Penkios vyšnaitės knygai „Priklijuoti“

2021 m. leidykla „Alma littera“ išleido amerikiečių rašytojo Johno Davido Andersono knygą Priklijuoti¹ (Posted). Tai pirmoji šio autoriaus knyga, išversta į lietuvių kalbą (vertė Gediminas Auškalnis). Knyga sudomino, todėl pasiūliau ją perskaityti ir savo anūkui, penktos klasės mokiniui Dominykui Butkui, juolab kad knyga rekomenduojama jaunimui nuo 11 metų. Pasinėrėme į skaitymo procesą – taip atsirado galimybė ne tik savo, bet ir vaiko akimis pažvelgti į knygą, išvysti jauno skaitytojo suvokimo galimybes ir įdomybes. Toks inicijuotas abipusis skaitymas buvo maloni patirtis, todėl pasidalinsiu savo mintimis, nes gerą knygą, kaip ir gerą prekę, reikia pagirti, kad greičiau rastų kelią pas kuo daugiau skaitytojų.

Johnas Davidas Andersonas – kas jis?

Susipažinome su knygos autoriumi. Pasirodo, tokią populiarią pavardę turi ne vienas JAV rašytojas. Dėl prieštaringų duomenų interneto šaltiniuose informacijos kreipiausi į knygos autorių ir jis maloniai patikslino faktus.

Andersonas gimė 1975 m. Indianos valstijoje, užaugo Indianapolyje, kur iki šiol ir gyvena. Įgijo anglų literatūros bakalauro laipsnį Indianos universitete, vėliau Ilinojaus universitete ir magistro laipsnį. Andersonas yra vaikų rašytojas, kuriantis realistinę prozą ir maginę fantastiką, mėgstantis aštraus veiksmo ir nuotykių žanrus.

Šiuo metu rašytojo kūrinių lentynoje rikiuojasi keturiolika knygų vaikams. Dauguma jų įtrauktos į valstijų švietimo programų rekomenduojamų skaityti knygų sąrašus – rašytojas yra literatūros kritikų pripažįstamas ir vertinamas. Andersonas nuolat keliauja per JAV mokyklas ir bibliotekas, susitinka su mokiniais, aptaria įvairius jiems aktualius klausimus. Andersono tikslas – skatinti vaikus pažinti juos supantį pasaulį, žmones, užmegzti tvarius ryšius: „Būkite smalsūs, mąstykite, meskite iššūkį tradicinėms vertybėms, patys pažinkite jus supantį pasaulį.“²

Andersono knygų veikėjai – vaikai, paaugliai, dažnai abejojantys, nesijaučiantys saugiai, turintys baimių ir svajonių, kokių ir pats autorius turėjo būdamas dešimties, dvylikos ar keturiolikos metų. Išskirtinis Andersono asmenybės bruožas – puikus humoro jausmas. Į susitikimus su rašytoju vaikai veržiasi dėl jo gebėjimo pavergti auditoriją, mokėjimo bendrauti, šmaikščiai atsakyti į klausimus. Andersonas skaitytojams prisistato linksmai: į darbą einąs su pižama, jo dantys dirbtiniai (tiesa, dar ne visi), jis nemėgsta kaklaraiščių, bet mėgsta picas. Džinsus jis dėvi tris dienas iš eilės vasarą ir keturias dienas žiemą³. Dar jis groja ukulėle, skambina fortepijonu, žaidžia lego, iškylauja ir nenori užaugti. „Aš visada žinojau, kad mano humoro jausmas imponuoja 11–12 metų skaitytojams. Kokia būtų knyga vaikams, jei joje niekas nepagadintų oro ar neiškrėstų kokios paaugliškos kvailystės?“ – teigia rašytojas⁴.

Knyga Priklijuoti: ar lengva būti vaiku?

Knygoje trylikametis Erikas, pravarde Frostas, pasakoja istorijas apie patyčias, nutrūkusias draugystes, vaikų bendravimą socialiniuose tinkluose, patiriamas bendravimo nesėkmes. Veiksmas vyksta Brantono vidurinėje mokykloje⁵, kurioje mokyklos vadovai uždraudė mokiniams naudotis mobiliaisiais telefonais. Vaikai ėmė susirašinėti rašteliais, juos klijuoti ant suolų, spintelių, sienų ir net tualete. Kuo toliau, tuo labiau plito nevaldoma lapelių rašymo manija, arba karas, kuriame imta kautis vis užgaulesniais žodžiais. Ši knyga yra ir apie pasakytų (ar užrašytų) žodžių galią, nes „[r]ykštės ir akmenys skauda, o žodžiai… (…) žodžiai smogia taip, kad atima kvapą… Žodžiai kaupiasi lyg vėžys ir tave ėda, kol nieko nebelieka. Ir kai žodžiai išskrenda, jų nebesugrąžinsi“ (p. 10).

Brantono mokykla panaši į kitas mokyklas: čia naujokams ar truputėlį kitokiems mokiniams sunku pritapti. Pagrindiniai knygos veikėjai – keturi septintos klasės mokiniai: Frostas, Volfas, Didi ir Benčas. Berniukai susieina į būrį, vadinamą gentimi. Šiuos berniukus vienija jų kitoniškumas: jie gerai mokosi, nesityčioja iš kitų mokinių, neskriaudžia jų. Jie supranta, kad vienas iš būdų išgyventi mokykloje – likti nepastebėtiems: pasak Frosto, mokykla yra minų laukas, kurį reikia išmokti pereiti.

Pagrindiniai veikėjai

Pagrindiniai veikėjai yra ryškūs, jiems suteiktos pravardės atspindi jų polinkius, gabumus. Erikas Vosas, pagrindinis istorijos pasakotojas, gauna Frosto pravardę, nes laimėjo Brantono apskrities mokyklų eilėraščių konkursą⁶. Jis yra sukūręs 141 eilėraštį, bet jų niekam nerodo – bijo būti nesuprastas. Frostas vienintelis neturi mobiliojo telefono, nes po tėvų skyrybų labai pasikeitė jo gyvenimo sąlygos.

Morganas, pramintas Volfu (tai Wolfgango Amadeuso Mozarto trumpinys), yra fortepijono genijus, dalyvaujantis konkursuose, laimintis juose apdovanojimus ir niekam apie tai neprasitariantis. Volfas mėgsta kurti plastikinius modeliukus: karinius naikintuvus, sportinius automobilius, povandeninius laivus ir kt. Volfas yra genties protingasis.

Liesutis Didi (Advikas Patelis), kurio tėtis kilęs iš Indijos, pravardę gavo dėl pomėgio žaisti stalo žaidimą „Požemiai ir drakonai“ (Dungeons & Dragons). Didi yra Žiedų valdovo figūrėlių kolekcininkas. Berniukas turi įprotį: dvejodamas dėl ko nors meta kauliuką ir taip bando nuspėti ateitį.

Benčo (Džeremajaus Džounso) aistra – sportas. Jis žaidžia mokyklos beisbolo, krepšinio ir futbolo komandose. Benču⁷ pramintas todėl, kad per rungtynes daugiau laiko praleidžia ant atsarginių žaidėjų suolelio. Nepaisant to, mokykloje Benčas yra vertinamas. Genties narių irgi niekas neskriaudžia, jei šalia yra Benčas.

Berniukai ne tik mokykloje, bet ir po pamokų dažnai leidžia laiką kartu: „Mes užpildydavome vienas kito spragas. Kartais net pabaigdavome vienas kito sakinius. Kartu praleisdavome didumą laiko po pamokų, žaisdami vaizdo žaidimus, žiūrėdami juokingus įrašus. Kartais prie Benčo garažo pamėtydavome baudas…“ (p. 55). Nusistovėjusį gyvenimą sutrikdo penktoji labai svarbi knygos veikėja naujokė Rouzė Holand, neprašyta įsibrovusi į gentį. Rouzė drąsi, šiurpiai protinga mergina, o jos išvaizda „(…) labiau kvadratinė nei apvali, aukšta ir plačių pečių – ir raumeninga, visai kaip Benčas“ (p. 51). Galbūt todėl naujokei mokykloje prilipo Briedžio pravardė. Neįprasta ir Rouzės mėgstamiausia veikla – origamių lankstymas.

Draugystės išbandymai

Rouzei atsiradus, gentyje viskas ima byrėti į šipulius. Dėl Rouzės iš genties pasitraukia Benčas, o kiti berniukai pamažu naujokę ima pripažinti, ypač po įvykio mokyklos tualete, kai Kameronas Koulas ir jo sėbrai, tyčiodamiesi iš Didi, atėmė jo burtų kauliuką. Padėtį išgelbsti Rouzė, pasiūlydama Kameronui išbandymo varžybas ant kalvos: „Sutik su lažybom arba gausi į snukį. Man tinka abu variantai“ (p. 247). Kameronas, žinoma, sutinka. Rouzė, stebima minios vaikų, laimi dvikovą ir dar labiau nustebina visus sugalvodama Kameronui neįprastą bausmę.

Lapelių karas apogėjų pasiekia tą dieną, kai ant Volfo spintelės atsiranda užrašas „Visiškas romėnas“⁸. Šis įvykis tampa dar vienu jaudinančiu draugystės išbandymu, į kurį įsitraukia visa mokykla, net mokytojai. Įžeidimas Volfui labai skaudus, jis meta mokyklą, sudaužo savo modeliukus, atsiriboja nuo visų. Po patirtų išgyvenimų Rouzė, Didi ir Frostas lieka gentyje, Volfas pereina mokytis į kitą mokyklą, o Benčas į gentį nebegrįžta.

Dominyko emocijos skaitant knygą

Knyga Priklijuoti Dominyką įtraukė, todėl buvo įdomu stebėti jo skaitymo procesą ir išgyvenamus jausmus: jis stebėjosi, piktinosi, džiaugėsi, reiškė simpatijas, antipatijas ir kt. Skaitydamas knygą Dominykas dalijosi įspūdžiais su namiškiais, skambino man norėdamas papasakoti, kaip veiksmas vyksta toliau. Abu daug diskutavome, nes kūrinio supratimas nėra lengvas procesas. Rašytojas Andersonas, atsakydamas mums, džiaugėsi tokia skaitymo iniciatyva, suvienijančia skaitytojų kartas:

Vertimas iš anglų kalbos: Sveika, Aldona, ačiū už laišką. Ačiū, kad mano knyga dalijatės su anūku. Širdį užplūsta šiluma žinant, kad mano kūrinys suvienija kartas ir suartina šeimos narius. Tiesą sakant, šiuo vardu ir pavarde yra ne vienas rašytojas. Aš esu tas, kuris gimė 1975 m. Indianapolyje, Indianoje, kur šiuo metu vis dar gyvenu. Daugiau informacijos jūs galite rasti mano svetainėje johndavidanderson.org. Linkiu jums ir Dominykui naujų skaitymo patirčių!

Daveʼas

Dominykas teisingai suprato pagrindinius įvykius, nors skaitant knygą kartais prireikė tokios informacijos ir faktų, kurie žinomi tik aukštesniųjų klasių mokiniams. Bendramokslių santykiai, draugystės samprata, ryšiai tarp šeimos narių Dominykui pasirodė labai tikroviški, kaip ir Brantono mokykla – jis net manė, kad tokia mokykla iš tiesų egzistuoja. Patariau atkreipti dėmesį į sakinį: „Net nemėgink Brantono ieškoti žemėlapyje. Tai vienas iš keliolikos neįdomių miesteliūkščių“ (p. 12).

Brantono mokyklą Dominykas nuolat lygino su savąja: ji truputį panaši į mokyklą knygoje, tik šaunesnė, ir direktorius ant vaikų nešaukia, priėjęs pakalbėti, pasisveikina, paduoda ranką. Nors galbūt Brantono mokyklos direktorius irgi nėra blogas, jei vaikai nori jam viską papasakoti?

Pravardžiavimasis daugelyje mokyklų yra įprastas dalykas. Pasak Dominyko, dažniausiai vaikai mėgsta sutrumpinti vardus ir pavardes, negražios pravardės tenka vaikams, kuo nors išsiskiriantiems iš kitų. Pravardžiavimasis yra neišvengiamas, nes taip įdomiau gyventi. Telefonų neštis į klasę Dominyko mokykloje negalima, todėl ir drausti jų nėra reikalo. Knygos veikėjai septintokai yra per daug protingi pagal savo amžių, mūsiškiai septintokai yra labiau padykę.

Svarbiausia knygoje Dominykui buvo draugystės tema, kuriai ir rašytojas skyrė daug dėmesio. Skaitydamas jis džiaugėsi genties berniukų santykiais, tuo, kad jie tapo tarsi vienu kumščiu: „Jeigu jie susibūrė į gentį, tai yra šventas dalykas laikytis išvien, niekas neturi teisės kištis į jų grupę. Susiburti į tokią gentį yra jėga!“ Itin audringai reagavo, kai prie grupės prisiplakė Rouzė Holand: „Kaip ji galėjo, juk tai berniukų gentis, o ji mergaitė. Ar Rouzė supranta, kaip žiauriai viską sugadino?“ Dar nebaigęs skaityti knygos spėjo, kad Volfas bus kalčiausias, nes jis su Rouze pirmas susidraugavo. Savo apmaudą išliejo kreidelėmis nupiešdamas širdelę ir pavadindamas veikėjus meilės balandėliais. Dominyko manymu, tik dėl Volfo nesipriešinimo valgykloje prie vieno stalo sėdėti kartu su Rouze buvo suardyta berniukų vienybė. Ir tik dėl Rouzės Benčas nutraukė ryšį su gentimi.

Berniukų ir mergaičių santykių tema knygoje yra paryškinta: „Mes iš tiesų retai kalbam su mergaitėmis“, – aiškina Rouzei Didi; „Mes esame visai pajėgūs kalbėtis su mergaitėmis“, – švelnina situaciją Volfas (p. 7). Brantono mokykloje įtampa tarp berniukų ir mergaičių ypač juntama valgykloje, važiuojant kartu mokyklos autobusu. Rouzės sprendimas mokyklos valgykloje sėdėti prie berniukų stalo papiktina daugelį mokinių. Dominyką nustebino netipiška Rouzės išvaizda ir būdo savybės: jos didelis ūgis, neišpasakyta drąsa ir kt. Baigdamas skaityti knygą nuomonę apie Rouzę jis pakeitė, kaip ir daugelis mokyklos mokinių, išskyrus Benčą. Dominykas, lygindamas mergaičių ir berniukų santykius Brantono mokykloje ir savojoje, sakė, kad jis mergaičių neniekina, mokyklos valgykloje visi kartu prie vieno stalo sėdi, valgo, kalbasi, nors pripažino, kad taip daro ne visi berniukai.

Dominykui labiausiai įsiminė Kamerono ir Rouzės išbandymo varžybos, „kai užsivarai dviratį ant didžiulės labai stačios kalvos ir bandai nuvažiuoti apačion kuo greičiau – nestabdydamas, neapsiversdamas ir nepabučiuodamas medžio“ (p. 263). Benčas knygoje tai vadina savanoriška savižudybe, o Dominykui išbandymas pasirodė labai svarbus. Jis, kaip ir Frostas, mano, kad „niekas nesustabdys, jei nori įrodyti savo kietumą, net jeigu nusisuktum galvą“ (p. 263). Kitas didelį įspūdį palikęs įvykis – lapelių karas, aršus Volfo puolimas, smarkiai jį paveikęs užrašas ant spintelės. Dominykas labai gailėjo sudaužytos Volfo modelių kolekcijos, piktinosi užrašo autoriaus poelgiu.

Viename interviu knygos Priklijuoti autorius į klausimą, kuris knygos puslapis jam labiausiai patinka, atsakė, kad tai yra 153-ias puslapis (lietuviško leidimo). Tai yra vienintelis puslapis, kurį iliustravo autorius – čia nupiešta nedidukė briedžio galva su rože dantyse (lapelį su tokiu piešiniu Rouzė rado tarp savo knygų). Dominykas pasirinktų 165-ą puslapį: ten nupieštų Benčą, bėgantį link vartų jį išgarsinusiose rungtynėse. Dominykui pasirodė visai nesvarbu, kad knygoje iliustracijų nėra.

Kodėl Priklijuoti yra gera knyga?

Pasak Dominyko, Priklijuoti yra gera knyga todėl, kad čia viskas atpažįstama, visi vaikai žino, kas yra nuotykiai ir kas yra patyčios. Knygą skaityti įdomu, nes ji linksma. Dominykui iš pradžių labai patiko Volfas, nes jis toks protingas, bet vėliau jo nuomonę šiek tiek pakeitė Volfo draugystė su Rouze. Knyga pasirodė vertinga ir todėl, kad aprašyti veikėjai nėra idealūs, turi tokių bruožų, savybių, išorės ypatybių, iš kurių galima pasišaipyti. Įstrigo aprašytos patyčios (niuksai, smūgiai petimi, stumdymasis, užgaulūs žodžiai ir kt.), o galvos nardinimas į unitazą pasirodė kaip didžiausia niekšybė.

Jeigu vertintų knygą balais, Dominykas parašytų aštuonis iš dešimties. Knyga gera, bet pabaiga nuvylė – norėjosi laimingesnės pabaigos, genties išsaugojimo. Knygą rekomenduotų skaityti vaikams, kuriems patinka nuotykiai. Jeigu atsirastų dar viena to paties rašytojo knyga, būtinai ją skaitytų.

Kodėl reikėtų knygą populiarinti?

Dominykas rekomenduotų knygą vaikams, o man norėtųsi, kad ja susidomėtų ir suaugusieji, nes knyga turi daug klodų. Kiekvienas skaitytojas gali rasti joje sau reikšmingų dalykų. Kad būtų smagiau, knygą bandysiu įvertinti vyšnaitėmis. Jų prireiks net penkių.

Pirmoji vyšnaitė – už knygos aktualumą. Labai teisingai knygos pabaigoje sako autorius: „Šiandien dešimtys tūkstančių vaikų neina į mokyklą ir lieka namie, nes bijo užgaulių… Patyčios seka juos socialiniuose tinkluose, žinutėse, elektroniniuose laiškuose. Ir šnabždesiuose, kurie galų gale pasiekia jų ausis, nes žodžiai yra vaiduokliai“ (p. 332). Patyčių tema aktuali viso pasaulio vaikams, nes, anot autoriaus, „vaikai gali būti žiaurūs ir ieško būdų, kaip išsiskirti, taikosi į kitų pažeidžiamiausias vietas“ (p. 332).

Antroji vyšnaitė – už tai, kad knygoje yra kitų įdomių, svarbių ir sudėtingų temų: tėvų skyrybos, šeimos narių tarpusavio santykiai, rasizmas, LGBTI asmenų gyvenimas, mokyklos gyvenimas, mokytojų santykiai, netolerancija ir kt. Apie tai būtų galima daug kalbėti ir namie, ir mokykloje.

Trečioji vyšnaitė – už teksto vaizdingumą. Knygoje daug humoro, ironijos, paauglių žodynas adekvatus jų amžiui. Pavyzdžiui, Rouzė sako Volfui: „Man jau bloga nuo to, ką tie šikniai daro Didi, Frostui, tau ir visiems kitiems, noriu pamatyti, kaip Kameronas Koulas teškiasi į žemę, gerai?“ (p. 254).

Ketvirtoji vyšnaitė – už knygoje randamus gyvenimiškos išminties perliukus, įžvalgas, pamąstymus apie žodžių galią: „Užtenka vos saujos žodžių, kad padarytum žalos. Sugadintum draugystę. Nutrauktum santuoką. Pradėtum karą“ (p. 310).

Penktoji vyšnaitė – už tai, kad knyga moko vaikus analizuoti, patiems ieškoti sprendimų, būti atsakingiems už save.

Autoriui turėčiau tik porą pastebėjimų:

Knyga yra stora (335 p.), o šiuolaikiniai vaikai pageidauja greitesnės įvykių dinamikos, nekantraudami laukia įvykių pabaigos. Frosto lūpomis pasakojama istorija lėtina įvykių eigą.

Knygą Priklijuoti rekomenduočiau skaityti šiek tiek brandesniems skaitytojams – trylikos metų ir vyresniems.

–––––––––––––––––––––––––––––––––––

¹ John David Anderson, Priklijuoti, [iš anglų kalbos vertė Gediminas Auškalnis], Vilnius: Alma littera, 1921, 335 p., ISBN 978-609-01-4611-8.

² „Q&A: The Oracle chats with author John David Anderson“, interneto prieiga: https://shaleroracle.com/1428/artsentertainment/qa-the-oracle-chats-with-author-john-davidanderson/ (žiūrėta 2023-04-16).

³ „Q&A With John David Anderson“, interneto prieiga: https:// www.walden.com/wpcontent/uploads/2017/01/Posted-BixbyTeaching-Guide.pdf (žiūrėta 2023-04-18).

⁴ Ibid.

⁵ JAV vidurinėje (angl. middle) mokykloje paprastai mokosi 6–8 klasių mokiniai (13–16 metų).

⁶ Robertas Lee Frostas (1874–1963) – vienas reikšmingiausių ir įtakingiausių XX a. Amerikos poetų.

⁷ Bench – angl. suolelis.

⁸ Turima omenyje – gėjus.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 3 (107)