios tau svarbios knygos? Ką tokio ypatingo jose radai, kuo jos papildė tavo vaikystės pasaulį? Koks jis buvo? Papasakok, jei gali, plačiau – kaip augai, kuo gyvenai, kaip ištvėrei paauglystę.
– Gimiau ir užaugau Suvalkijoje, mažoje gyvenvietėje netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties, Didžiųjų Šelvių kaime. Taigi – vos keli žingsniai nuo rašytojo Antano Vaičiulaičio tėviškės, kurią ir dabar dažnai aplankau. Ten plyti ramios lygumos, o per jas dunda traukiniai. Tas peizažas man brangus iki skausmo, įaugęs kraujyje. Gyvenome dviejų aukštų sovietinio statymo aštuonbutyje geležinkeliečių šeimoms. Taigi traukiniai ir geležinkelis yra mano natūros, pasaulėvaizdžio dalis. Bet kur kas svarbiau tai, kad viena patalpa tame aštuonių butų pastate buvo skirta bibliotekai. Gyventi su biblioteka už sienos – tai bent privilegija! Buvau kasdienė lankytoja, tikriausiai įkyrėdavau, nes norėdavau ten tiesiog būti nuolat. Jausdvau tą privilegiją stebėdama paprastus kaimo žmones su maišeliais kasdien dviračiu atvažiuojančius pasikeisti knygų iš tolimesnių kampų.
– Tai bent sutapimas! Aš irgi vaikystėje gyvenau netoli geležinkelio, o vėliau bute, po kuriuo buvo biblioteka. Atsiprašau, pertraukiau, tęsk.
– Namuose daug skaitė mama, močiutė. Abi mylėjo knygas. Skaitė ir man nuo mažens – dar nemokančiai. Prisimenu Alano Alexanderio Milneʼo knygą Mikės Pūkuotuko trobelė – darė stiprų įspūdį jos keistas filosofiškumas. Buvau iš tų vaikų, kurie prašydavo vėl ir vėl skaityti pamėgtas vietas, mama galuodavosi vos ne išmokdama mintinai – esu jai už tai dėkinga. Paauglystės, kaip sudėtingo laikotarpio, neišgyvenau, tiesiog neišskyriau jo kaip tokio. Prisimenu tik savęs paieškas – ką norėčiau daryti, kuo būti. Tai suvokti man buvo svarbu. Buvau pasinėrusi į biologiją – planavau tapti gamtininke. Literatūra iš tų planų pasijuokė pasigrobdama mane visiškai ir natūraliai.
– Hm… Literatūra tave pasigrobė… Ir seniai, dar vaikystėje. Kartais galvoju – gal knygos nebūtinai daro tik teigiamą poveikį (lavina fantaziją, turtina žodyną etc.), gal jų veikiami mes susidarome kažkokį ne tokį pasaulio vaizdą, kad gėris laimi, stebuklai vyksta, širdis randa mylinčią širdį ir taip toliau. Tikram pasauly gyventi per sunku, todėl liekam literatūroje visam laikui – skaitydami arba kurdami? Daina, kodėl tu rašai?
– To paties manęs yra klaususi ir dukra, dar vaikystėje matydama prilipusią prie stalo, įsistebeilijusią į kompiuterio ekraną. Ne taip paprasta atsakyti į šį klausimą. Gal rašau, nes kitaip negaliu, viduje vis kažkas spurda, plėšosi, draskosi, neduoda ramybės. Išsirašau – nurimsta ir mane palieka ramybėje. Kad gyvenimas persikelia į literatūrą, tai visiškai juntama, tikrasis pasaulis atitolsta, supančius įvykius neretai esi linkęs savaip (ir dažniausiai – neteisingai) interpretuoti, aplinkiniai žmonės nepateisina lūkesčių, dėl to esi linkęs atsisakyti bendravimo, pasinerti į vienišystę. Tai patiriu nuolat. Ir nuo to gyvenimas tikrai ne lengvesnis.
– Tu daug skaitai. Pakalbėkim apie tai. Randi šedevrų ar vis dėlto silpnų knygų pasitaiko daugiau? Beje, ką darai, jei knyga tavęs „nepaima“ – numeti ar išsikankini iki galo? Ką rekomenduotum perskaityti vaikui, paaugliui ir suaugusiajam – pasiūlyk tris knygas.
– Dabar jau esu išranki skaitytoja, ieškau kūrinių, kurie patenkintų mano gurmanišką skonį. O tokių knygų rasti nelengva. Labai gerai, kai kas nors rekomenduoja, pagarsina, kad tai dėmesio verta knyga. Labiausiai žavi net ne pati istorija, siužetas, o puikiai valdoma kalba, kalbinis sluoksnis, raiška, turbūt šiuo požiūriu, galvodama apie gerą knygą, esu reikliausiai nusiteikusi. Įspūdį daro ir geras vertimas. Jeigu knyga manęs nepatraukia, greičiausiai nesikankinu, tokia knyga pati mane palieka, glūdi kažkur sau metų metus padėta ir pamiršta. Ko gero, esu prisiekusi trumposios prozos medžiotoja, tad visada dėmesys krypsta į apsakymų, novelių rinkinius. Baigiu susidaryti labai platų panoraminį šio žanro vaizdą susipažinusi su kitų Europos šalių (ir ne tik) apsakymo meistrų, novelistų kūryba. Vieną tokį galėčiau rekomenduoti suaugusiam skaitytojui – tai japonų klasikas Ryūnosuke Akutagawa ir jo apsakymų rinktinė Miražas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Vaikų literatūros, deja, pastaruoju metu skaitau mažiau, bet man nepraradusi vertės yra Johannos Spyri Heida. Visiems paaugliams rekomenduočiau nesenstančią Katherineʼos Paterson knygą Smarkuolė Gilė Hopkins.
– Nesenstanti – puikus komplimentas knygai. O koks atsiliepimas apie tavo pačios knygą labiausiai tave nustebino ar pradžiugino?
– Prisimenu, kaip apie knygą paaugliams Ir vienąkart, Riči vienas vaikinukas pasakė: žinokit, tai mano gyvenimo knyga. Nieko svarbesnio ir gražesnio nesu girdėjusi. Kaip gera, kai tavo parašyta knyga kažkam tampa gyvenimo knyga, padeda augti, bręsti! Tokiu atveju jaučiu palaimą.
– Taigi skaitytojai tavo kūrybai neabejingi. O literatūros kritikai? Pakanka jų dėmesio? Ką apskritai manai apie profesionalaus literatūros vertinimo situaciją Lietuvoje?
– Literatūros kritiką laikau svarbiu dalyku, ji man rūpi. Vertinu profesionalų žvilgsnį į knygas, literatūros išmanymą, sugebėjimą apžvelgti, kas ir kaip. Manau, kad to labai reikia ir knygoms, ir autoriams. Esu dėkinga tiems, kurie apie mano knygas rašė ir jas aptarė, man tai svarbu. Sakyčiau, kad turiu itin sveiką santykį su literatūros kritika, nes priimu ją ramiai apmąstydama, gerbdama autoriaus nuomonę. Nesu patyrusi jokių skaudžių kirčių, o tai irgi džiugina.
Deja, pastaruoju metu skaitydama kultūrinę spaudą patiriu stiprių nusivylimų. Ko gero, laikas, kuriame gyvename, diktuoja kažkokias madas, profesionalios knygų recenzijos ir apžvalgos atsitraukia kažkur į pogrindį arba virsta „pasismaginimo“ tekstais, pigiai atliepiančiais popkultūrą, žeidžiančiais autoriaus orumą, liudijančiais neprofesionalumą ir rašto kultūros nebuvimą. Tai labai liūdina. Juk rimtos recenzijos, literatūros kritikos neįvilksi į jokį kitą rūbą – paprasčiausiai ne tas žanras. Girdžiu pasiteisinimų, esą tokios apžvalgos nuobodžios ir nepaskaitomos. Kas norės perskaityti, tas tikrai perskaitys ir viską supras. Labai norėčiau turėti vilties, kad nesulauksime tokių laikų, kai ir autoriui, ir leidyklai teks gūžtis ir krūpčioti nuo literatūros kritikos demonstruojamo tono.
– O taip, tas kritikų tonas… Bet gal grįžkim prie kūrybos. Negaliu klausti, ką dabar rašai, nes paskui nebeparašysi (juokauju!), tai klausiu kitaip: kur galima perskaityti vėliausią tavo publikuotą kūrinį?
– Hm… Kartkartėmis vis paskelbiu kokią publikaciją periodikoje, kultūrinėje spaudoje galima rasti mano apsakymų, novelių, vieną kitą esė. Vienas paskutiniųjų tekstų – 2022 m. liepos mėnesį žurnale Literatūra ir menas publikuota novelė „Stipriau už mus“.
– Ačiū, Daina.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 3 (107)
