Mažasis princas šiandien ir visados (knygos pasirodymo 80-mečiui)

Ką Mažasis princas reiškia man

Visi komentarai, patarimai, kaip skaityti knygą, ką joje įžvelgti, kokius klausimus kelti, padeda sukurti savo požiūrį į kūrinį. Taip kūrinys aktualizuojamas, pritaikomas šiuolaikiniam skaitytojui. Todėl natūraliai kyla klausimas: ką Mažasis princas reiškia man, apie ką jis kalba šiandien? Pradėsiu šiek tiek nukrypdama nuo pagrindinio objekto.

2022 m. vasario mėnesį, prasidėjus nepaskelbtam Rusijos karui su Ukraina, dažnas lietuvis, ypač vyresnės kartos, prisimenantis nusikalstamus agresyvios kaimynės veiksmus, pajuto nerimą ir dėl savo šalies. Matant, kaip rusų karinė mašina traiško, griauna ne tik karinius objektus, bet ir gyvenamuosius namus, ligonines, mokyklas, vaikų darželius, net gimdymo namus, sukyla emocijos, iš kurių ryškiausios – neapykanta ir atsilyginimo troškimas, ypač už nekaltų vaikų žūtį. Matyt, todėl 2022 m. pavasarį, vieną nerimastingą priešaušrio valandą, parašiau laišką Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Pateiksiu jo ištrauką: „Kreipiuosi į Jus kaip į valstybės kariuomenės vadą, šalies, kuri yra Jeanneʼos dʼArc, Napoleono, generolo Charlesʼio de Gaulleʼio ir narsaus rašytojo Antoineʼo de Saint– Exupéry, karo lakūno, gebėjusio suderinti pavyzdinį humanizmą ir valią kovoti už laisvę, tėvynė. Štai mano klausimas: ką atsakysite jo Mažajam princui, jei jis paprašys Jus nupiešti dėžę, galinčią tapti jo draugo ukrainiečio namais?“ Klausimą lydėjo svarbiausias prašymas – sukurti neskraidymo zoną virš Ukrainos, ypač virš jos miestų, apsaugoti šalį nuo priešo atakų. Jau kitą dieną iš prezidento rezidencijos Eliziejaus laukuose gavau informacinį laišką, kuriame teigiama, kad esu įtraukta į pilietinių iniciatyvų svetainės „Cocorico“ veiklą, tad du kartus per mėnesį gausiu naujienų santraukas ir pati galėsiu jiems toliau rašyti. Deja, praėjus daugiau kaip metams po laiško išsiuntimo, neskraidymo zona nesukurta, rusai toliau bombarduoja Ukrainos civilinius objektus. Ukrainiečiai didvyriškai ginasi, bet labai neramu dėl silpniausiųjų ir pažeidžiamiausiųjų. Šiame kare jau žuvo bene tūkstantis ukrainiečių vaikų. Daugiau kaip du tūkstančiai našlaičių arba atskirtų nuo tėvų mažamečių vaikų išvežti į Rusiją. Būtent dėl to Hagos teismas išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino arešto orderį.

Kodėl prisiminiau Mažąjį princą? Ar todėl, kad, pasitelkus literatūrinę pasaką, neįmanomus dalykus galima paversti įmanomais dalykais? Kaip apginti šalį, kurią užpuolė didesnė ir galingesnė kaimynė? Gal uždėti ant puolamos šalies apsauginį gaubtą, kaip to pageidavo Mažojo princo rožė? Jeigu šalies negalima apsaugoti, gal bent jos vaikams reikėtų nupiešti dėžę, kurioje jie galėtų pasislėpti, kad naktį jaustųsi saugiai (Mažasis princas tokią dėžę skyrė savo aviai)? Juk tai, kas nupiešta, yra pati tikriausia tikrovė.

Dar XIX a. Honoré de Balzacas, kurdamas originalią romano teoriją, išsakė savo požiūrį į tikrovę, prieštaraujantį elementariai suvokiamai realizmo sampratai – vaizduoti tai, kas yra, ir nieko nepagražinti. Pasak rašytojo, jeigu norima, kad aprašoma tikrovė būtų įtikinama, reikia ją sukurti, o ne atkurti, nes tikroji realybė yra per daug šiurkšti. Čia ypatingas vaidmuo tenka vaizduotei.

Ne veltui Saint-Exupéry supriešina vaiką ir suaugusįjį. Vaikui pasakos pasaulis artimesnis už dažnai žiaurią suaugusiųjų tikrovę: jam suprantamesnis karas tarp avių ir gėlių nei neapykantos jausmas, būdingas daugeliui žmonių.

Kūrinio genezė ir svarba

Mažasis princas išvydo pasaulį 1943 m. balandžio 6 d. Niujorke. Šiandien, praėjus 80 metų nuo tos dienos, kelionės laiku suvestinė įspūdinga: knyga, jau kalbanti 535 kalbomis, yra daugiausiai verčiamas kūrinys po Biblijos. Faktas kelia nuostabą ir liudija, kad vaikams skirtas, išmintį skleidžiantis pasakojimas gali prilygti pamatines tikėjimo tiesas skelbiančiam nemirtingam veikalui!

Mažasis princas yra ne tik vienas iš labiausiai mėgstamų prancūzų literatūros veikėjų – tai pats tikriausias pasaulinės literatūros herojus, priklausantis visiems. Daugybė žmonių su juo savaip bendrauja, svajoja, diskutuoja, dalijasi nerimu dėl mūsų planetos likimo.

Visame pasaulyje Mažasis princas ir jo skleidžiamos vertybės minimos kasmet birželio 29 dieną – tai jo kūrėjo Saint-Exupéry gimimo diena. Kodėl ši knyga taip svarbi pasauliui? Ką ji nori ir gali mums pasakyti? Iš tiesų tai yra poetinė, filosofinė pasaka, skirta ir suaugusiems skaitytojams, ir vaikams. Istorija skirta suaugusiems žmonėms, kad jie ne tik prisimintų, kokie buvo vaikai, bet kad suvoktų, jog kiekvieno viduje gyvena tas pats vaikas, kurio naivumą ir tyrumą dera išsaugoti ir branginti. Kiekvieną šios knygos skyrių siūloma skaityti kaip gyvenimo alegoriją. Brandų skaitytoją stebina kontrastas tarp itin paprastos kalbos ir ja perduodamų žinių gelmės. Maloniai stebina ir žadina vaizduotę kūrinį iliustruojantys piešiniai. Patarlė sako, kad vaiko lūpomis kalba tiesa. Taip yra todėl, kad suaugusieji pamiršta paprasčiausias tiesas. Vaikai turi būti kantrūs su suaugusiaisiais, įklimpusiais į absurdą ir nihilizmą. O suaugusieji turi klausyti tokio vaiko, kokie jie kadaise buvo. Mažasis princas padeda lakūnui pabudinti jo viduje glūdintį vaiką. Mažasis princas simbolizuoja pamirštą, užmigdytą vaikystę, palaidotą po suaugusiojo patirtimi.

Rašytojo kūrybos vertinimai. Biografinė kritika

Dauguma nesuskaičiuojamų atsiliepimų apie Mažąjį princą yra teigiami, nors neigiamų atsiliepimų vis dėlto irgi esama. Saint–Exupéry kūrybos tyrinėtojai pažymi, kad rašytojo kūrybos vertinimą nuolatos lydėjo įvairūs nesusipratimai. 1929 m. romano Pietų paštas įžangoje literatūros kritikas André Beuclė (André Beucler) pažymėjo, kad Saint–Exupéry yra ne rašytojas, o lakūnas, aprašantis neeilinius savo įspūdžius jautriu, nuoširdžiu stiliumi, taigi jo raštai yra tik puikaus amato vaisius¹. Nuo pat pirmųjų kūrinių Saint–Exupéry pirmiausia buvo vertinamas kaip lakūnas, kartais kaip mąstytojas ir tik po to kaip rašytojas. Išsamiai išnagrinėta ir aprašyta jo biografija, kūriniuose ieškoma rašytojo biografijos atspindžių². Saint–Exupéry atveju tai pateisinama, kadangi jis iš tiesų aprašinėjo tik tai, ką pats išgyveno. Knyga Žemė žmonių planeta gali būti skaitoma kaip autobiografija, Karo lakūnas – kaip liudijimas, o Mažasis princas – kaip savaip užšifruotas poetiškas biografinis pasakojimas³. Mažasis princas labai parankus būtent tokio tipo tyrinėjimams.

Skaitytojas, gerai susipažinęs su Saint–Exupéry biografija, skaitydamas Mažąjį princą pasakotojo nuotykį Sacharoje nesunkiai susies su paties autoriaus 1935 m. išgyventa avarija Libijos dykumoje. Mažojo princo lapė jam primins fenekus – smėlynų lapes, nedidelius mėsėdžius gyvūnus didelėmis ausimis, minimus ir romane Žemė žmonių planeta, rašytojo korespondencijoje. Pastarojoje aptinkama labai panašių piešinių. Laiške Didi (seseriai) rašoma: „Auginu feneką, arba vienišą lapę. Tai gyvūnas, didesnis už katę ir turintis milžiniškas ausis. Žavinga!“⁴

Mažojo princo rožė primena žmoną Konsuelą, kuriai Saint–Exupéry rašo: „Žinai, mano rožė – tai tu.“ Savo atsiminimus apie judviejų bendrystę Saint–Exupéry įvardija panašiai – Rožės memuarai: „Užrišk man kaklaraištį. Duok man savo popierinę nosinaitę, kad užrašyčiau Mažojo princo tęsinį. Istorijos gale princas įteiks šią nosinaitę princesei. Tu nebebūsi rožė su spygliais, būsi svajonių princesė, laukianti savojo princo. Ir aš tau dedikuosiu knygą.“⁵ Galima numanyti, kad mažojo princo išvykimą iš savosios planetos paskatino nepaliaujami ginčai (spygliai), kuriuos sukeldavo veržlus, vulkaniškas Konsuelos charakteris?⁶ Einant šiuo keliu paaiškėtų, kad tokia tyrimo praktika nepadeda atskleisti teksto prasmės – kur kas naudingiau nagrinėti kūrinį ne biografiniu, bet meniniu aspektu.

Tekstas ir vaizdas Mažajame prince

1. Pasakotojo vaidmuo

Pravartu patyrinėti santykį tarp rašytinio teksto ir vaizdo, kurį sukuria autoriaus piešiniai. Mažasis princas ypatingas tuo, kad tekstas čia funkcionuoja kartu su vaizdu, sudarydami savotišką dviejų plotmių visumą. Kitaip nei tradicinėje vaikiškoje literatūroje, šioje knygoje iliustracijos nėra tik puošybos elementas. Jos čia labai svarbios. Pastebima, kad autoriaus akvarelės užmezga dialogą su tekstu, lemia veiksmo dinamiką – panašiai kaip komiksuose⁷. Reikia paminėti ir autoriaus naudojamus akvarelinius pieštukus, ypač populiarius Antrojo pasaulinio karo metais ir tuojau po karo.

Permetus akimis kūrinio iliustracijas galima pastebėti, kad neryškių spalvų akvarelės suteikia švelnumo, atspindi vaikystės nuotaikas. Kaip tai susiję su knygos herojumi, kuriam skirtas visas pasakojimas? Dera įvertinti, kurie piešiniai tiesiogiai siejasi su pagrindinio veikėjo paveikslu, o kurie yra antraeiliai, tą paveikslą papildantys.

Pravartu sudaryti veikėjų sąrašą eilės tvarka pagal jų vietą kūrinyje: pasakotojas lakūnas, mažasis princas, avis, turkų astronomas, du anoniminiai suaugusieji, baobabai, gėlė, karalius, tuščiagarbis, girtuoklis, biznierius, žibintininkas, geografas, rožės, lapė, iešmininkas, gyvatė.

Pasakotojas yra svarbiausias – be jo nebūtų istorijos. Jis yra ir visų piešinių autorius, bet jo autoportreto knygoje nėra nei nupiešto, nei aprašyto. Jį galima nusipiešti patiems, prisimenant jo veiksmus, įvertinus jo reiškiamą nuomonę įvairiais klausimais. Taip būtų sukurtas pasakotojo vidinis portretas, kuriam reikėtų pritaikyti tinkamą išorę. Svarbu nepamiršti, kad pasakotojas yra nepripažintas dailininkas, pasirinkęs lakūno profesiją todėl, kad suaugusieji jo vaikiškų piešinių nesuprato. Tačiau su mažuoju princu jis išsyk rado bendrą kalbą. Kodėl? Galbūt tai yra tas pats asmuo, sapne regintis vaikystės viziją, tad nuostaba, kai „apyaušriu mane pažadino kažkoks keistas balselis“⁸, iš tiesų jį ištiko miegant? O gal tai didelis vaikas? Tada būtų galima suprasti, kodėl šioje istorijoje svarbu tai, kas akimis nematoma, kodėl reikia surasti vaiką savyje. Tai tik vienas iš galimų aiškinimų.

Pasakotojui lakūnui patyrus avariją, kai jo lėktuvas nukrito dykumoje, ir joje praleidus neramią naktį, ryte šalia lakūno atsiranda nepažįstamas keistas berniukas, apsirengęs lyg koks karaliukas. Taip skaitytojai susipažįsta su mažuoju princu, kurio paveikslas kuriamas pasitelkiant nupieštus jo portretus, analizuojant jo veiksmus, žodžius, reakciją į aplinką, leidžiančius įžvelgti vidinio pasaulio esminius bruožus. Paveikslą papildo kiti veikėjai, vienaip ar kitaip susiję su mažuoju princu.

2. Mažasis princas ir avis

Pirmoji veikėja, papildanti mažojo princo paveikslą, yra avis. Tai nesavarankiškas, sąlyginis personažas, priklausantis nuo kitų dviejų veikėjų valios ir noro (lakūnas turi avį nupiešti, o berniukui piešinys turi patikti). Tik sutikęs lakūną berniukas prašo jo nupiešti avį. Vadinasi, avis yra svarbesnė už dykumoje sutiktą žmogų. Nupiešta avis turi idealiai atitikti berniuko susikurtą ir vaizduotėje regimą jos atvaizdą, todėl net trys lakūno bandymai pavaizduoti avį berniuko netenkina: pirma avis atrodė serganti, antra pavirtusi į aviną, trečia per sena. Tik kai pasakotojas nekantraudamas nupiešia dėžę ir pasako, kad trokštama avis yra viduje, berniuko veidas nušvinta. Jis tokios ir norėjo! Avis yra nepaprastas veikėjas. Nė vienas regimas jos atvaizdas nėra tikrasis. Kaip kokia dvasią įkvepianti mūza, ji ne tik nebyli – ji netgi nematoma. Tačiau skaitytojas tiki pasakotojo ir berniuko dialogu! Tiki neišvydęs tikrojo atvaizdo – šitoks tikėjimas prilygsta žinojimui. Tokia yra visų pasakų galia.

Taigi, nupiešta avis atgijo ir dėžėje užmigo. Berniukui patinka, kad avis ne per didelė, todėl jai užteks mažos jo ganyklos žolės. Mažasis princas ketina nusinešti dėžę su avimi į savąją planetą, nes avys nuėda krūmus ir gali nuėsti blogį simbolizuojančius augalus baobabus, kol dar jie maži. Avis knygoje yra ne romus ir taikus gyvūnas, bet tikroji berniuko pagalbininkė kovoje su blogiu: jei baobabų sėklomis būtų užteršta visa mažojo princo planetos dirva, baobabų šaknys pervertų planetą ir ji suskiltų. Tačiau avis nėra sąmoninga kovotoja: naikindama mažus baobabus, ji gali sunaikinti ir naudingus ūglius, todėl būtina ją prižiūrėti. Vis dėlto lakūno siūlymas pririšti avį prie kuoliuko berniuką nemaloniai nustebina. Gal todėl, kad pasiūlymas nenaudingas, nes jo planeta maža, nėra kur joje paklysti? Grįždamas į savąją planetą, mažasis princas vis dėlto pasiims nupieštą antsnukį avelei – kad šioji nepakenktų jo mylimai rožei.

Šis epizodas rodo, jog mažajam princui būdingas platus ir gilus tikrovės suvokimas: žmonės, gyvūnai, daiktai jam yra vienodai svarbūs, tai, kas yra realu ir nerealu, turi teisę egzistuoti. Mažasis princas geba suprasti tai, kas atrodo nesuprantama: pro išorinį apvalkalą pastebi, kas slypi viduje. Jis yra ištikimas, jam rūpi savoji planeta, jos saugumas. Jis moka branginti savo mylimą gėlę.

Epizodas su avimi kūrinyje yra labai įdomus, jis intriguoja ir skatina kalbėti apie rimtus dalykus: kaip svajonę paversti tikrove, kaip išmokti tikėti stebuklu, koks yra gėrio ir blogio santykis, kaip pasyvų gėrį paversti aktyviu gėriu, kodėl svarbu prižiūrėti savąją planetą, kodėl svarbu mokėti mylėti ir kt.

3. Astronomai, mėgstantys skaitmenis

Pasakotojui buvo svarbu sužinoti, iš kur atvyko šis nematytas berniukas. Turkų astronomo misija knygoje yra dvejopa: atskleisti mažojo princo planetos genezę (nes būtent turkų astronomas pro teleskopą pastebėjo asteroidą B-612) ir paliudyti vieną iš daugelio neigiamų suaugusiųjų pasaulio bruožų, kad apie gebėjimus sprendžiama pagal išvaizdą, kuri privalo atitikti sukurtą standartą. Astronomo atradimas buvo pripažintas tik tada, kai jis apsivilko europietišką, labai elegantišką kostiumą. Piešinyje astronomas vaizduojamas vilkintis turkišku apdaru, vadinasi, savo atradimo metu, tad opozicija tarp piešinio ir tolesnio teksto, kuriame svarbiausiu veiksniu tampa naujas europietiškas apdaras, pabrėžia ironišką ar net satyrinį tokio įvykio pobūdį. Daugiau į sudėtingesnius azijiečių ir europiečių santykius knygoje nesigilinama.

Kiti du anoniminiai personažai nupiešti apsirengę skirtingais apdarais: vienas azijietišku, kitas europietišku, bet abiejų stotas ir ištiestos rankos linija rodo į skaitmenimis ir geometriniais brėžiniais išmargintas lentas. Nepaisant skirtingų kultūrų, kurioms šie personažai atstovauja, jie abu yra iš to paties suaugusiųjų pasaulio. Tekstas paaiškina abiejų vienodą pomėgį. Suaugusiems žmonėms svarbu ne vaikiškos fantazijos ar polinkiai, bet tai, kiek kas uždirba, kiek kainuoja jų gyvenamieji namai, kaip vadinasi ieškoma planeta. Ši formalaus, praktiško požiūrio dominantė kupina ironijos, pasakotojui ji atrodo juokinga ir apgailėtina: „Tokie jau jie yra. Nereikia ant jų už tai pykti. Vaikai turi būti labai atlaidūs suaugusiesiems.“⁹

4. Geriausias mažojo princo atvaizdas

Mažąjį princą geriau suprasti labai padeda piešiniai. Pirmąjį bandymą nupiešti mažojo princo portretą pasakotojas įvardija kaip pavykusį geriausiai: „Štai geriausias jo atvaizdas, kurį vėliau man pavyko nupiešti.“¹⁰ Tyrinėtojui Laurentui de Galembertui¹¹ berniuko atvaizdas primena garsųjį Hyacintheʼo Rigaud’o portretą „Liudvikas XIV, Prancūzijos karalius“¹². Saint–Exupéry piešinyje regima ta pati kūno padėtis, tipiška princų portretams: erdvėje brėžiamas lygiašonis trikampis, suteikiantis figūrai tam tikrą stabilų pagrindą. Mažasis princas, kaip ir Liudvikas XIV, vilki platų apsiaustą, apsiavęs auliniais batais, rankoje laiko kardą. Tai kario ir kilmingo asmens ženklai. Vyrauja princų portretams būdingos spalvos – auksinė ir raudona, o balta spalva simbolizuoja tyrumą. Tačiau pastebimi ir skirtumai: lyginant su Liudviku, mažasis princas stokoja iškilmingumo, pompastikos, išdidumo, jis žymiai natūralesnis ir gaivališkesnis. Jo veido bruožai švelnūs, beveik kaip mergaitės, berniuko liekna figūra oponuoja stambesniam Liudviko stotui ir šiurkštesnei laikysenai – galima numanyti, kad tai aristokratiškas, bet trapus, miniatiūrinis portretas. Mažasis princas yra Liudviko XIV priešingybė – tai vaikystės, tyrumo, nekaltybės paveikslas¹³. Tokį vaikiško pasaulio moralinį klimatą liudija ir pastelinės spalvos, paišyba – skrituliukai vietoj akių, brūkšneliai nosiai ir burnai, pabrėžiantys veikėjo naivumą. Šį bruožą dar paryškina kūrinio pavadinimas, išrašytas didelėmis mažosiomis raidėmis.

5. Nemarioji rožė

Ne taip svarbu, kad rašytojas savo žmoną Konsuelą vadino Rože, bet labai svarbu, kad gėlė turi moterišką charakterį, kurio piešinys nepajėgia atspindėti. Skaitytojas linkėtų, kad rožė būtų puošnesnė, ryškesnių spalvų, turėtų didesnius spyglius. Rožės išvaizda neįspūdinga, ji atrodo naivi, be spalvingo vidaus. Tiesa, pirmame piešinyje rožė yra su mažiausiai keturiomis vainiklapių eilėmis, tad regimai turi kuo pasididžiuoti. Mažasis princas net nusistebėjo, kokia ji graži. Įsimylėjo ją iš pirmo žvilgsnio – tai nulėmė rožės išorė. Geriau pažinęs gėlės būdą, mažasis princas ja nusivylė: rožė buvo didelė koketė, troško būti dėmesio centre, būti reikšminga, svarbiausia planetoje. Rožė savaime turėjo patraukti dėmesį, nes gimė, skleidėsi sykiu su saule, tarsi pats gyvenimas būtų gimęs drauge su ja. Ji nebuvo kukli, neabejojo tuo, ką sako, ir kitiems neleido abejoti savimi. Per drauge su mažuoju princu praleistą laiką rožė atsiskleidė kaip reikli, išdidi, besirūpinanti tik savimi, net aikštinga būtybė. Ji naudojosi savo trapumu norėdama, kad mažasis princas jos elgesį pateisintų ir net pagirtų. Rožė nesiliovė kaskart reikalauti vis daugiau (pusryčių, širmos, gaubto), jai nerūpėjo, ar visi jos pageidavimai pagrįsti. Matyt, buvo tikra, kad trapumas pateisina jos įgeidžius. Mažasis princas iš pradžių labai mylėjo rožę, o paskui ėmė abejoti savo jausmais, dėl to pasijuto nelaimingas ir pabėgo nuo savo rožės. Atsidūręs toli, ėmė gailėtis, nes suvokė didelę tiesą: „Reikėjo man apie ją spręsti pagal jos darbus, o ne pagal žodžius (…) gėlės tokios prieštaringos. Bet buvau per jaunas ir nemokėjau mylėti.“¹⁴ Gėlės darbai yra visai paprasti: skleisti malonų kvapą ir viską nuskaidrinti. Dėl to galima jausti didžiausią laimę! Atsisveikindama rožė nepriekaištavo mažajam princui, bet pripažino savo kaltę (nepasakė, kad jį myli, nors reikėjo tai padaryti) ir palinkėjo jam laimės. Toks ramus švelnumas, įsirėžęs atmintin, dar daugiau kurstė mažojo princo emocijas, ir taip šėlusias jo viduje. Atėjo metas didžiausiam nusivylimui.

Staiga patekęs į rožių sodą, mažasis princas pasijuto apgautas. Jo rožė jam melavo, kad yra vienintelė pasaulyje. Jis tai suvokė išvydęs tūkstančius rožių, panašių į jo gėlę. Mažasis princas, gerai pažindamas savo gėlę, žinojo, kaip ji būtų pasielgusi tokioje situacijoje: ji būtų apsimetusi negaluojanti, kad nesijaustų patekusi į spąstus, kad netrokštų mirties neapsikentusi paniekos. Vis dėlto mažojo princo nusivylimas buvo didelis, jis pasijuto išduotas, nuskurdintas, netekęs savo vienintelės rožės.

Tuomet mažasis princas sutiko lapę ir šnekėdamasis su ja suprato ryšių tarp būtybių svarbą, o tai paskatino suprasti rožę, nevertinti jos pagyrūniško melo kaip išdavystės. Lapė pasiūlė mažajam princui dar kartą nueiti į rožių sodą ir pasitikrinti, ar tikrai rožės ir jo nuaustas ryšys pavertė rožę vienintele jam skirta būtybe. Mažasis princas įtikėjo, kad sodo rožės panašios į jo gėlę, bet jos jam nieko nereiškia, o jo rožė, nors reikli ir garbėtroška, yra graži ir vienintelė, nes jis apie ją nuolatos galvoja. Mažasis princas myli savo rožę, nori ją saugoti, jos klausytis, ją suprasti. Tada jam paaiškėjo, kad nuo rožės jis nutolo todėl, jog nesugebėjo įžiūrėti to, kas išsyk neįžiūrima, t. y. neįstengė matyti širdimi.

Rožės įvaizdis knygoje – pats prieštaringiausias. Ji švelni ir supratinga, tačiau moralinis jos portretas kelia abejonių. Rožė žino, kaip atrodyti žaviai, patraukti dėmesį, suvilioti, ir ji tuo naudojasi. Sakytume, kad elgiasi visai pagal viduramžių riterių tradicijas. Anuomet, kaip ir šiandien, grožį reikėjo saugoti, tačiau viduramžių Prancūzijoje kilmingi jaunuoliai, sekdami riterio meilės kodeksu, dėl gražuolių kovojo, įveikdavo jų sumanytas kliūtis – tai suteikdavo progos riteriams pasireikšti. Kuklumas ir atvirumas nebuvo didžiausios vertybės, panelės ir širdies damos turėjo būti paslaptingos. Regis, mažajam princui, lyg kokiam jaunam riteriui, rožė leido tapti galantišku įsimylėjėliu, o pati tikrųjų jausmų neatskleidė. Deja, mažajam princui rožės skirtas vaidmuo netiko. Jis nepriėmė meilės objekto tokio, koks jis yra arba nori būti, bet siekė modeliuoti jį pagal savo norus.

Akivaizdu, kad rožės būdas, panašus į kilmingos damos, mažajam princui nepatiko. Jo paveikslą tai papildo dar keliomis detalėmis. Berniukas yra ne tik smalsus, naivus, tvarkingas, rūpestingas, gailestingas, jausmingas, bet jis gali būti ir nekantrus, nesupratingas, neatlaidus, nepatikimas, neištikimas. Sudėtingas gėlės paveikslas atspindi ir išryškina savaip prieštaringą ir spalvingą mažojo princo paveikslą.

Atsidūręs toli nuo savosios planetos ir gražuolės rožės, nusivylęs, nelaimingas, kamuojamas abejonių ir sąžinės priekaištų (kaip galėjo palikti savo gėlę vieną, nesaugią, tokią trapią, trumpalaikę), mažasis princas sutinka būtybę, galinčią jam ne pagelbėti, bet jį išgelbėti. Tas ypatingas veikėjas yra lapė.

6. Išmintingoji dykumų lapė

Lapei kūrinyje skirtas ypatingas piešinys. Tai nėra prancūzų vaikams įprastas lapės paveikslas, tai ne miškų, bet dykumų gyvūnas fenekas, turintis dideles, stačias ausis. Įdomu, kad dviejose lapei skirtose akvarelėse matyti medžiai su gausia lapija, antroje akvarelėje žalia spalva net vyrauja, o priešais feneko urvą žydi visas gėlyčių, primenančių pūkuotas pienes, darželis. Tai ne Sachara, kurioje galima mirti iš troškulio. Tai paveikslas, įgyjantis visuotinumo aspektą. Kaip ir beveik beribio išmintingumo lapė.

Mažojo princo lapė skiriasi nuo klastingos, gudrios Jeano de la Fontaineʼo pasakėčių lapės. Mažojo princo lapė protinga ir per daug nevertina žmonių – ji tiesiog ieško draugo, visai kaip mažasis princas, norintis žaisti su lape. Bet gyvūnas jam paaiškina, kad pirmiausia jie turi prisijaukinti vienas kitą. Draugystė reikalauja laiko, norint susidraugauti, reikia vienam kitą pažinti. Kai mažasis princas ruošiasi išvykti, lapė pataria jam dar sykį nueiti pažiūrėti rožių, kad suprastų, jog jo rožė yra vienintelė pasaulyje. Lapė patiki mažajam princui paslaptį: „Iš tiesų matome tik širdimi. Akys nemato to, kas svarbiausia.“¹⁵ Vadinasi, meilei svarbesni ne išoriniai dalykai, o vidiniai, nes ji išplaukia iš širdies.

Lapė pasirodo tada, kai mažasis princas verkia aptikęs rožių sodą ir supratęs savosios rožės melą. Pirmą kartą po atvykimo į Žemę ir pažinties su lakūnu berniukui iš tikrųjų pasitaikė proga kažkam pajusti simpatiją. Jis neslepia, kad ieško draugų. Lapė taip pat trokšta būti prijaukinta, kad suteiktų tikslą savo egzistencijai, kad kitaip imtų vertinti žmones, bet ji suvokia, kad tam reikia laiko. Lapė paaiškina mažajam princui, ką reiškia būti prijaukintiems: tai reiškia kurti ryšius ir branginti vienam kitą. Mažasis princas supranta, kad jis jau yra prijaukintas.

„Prašau… prisijaukink mane!“ – sako lapė. Ji nori būti prijaukinta, nors suvokia, kad sukurtas ryšys nebus ilgalaikis, o išsiskyrimas – skaudus. Lapė paaiškina mažajam princui, ką reikia daryti, kad taptum draugu. Sekdamas jos nurodymais, mažasis princas atras tikrąją draugystės prasmę, supras, ką jaučia savajai rožei.

Mažojo princo ir lapės susitikimas lemia siužeto posūkį, nes knygos veikėjas po pokalbių su lape tampa tvirtesnis ir brandesnis. Lapė yra svarbiausias personažas, atliekantis moralinio vedlio vaidmenį, mokantis berniuką išminties. Būtent lapė paaiškina tarpusavio ryšių svarbą. Ji pagrindžia ir apeigų arba ritualų svarbumą. Lapė, nors ir liūdėdama dėl būsimo išsiskyrimo, siekia susidraugauti su mažuoju princu, tuo parodydama, kad net trumpalaikiai ryšiai verti to, kad juos išgyventum – juk jie paliks prisiminimus. Būtent lapė pasiūlo mažajam princui grįžti į rožių sodą, kad jis suvoktų, kokia svarbi jam yra jo rožė. Lapės vaidmens negalima pervertinti, jis bene pats svarbiausias. Lapė pasirodo išmintingesnė už žmones, ypač už suaugusiuosius.

7. Suaugusiųjų pasaulio atstovai. Karalius, tuščiagarbis ir girtuoklis

Antraeilius suaugusius veikėjus, be mokslininkų atradėjų, knygoje dar reprezentuoja karalius, tuščiagarbis, girtuoklis, žibintininkas ir geografas. Kiekvienas jų turi atskiras mažytes planetas – asteroidus. Pažvelgus į sėdintį soste karalių matyti, kad jis vos išsitenka asteroide, primenančiame pripūstą gimnastikos kamuolį. Didžiąją asteroido dalį užkloja nuo ilgio net susilankstę mantijos skvernai. Nors mantija aukso spalvos žvaigždutėmis nusėta, kaip ir puošni purpurinė apykaklė, tokios pat spalvos ornamentuota karūna ir rusvas kėdės-sosto atlošas, ištįsęs karaliaus veidas, nubalę paausiai, atsikišęs smakras, pakelti antakiai ir bereikšmis žvilgsnis nesiderina prie tokios prabangos ir liudija nuobodulį, melancholiją. Akivaizdu, kad tokios planetos valdytojo nedžiugina aplinkui sklandančios trys kiek didesnės žvaigždutės, kurias karalius skelbiasi valdantis. Tačiau iš tikro įsakinėti jis neturi kam. Karalius protingas, todėl įsakinėja tik tada, kai žino, kad pavaldiniai ir be įsakymų jo pageidavimą išpildys. Karaliaus valdžia yra tik formali ir niekam nereikalinga, todėl atrodo absurdiška. Planetos mažumas paryškina formalų valdymą: pas karalių atvykęs mažasis princas gali tik stovėti, o tai atitinka lankytojų reglamentą karaliaus akivaizdoje. Visai suprantama, kodėl mažasis princas tuščioje planetoje ima žiovauti, kodėl visai netrokšta karaliaus jam siūlomos ambasadoriaus vietos. „Suaugę žmonės labai keisti“, – taria jis sau keliaudamas toliau. Galima būtų pridurti: suaugusieji dažnai yra keisti, juokingi ir užsiima beprasmiška veikla.

Dar juokingesnis yra tuščiagarbis, pavaizduotas kaip klounas su raudona nosimi, skruostais, raudona burna arba iškištu liežuviu ir buka veido išraiška. Jis stovi įsisprendęs ant savo asteroido viršaus, ant galvos užsidėjęs rusvą skrybėlę su plunksna, pasipuošęs geltonos spalvos kostiumu, iš nugaros apšviestas tokios pat spalvos saulės. Personažas tarsi maudosi savo šlovės spinduliuose – tai pagrindinė, vienintelė tuščiagarbio veikla. Kadangi į planetą niekas neužklysta, šis veikėjas niekam nerūpi. Čia atvykęs mažasis princas raginamas ploti rankomis ir pripažinti, kad tuščiagarbis yra gražiausias, turtingiausias, protingiausias žmogus visoje planetoje. Tai juokinga ir kvaila.

Kitoje planetoje gyvena girtuoklis. Jis nupieštas sėdintis už stalo, ant jo padėjęs rankas, priešais jį stovi pilna stiklinė šviesaus skysčio, du užkimšti buteliai, o vienas pusiau nugertas butelis nuvirtęs. Ant ausies užmaukšlinta kepurė, raudona nosis ir skruostas, raudonos plaštakos, tokios pat spalvos skystis butelyje, veido išraiška tuščia ir bereikšmė. Piešinį logiškai papildo veikėjo žodžiai: geriąs jis todėl, kad užmirštų, jog gėda gerti. Girtuoklis nepataisomas. Jo asteroidas nupieštas didesnis už kitus – gal tai liudija girtavimo mastą?

8. Kiti suaugusieji. Biznierius, žibintininkas, geografas

Ketvirtoji planeta priklauso biznieriui. Ji net nepavaizduota, nes šiam veikėjui niekas nerūpi, tik skaičiai. Biznierius stambus kaip koks sunkumų kilnotojas, galva įtraukta į pečius, veidas raudonas, išpurtęs daugiau nei girtuoklio, akys išsprogusios. Užgulęs ant sunkios dėžės, kuri jam atstoja stalą, pirštu duria į skaitmenimis išmargintą popieriaus lapą. Po kaklu parištas kaklaraištis liudija asmens oficialumą, savojo vaidmens svarbos suvokimą. Jo biznis sėkmingas todėl, kad jam pirmam atėjo į galvą mintis suskaičiuoti žvaigždes. Jas skaičiuoja, perskaičiuoja, užrašo ant popierėlio ir deda į stalčių. Tokiu būdu biznierius žvaigždes valdo, gali padėti jas į banką. Mažajam princui tai pasirodo įdomu, net poetiška. Gal biznieriaus veiksmai jam primena lakūno nupieštą dėžę, kurioje uždaryta avis? Greitai mažasis princas supranta, kad biznieriaus veikla yra visiškai nenaudinga, skirtingai nei jo paties darbas savajame asteroide.

Penktoji planeta yra visų mažiausia ir įdomiausia. Ant jos išpieštas gatvės žibintas, o kažkoks žmogus su lazda vis bando žibintą paliesti. Jo apranga primena mažojo princo drabužį, nusimetus mantiją, tik yra kitokios spalvos, ant kaklo užrištas panašus šalis. Veido išraiška kiek įsitempusi, susikaupusi, rūpestinga. Žibintininkas uždega ir užgesina žibintą, nors planetoje nėra jokių gyventojų. Mažasis princas supranta, kad žibintininko darbas irgi niekam nereikalingas, bet kai jis žibintą uždega, atrodo, kad gimsta dar viena žvaigždė arba gėlė, o kai užgesina, žvaigždė arba gėlė užmiega. Dėl to jo darbas yra prasmingas – jis kuria grožį. Tik žibintininkas mažajam princui nepasirodė juokingas, nes, skirtingai nuo kitų, rūpinosi ne pačiu savimi. Šiuo atveju absurdiškas darbas sukuria prasmę.

Paskutinė, šeštoji, planeta yra daug didesnė už kitas, o joje gyvena geografas – žilaplaukis ir žilabarzdis vyras su berete, dengiančia jo tikriausiai nuplikusį pakaušį, raukšlėta kakta, įsmeigęs žvilgsnį į didžiulę storą knygą, užimančią beveik visą stalo plotą. Viena ranka jis ruošiasi atversti knygos lapą, o kitoje laiko didinamąjį stiklą. Visa jo povyza liudija rimtu darbu užimtą asmenį. Mažasis princas apsidžiaugia tokį žmogų radęs. Geografas žino, kur yra jūros, upės, miestai, kalnai, dykumos. Tačiau berniukui ir čia tenka nusivilti – senasis ponas neišeina iš savo kabineto, jis tik registruoja, ką jam pateikia tyrinėtojai, todėl yra priklausomas nuo jų dorumo. Tyrinėtojai turi būti labai sąžiningi, nes priešingu atveju geografijos knygose sukeltų daug katastrofų. Beje, geografas registruoja tik nekintančius, amžinus dalykus, trumpalaikiai jo nedomina. Būtent geografas priminė mažajam princui jo rožę, ir vėl mažasis princas pajuto sąžinės priekaištus, kad paliko ją vieną.

Kokias išvadas galima daryti iš šitaip pavaizduoto suaugusiųjų pasaulio? Jis ne protingas ir ne vienalytis, jis susiskaidęs į atskiras planetas, kuriose žmonės jaučiasi vieniši. Jie dažniausiai užsiima beprasmiška, net absurdiška veikla, neduodančia teigiamų rezultatų. Tiesa, geografas vertinamas teigiamai, nes fiksuoja atradimus, tačiau jis yra priklausomas nuo kitų. Mažajam princui vienintelė prasminga atrodo grožį kurianti žibintininko veikla. Taip oponuojama vartotojiškai grožio sampratai, pabrėžiamas dvasinis grožio aspektas.

Knygoje suaugusiųjų pasaulis dažnai lyginamas su vaiko pasauliu. Mažasis princas ne kartą pasirodo supratingesnis ir protingesnis už jo sutiktus suaugusius žmones, nors dar daug ko neišmano, jam dar daug reikia mokytis. Išminties jį moko ne suaugę žmonės, bet lapė, regis, turinti savų sąskaitų su suaugusiais žmonėmis (elgiasi su jais atsargiai, bet nori draugauti su žmonių vaiku). Tai liudija pesimistinį pasakotojo požiūrį į suaugusiųjų būtį, į jų sukurtas visuomenės institucijas, galbūt taip žadinamas noras keistis, siūloma grįžti į vaikiško tyrumo pasaulį.

9. Gyvatės misija

Knygoje yra dar vienas veikėjas, kurį galima pavadinti funkciniu personažu – tokiu, be kurio nevyktų veiksmas, be jo herojus negalėtų veikti. Knygoje tai yra gyvatė, padedanti mažajam princui sugrįžti namo. Pirmame paveikslėlyje ji vos įžiūrima smėlyje, plonytė kaip pirštas – berniukui atrodo, kad tai mėnulio spalvos žiedas. Gyvatė kalba paslaptingai, sakosi turinti didžiulės galios. Antrame paveikslėlyje ji jau išsitiesusi, iškėlusi galvą, atrodo didesnė ir grėsmingesnė, nes pasiruošusi pulti. Ji reikalinga kūrinio kompozicijai, kuri yra žiedinė: iš pradinio taško – mažojo princo planetos, apsukus visą asteroidų ratą, vėl sugrįžtama į pradinį tašką. Tačiau šis ratas nėra paprastas. Funkcinis personažas taip pat nepaprastas, kaip ir jo pagalbos būdas: gyvatė suleis nuodų, ir berniukas mirs. Tačiau apie mirtį kaip pabaigą čia nekalbama – tai kelionės priemonė ir būdas. Skaitytojas nesužino, kaip mažasis princas išvyko iš savo namų, kokiu būdu keliavo per kitas planetas, jis tik pasisako, kad į Žemę nukrito iš dangaus. O kai reikia grįžti, kyla problemų, nes herojus negali, kaip pats aiškina, kartu pasiimti savo kūno – jis per sunkus. Mažasis princas privalo skubėti, nes namuose jo laukia rožė. Regis, viskas klojasi gerai, jeigu tikėtume gyvenimu po mirties. Šiuo atveju tokio tikėjimo yra du šaltiniai: gamta ir krikščionybė. Gamtoje sukasi amžinas gyvybės ratas: tik pasibaigus vienam gamtos ciklui, prasideda kitas, tad būtis nenutrūksta. Antruoju atveju dvasinis kūnas po mirties keliauja į dangų ir nauju pavidalu gali susitikti su artimųjų vėlėmis. Bet kuriuo atveju mirties slenkstis yra išbandymas, tad veltui save raminame: mums liūdna skirtis, niekas nežino, ar mažasis princas dar sugrįš. Epizodas su gyvate jautrus ir įspūdingas, jis suteikia tragiškos didybės mažojo princo likimo dramai.

Išvada

Skaitant Saint-Exupéry pasaką, nesunku pastebėti, kokios svarbios jos suvokimui yra iliustracijos. Jos ne šiaip lydi tekstą, bet žadina smalsumą, aktyvina skaitytoją, ragina klausti, abejoti, svarstyti. Kartu su knygos herojumi apkeliavus visatą galima įsitikinti, kad pasakojimas čia konstruojamas per teksto ir piešinio sąveiką tam tikra tvarka, pristatant ištisą portretų galeriją. Tik išanalizavus, ką kiekvienas aprašytas ir pavaizduotas veikėjas suteikia pasakojimui, kokias reikšmes sukuria, susidėlioja bendra literatūrinės pasakos strategija ir jos gilioji prasmė. Būtent per atskirus susitikimus išryškėja mažojo princo nuostatos, lemiančios kai kurias abejones, svyravimus, besibaigiančius visuomet dorais ir teisingais pasirinkimais. Knygos pagrindinis veikėjas ne tik geba atskirti gėrį nuo blogio, suprasti kitų išmintį ir ją pritaikyti sau, bet ir dėl gėrio rimtai pakovoti, paaukoti asmeninius interesus, o jeigu reikia, net gyvybę.

Mažojo princo istorija ne tik jaudinanti ir graži, ji dar ir kilni. Skaitytojas jaučia ir suvokia, kad joje yra daugiau spalvų, nei aprašyta ir nupiešta. Regis, didžiausia jos vertybė – duoti akstiną vis naujoms interpretacijoms. Saint-Egzupéry Mažojo princo pasaka – tai nešlifuotas deimantas, kurį galima ir toliau gludinti. Šiandien ir visados.

__________________________________

¹ Michel Autrand, „Notice de Courrier Sud“, Oeuvres complètes I, Paris: Gallimard, 1994, p. 905 à 907.

² Laurent de Galembert, „Panorama critique“, 2015, interneto prieiga: http://nitescence.free.fr (žiūrėta 2023-04-28).

³Saint Exupéry raconte Terre des hommes à Jean Renoir, Paris: Gallimard, 1999.

⁴ Saint Exupéry raconte Terre des hommes à Jean Renoir, Paris: Gallimard, 1999.

⁵ Alain Vircondelet, Saint Exupéry, Vérité et légendes, Paris: Éditions du chêne, 2000, p. 157.

⁶ Laurent de Galembert, 2015, ibid.

⁷ Sophie Loir, „Les illustrations du Petit Prince: de Saint Exupéry à Joann Sfar“, Le 18 mars 2023, interneto prieiga: https://momes. parents.fr (žiūrėta 2023-07-24).

⁸ Antuanas de Sent-Egziuperi, Mažasis princas, [iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Kauneckas], Vilnius: Vaga, 1982, p. 8.

⁹ Antuanas de Sent-Egziuperi, Mažasis princas, p. 15–16.

¹⁰ Ibid., p. 9.

¹¹ Laurent de Galembert, „Panorama critique“, interneto prieiga: http://nitescence.free.fr (žiūrėta 2023-05-14).

¹² Hyacinthe Rigaud, „Louis XIV (1638–1715), roi de France“, Louvre collections, interneto prieiga: https://collections.louvre.fr (žiūrėta 2023-07-25).

¹³ Laurent de Galembert, „Panorama critique“.

¹⁴ Antuanas de Sent-Egziuperi, Mažasis princas, p. 280.

¹⁵ Ibid., p. 64.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 3 (107)