Pasakojimų paslaptys
Kemsyno paslaptys¹ yra pirmoji Jurgitos Pelėdaitės knyga. Kad ji sukurta gerai žodį valdančio autoriaus, pastebėjo septintojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso komisija ir skyrė antrąją premiją. Deja, Astos Plechavičiūtės parašytoje 2021 m. pasakinės prozos apžvalgoje (Rubinaitis, 2022, Nr. 1 (101) apie šitą knygą nebuvo nė vieno palankaus sakinio. Tad šia recenzija visų pirma norisi išryškinti Kemsyno paslapčių privalumus.
Prieš rašydama knygą Pelėdaitė, kaip pati yra prisipažinusi, kurį laiką atsidėjusi gilinosi į baltų mitologijos šaltinius ir tyrinėjimus. Pagrindinių knygoje veikiančių mitinių figūrų – keturių dievybių ir trijų dvasių – ryšys su baltiškaisiais prototipais iš esmės išsaugotas: funkcijos, lokalizacija ir lytis atitinka mitologinių šaltinių medžiagą. Tačiau veiksmas vyksta mūsų laikais ir tai suteikia laisvės rašytojos fantazijai mitinius veikėjus daugiau ar mažiau sušiuolaikinti ir parodyti jų konfliktą su tradicijos jiems primestu gyvenimo būdu ar, priešingai, su naujovėmis. Vis dėlto ne pažintis su mitologiniu palikimu yra svarbiausia šioje knygoje. Kemsyno paslaptyse rašytoja aktualizuoja seną kaip pati žmonija istorijų pasakojimo tradiciją, ir ši aktualizacija apima visus kūrinio lygmenis: kompozicinę sandarą, turinį, stilių, idėjines autorės nuostatas.
Knygai rašytoja pasirinko įrėmintų pasakojimų struktūrą, kuri jauniesiems skaitytojams galėtų būti pažįstama iš tokių klasikinių pasakų rinkinių kaip Tūkstantis ir viena naktis ar Wilhelmo Hauffo Pasakų almanachas. Kad būtų lengviau susigaudyti, įrėminimui priklausantis tekstas spausdinamas pasviruoju šriftu. Skiriasi ne tik įrėminimo ir pasakojimų grafinis pavidalas, bet ir problematika.
Knyga pradedama įvadiniu įrėminimo skyriumi, nukeliančiu skaitytoją į tamsaus miško supamą kemsyną, skurdų, niekieno nelankomą, kuriame nugaras viena kitai atsukusios nykias dienas leidžia tarpusavyje nebendraujančios būtybės: Žiburinė, Sprindžius, Javinė, Ežerinis, Gardaitis ir Purslius. Bet vieną pavakarę į kemsyną įsibrauna dešimtmetis berniukas Laimis ir kemsyniečius sutrikdo keistu elgesiu: puola prie belapio beržo, lyg bando jį išrauti, pakelti, papurtyti, nesėkmingai mėgina įlipti, po to verkdamas ima su beržu glėbesčiuotis, bučiuoti kamieną, kol išsekęs parkrinta kniūbsčias ir užmiega. Netrukus Laimio pasirodymas apverčia kemsyno būtybių gyvenimą. Įrėminimo puslapiuose rašytoja vaizduoja, kaip berniuko dėka kemsyniečiai suartėja ir susibičiuliauja. Labai nuosekliai, perteikiant psichologinę būtybių savijautą ir parodant beaugantį jų dėmesį ir jautrumą kitiems, atskleidžiama, kaip keičiasi santykiai. O pokyčius sąlygoja, Laimio siūlymu, tris vakarus atvirai pasakojamos gyvenimo istorijos. Iš pradžių į berniuko siūlymą kemsyniečiai žvelgia nepatikliai, sutinka tik dėl vienos priežasties – bent smagiai praleis laiką. Tačiau greit paaiškėja, kad istorijų pasakojimas ne tik pramoga, jis veikia kemsyniečius ir kitaip: leidžia susirinkusiesiems pažinti vieniems kitus, paskatina atskleisti gerumą ir galiausiai suvienija. Tad trečią vakarą, išklausę Laimio pasakojimo ir sužinoję, kad beržas, su kuriuo taip keistai elgėsi berniukas, yra užburtas jo tėtis, visi drauge stoja prieš ragainas ir jį išvaduoja.
Pereikime prie pasakojimų. Pagal susitarimą susirinkusieji atskleidžia paslaptis, kodėl atsidūrė kemsyne. Paaiškėja, kad, išskyrus Laimį, kemsyne visi turi atbūti bausmę. Būtybių prasikaltimai nevienodo masto, nulemti amžiaus, būdo, gyvenimo aplinkybių, o vienija juos siekis išpildyti kokį nors norą. Vienais atvejais tai gali būti tiesiog pramogos užgaida, kitais – egzistencinė svajonė. Liaudies pasakose netinkamai besielgiančio veikėjo laukia nesėkmė, pralaimėjimas, o didžiausių piktadarių – ir bausmė. Taip, parodant ryšį tarp tinkamų ar netinkamų poelgių ir iš jų išplaukiančių pasekmių, realizuojama didaktinė funkcija. Tam tikrą didaktinį kryptingumą galima įžvelgti ir kai kuriose Pelėdaitės knygos istorijose, bet iš esmės poelgių ir jų pasekmių traktuotė yra sudėtingesnė.
Vietoje nenustygstančios miško dvasios Žiburinės užduotis – klaidinti žmones, bet kaip nenuorama vaikas ji sumano paišdaigauti ir, neva ieškodama naujų iššūkių, ima klaidinti miško žvėrių jauniklius. Laimei, jaunikliai nepražūva ir pats klaidinimas trunka ne itin ilgai, nes Žiburinė, bandydama nuvilioti elniuką, praranda žiburėlį – neatskiriamą savo dalį. Po žvėrių teismo žiburėlį ji atgauna, o bausmė – pusmetis tremties kemsyne – yra proga įvertinti savo elgesį, ką ji ir padaro, pasakojimo gale pasižadėdama klaidinti tik žmones, ir tai ne visus, tik drąsiausius, gerai besiorientuojančius miške.
Ežerinio, dvasios, privalančios rūpintis jam priskirtu ežeru, prasikaltimą lėmė tuščiagarbystė: įsivaizduodamas, kad taps žvaigžde, jis savavališkai meta ežero valdytojo darbą ir su išdresiruotu karpiu vyksta į talentų šou. Bet noras susilaukti šlovės neišsipildo: per pasirodymą Ežerinis gėdingai apsijuokia. Nesėkmės nuliūdintas suvokia padaręs didžiulę klaidą, dėl minutinės šlovės likimo valiai palikęs savo ežerą ir žuvis, deja, parsiradęs susigrąžinti jo nebegali. Negana to, už bausmę pusmečiui išgenamas į kemsyną.
Visiškai kitokio pobūdžio yra milžino barzduko Sprindžiaus prasižengimas. Ne dėl lengvabūdiškos užgaidos, o nebepakeldamas varginančio gyvenimo jis panūsta pakeisti savąją tapatybę. Kol buvo tik barzdukas, mažiausia miško dvaselė, kamavosi dėl savo ūgio: nuolat rizikavo būti sumindžiotas ar kitaip nukentėti, o saugodamasis jautėsi menkas ir vienišas. Tad ryžosi kreiptis į laumę, kad ši išpildytų ilgai puoselėtą svajonę „virsti milžinu galiūnu, tapti svarbiu ir reikšmingu, susirasti draugų…“ (p. 33). Laumei atsisakius padėti, Sprindžius imasi burtų pats, bet jį ištinka nesėkmė: ištįsta rankos ir kojos, o galva lieka tokia, kokia buvo, be to, ji svaigsta, todėl Sprindžius vaikšto kibdamasis į šakas arba rėpliodamas keturpėsčias, o žvėrys ir paukščiai jį plūsta, kai užkliudo jų namus. Tad Sprindžiaus kančios pakeitus tapatybę yra didesnės už patirtas būnant mažiausia dvasele. Klausant milžino barzduko istorijos kyla užuojauta, jis atrodo esąs nelaimėlis, ir tremties bausmė jam, sakytum, perteklinė.
Panašiai kaip Sprindžiui, gailestis kyla ir į kemsyną ištremtai javų dievaitei Javinei – gražuolei, amžinai jaunai rugių globėjai. Kaip bet kokia jauna mergina ji ilgisi meilės. Kadangi jokio kito vyriškio nėra, savo jausmus nukreipia į palaukėje riogsančią žvirblių baidyklę, kuri, deivei Lazdonai padedant, vienai dienai virsta rugių diedu Ruginiu. Nors ir ne visai taip, kaip įsivaizdavo, Javinė tą dieną išgyvena svajonės išsipildymą: viską pasaulyje užmiršusi, laiminga iki sutemų šoka sutuoktuvių šokį su Ruginiu. Tačiau rytą Ruginis vėl virsta baidykle, o Javinė nubaudžiama už šokant ištryptą rugių lauką.
Per meilę kemsyne atsiduria ir žvejų dievaitis Gardaitis. Jo prasižengimas – eilėmis pašieptas apykvailis konkurentas dievas Bangpūtys. Tik Gardaičio meilė laiminga: undinė Bangė, dėl kurios varžytasi, pasirenka jį, todėl trijų mėnesių bausmė pelkėse atrodo vieni niekai.
Šulinio maumas Purslius baudžiamas už tai, kad, netekęs gimtųjų namų, užsimoja surasti ir nugalėti šulinių išnaikintoją. Nesusigaudydamas dabartiniame pasaulyje, Purslius įsivaizduoja įveikęs iš kaimo vandenį atėmusį smauglį, o iš tiesų – suniokoja vandentiekį.
Didaktinis kryptingumas, būdingas liaudies pasakoms, istorija po istorijos užleidžia vietą gilesniam ir jautresniam žvilgsniui į prasikaltimo ir bausmės santykį. Mąslesniam skaitytojui gali kilti bemaž filosofinis klausimas, kaip netinkamo elgesio ir bausmės principas, kurio veikmę patyrė visi istorijų veikėjai, yra susijęs su teisingumu. Knygoje principas visuotinis, absoliutus, jo laikomasi neatsižvelgiant į prasikaltimo priežastis ir kontekstą, nepaisant prasikaltusiojo išgyvenamo skausmo.
Nehumanišką šio principo taikymą patyrė ir Laimio tėtis. Dėl nelaimingo atsitiktinumo, kada, belopydamas per audrą prakiurusį stogą, nukrenta nuo jo ant šventojo medžio šeivamedžio ir jį nulaužia, tėtį dievas Puškaitis įkalina savo požemiuose, o vėliau ragainoms liepia paversti medžiu. Kad Puškaitis aklai laikosi prasikaltimo ir bausmės principo, žino ir Laimis: „(…) žinojau, kad Puškaičiui jokie paaiškinimai neįtiktų. Nulaužei šeivamedį – lauk bausmės“ (p. 112). Puškaitis niekam neleidžia abejoti jo teisingumu, nors iš tiesų yra savo valdžia besimėgaujantis despotas ir iš esmės nenuspėjamo elgesio. Tai geriausiai iliustruoja kūrinio pabaigos scena, kada paaiškėja, jog Puškaitis visus tris vakarus slapta klausėsi pasakojimų ir buvo taip sudomintas, kad galiausiai visus tremtinius atleido nuo bausmių.
Šalia spalvingų individualizuotų būtybių Laimio paveikslas atrodo kiek blankesnis. Berniukas pasižymi bruožais, būdingais liaudies pasakų herojams vyrams: jis ryžtingas, drąsus, sumanus. Savitumo Laimiui rašytoja bandė suteikti jo lūpomis žerdama teziškus argumentus, kaip pasidalytos paslaptys padeda tapti draugais, ir tie argumentai Javinės buvo įvertinti žodžiais: „Arba šitas vaikis turi daug košės galvoj, arba mūsų košė bebūnant šitoj skylėj sušvinko“ (p. 15). Tačiau suaugusiam skaitytojui teziška dešimtmečio išmintis gali pasirodyti kiek pritempta – taip yra tiesiai išsakomos tam tikros šios knygos idėjinės nuostatos. Bet skaitytojui vaikui teziškoji Laimio iškalba greičiausiai atrodys visiškai įtikinama – juk pasakose įprasta vaikus vaizduoti kuo nors pranašesnius už suaugusiuosius.
Kuo istorijos patrauklios? Visų pirma, nuotykiniu turiniu, supintu su pasakotojų išgyvenimais, ir humoristine tonacija. Beveik visi kemsyniečiai į savo praeitį žvelgia su autoironija. Dramatiškieji jų gyvenimo įvykiai dažnai drauge yra ir komiški. Antai Javinės išsvajotasis jaunikis Ruginis širsta, kad iš baidyklės tapo gyvu vyru, nes dėl šienligės be paliovos čiaudi. Sprindžiui tik iš trečio karto sodo žirklėmis pavyksta nukirpti knarkiančios laumės paukštišką kojos nagą, reikalingą jo burtams, o iš laumės namų jį, apimtą siaubo, išgena iš laikrodžio išlindęs šernas, kriuksėjimu pranešantis valandas. Talentų šou, į kurį atvyksta Ežerinis, yra šiuolaikinių konkursų parodija: renginio vedėja – nuo galvos iki uodegos išsitatuiravusi undinė, pirmieji pasirodę baliniai vėžliai surengia lėtojo ėjimo varžybas, añtrosios scenoje išsirikiuoja pagyvenusios undinės, kurios užkaukia lyg šimto švyturių sirenos, panašūs nenusisekę yra ir kiti numeriai. Šiuolaikiškas yra ir dievas Puškaitis, kurio šaržuotą portretą savo pasakojime nupiešia Laimis: „Nepanėšėjo į tokį Puškaitį, kokį mačiau tėčio pasakų knygelėse. Tiesa, barzdelę jis vis dėlto turėjo, bet šiuolaikišką: nedidukę ir įmantriai išskutinėtą, tačiau kiek apšepusią, matyt, senokai tvarkytą. Žili, pečius siekiantys jo plaukai irgi susivėlę, lyg būtų mėnesį nešukuoti. (…) Ir sėdėjo jis visai ne soste, o ant didžiulės paauksuotos pagalvės, parietęs po savimi kojas“ (p. 117). Šulinio maumas Purslius juokingas tuo, kad jo kova su vandentiekiu primena Don Kichoto grumtynes su vėjo malūnais.
Į akis krintanti Kemsyno paslapčių stiliaus savybė – teksto vizualumas, kuriamas tikslingai parinktomis konkrečiomis daiktiškomis detalėmis, taikliai apibūdinančiomis tiek veikėjus, tiek veiksmo aplinkybes. Imponuoja klasikinę lietuvių literatūrą primenantis žodingumas, stulbina autorės vartojamų vaizdingų veiksmažodžių ištekliai. Prie teksto vaizdingumo prisideda frazeologizmai ir palyginimai – ir liaudiškieji, ir jų pavyzdžiu sukurti rašytojos. Veikėjų mąstymas ir kalba yra susiję su jų pasaulėvaizdžiu. Štai keletas pavyzdžių iš Ežerinio pasakojimo. Savo nusiminimą jis apibūdina palyginimu: „It slieką krimtęs nudūlinau“ (p. 64), smėlinas karšis jam atrodo „lyg tešloje išvoliota žuvis prieš čirškinama keptuvėje“ (p. 62), o keikiasi Ežerinis prie vandeninės aplinkos priderindamas tradicinį posakį: „Kodėl gi, po šimts jūros velnių?!“ (p. 61).
Taigi pirmąja knyga Pelėdaitė ne tik intriguoja kemsyno tremtinių paslaptimis, bet ir atveria gyvenimo istorijų, kaip specifinių pasakojimų, poveikio pasakotojams ir tų istorijų klausytojams paslaptis. Savita prasižengimo ir bausmės problematika, knygos žodingumas ir individualaus stiliaus paieškos liudija, kad į lietuvių vaikų literatūrą atėjo perspektyvi rašytoja.
____________________________________
1 Jurgita Pelėdaitė, Kemsyno paslaptys, Vilnius: Švieskime vaikus, 2021, 139, [5] p.; iliustr. ISBN 978-609-8161-49-6.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 3 (107)
