Apie Marijos Mašiotaitės-Urbšienės atsiminimus ir laiškus iš tremties, arba „Mes dažnai apie jus visus galvojam...“ (rašytojos 130-osioms gimimo metinėms)

Šių metų birželio 24 d. minime 130-ąsias žinomos bibliografės, bibliofilės, kultūros istorikės Marijos Mašiotaitės-Urbšienės (1895–1959) gimimo metines. Svarbiausi jos biografijos faktai, reikšmingas indėlis į knygos ir Lietuvos istorijos tyrimus, sudaryta išsami lituanistinė bibliografija yra aptarti straipsniuose ir apžvalgose, parašytuose jos įvairių jubiliejų ar sukaktuvių progomis.

Išsamų pasakojimą apie vaikystę ir ankstyvuosius jaunystės metus yra palikusi ir pati Marija Mašiotaitė-Urbšienė. Sovietiniuose kalėjimuose rašyti atsiminimai Prie žibalinės lempos, išleisti tik po autorės mirties, reikšmingi ne tiek dėl jų turinio, kiek dėl jų rašymo ir publikavimo istorijos. Iškart po Lietuvos aneksijos, 1940 m. liepos 17 d., NKVD Urbšių ir kai kurių kitų nepriklausomos Lietuvos ministrų šeimas, nespėjusias laiku pasitraukti, o tam tikrais atvejais ir sąmoningai nusprendusias likti Lietuvoje, deportavo į skirtingus Sovietų Rusijos miestus. Kaip atsiminimuose liudija Juozas Urbšys, „(…) liepos 17 d., prieš pietus, apie 11 valandą, prie mūsų vasarnamio privažiavo dvi lengvosios mašinos su pareigūnais. Tie pareigūnai man pranešė, kad naujos vyriausybės nutarimu aš su žmona esame tremiami iš Lietuvos“¹. Tremtyje Urbšiai išgyveno beveik metus – iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje pradžios, kai buvo suimti ir įkalinti tremties vietų kalėjimų vienutėse. Urbšiai buvo ištremti į Tambovą², kur, jiems skirtame bute išgyvenę beveik metus, 1941 m. birželį buvo suimti ir to miesto kalėjime praleido pirmąjį suėmimo mėnesį, o vėliau kartu su kitais suimtais Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministrais ir jų žmonomis kalėjo Saratovo, Maskvos Butyrkų, Kirovo, Gorkio, Ivanovo ir Vladimiro kalėjimų vienutėse. Kiekvieną perkėlimą į naują kalėjimą lydėdavo ilgi, dažnai naktiniai tardymai. Kaip atsiminimuose liudija Juozas Urbšys, atsiminimus Marija Urbšienė pradėjo rašyti 1946 m. Gorkio kalėjime, o juos baigė jau Ivanovo kalėjime, kur kalėjimo sąlygos buvo šiek tiek geresnės, palyginti su ankstesniais kalėjimais³:

Pabaltijiečiams buvo pavestas trečias kalėjimo aukštas. Tas aukštas buvo griežtai izoliuotas nuo kitų kalėjimo patalpų. Kiekvienas trečio aukšto kalinys sėdėjo atskiroje vienutėje. Tų vienučių buvo dvylika. (…) Nors kiekvienas sėdėjome vienutėje, bet tarp savęs palaikėme ryšius (…) per prižiūrėtoją ir stuksenimą į duris. (…) Maistas Ivanovo kalėjime buvo paprastas, bet pakankamas. (…) Mes gaudavome skaityti laikraščius, turėjome ligi valiai knygų, ilgokai vaikščiodavome, kartą per savaitę galėjome rašyti pareiškimus kalėjimo administracijai, per pasivaikščiojimus galėjome būti kartu su savo žmonomis. Mūsų kameros žiemos metu buvo apšildomos. Žodžiu, mes naudojomės pusiau privilegijuotu režimu⁴.

Per visą kalėjimo laiką jiems buvo draudžiama susirašinėti su artimaisiais, šis draudimas („Mums leido susirašinėti“) buvo panaikintas tik po Stalino mirties, jau kalint Vladimiro kalėjime, kai „pas mus pradėjo atvažinėti iš Maskvos įvairių – plonų ir storų generolų ir pulkininkų komisijos“⁵. Kai kurias ministrų šeimas ar pavienius šeimų narius iš kalėjimo paleido 1954 m. pavasarį, Urbšius – tų pačių metų rugpjūtį, tačiau jie negalėjo iš karto grįžti į Lietuvą, nes, kaip liudija Urbšys, jiems buvo pranešta, kad jie gali vykti ir gyventi kur tik nori, „išskyrus Pabaltijo kraštus ir režiminius Tarybų Sąjungos miestus. (…) Iš karto aš ir kiti, drauge su manim paleisti, apsigyvenome Vladimiro miesto viešbutyje, kuris vadinosi „Dom kolchoznika“. Tuose namuose reikėjo mokėti po 7 rublius už parą“⁶. Praleidę apie mėnesį Vladimire, Urbšiai apsigyveno Viaznikuose. Kadangi pagal kalėjimų vidaus taisykles Marijos Urbšienės kalėjime parašyti atsiminimai ten ir turėjo likti, nes „kalinio parašyti raštai ar kokie užrašai išleidžiant iš kalėjimo neatiduodami“⁷, tai ji 1955–1956 m., jau gyvendama Viaznikuose, atkūrė kalėjimuose rašytus atsiminimus.

Kalėjime ir Viaznikuose rašytų atsiminimų variantai šiek tiek skiriasi: „Priešindamasi smarkiai pašlijusiai sveikatai, Viaznikuose ji atkūrė prisiminimus (…) iš naujo, trumpindama ir suglausdama buvusius du tomus⁸ į vieną „Prie žibalinės lempos“. (…) Vėliau (jau Kaune) ji bandė atgauti kalėjime rašytus atsiminimus. Į pareiškimą buvo atsakyta, jog visi raštai „uničtoženy po aktu“. Ateitis parodė, kad tas atsakymas, laimė, buvo klaidingas.“⁹ Pirmąjį kalėjime rašytų atsiminimų tomą Urbšys atgavo tik 1965 m., po to, kai iš oficialių asmenų sužinojęs apie išlikusį egzempliorių kreipėsi į tuometinį Lietuvos KP CK pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų. Gerokai kupiūruoti atsiminimai buvo išleisti 1982 m., praėjus dvidešimt trejiems metams po autorės mirties. Autentišką variantą su gausiais pačios autorės piešiniais, šeimos nuomotų namų Rygos Gertrūdos aikštėje ir Malūnų gatvėje planais 1996 m. išleido leidykla „Spindulys“, tais pačiais metais leidykla „Džiugas“ išleido Viaznikuose atkurtų atsiminimų variantą.

Neabejotina Marijos Mašiotaitės-Urbšienės atsiminimų vertė – detalus kultūrinės, socialinės ir ekonominės XX a. pradžios inteligento pasauliečio šeimos aplinkos ir kasdienių įpročių bei interesų paliudijimas. Pranas Mašiotas (1863–1940) – pedagogas, gimnazijų matematikos mokytojas ir direktorius, knygų vaikams autorius ir vertėjas, pats kilęs iš valstiečių, buvo vedęs bajorę Mariją Jasienskytę (1874–1950), kurios šeimoje buvo kalbama lietuviškai ir palaikomi ryšiai su tautiškai susipratusiais to laiko inteligentais. Kaip atsiminimuose pasakoja Marija Mašiotienė, su būsimuoju vyru susipažino dėdės Landsbergio sūnaus Vytauto (būsimo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio) krikštynose: „Po tų iškilmingų krikštynų mūsų pažintis su vyru ir toliau ėjo laimingai. Baisiai bijojau už savo vyro ištekėti, nes didelis skirtumas mokslo, papročių, būdo gąsdino mane. Jo rimtumas baidydavo mane mirtinai. Žmogus išaugęs priespaudos laikais, nemokąs beveik juoktis, linksmintis, tik rimtas ir rimtai galvojantis ir visur taip gyvenimą traktuojąs. Baisu darėsi. O aš lepūnėlė, linksma, svajojanti apie lengvą gyvenimą, linksmą.“¹⁰ Tačiau padrąsinta ir palaikoma šeimos, ji ryžosi. Neįprastas ir itin drąsus tiems laikams buvo Jasienskių šeimos pasirinkimas, kad vestuvių ceremonija bažnyčioje vyktų lietuvių kalba.

Pagal tuo metu galiojusius carinės Rusijos įstatymus inteligentai negalėjo dirbti Lietuvoje, todėl Mašiotų šeima įsikūrė Rygoje, kur iš pradžių Mašiotas porą metų dirbo Rygos mokslo apygardos kanceliarijoje, o vėliau – Rygos vokiečių realinėje gimnazijoje matematikos mokytoju: „Ryga mums dar ir tuo gera, kad netoli Lietuvos ir patogu ten nuvažiuoti. Bent vasaros metu galime gyventi Lietuvoje.“¹¹ Marija Urbšienė prisiminimuose detaliai atkuria to meto Rygos kultūrinio ir socialinio gyvenimo panoramą, plačiai pristato gausios lietuvių kolonijos kultūrinę veiklą, kuri jai buvo pažįstama per aktyviai toje veikloje dalyvavusį, ją rėmusį tėvą Praną Mašiotą: tai ir lietuviškieji vakarai, ir įvairios draugijų „Žvaigždė“, „Kanklės“ iniciatyvos, lietuviško laikraščio Rygos garsas rengimo rūpesčiai ir kt. Su nostalgija ir meile ji pasakoja apie pasivaikščiojimus su tėvu, kuriuos ji jau paaugusi perėmė iš mamos: „Motina išeidavo iš namų tik su reikalais. Pasivaikščiojimų ji nemėgo, nors ir lydėdavo tėvą vakarais į jo, kaip ji sakydavo, „beprasmišką sukimą aplink Esplanadą“. Kai išaugau iš ankstyvo gulimo amžiaus, motina perleido šią pareigą man, ir aš sukau ratus su tėvu aplink tą pačią Esplanadą.“¹² Užgriebiamas ir tuo laiku įvairus Rygos muzikinis gyvenimas, minimi lankyti operos ir operečių pastatymai, koncertai: „Man tekdavo laimė eiti į koncertą su motina, o tėvą visad lydėdavau į operą. Labai anksti pradėjau lankyti operą, daug jų su tėvu buvome girdėję po kelis kartus.“¹³ Nemažai vietos atsiminimuose skiriama senamiesčio ir tuo metu pradėto statyti Rygos naujamiesčio architektūros, kuria itin domėjosi Mašiotas, specifikai, vardijamos krautuvės, kuriose buvo apsipirkinėjama, detaliai paminint kiekvienos jų prekes, aptariant šeimininkus ir jų šeimos istorijas, minimi muziejai, kinematografas, į kurį Mašiotų vaikai ilgą laiką nebuvo leidžiami: „(…) mūsų tėvai mūsų nevedė, nors ir prašėme, dėl tėvo baimės, kad kinematografas nepaveiktų neigiamai mūsų nervų. Man iki šiai dienai neaiškus tas tėvo nusistatymas dėl kinematografo.“¹⁴ Šių atsiminimų rašymas žmogaus orumą žeminančiomis kalėjimo sąlygomis atliko terapinę funkciją, kompensavo nežmonišką susirašinėjimo su artimaisiais draudimą ir sudarė galimybę bent mintimis persikelti į normalią tikrovę ir išgyventi artumo jausmą.

Atsiminimuose, daugiau orientuotuose į išorinio pasaulio įvykius, kasdienės buities, šeimos švenčių organizavimą, esama žvilgsnio ir į rašančiosios vidaus pasaulį. Iš šių negausių atsivėrimų galima suprasti, kad Mašiotaitė-Urbšienė save suvokė kaip nedrąsią, savimi ne itin pasitikinčią mergaitę. Nuolat kartojasi kitų suformuotas jos – kaip negražios ir negabios – vaizdinys: „Tėvas (…) visiškai negalėjo suprasti tokio mano nesugebėjimo, stebėjosi ir jaudinosi dėl mano, kaip jis vadino, kažkokio „įgimto beraštiškumo“¹⁵; „Šalia įgimto negabumo, kankino mane dar ir įgimtas nedrąsumas“¹⁶; „Ar tave blogai moko, ar iš tikrųjų tu tokia negabi?“¹⁷; „Kaip ir kito darbo, taip ir šiojo ilgai negalėjau perprasti, ir mano jauna mokytoja juokais suduodavo man per pirštus, stebėdamasi mano nepaprastu negabumu.“¹⁸ Atsiminimuose ryškėja ir jos prieštaringų santykių su motina punktyras, pažymėtas vaikystės abejonėmis, kad mama ją mylėjo mažiau nei brolį, kurios tapo priežastimi „mudviejų nepakankamai širdingų santykių“. Šias abejones išsklaidė jau vėlesnis supratimas, „kad tėvai gali mylėti vienus savo vaikus labiau už kitus, kad tai ne koks jų nusikaltimas (…)“, leidžiantis jai apibendrinti: „Gailiuosi dabar labai, kad neparodžiau gyvenime motinai tiek meilės ir rūpesčio, kiek ji buvo verta.“¹⁹ Juolab kad Marija Mašiotienė mirė 1950 m., kai Marija Urbšienė kalėjo Ivanove, kur tebegaliojo draudimas susirašinėti su artimaisiais, todėl apie motinos mirtį greičiausiai sužinojo vėliau, jau tremtyje Viaznikuose, o gal tik grįžusi į Lietuvą.

Baigusi privačią Rygos mergaičių gimnaziją, Urbšienė pasirenka studijuoti tiksliuosius mokslus Maskvos aukštuosiuose moterų kursuose – šis pasirinkimas nėra kaip nors motyvuojamas, ypač žinant, kad vėlesni jos profesiniai interesai nuo šio kelio gerokai nutolo: „Kai baigiau gimnaziją su aukso medaliu, buvau stambi, aukšta ir stora mergaitė, maža ką mokslų išmananti. Pasirinkau tėvo eitąjį fakultetą, kuris man buvo sunkus, kaip ir ką tik baigtasis mokslas.“²⁰ Dėl sveikatos problemų Mašiotaitė-Urbšienė studijų nebaigė – jai buvo diagnozuota Bazedovo liga. 1916 m. Maskvoje jai atliko operaciją, po kurios ji ilgai neatgavo jėgų. Tuo metu difuzinė toksinė struma (hipertirozė) buvo viena iš nedaugelio endokrininių ligų, kuriai taikyta chirurginė intervencija – dažniausiai dalinis arba visiškas skydliaukės pašalinimas. Tokios operacijos XX a. pradžioje buvo rizikingos, dažnai lydimos komplikacijų, nes pakaitinis gydymas sintetiniu skydliaukės hormonu tiroksinu plačiau pradėtas taikyti tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje²¹. Todėl jau vėlesniuose laiškuose iš tremties nuolat minimas nuovargis ir vėlesni infarktai greičiausiai yra šio negalavimo pasekmė.

Laiškai iš Tambovo: „Mes rašome beveik kas dieną arba kas antrą dieną“

Marijai Mašiotaitei-Urbšienei, kaip diplomato ir paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro žmonai, teko patirti tremtinės ir kalinės lemtį. Natūralu, kad dėl draudimo susirašinėti su artimaisiais nėra laiškų iš 1941–1954 m., kartu su suimtų ministrų šeimos nariais praleistų įvairių kalėjimų vienutėse. Tačiau išliko laiškai iš tremties, rašyti Mamai Marijai Mašiotienei, kurie saugomi Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje (LNB RS F14 432–436). Iš tremties Tambove Marijai Mašiotienei rašydavo abu: tiek Marija, tiek Juozas Urbšys. Urbšys rašė tik atvirlaiškius, Mašiotaitė-Urbšienė yra parašiusi ir atvirlaiškių, ir trumpesnių bei gana ilgų laiškų. Iš beveik metus trukusio susirašinėjimo išlikę 89 laiškai ir atvirlaiškiai, rašalu rašyti ant daugiau vyniojamąjį nei rašomąjį popierių primenančių mažų ir didesnių netaisyklingos formos lapelių. Ilgesnį laiką nesulaukę laiško iš Mamos, siųsdavo telegramas, kad yra sveiki ir gyvi, kartais telegramomis sveikindavo Naujųjų Metų ar kitų sovietinių švenčių progomis, iš viso jų yra 12. Pirmasis laiškelis didelėmis raidėmis ant balto lapo rašytas traukinyje kitą dieną po suėmimo: „Brangioji Mama, Rašau traukiny, todėl ranka dreba. Šiaip jau važiuojam su patogumais ir jau artinamės prie Maskvos. Esame sveiki. (…) Tegu Saliutė²² paruošia paketą, į kurį įdeda: Munės²³ pilkus kailinukus su juodu viršu, Juozo vasarinį apsiaustą, mudviejų šiltus apatinius skalbinius (…) Kaip ir kur tą paketą siųsti, parašysim kitą kartą“ (LNB RS F14–432)²⁴. Paskutinis gana ilgas ir išsamus laiškas pažymėtas 1941 m. birželio 6 d. data.

Kaip žinia, laiško stilistinis ir informacinis pobūdis priklauso nuo adresato, o analizuojant laiškus svarbu, ar jie rašyti vienam, ar keliems adresatams, analizuojami laiškai yra monologinio ar dialoginio pobūdžio, t. y. su kito korespondento atsakymais ar be jų, ir pan. Urbšių laiškai iš Tambovo rašyti tam pačiam ir itin artimam žmogui, tačiau nėra išlikusių Marijos Mašiotienės atsakymų į juos, todėl gana trumpą laiko tarpsnį užgriebiantis susirašinėjimas skirtinas monologinio pobūdžio epistolikai. Kone kasdien rašomais laiškais buvo siekiama kelių tikslų: patvirtinti, kad tebėra gyvi ir sveiki, papasakoti apie gyvenimo tremtyje sąlygas ir kasdienybę, o svarbiausia – laiško rašymo metu bent mintyse pabūti žmogui palankioje tikrovėje ir pasikalbėti su artimais žmonėmis. Skaitant tik Urbšių laiškus be Mašiotienės atsakymų į juos, tarp laiškų atsiranda ryšys, kurio pavieniai laiškai neturėjo, ir tas atsiradęs ryšys kaip tik ir sukuria galimybę skaityti laiškus kaip tam tikrą visumą – prasminiu požiūriu vientisą, bet kompoziciškai fragmentuotą pasakojimą apie išlikimą tremtyje ir namų bei artimųjų ilgesį. Šis epistolinis pasakojimas, kurio autoriai yra abu Urbšiai, dokumentuoja ne tik istorinį laiką, bet ir liudija vidinę asmens istoriją, kurios ženklai prasišviečia pro laiškuose dominuojančią kasdienybės plotmę. Nors laiškuose nė žodžiu neužsimenama apie cenzūrą, tačiau ją išduoda tam tikros formuluotės, nutylimos nepriklausomai Lietuvai svarbios datos ir, atvirkščiai, pakiliai aprašinėjamos Tambove vykusios sovietinės šventės. Laiškuose fiksuotas ir cenzūros sudedamąja dalimi laikytinas susirašinėjimo su artimais žmonėmis ribojimas: „Mamuliukas klausi, ar nenorime gauti laiško iš jaunavedžių²⁵. Mums, žinoma, malonu gauti laiškų kuo daugiausia, bet, kadangi jie mūsų nepasiekia, tai geriau nė nerašyti. Tegavome prof. Mykolo Roemerio užuojautos laišką dėl Tėčiuko mirties. (…) Gauname laiškus iš Mamuliuko, Elenutės, Juozo sesers, o vieną kartą iš brolio“ (1941-05-30; LNB RS F14–436).

Urbšių laiškai iš Tambovo gali būti skaitomi ir kaip epistolinis dienoraštis, kurio įrašus atitinkančiuose laiškuose detaliai ir išsamiai pasakojama apie kasdienybę, kurie rašomi nepaisant į juos gaunamų atsakymų, o daugiau iš vidinės būtinybės pasikalbėti, pabūti su artimu žmogumi, duoti jam žinią apie save: „Brangioji mūsų Mama, kad Mamai nebūtų taip ilgu be mudviejų, rašau dažnai, dažnai. Žinoma, jei gausi tuos visus mano laiškus, tai nebus taip ilgu, nes atrodys, kad gyvenai su mumys tas dienas, kurias aš taip smulkiai aprašau, kad pajustum, lyg esi su mumys ir matai, kaip mes judam, ką veikiam“ (1941-02-19; LNB RS F14–433); „Rašau vis dažnai labai ir daug, ilgai ir nuobodžiai, nes smulkiai apie įvairius mūsų gyvenimo nereikšmingus nuotykius“ (1941-05-28; LNB RS F14–436). Rašymas atlieka dvi funkcijas: praneša, kad vis dar yra gyvi ir kad jų gyvenime lyg ir niekas nepasikeitė: „Mes čia esame sveiki ir gyvename po senovei.“ Kone kasdienis laiškų rašymas, nepaisant gaunamų atsakymų, t. y. nepaisant laiškais kuriamo dialogo, svarbus psichologiniu požiūriu, nes rodo, kaip esant tremtyje buvo svarbu bent laiškais pasikalbėti su artimais žmonėmis, nors mintimis pabūti jų tikrovėje ir pasidalinti savąja: „Rašau visas smulkmenas, taigi Mama būsi kaip lyg ir buvus su mumis, taip, kaip mes mintimis visą laiką su Mama ir Jumis visais“ (1941-02-16; LNB RS F14–433); „pajutome lyg ir kokį realesnį ryšį su Tamstomis“. Tiesa, laiškuose ir atvirukuose visuomet paminima, kada ir kokius laiškus, telegramas ar siuntinius jie gavo, dažnai skundžiamasi, kad negaunama laiškų: „Brangioji Motuše, jau išsiilgome vėl Tamstos laiškų“ (1940-11-18); „Laiškų kaip ir negauname“ (1940-11-25); „Brangioji Mama, seniai beturėjome žinių ir labai susirūpinę, ar sveika besi. Prašom parašyti laiškelį. Mes dažnai parašome, tik gal pakeitei adresą ir mūsų laiškų negauni“ (1940-12-02). Dažnai kartojama, kad laiškai iš Lietuvos ateina per mėnesį: „Laiškus gauname maždaug po mėnesio laiko. Bet mes niekur neskubam – mums jie visi laukti, mieli, graudenantieji. Svarbiausią naujieną, kad esi sveika, atneša telegrama. Žinias iš Tėvynės – laikraščiai, kurie ateina gan greitai – per nepilną savaitę“ (1941-02-08; LNB RS F14– 433). Nuolat prašoma užsakyti laikraščių iš Lietuvos, atsiųsti knygų, taip pat Urbšio vertimams reikalingų žodynų ar gramatikų: „Man reikėtų gauti gerą lietuvių kalbos gramatiką, etimologiją ir sintaksį. (…) Mat aš dabar užsiimu literatūriniais darbais, tai tenka gerai pakartoti gramatiką“ (1941-01-18; LBN RS F14–433).

Didžiąją Urbšių epistolinio pasakojimo iš Tambovo dalį sudaro pasakojimai apie kasdienius darbus: ruošą, krosnies kūrenimą, valgio gaminimą, apsirūpinimą maistu, orą, negalavimus, skaitymą, darbą su vertimais, kieme apsilankančius šunis. Štai gana tipinis tokio pasakojimo pavyzdys, 1941 m. sausio 5 d. aprašytas Juozo Urbšio:

Kėlėmės šį rytą abudu kažkokie surūgę, truputį negera, galvos skaudinėjo, – buvome kiek susirūpinę, kad neprikibtų kokia kvaraba. Svetimam krašte, tarp svetimų žmonių sirgti būtų labai neparanku, ypačiai jei tektų atgulti abiem tuo pat metu. (…) Bet paskui išaušo graži saulėta diena, šaltis nuo 30˚ atslūgo ligi 13˚, nuėjome į turgų, kur nusipirkome vištą, sviesto, kiaušinių, morkų, varškės ir grietinės (…) Kol suvaikščiojom, sveikatos pagerėjo (…).

Vis dėlto pasiligojimų ir negalavimų laiškuose taip pat netrūksta: ypač dažnai minimi Mariją kamavę kolito priepuoliai, kuriuos galėjo lemti ir vitaminų trūkumas, bendras silpnumas, peršalimai, Juozas kartais sirgdavo angina, kartais lyg ir be apčiuopiamų priežasčių turėdavo kelias dalis karščio. Šią laiškuose besiveriančią kasdienybės rutiną prasidėjus pavasariui paįvairino nauja tema – daržas, sodinami daigai ir rūpestis jais: „Kėliau 6,5 ryto. Kol apsitvarkiau ir, tiesa, išskalbiau porą niekniekių ir savo languotąją vilnonę suknelę, kurią trinti ir išgręžti padėjo Juozas, jau buvo 10 val. ir išėjau daigų pasižiūrėti, o Juozas nuėjo į turgų, nes reikėjo bulvių. (…) Ašen gi nupirkau 20 daigų tomatų (po 5 kap. štuka), vervenos, rezedos, nasturcijų, nežinomų gėlyčių, viską tresto „larioke“ po 10 kap. už štuką. Grįžtant susitikome su Juozu, o atėję namo norėjome viską susodinti, bet pradėjo gausiai lyti ir lijo per visą dieną“ (1941-05-30; LNB RS F14–436).

Daug vietos laiškuose skiriama žiemos šalčiams: „(…) pas mus dabar smarkūs šalčiai, jau buvo 32˚, o dabar vidurdienį 25˚. Kadangi turime šiltų drabužių, tai labai nuo šalčio nekenčiam. Munei, žinoma, sunkiau, nes ji visada blogai šaltį pakeldavo. Kasdien, nežiūrėdami šalčio, išeiname į miestą, – tai grįžus ir bute šilčiau atrodo“ (1940-01-04; LNB RS F14–432); „Juozas nuėjo į turgų mėsos ir sviesto, nes aš labai sušalu, kol superkame, ir, tinginio pagauta, pasilikau, nors šiaip einame visad abudu drauge. Juozas tuo tarpu labai pavaduoja mane namų ruošos darbuose, sakydamas, kad neturi temperatūros, tai gali daugiau dirbti“ (1941-01-28; LNB RS F14–433).

Kone savarankišką pasakojimą laiškuose steigia vis pasikartojanti į kiemą užklystančių šunų teminė linija: „Aprašiau jai mūsų kiemo šunį ir katę, kurie ateina ir pas mus. Dabar, be nuolatinio Markizo, mūsų kieme gyvenančio, turim dar ateinantį valgytoją Džimą, baisų, didelį šunį, bet jauną. Jis yra be šeimininkų ir maitinasi per žmones. Jie mums pavaduoja Pikį. Jei Džimas nebūtų toks milžinas, prisijaukintume, bet kur dėti tokį veršį“ (1941-01-28; LNB RS F14–433). „Nors mes ir atitverti tvorele nuo kiemo, šunes, Markizo pamokyti, išmoko ją perlipti. Juodasis Džimas, stenėdamas, perkelia savo benamio reumatiškas kojas ir suinkštęs įvirsta į mūsų darželį. Ir tik prasiveria langelis, jau jis prie jo. Reikia išnešti ėdalo, nes mus pastebėjęs apibėga namo kampą ir staugia baisiu balsu prie virtuvės durų“ (1941-04-08; LNB RS F14–434).

Laiškuose beveik nekalbama apie nuotaikas ir išgyvenimus. Pirmaisiais mėnesiais kone kiekviename laiške minima viltis greitai vėl pasimatyti Lietuvoje vėliau iš laiškų dingsta: „Nenustojam dar vilties, kad gal vėl kada visi drauge Lietuvoje susitiksime“ (1940- 101-7; LNB RS F14–432); „Gyvename nenustodami vilties, kad ir vėl kada sugrįšime į savo kraštą ir vėl visi dažnai matysimės ir bendrausime“ (1940-09-16; LNB RS F14–432); „laukiame, kada paaiškės mūsų padėtis: mat, nenustojame vilties, kad gal kada bus mums leista sugrįžti į Lietuvą“ (1940-10-2; LNB RS F14–432); „gyvename diena iš dienos, nežinodami, koks bus tolimesnis likimas: ar bus leista grįžti į Lietuvą, ar čia paliks, ar kitur kur nurodys vykti“ (1940-10-5; LNB RS F14–432); „mes vis dar nenustojame vilties pasimatyti“ (1940-10-14; LNB RS F14–432). Nors laiškuose emocijos nutylimos, tačiau jas išduoda laiško pabaigos parašas – „išsiilgę vaikai“. Šis parašas mažai varijuoja ir nelabai priklauso nuo to, kas laišką ar atvirlaiškį rašo. Dažniausi parašai yra: „Išsiilgę duktė ir žentas“, „Vaikai“, „Juozai“, vien tik vardu ant atvirlaiškių, nors tikrai ne ant visų, pasirašo Juozas Urbšys.

Vis dėlto svarbiausia tuose laiškuose – juos rašančiųjų laikysena ir nuostatos: nė viename laiške jie nesiskundžia dėl savosios padėties, ligų ar negalavimų, nerodo pykčio ar pagiežos. Dažnai kartojama: „Keliamės anksti, nes taip įpratę – nenorime išglebti!“ (1941-02- 14; LNB RS F14–433). Iš vienos pusės, laiškuose beveik nejusti kalbančiųjų egocentriškojo „aš“, iš kitos pusės, jis aktyviai dalyvauja ir reiškiasi rūpesčiu ir meile Lietuvoje likusia mama. Rašo Juozas Urbšys: „Pastaruosiuos Mamos laiškuose žymu pesimizmo, liūdesio. Prašom tam jausmui nepasiduoti, prašom išlaikyti tą žavingą Mamos optimizmą, sąmojų, būdrumą, kad galėtume, kai sugrįšime, po senovei pajuokauti. Mes čia irgi gerai laikomės, esame, bendrai paėmus, gana sveiki, ypačiai aš galiu pasigirti savo sveikata“ (1941-01-27; LNB RS, F14–433). Marija Urbšienė dažną laišką baigia primindama gerai valgyti, nusipirkti spanguolių, kurios turi daug vitaminų, neiti vienai į lauką, jei šalta ar slidu, rūpintis sveikata: „Prašome Mamą dar kartą ir dar kartą vienai neiti iš namų, kad nesušaltum, nepaslystum. Ir gerai maitintis (…)“ (1941-02-04; LNB RS F14–433).

Marijos ir Juozo Urbšių iš Tambovo į Lietuvą Marijai Mašiotienei rašyti laiškai yra unikalus dokumentas apie nuolatinę pastangą išlaikyti vidinę stiprybę, neapleisti disciplinos ir intelektinių interesų net tada, kai žmogus yra praradęs namus, socialinį statusą, kultūrinę aplinką ir galimybę komunikuoti su artimaisiais.

________________________

¹ Juozas Urbšys, „Dar vienas pasakojimas. Juozo Urbšio pasakojimas“, in: Zigmas Toliušis, Mano kalėjimai, Vilnius: Mintis, 1991, p. 321.

² Pavyzdžiui, Merkių šeima (Merkys, žmona ir sūnus) buvo ištremti į Saratovą.

³ Pavyzdžiui, apie Saratovo kalėjimą Juozas Urbšys atsimena: „Buvo šalta 1941–1942 metų žiema. Ir tą, ir kitą žiemą kalėjimas nebuvo šildomas“, Juozas Urbšys, „Dar vienas pasakojimas. Juozo Urbšio pasakojimas“, in op. cit., p. 324.

⁴ Ibid., p. 326.

⁵ Ibid., p. 329.

⁶ Ibid., p. 329.

⁷ Juozas Urbšys, „Marija Mašiotaitė-Urbšienė“, in: Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Prisiminimai, Vilnius: Džiugas, 1996, p. 204.

⁸ Kalėjime buvo parašyti du atsiminimų tomai: pirmasis Prie žibalinės lempos apėmė laiką nuo vaikystės iki nepriklausomybės paskelbimo; antrasis Atdaras langas – nuo 1919 iki 1939 metų.

⁹ Juozas Urbšys, „Marija Mašiotaitė-Urbšienė“, in op. cit., p. 204.

¹⁰ Marija Mašiotienė, „Graudu prisiminti, kad tie laikai negrįš“, interneto prieiga: https://sekunde.lt/leidinys/old_turinys/grauduprisiminti- kad-tie-laikai-negris/ (žiūrėta 2025-03-20).

¹¹ Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Prisiminimai, p. 105.

¹² Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Prie žibalinės lempos, Kaunas: Spindulys, 1996, p. 35.

¹³ Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Prisiminimai, p. 67.

¹⁴ Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Prie žibalinės lempos, p. 59.

¹⁵ Ibid., p. 112.

¹⁶ Ibid., p. 114.

¹⁷ Ibid., p. 113.

¹⁸ Ibid., p. 211.

¹⁹ Ibid., p. 66–67.

²⁰ Ibid., p. 124.

²¹ Žr. pl.: Guido Gasparri, “History of Thyroid Surgery”, in Mario Testini, Angela Gurrado (eds), Thyroid Surgery. Updates in Surgery, Springer, Cham, 2024, interneto prieiga: https://doi. org/10.1007/978-3-031-31146-8_1 (žiūrėta 2025-03-25).

²² Seliutė Ševickaitė, buvusi Marijos ir Juozo Urbšių šeimininkė. Dokumentuose varijuoja vardo forma: laiške parašyta Saliutė, o Seliutės vardas užrašytas išvardijant kolektyvinėje nuotraukoje esančius žmones. Labai gali būti, kad ji ir buvo Seliutė, bet ją vadino Saliute (aut. pastaba).

²³ Taip šeimynykščiai ir artimi draugai vadino Mariją Mašiotaitę- Urbšienę.

²⁴ Laiškų kalba išlaikoma autentiška.

²⁵ Greičiausiai turimos galvoje jauniausiojo Marijos Urbšienės brolio Donato Mašioto vestuvės: „Džiaugiamės, kad esi patenkinta nauja marčia. (…) bus gera ir ramu Mamuliukui gyventi su Donium ir Done“ (1941. 5. 28).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 2 (114)