Vaikystė Latvijoje pražysta spalvotomis pasakomis: Imanto Zieduonio kūryba vaikams (90-osioms gimimo metinėms)

Kažin ar pavasariai Latvijoje būtų tokie sodrūs ir veržlūs, jei 1933 m. gegužės 3 d. į latvių kultūrinę tapatybę nebūtų įsirašęs poeto Imanto Zieduonio (Imants Ziedonis, 1933–2013) kultūrinis ženklas¹, jo sukurti vaizdiniai „mėlynoji Žiemgala“, gintarais nusėta Kuršo žemelė – Kuržemytė, milžiniški šakoti ąžuolai kaip Latgalos žvakidės, Palietuvėlė. Kažin ar latvių vaikystė būtų tokia spalvinga ir turtinga, jei ne rašytojo pasakos, eilėraščiai, žadinantys fantaziją, analitinį ir asociatyvųjį mąstymą, mokantys, jog žaisti galima ir su kalba, ir su žodžių reikšmėmis, o žaidimas yra ne vien pramoga, bet labai rimtas ir atsakingas darbas.

Ragaciemo kaime prie Rygos įlankos gimusiam poetui, rašytojui, eseistui, literatūros kritikui, pasaulio ir savęs pažinimo vadovėlių vaikams kūrėjui, animacinių ir vaidybinių filmų scenarijų autoriui, įvairių kultūrinių iniciatyvų pradininkui, latviškos tapatybės restauratoriui 2023 m. pavasarį būtų suėję 90 metų. Latvijoje vieno skaitomiausių poeto jubiliejus pasitiktas jam dedikuotais leidiniais, įvairiais meno kūriniais ir projektais². Be abejo, dalis jų buvo skirti vaikams. Zieduonio kūrybos ir idėjų populiarinimu besirūpinantis fondas „Viegli“, cituodamas poeto žodžius, ragina būti drąsiems ir iniciatyviems kuriant savo tėvynę: „Latvija yra nuostabiai graži šalis, bet grožiui reikia padėti tapti matomam.“³ Gausūs renginiai, besitęsiantys visus metus, leis kiekvienam pažinti Zieduonio asmenybę ir papasakoti apie savo susitikimą su juo – susitikimą kelyje, žodyje, eilėraštyje, dainoje, pasakoje.

Kūrybos ir veiklos briaunos

Zieduonio kūryba apima gana platų žanrų, temų ir meninės išraiškos spektrą, nuo 1961 m. išleista daugiau nei 40 knygų, kurių leidimai kartojami iki šiol. Pirmieji eilėraščių rinkiniai (Žemės ir sapnų smėlis (Zemes un sapņu smilts, 1961), Širdies dinamitas (Sirds dinamīts, 1963), Motociklas (Motocikls, 1965) nustebino ir sužavėjo tuometinį skaitytoją savo jaunatvišku veržlumu, kvietimu plėsti ribas, keistis ir keisti pasaulį. Rinkinį Motociklas sudarė eilėraščiai-metaforos, kuriuose per atskiras motociklo dalis (motorą, ratus, stabdžius, stipinus, vairą, priekabą ir kt.) reiškiamos lyrinio subjekto emocinės būsenos ir egzistencinis santykis su aplinkiniu pasauliu, detalės santykis su visuma. Aštuntajame dešimtmetyje, prasidėjus politiniam „atšilimui“, Zieduonio poezijoje palaipsniui ryškėjo pastangos gilintis į individą, į save, į žmogaus prigimties daugiabriauniškumą (rinkinys Aš įeinu į save (Es ieēju sevī, 1968) ir kt.). Poetas žavėjosi Janio Rainio (Jānis Rainis) kūryba, ją tyrinėjo, iš jos perėmė nuolatinio tobulėjimo idėją ir ją pratęsė, akcentuodamas aktyvaus rašytojo misiją, pasiaukojimą, pareigą savo bendruomenei. Šiuo laikotarpiu poetui tampa svarbus kelio, kelionės, individo ir tautos laisvės motyvas. Kelionių įspūdžiai sugula į didelio populiarumo sulaukusias kelionių apybraižas, esė (Kuršo žemelė (Kurzemīte), 1 d. 1970, 2 d. 1974), Vis tiek. Knyga apie Madlieną (Tik un tā. Grāmata par Madlienu, 1985), Palietuvėlė (Leišmalīte, kartu su Rimantu Zieduoniu, 2013), kuriose iš mikroistorijų, reportažų ir istorinių faktų, gamtinių etiudų dėliojasi tuometinės Latvijos veidas ir tautos dvasia, o kartu ir paties pasakotojo portretas. „Mūsų dabarčiai trūksta gebėjimo save dokumentuoti, kurti kroniką. O kronika yra savivoka. Reikia gebėjimo save suvokti“, – rašė Zieduonis, ruošdamasis kelionei į Madlienos kraštą⁴. Pro aštrią keliautojo akį neprasprūsta į kaimo žmonių gyvenimus šaknis įleidžiantys abejingumas, neūkiškumas, netvarka. Poetas tarsi nekvestionuoja socialistinės sistemos – pateikia ūkiškai besitvarkančių kolūkių pirmininkų, melžėjų ar traktoristų pavyzdžių ir ragina sąžiningu darbu kurti savo gyvenimą čia ir dabar. Tačiau tekstuose kartkartėmis atsiveria dviprasmiški realybės vertinimo pertrūkiai: „Buvo… buvo… buvo… Būtojo laiko veiksmažodis. Tuščias žodis, jeigu nė vieno jo garso negalim panaudoti dabartyje.“⁵ Knygoje Kuršo žemelė poetas ragina sukurti savo pasaulį: „Didysis [pasaulis] susideda iš mažųjų. Kur yra tavo mažasis? Sukurk jį iš braškių daigų ar iš plieno kibirkščių. Sukurk iš eilėraščių eilučių ar molio keramikos. Jis neturi būti didelis, bet tegul bus turtingas. Ir jis neturi būti vitrinoje išstatytas, bet jei tave aplanko svečias, turėk kuo jį pavaišinti. Tegul tavo skabputros kukuliai bus tokie, kokių nėra nė pas vieną kitą (…)!“⁶

Eilėraščių rinkiniuose Kaip žvakė dega (Kā svece deg, 1971), Skersvėjis (Caurvējš, 1975), Man palankioje tamsoje (Man labvēlīgā tumsā, 1979), Žvelki, kaip (Re, kā, 1981) ryškėja visuomenės negerovių, žmonių dviveidiškumo kritika, reiškiamas nepasitenkinimas dėl politinių lozungų ir tikrovės neatitikimų, metamas intelektualus iššūkis dogmų ir ribojimų pasauliui, atsiranda vidinę įtampą liudijančių užuominų apie tai, jog ne apie viską galima garsiai ir drąsiai kalbėti („Čirškia žiogeliai, audra užgrius. / Tu savo šuniui užčiaupk nasrus“⁷; „Spygliai neduria / tam, kuris ant jų nekrinta / Vabalyti, / nepasismeik!“⁸).

Aštuntajame dešimtmetyje Zieduonis susidomi tautosaka, mitologija, kelia klausimą, kas sudaro latvio tapatybės pamatą. 1976 m. poetas kartu su bendraminčiais pradeda Latvijos senųjų ąžuolų gelbėjimo akciją „Kelias“ („Ceļš“). „Mes išvesime ąžuolus į žmones (…)“, – sako Zieduonis. „Mes su jais ir per juos išsikviesime sielas. Išėjusias, bet dar susigrąžinamas jėgas“⁹. Kelionių po Latviją įspūdžiai, baltiškos ir latviškos pasaulėjautos patirtys, gamtos ir žmogaus gyvenimo ritmas susipina vienoje iš aukščiausių latvių lyrikos viršūnių – Zieduonio Poemoje apie pieną (Poēma par pienu, 1977). Kūrinyje itin akcentuojamas motinos – gimdytojos, maitintojos, tradicijų ir išminties perdavėjos – vaidmuo, aprėpiamas žmogaus ir Būsimajam autoriui treji. 1936 m. Nuotraukos autorius nežinomas. tautos gyvenimo ciklas.

Tuo laikotarpiu poetas dar kartą nustebina literatūrinę bendruomenę, pradėjęs leisti ypatingo žanro išpažintinės, eseistinės poetinės prozos kūrinius – epifanijas (1971, 1974, 1994), kurių žanro apibrėžtį pats ir nusako: „Proza yra sunkesnis, ilgiau trunkantis sėdimas darbas. Įkvėpimas paprastai netrunka tiek, kad užtektų ilgesniam prozos kūriniui, todėl prozoje yra atskiri proveržiai, tokios nušvitimo akimirkos, kuriuos Džeimsas Džoisas (James Joyce) vadina epifanijomis. Taip aš radau žodį „epifanijos.“¹⁰ Poeto kūrybos tyrinėtojai neretai sieja Zieduonio epifanijų ir literatūrinių pasakų žanrą, sakydami, jog pasakos gimė poetinės prozos dirvoje ir tapo tikslingai kuriama vaikų auklėjimo programa¹¹.

Vėlesnėje Zieduonio kūryboje (rinkiniai Lengva (Viegli, 1993), Akimirksniai. Upėtakiai (Mirkļi. Foreles, 1993), Kelionės sentimentai (Ceļa sentiments, 2000), Trioletai (Trioletas, 2003) ieškoma dermės su visata, nedaroma skirties tarp „aš“ ir „pasaulis“, jie suvokiami kaip vienis – vienas nuo kito priklausomi ir iki galo nepažinūs. Eilėraščiuose ryškėja gyvenimo reliatyvumo apmąstymai, akimirkos grožio ir reikšmės interpretacijos.

Pažadinti vaiką savyje

Greta kūrybos suaugusiems skaitytojams aštuntajame dešimtmetyje Zieduonis pradeda kurti ir literatūrines pasakas vaikams – 1972 m. jis spaudai parengia savo garsųjį ir dabar jau į daug kalbų išverstą rinkinį Spalvotosios pasakos (Krāsainas pasakas, 1973, 2016). Vaikų literatūros apžvalgoje rašytojas Valdemaras Ancytis (Valdemārs Ancītis) šį Zieduonio posūkį įvertina kaip naują kokybę latvių vaikų literatūroje¹². Už Spalvotąsias pasakas 1976 m. Atėnuose vykusiame penkioliktajame Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros tarybos (IBBY) kongrese Zieduoniui įteikiamas Hanso Christiano Anderseno diplomas, o jo vardas įrašomas į H. Ch. Anderseno garbės sąrašą. Tai buvo pirmasis tarptautinis latvių vaikų literatūros apdovanojimas, įrodantis, jog autoriaus meninių gebėjimų ir populiarumo neįmanoma ignoruoti.

Beveik visos rašytojo pasakos pirmiausia pasirodė ikimokyklinukams ir pradinukams skirtame žurnale Zīlīte (Zylutė): anksčiausiai išspausdinti kūriniai – „Baltoji pasaka“, „Geltonoji pasaka“ ir „Rudoji pasaka“ (1970, Nr. 5). Žurnale pasakas iliustravo dailininkė Aija Zylė (Aija Zīle). Įdomu, jog ji buvo ir pirmojo Spalvotųjų pasakų leidimo Latvijoje iliustratorė, o knygai sukurtos iliustracijos ne kartoja žurnale išspausdintus piešinius, bet juos pratęsia.

Atskiro tyrimo reikėtų norint įvertinti alegorinių, daugiaprasmių pasakų, tokių kaip „Žydroji pasaka“, „Juodoji pasaka“ ar „Kreivoji pasaka“ ir kt., vaidmenį to meto lenininiu turiniu persunkto vaikų žurnalo tekstų kontekste. Pavyzdžiui, 1972 m. žurnalo Zīlīte vasario mėnesio numeryje, skirtame Sovietų Rusijos pristatymui, publikuotoje „Žydrojoje pasakoje“ viso pasaulio žirgai išsirenka Žydrąjį Vilties Žirgą ir jam prisako: „Tu esi svajonių žirgas (…). Tu gali ėsti viską ir gerti viską, kaip mes, kiti žirgai. Bet jei tu ėsi, ką ėda visi, tu prarasi žydrą spalvą ir žūsi. Tu – svajonių žirgas ir privalai ėsti neužmirštuoles.“¹³ „Juodojoje pasakoje“, kuri žurnale buvo išspausdinta 1971 m. spalį, pasitelkus paradoksą ir kaitaliojant prasminius kodus tamsą mylinčių velnių pavyzdžiu kuriamas tik vieną spalvą matančios, viena kryptimi gyvenančios visuomenės šaržas: „Velnias žiūri televizorių, juodą televizorių, kur nieko nematyti: gal jis ką nors mato, o gal ir nieko nemato – bet žiūri“, o jei kas iš velnių „skaito kokią negerą knygą (negeros knygos jiems atrodo pačios geriausios), tai kitas išvagia visas knygos raides ir jas suryja, kad kiti neturėtų ką skaityti“¹⁴.

Be Spalvotųjų pasakų, Zieduonis išleido dar dvi pasakų knygas – literatūrinę pasaką Meškiukų pasaka (Lāču pasaka, 1976) ir rinkinį Pokštai ir pasakos (Blēņas un pasakas, 1980, 2015). Pirmosios trys knygos vėliau buvo perleistos rinkiniuose Visokios pasakos (Visādas pasakas, 1983, 2005), Pasakos (Pasakas, 2007). Atskira knyga buvo išleista Pasaka apie Kasą (Pasaka par Bizi,1997). Naujausias leidinys – fondo „Viegli“ išleista knyga Meškiuko Andrejaus pasaka (Lāča Andreja pasaka, 2022), susiejanti dvi rašytojo pasakas – „Meškiukų pasaką“ ir „Pasaką apie Kringelį ir Riestainytę“ („Pasaka par Kliņģeri un Baranku“), kurias šiuolaikiniam skaitytojui pristato naratorius – Imanto Zieduonio muziejaus eksponatas – žaislinis meškiukas Andrejus Upytis (Andrejs Upīts). Žinomo latvių rašytojo vardą jam suteikė pats poetas.

Fantaziją ir mąstymą žadinančius rašytojo kūrinius vaikams netrukus ėmėsi ekranizuoti Latvijos animacijos studija („Žalioji pasaka“ („Zaļā pasaka“, 1977), „Šuo Funas ir Vėjas“ („Suns Funs un Vējš“, 1978, rež. Ruozė Stiebra (Roze Stiebra), teatrai ėmė kurti spektaklius.

Iki šiol latvių vaikų literatūros tyrinėtojai ir populiarintojai stebisi, kodėl poetas taip mažai sukūrė eilėraščių vaikams. Aiškaus atsakymo nėra davęs ir pats rašytojas – nėra išleista nė viena eilėraščių knyga, o periodikoje išsibarstę pavieniai kūrinėliai (eilėraščių ciklai „Mažylių mankšta“ („Ķiparu treniņi“, 1981), „Saulytė“ („Saulīte“, 1983) ir kt.) poeto valia nebuvo perspausdinti ir rinktiniuose raštuose¹⁵. Viename interviu Zieduonis yra sakęs: „Esu mokytas ir moksleivius mokęs, kad į eilėraščius nereikia žiūrėti pernelyg rimtai. Nes poezija yra visur… Gyvenime, aplinkoje, mumyse. Tai yra „savipoezija“. „Savipoezija“ yra vertingesnė už „svetimpoeziją.“¹⁶ Užsimenama, jog kai kuriuose poezijos rinkiniuose (pavyzdžiui, Drugelių ataka (Taureņu uzbrukums) yra vaikystės prisiminimų blykstelėjimų, tačiau juose pulsuoja egzistenciškai skausminga įtampa, kurią jaučia ir gali suprasti tik suaugusysis, žinantis, kas yra ilgesys, baimė, skausmas. Yra manančiųjų, jog apie jaunąjį adresatą Zieduonis galvojęs jau kurdamas epifanijas – ne viena jų prasideda kreipiniu „vaikeli“ („Vaikeli, nevalgyk, kai dainą dainuoja“¹⁷).

Pradėjęs kurti vaikams, rašytojas tapo aktyvus diskusijų apie vaikų literatūrą, jaunimo auklėjimą dalyvis, tad nenuostabu, jog 1980 m. Latvijos rašytojų sąjungoje įsteigus Vaikų literatūros sekciją jos pirmininku išrenkamas Zieduonis. Užėmęs šias pareigas rašytojas ėmė glaudžiai bendradarbiauti su pedagogais, mokslininkais, redakcijomis, televizija, jaunimu, gabiais vaikais, teigė, jog reikia nustoti žiūrėti į vaikų literatūrą kaip į nereikšmingą ir antrarūšę, reikia įsteigti Vaikų knygų centrą, kurti reguliarias TV laidas mažiesiems. Jis kritikavo tuometinių vadovėlių ir skaitinių netikslingumą, kėlė klausimą dėl naujo tipo pradžiamokslių, enciklopedijų, geografijos ir istorijos pažintinių knygų leidybos. Anot poeto, tai ne tik literatūros, bet ir visuomenės organizavimo klausimas: „Mažai nacijai, balansuojančiai ant asimiliacijos ribos, reikėjo išsilaikyti, gyvuoti, o tai buvo galima pasiekti tik palaikant vis mažėjančios jaunosios kartos išmintį, dvasią ir intelektą.“¹⁸

Zieduonio iniciatyva Rašytojų sąjungos bibliotekoje buvo įkurtas nuolatinis latvių vaikų knygų fondas ir iliustracijų diapozityvų rinkinys, Rygoje įkurtas Vaikų estetinio ugdymo centras, Latvijos universitete – Etninės kultūros centras, rengiamos kūrybinės stovyklos. Poetas ragino, kad Latvijos aukštosiose mokyklose būtų ugdomi vaikų literatūros kritikai, studentai rašytų vaikų literatūros tiriamuosius darbus. Sovietmečiu tai sunkiai sekėsi, tad rašytojas ir pats ėmėsi leisti vaikams pažintines knygas, pristatančias gamtos ir visuomenės funkcionavimo principus, sistemas ir sistemiškumą (Kas yra kolūkis? (Kas tas ir kolhozs?, 1983), Pradžiamokslis (Sākamgrāmata, 1985), Aš, žmogus, pasaulis (Es, cilvēks, pasaule, 1993). Anot Zieduonio, „[k]nygų vaikams turinys (…) turi būti labiau pažintinis, analitiškesnis, intelektualesnis; reikia išplėsti žanrinę įvairovę; mokyti vaikus sisteminio mąstymo, vystyti sąsajų kūrimo gebėjimus, kurti asmenybės visumą, mokyklose ugdyti individualybes“¹⁹. Rūpindamasis, kad vaikai neprarastų ryšio su tradicija, pamatinėmis latvių kultūros vertybėmis, poetas sudarė liaudies dainų rinktines atskirai berniukams ir mergaitėms (Ką turi žinoti mergaitės (Kas jāzina meitenēm, 1981), Bernužėlis augau (Puisīts augu, 1984). Minėtos pažintinės knygos pelnė ne tik Latvijos, Sovietų Sąjungos, bet ir užsienio šalių apdovanojimų.

Kai kurie Zieduonio kūrinių aspektai dabartiniam skaitytojui, o ypač vaikui, yra kiek sunkiau suvokiami dėl pasikeitusio istorinio ir socialinio konteksto – pavyzdžiui, pažintinė knyga vaikams Kas yra kolūkis? savo laiku inovatyviai pasakojo apie tai, kaip veikia viena svarbiausių šalies ūkio sričių, tačiau dabar šis kūrinys beturi tik istorinę vertę. Tai, jog rašytojas mokėjęs laviruoti tarp oficialiosios valdžios standartų ir rezistencinės kūrėjo saviraiškos laisvės, savo prisiminimuose užsimena Zieduonio bendražygiai – jis net buvo lyginamas su driežu, kuris geba pasprukti nuo gaudytojo, palikdamas jo rankoje tik uodegą. Į tai poetas atsakęs klausimu, o kam „iš viso reikia driežus gaudyti? Jis tenorįs gyventi savo didelėje akmenų krūvoje ir netrokšta dalytis su gaudytoju medžiojimo džiaugsmu“²⁰. Zieduonis išlaikė korektiškai formalius santykius su tuometine valdžia, nes leidžiantis į neesminius kompromisus tuomet buvo įmanoma išsaugoti ir įveiklinti tai, kas svarbiausia. Pavyzdžiui, Pradžiamokslyje ideologinė duoklė atiduodama tik knygos pabaigoje, o visas turinys remiasi liaudies dainų estetika, individualiu, poetiniu požiūriu į kalbą ir jos galimybes, pasitikėjimu skaitytojo fantazija.

1988 m. kartu su bendraminčiais įkūręs Latvijos kultūros fondą, Zieduonis nepamiršo veiklos, susijusios su vaikų kultūra, pavyzdžiui, tais pačiais metais Rygoje jis inicijavo Visų lėlių šventę, sujungusią ir teatrą, ir kiną, ir bibliotekas, ir menininkus, ir rašytojus, ir, žinoma, kuriančius vaikus. Šventės atidaryme kreipdamasis į vaikus, poetas klausė: „Ar jūs mokote savo lėles latvių kalbos, užsienio kalbų ir naujų žodžių?“, linkėjo, kad visos lėlės būtų gražios, madingos, o svarbiausia, jog nebūtų visos vienodos²¹. Įvairovės, savitumo puoselėjimas, anot Zieduonio, yra vienas svarbiausių jaunosios kartos uždavinių. Šią mintį poetas kartojo ir savo eilėraščiuose suaugusiesiems („Aš esu aš pats“ („Es esmu es pats“), ir publicistiniuose tekstuose, pavyzdžiui, vaikų žurnale Zīlīte išspausdintoje knygos Latvija ištraukoje rašytojas pabrėžia: „Nevalia gyvenime sumažinti variacijų skaičių. Nevalia sumažinti galimybių savyje, savo pačių charakteryje.“²²

Imanto Zieduonio pasakų spalvos

Pasak rašytojo kūrybos vaikams tyrinėtojos Jolantos Mackovos, jau pirmoji Zieduonio pasakų knyga netiesiogiai ir subtiliai pasipriešino sovietinio auklėjimo sistemos ideologiniam ir psichologiniam spaudimui, ribojančiam vaiko asmenybės vystymąsi. Zieduonio knygos žadino laisvę ir kūrybinę saviraišką, liudijo būtinybę ir galimybę mąstyti kitaip. Tai pasakos laisvam, pasaulį savarankiškai vertinančiam žmogui²³, tačiau to meto kontekste ne visų kritikų jos buvo priimtos kaip teigiamas pavyzdys.

Anot tyrinėtojų, Zieduonio inicijuotose diskusijose išreikštos mintys, jog pasakos yra skirtos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, akivaizdžiai įkūnytos jo paties kūryboje – kiekviena pasaka savo problematika artima epifanijų gelmei. Jose pasireiškia du tarpusavyje susiję interpretacijos lygmenys, kurie iš esmės lemia minties eigą ir net temą²⁴.

Spalvotosios pasakos kviečia į pasaulį žiūrėti plačiomis akimis, stebėti ir pastebėti. Kiekvienos pasakos tematiką ar problematiką lemia pasirinkta spalva – balta, geltona, juoda, raudona, ruda, žalia, mėlyna, violetinė, pilka. Rinkinys baigiamas pasaulio įvairovę apibendrinančia „Margąja pasaka“, o nacionalinės savasties esenciją ir jai kylančias grėsmes išryškina „Gintarinė pasaka“. Spalvų paletė leidžia kurti asociacijas ir su metų laikais, ir su žmogaus gyvenimo ciklu, ir su emocijomis. „Geltonojoje pasakoje“ skaitytojas pasineria į pavasario, vaikystės, šviesos, džiaugsmo, pilnatvės būseną. „Baltoji pasaka“ ir „Juodoji pasaka“ artimos savo simetrine semantika – abi jos teigia, jog kai turi vaizduotę, matyti gali ten, kur nieko nesimato, pavyzdžiui, baltame lape, kuriame parašyta baltu rašalu, arba juodoje tamsoje, kai nebijai aplink „rankomis grabinėtis“. „Baltojoje pasakoje“ nujaučiama ir latvio laimės kulminacinės būsenos – baltos dienos – simbolika, interpretuojamas pasaulio kūrimo mitas, kurį vaikai raginami pakartoti: pagauti pasakotojo paleistą baltą ančiuką, sušildyti jį ir sulaukti jo padedamo auksinio kiaušinio. Pasakoje galima įžiūrėti ir tam laikui aktualų pamokymą, kaip pasislėpti, kad tavęs net mama nepastebėtų („baltos voverytės sušoko ant baltų medžio šakų, ir voverė nebesuranda jų“²⁵). „Margojoje pasakoje“ pamokoma, jog spalvų ir gyvenimo įvairovę geriausiai prisimena ir pažįsta senelės – vaikas skaitytojas yra raginamas išgirsti jų prisiminimus. Zieduonis ne tik poezijoje, bet ir pasakose talentingai gebėjo sukurti tarpusavyje komunikuojančių tekstų ciklus. „Margojoje pasakoje“ individualistas Margis atsisako protagonistui Zieduoniui suminkyti visas spalvas į vieną pilką, nes jo misija yra iš pilko padaryti margą. „Pilkojoje pasakoje“ Pilkis demonstruoja savo toleranciją ir gebėjimą atskleisti kitus, kitas spalvas, skatina pasižiūrėti įdėmiau ir pilkoje spalvoje pamatyti daugiau, „išstumti iš savęs vaivorykštę“. „Violetinėje pasakoje“, ko gero, pirmą kartą latvių vaikų literatūroje iškeliama socialinė „žmogaus su degtine galvoje“ problema, „Žaliojoje pasakoje“ paliečiama tuo metu labai aktuali miestų industrializacijos, užterštumo, žmogaus atsitolinimo nuo gamtos tema. Veiksmas pasakose vyksta čia pat, pažįstamoje aplinkoje – kieme, pievoje, namuose, upės ar ežero pakrantėje, Rygoje. Zieduonio pasakoms, kaip ir epifanijoms, būdinga aktyvi naratoriaus komunikacija su skaitytoju: skaitytojams užduodami klausimai, jie pamokomi. Anot latvių vaikų rašytojo Janio Baltvilko (Jānis Baltvilks), daugelis Zieduonio pasakų neturi siužeto – jų neįmanoma papasakoti, kaip neįmanoma atpasakoti poezijos²⁶.

Klasikinei literatūrinei pasakai artimiausia Meškiukų pasaka, tačiau ir joje pagrindinį vaidmenį vaidina autorius, duodamas savo personažams vardus ir tuo nulemdamas jų charakterį. Uogų meškiukas labai mėgsta uogas – jis mamos mylimiausias, nes niekur nebėgioja, yra pats paklusniausias. Musių meškiukas yra aistringas musių žinovas ir medžiotojas, Medaus meškiukas taip mėgsta saldumynus ir saldainius, kad suvalgo net Dacytės kolekcionuojamus saldainių popieriukus, ant kurių aiškiai parašyta – „Saldainiai“. Meškiukų gyvenimas susikomplikuoja, kai miršta jų mama, o šioje situacijoje rašytojas turi progą papasakoti vaikams apie sudėtingesnes gyvenimo situacijas, būtinybę būti savarankiškiems, rasti savo kelią. Be pasakiškos plotmės, kūrinyje pateikiama ir gamtamokslinių žinių apie lokių ir žmonių gyvensenos skirtumus, apie tikrus ir dirbtinius daiktus, apie racionalų protą, empatiją, mokymąsi iš klaidų ir augimą.

Yra Meškiukų pasakoje užuominų į tuometines Latvijos realijas – pavyzdžiui, Uogų meškiukas parke padeda pastatyti akmeninio meškiuko skulptūrą ir taip ją įsimyli, jog nori parsinešti namo. Tik susipažinusieji su latvių literatūra ir kalba supras, jog turimas omenyje sovietmečiu itin kotiruojamas rašytojas Vilis Lacis (la. lācis ‘lokys’). Pasakoje esama ir autobiografinių detalių – gyvenimo apdaužytą Medaus meškiuką priglaudžia meškiukų kolekcionuotoja Aukis – taip Zieduonis vadindavo savo antrąją žmoną, aktorę Ausmą Kantanę (Ausma Kantāne). Ir kaip nesugretinsi Medaus meškiuko su pačiu Imantu ir jo maištingąja prigimtimi – tuo metu, kai kiti meškiukai jį kritikuoja dėl saldumo ir gąsdina, jog kada nors jį pagaus cukraus žnypliukės ir sudraskys į gabalus, vadina letenlaižiu savimyla, jis ir toliau čiulpia savo leteną „gudriai“ paaiškindamas, jog taip rodo savo pilvui špygą.

Knygą Pokštai ir pasakos sudaro dvylika pasakų, jose ryški veikėjų atributika, būdingas netradicinis, netikėtas sugretinimas, hiperbolės, asimetrija. Iš pirmo žvilgsnio pasakų siužetai nesudėtingi, vaikui lengvai suvokiami, tačiau kiek kitomis reikšmėmis jie atsiveria suaugusiųjų patirčiai ir jų gebėjimui skaityti simbolines prasmes (pavyzdžiui, pasakoje „Ant pasaka“ („Uz pasaka“) Antsnukis ieško snukio, kurį galėtų pažaboti; „Pasakoje apie Sagą“ („Pasaka par Pogu“) Saga bėga nuo Adatos ir Siūlo, nes nenori būti prisiūta). Zieduonio kūrybos tyrinėtojai yra atkreipę dėmesį, jog jo kūrybai būdingas ornamentiškumas, pasireiškiantis tiek ritminiais pasikartojimais, tiek minties intensyvumo augimu, tiek pasirenkamų įvaizdžių ar veikėjų formomis²⁷. Aptariamame pasakų rinkinyje kūrinio turinį ar kompoziciją taip pat dažnai nulemia forma („Kreivoji pasaka“ („Škībā pasaka“), „Bėgimo pasaka“ („Skrejpasaka“) – tai suteikia knygai žaismingumo. „Pokštų“ nuotaika kuriama įtraukiant netikėtus skirtingų sferų veikėjus (Antsnukis, Antpirštis, Saga, Adata, Kasa, Plaukų segtukas, Dulkė, Lankstinukas, Batas, Fėja, Perdegęs elektros saugiklis, įvairios gėlės, Karvė, net ir pati Pasaka – darbščioji, bailioji, kreivoji, ir kt.), jiems būdingas savybes pritaikant žmogiškiesiems santykiams. Visose pasakose keliamas klausimas „kodėl?“, tačiau atsakymas tiesiogiai nepateikiamas. Anot Zieduonio kūrybos tyrinėtojos Mackovos, tai knyga, kurioje vaikas galbūt pirmą kartą susiduria su tokiu svarbiu žodžiu kaip prasmė²⁸. Per pasakų veikėjų ieškojimus ar nuotykius pasaulis ir jo reiškiniai parodomi iš įvairių pusių. Per prieštaravimus ir išbandymus suvokiama, jog tvarka geriau nei netvarka (Saga supranta, kad jos gyvenimas prasmingesnis, kai ji yra prisiūta, Antpirštis supranta, kad dėl jo laisvės ir neatsakomybės sutrinka kitų bendros sistemos dalių gyvenimas – Marytė susibado pirštus), jog vidinė laisvė pasiekiama ne bėgant nuo pareigos ir darbo, o surandant savo vietą, būnant naudingam, priklausant kam nors. Bailioji pasaka, susitikusi su Drąsiąja pasaka, supranta, kad niekada nebus viena, nes ji priklauso visam pasauliui. Net mažiausia smulkmena, mažmožis yra svarbus, jei atlieka savo funkciją, įsilieja į harmonijos kūrimą ir tarpusavio ryšiais susijusią sistemą.

Savo vertės suvokimas ir atsinaujinimo idėja bene ryškiausiai išreikšta „Pasakoje apie Kasą“ – ne veltui ši pasaka 1997 m. buvo išleista atskira knyga su puikiomis dailininkės Kristynės Jurjanės Kluotinios (Kristīne Jurjāne Klotiņa) iliustracijomis. Personifikuotą plaukų Kasą (visa tai, kuo laikui bėgant apauga žmogus) kankina menkavertiškumo jausmas, problemą užaštrina ir aplinkinių kritika, mat ji nesišukuoja taip dažnai kaip kitos Šukuosenos, ignoruoja Žirkles, atsisako pintis su Kaspinu. Nepriima jos nei savi, nei svetimi – Veidrodis jos nebenori įsileisti į vakarėlį, teigdamas, kad ji esanti labai pavojinga, su ja neranda bendros kalbos ir Džinsai (užuomina į Vakarus, įtampą tarp sovietų Latvijoje likusių ir išeivijos latvių). Kasai nieko kito nebelieka, tik priimti drastišką sprendimą – nukirpti nuo savęs galvą. Rašytojas nesustoja ties šiuo sprendimu ir kviečia skaitytoją į diskusiją: kas geriau – ar atsiauginti naujus plaukus, ar įsisąmoninti ir išlaikyti savo savitumą su visomis patirtimis. Atsakymą į šį klausimą sau poetas buvo suformulavęs dar prieš dvidešimt metų: „Visos mano patirties linijos susikerta manyje.“²⁹ Pasakos pabaigoje Dailės teatro stalčiuje su nukirptąja kasa gulintys Perukai negali patikėti, jog ji yra tikra, natūrali, ir kaip galėjo tokia gera, graži ir tikra Kasa pati pasirašyti sau mirties nuosprendį.

Knygoje Pokštai ir pasakos ypač daug žaidžiama analitinėmis kalbos, žodžių struktūromis, kurias sunku perteikti kitomis kalbomis. Pavyzdžiui, minėtoje „Bailiojoje pasakoje“ rašytojas sukuria daugybę junginių su prieveiksmiu tepatās (liet. šnek. ‘čia pat’): tutepatās (‘tu [esi] čia pat’), estepatās (‘aš [esu] čia pat’), visurtepatās (‘visur [esame] čia pat’), itinvisstepatās (‘visutėliausiai viskas čia pat’). Pasikartojantys žodžių dėmenys ritmizuoja visą tekstą, kviečia žaisti, eksperimentuoti. Žodžiu Tutepatās (1992) pavadinta ir suaugusiesiems skirta knyga apie ąžuolų išsaugojimo akciją – tai liudija visus rašytojo gyvenimo žanrus susiejantį ritmą.

Imantas Zieduonis ir Lietuva

Įdomu, jog Lietuvos skaitytojų susitikimas su Zieduoniu prasidėjo būtent nuo eilėraščio vaikams – 1964 m. žurnale Genys išspausdintas eilėraštis „Žvejo batai“³⁰, kuriame pasakojama apie berniuką, bandantį su tėčio guminiais batais įbristi į jūrą. Batai dideli kaip laivai, ir vaikui niekaip nepavyksta įveikti vandens pasipriešinimo, nes berniukui dar trūksta „tikro vyro svorio“. Eilėraštį išvertė Vytautas Bložė, su kuriuo poetas susipažino gydydamasis Druskininkų sanatorijoje. Draugystę su Blože Zieduonis labai vertinęs, apibūdinęs kolegą kaip besiveržiantį ugnikalnį, neperkalbamą demokratiško meno gynėją³¹. Septintajame dešimtmetyje užsimezgė poeto draugystė ir su kitais kolegomis iš Lietuvos (Algimantu Baltakiu, Justinu Marcinkevičiumi, Alfonsu Maldoniu ir kt.) – apie susitikimus su jais liudija eilėraščiai-dedikacijos. Zieduonis bandė versti bičiulių eilėraščius ir pats buvo verčiamas, kviečiamas į „Poezijos pavasarius“³². Nedidelę poeto eilėraščių vertimų rinktinę Skrajūnas akmuo (vertėjas Alfonsas Maldonis) leidykla „Vaga“ išleido 1983 m. Zieduonio tekstų (eilėraščių, epifanijų) vertimų kartkartėmis pasirodydavo Lietuvos kultūrinėje periodikoje, literatūriniuose žurnaluose. O 2021 m. aktyvus latvių literatūros vertėjas ir Zieduonio talento gerbėjas Arvydas Valionis ir leidykla „Hieronymus“ skaitytojus pakvietė pasinerti į vientisą poeto Epifanijų gelmę – vienoje knygoje išleisti visi trys rinkiniai.

Iš paties Zieduonio atliktų lietuvių poezijos vertimų paminėtini 1982 m. vaikų žurnale Zīlīte išspausdinti keli Leonardo Gutausko eilėraščiai iš knygos Dangaus kalvis Perkūnas (1980)³³. Stebina poeto pagarba lietuvių kalbai – stengdamasis perteikti lietuviškų žodžių skambesį Zieduonis panaudoja rečiau vartojamų latvių kalbos žodžių formas (kalvis vietoj kalējs, vanaģelis vietoj vanadziņš, ganelītis vietoj ganiņš, ezerelis vietoje ezeriņš).

Versti latvių poeziją nelengva, dar sunkiau, kai kūryboje svarbią vietą užima žaidimas žodžių skambesiu ir reikšmėmis. Anot į anglų kalbą Spalvotąsias pasakas vertusios latvių vertėjos Ievos Lešinskos, neįmanoma kitame kontekste brendusiam skaitytojui perteikti visų reikšmių niuansų, dviprasmybių, todėl dažnai į kitas kalbas išverstos pasakos yra „vaikiškesnės“ – tekstas pateikiamas tiesioginės reikšmės lygmeniu. „70-uosius metus ir tai, kaip mes tada skaitėme I. Zieduonį, dabar nebeįmanoma pertransliuoti. Dabar knygoje kurmis yra tiesiog kurmis. Ir jis nėra joks kitas reiškinys, kaip mums galėjo atrodyti. (…) Pavyzdžiui, kokiu būdu reikia perteikti tai, ką latvis supranta kaip „baltumą“? Neįmanoma! (…) Neįmanoma perteikti viso mūsų likimo“³⁴.

Gal dėl šio neišverčiamumo lietuvių skaitytoją iki šiol pasiekė ne visų pasakų vertimai, o tik Spalvotosios pasakos ir Meškiukų pasaka³⁵. Pirmieji Spalvotųjų pasakų vertimai pasirodė vaikų žurnale Genys – devintajame dešimtmetyje išspausdintos „Geltonoji pasaka“ ir „Baltoji pasaka“, panašiu metu suaugusiųjų spaudoje pasirodė ir dar keli pasakų vertimai³⁶. Visa knyga išleista tik 2006 m., pasakas išvertė Arvydas Valionis (knygoje pažymėta, jog pasakos išverstos 1997 m.). Įdomu, jog vienintelė pasaka, išversta iš antrojo Zieduonio pasakų rinkinio, buvo išspausdinta humoristiniame sovietmečio žurnale Šluota³⁷. Spalvomis, sąmoju ir netikėtomis asociacijomis žėrinčios pasakos iš karto rado ir teberanda savo skaitytoją. Kartais jas surasti padeda talentingi ir kaimyninei literatūrai neabejingi mokytojai – 2013 m. tuomet dar veikęs ir ne vieną nominaciją respublikoje pelnęs Kauno rajono Garliavos Jonučių progimnazijos lėlių teatras, vadovaujamas latviškų šaknų turinčios mokytojos ekspertės Zilvijos Sylienės, pastatė spektaklį pagal Zieduonio „Pasaką apie Sagą“. Spektaklis rodytas festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“ metu, o išgirstas ar primintas Zieduonio vardas įkvėpė jo kūryba pasidomėti ir kitus – 2014 m. poezijos spektaklį „Liūdesys yra laisvas“ pagal Zieduonio ir Algimanto Mikutos eiles sukūrė Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studija „Savi“ (vadovė Laimutė Pocevičienė).

Norisi tikėti, kad šį kvietimą jubiliejiniais Imanto Zieduonio metais išgirs ir latvių kalbos vertėjai bei kultūros populiarintojai ir surizikuos atskleisti lietuvių skaitytojui dar daugiau šio nepakartojamo kūrėjo spalvų. Ne veltui 2023-iuosius Lietuvos vertėjų asociacija paskelbė Latvių literatūros metais.

­­­­­­­­­­­­­­­­­­­_____________________________________

¹ La. ziedonis ‘pavasaris’ (poet.).

² Imanto Zieduonio muziejus išleido prisiminimų knygą Juokingasis? Kiekvienam savas Zieduonis (Amizantais? Katram savs Ziedonis, 2023). Sukurta keliaujanti paroda „Aš ir vėl neatsisveikinu“ („Es atkal neatvados“), perleistas I. Zieduonio vadovėlis Pradžiamokslis (Sākamgrāmata, 1985, 2023), išleista proginė 5 eurų moneta „Žvaigždžių dulkės“ („Zvaigžņu putekļi“, dail. Ligita Franckeviča, 2022), sukurtas kultūrinio turizmo maršrutas „Pagauk Zieduonį“ („Noķer Ziedoni“), netoli nuo poeto gimtosios vietos esančiai Jūrmalos Kemerių bibliotekai suteiktas I. Zieduonio vardas, organizuojami įvairūs skaitymai ir kt.

³ „Imantam Ziedonim – 90!“, 2023-04-30, interneto prieiga: https://fondsviegli.lv/lv/notikumi/imantam-ziedonim-90-71 (žiūrėta 2023-05-14).

⁴ Imantas Zieduonis, Vis tiek. Knyga apie Madlieną, vertė Evaldas Matviekas, Vilnius: Mintis, 1989, p. 12.

⁵ Ten pat, p. 69.

⁶ Imants Ziedonis, Kurzemīte, Rīga: Liesma, 1984, p. 25.

⁷ Eil. „Tu savo šuniui užčiaupk nasrus“, in Imantas Zieduonis, Skrajūnas akmuo, vertė Alfonsas Maldonis, Vilnius: Vaga, 1983, p. 11.

⁸ Eil. „Kukainīt“ [‘Vabalyti’ – Kristinos Vaisvalavičienės pažodinis vertimas iš latvių kalbos], in Imants Ziedonis, Re, kā, Rīga: Liesma, 1981, p. 5.

⁹ Imants Ziedonis, Tutepatās, Rīga: Preses nams, 1992.

¹⁰ Imants Ziedonis, „Esejas. Publicistika“, in Imants Ziedonis, Raksti 12 sējumos, 10. sēj., Rīga: Nordik, 1999, p. 202.

¹¹ Jolanta Mackova, „Mans darbs ir dārzos, kuri aizaug ciet“, in Imants Ziedonis, Raksti 12 sējumos, 8. sēj., Rīga: Nordik, 1997, p. 329.

¹² Valdemārs Ancītis, „Mūsu bērnu literatūra un tās kritika“, Karogs, 1972, Nr. 4, p. 128–138.

¹³ Imantas Zieduonis, Spalvotosios pasakos, vertė Arvydas Valionis, 2006, p. 18–19.

¹⁴ Ten pat, p. 22–23.

¹⁵ Imants Ziedonis, Raksti 12 sējumos, 8. sējums, Rīga: Nordik, 1997.

¹⁶ Ina Eglīte, „Imants Ziedonis – tikai Andrim Jakubānam un Ērikam Hānbergam“, Neatkarīgā Cīņa, 1993, Nr. 82, p. 2.

¹⁷ Imantas Zieduonis, „Epifanijos“, vertė Arvydas Valionis, Varpai, 2006, p. 154.

¹⁸ Imants Ziedonis, „Pasakas rakstīt ir daudz, daudz vieglāk“, Raksti 12 sējumos, 8. sējums, Rīga: Nordik, 1997, p. 10.

¹⁹ Ten pat, p. 11.

²⁰ Imants Ziedonis, Raksti 12 sējumos, 1. sējums, Rīga: Nordik, 1995, p. 11.

²¹ Valda Ģēģere, Atis Ieviņš, „Visu leļļu diena“, Zīlīte, 1988, Nr. 3, p. 2.

²² Imants Ziedonis, „Latvija“, fragments no tā paša nosaukuma grāmatas, Zīlīte, 1988, Nr. 7, p. 2–3.

²³ Jolanta Mackova, „Mans darbs ir dārzos, kuri aizaug ciet“, in Imants Ziedonis, Raksti 12 sējumos, 8. sējums, Rīga: Nordik, 1997, p. 332.

²⁴ Iveta Fedoroviča, „Caur asociācijām uz labestību“, Karogs, 1981 08 01, Nr. 8, p. 168.

²⁵ Čia ir toliau pateikiamos citatos iš Arvydo Valionio Spalvotųjų pasakų vertimo.

²⁶ Jānis Baltvilks, „Piezīmes par Imantu Ziedoni un bērnu literatūru“, in Imants Ziedonis, Raksti 12 sējumos, 8. sējums, Rīga: Nordik, 1997, p. 343.

²⁷ SandraRatniece, „Imanta Ziedoņa teksta ornamentalizācija“, in Imants Ziedonis, Piederības meklējumi, brīvības treniņš: starptautiska zinātniskā konference: tēzes, Rīga: Latvijas Universitāte, 2013, p. 85–101.

²⁸ Jolanta Mackova, „Mans darbs ir dārzos, kuri aizaug ciet“, in Imants Ziedonis, Raksti 12 sējumos, 8. sējums, Rīga: Nordik, 1997, p. 334.

²⁹ Imants Ziedonis, „Visas manas pieredzes līnijas krustojas manī pašā“, in Garainis, kas veicina vārīšanos, Rīga: Liesma, 1976, p. 70–79.

³⁰ Imantas Zieduonis, „Žvejo batai“, vertė Vytautas P. Bložė, Genys, 1964, Nr. 6, p. 9. Orig. „Jūras zābakos“, eilėraštis galimai pamatytas latvių vaikų žurnale Zīlīte, 1962, Nr. 3, p. 5.

³¹ Imants Ziedonis, „Ieskrējusies doma“: [1979 g. raksts par V. Bloži], in Raksti 12 sējumos, 12. sējums, Rīga: Nordik, 2002, p. 202.

³² Pirmosios eilėraščių vertimų publikacijos knygoje Poezijos pavasaris, vertė Alfonsas Maldonis, Vilnius: Vaga, 1979, p. 81–83.

³³ Leonards Gutausks, „Debesu kalvis Pērkons“, „Zaķu karalis“, „Grāmata“, „Mēnesis – gans“, „Pūces labīgums“, „Rožu lapa – grāmatiņa“, Atdzej. Imants Ziedonis, Zīlīte, 1982, Nr. 8, p. 6.–7. Tai, beje, kone vieninteliai Leonardo Gutausko tekstai latvių kalba.

³⁴ Undīne Adamaite, „Intervija ar tulkotāju Ievu Lešinsku. Tagad kurmis ir vienkārši kurmis“, 2017-10-15, interneto prieiga: https://www.diena.lv/raksts/kd/intervijas/intervija-ar-tulkotajuievu-lesinsku.-tagad-kurmis-ir-vienkarsi-kurmis-14182724 (žiūrėta 2023-05-14).

³⁵ Imantas Zieduonis, Meškiukų pasaka, vertė Visvaldas Bronušas, iliustratorė Aija Zylė, Vilnius: Vaga, 1984; Imants Ziedonis, Spalvotosios pasakos, vertė Arvydas Valionis, iliustratorė Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006.

³⁶ Imantas Zieduonis, „Geltona pasaka“, vertė Palmira Čebelienė, Genys, 1981, Nr. 8, p. 13; „Baltoji pasaka“, vertė Irena Tamulynaitė, Genys, 1986, Nr. 12, p. 13; „Violetinė pasaka“, vertė Alvydas Butkus, Švyturys, 1983, Nr. 19, p. 16–17; „Žalioji pasaka“, vertė Rita Radavičiūtė, ten pat; „Žydroji pasaka“, vertė Irena Tamulynaitė, Kauno tiesa, 1984, geg. 20.

³⁷ Imantas Zieduonis, „Pasaka apie Kringelį ir Riestainytę“, vertė Juozas Bulota, Šluota, 1981, Nr. 9, p. 13.

Žurnalas „Rubiniatis“, 2023 Nr. 3 (107)