Pomidorai, degtukų dėžutės ir pastebėtos dienos

Kalbant apie lietuvių vaikų literatūrą, Kotryną Zylę dėl įdomių ir vertingų knygų jaunajai auditorijai (Mažas kaip vabalėlis, Milžinas mažylis, Sukeistas, Siela sumuštinių dėžutėje) galima pavadinti tikru kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. 2022 m. kartu su dailininke Inga Dagile išleista knyga Geriausia diena tais pačiais metais Lietuvos leidėjų asociacijos buvo pripažinta geriausia paveikslėlių knyga vaikams. Nors Geriausia diena¹ skirta penkiamečių auditorijai, ją skaityti ir apie širdį šildančias, kaip švieži agurkėliai konservuojamas dienas galėtų pasvajoti net patys rimčiausi skaitytojai.

Savito formato knygos idėja (knyga atverčiama taip, kaip atidaroma šokoladinių saldainių dėžutė) autorėms šmėstelėjo netikėtai. Interviu portale 15min.lt Zylė ir Dagilė teigia istoriją kūrusios karantine įstrigusiam vaikui, kad skaitydamas jis galėtų pamąstyti apie savo geriausias dienas ir saugiausias vietas, kur galėtų pasislėpti, jeigu realybė imtų šiek tiek gąsdinti². Geriausios dienos misija išties prasminga – apkabinti visus bijančius ir šildyti jų širdis taip, kaip gūdžiomis žiemomis tai daro karšta kakava ir sausainiai. Įdomu tai, kad abi autorės knygos pabaigoje pasidalija svarstymais apie savo maloniausias dienas. Pasak Zylės, jai geriausia diena yra ta, kai netikėtai galvoje šmėsteli šviežutėlis naujos knygos sumanymas: tada atrodo, kad ši knyga bus pati geriausia pasaulyje. Dagilė laikosi kitokios pozicijos: užklupus liūdesiui reikia prisiminti dieną, kuri prabėgo pastebėta. Būtent apie tai prabyla šis kūrinys: kasdienybės akimirkų išgyvenimas, dienos detalių pastebėjimas ir draugystė yra tai, kas, pasak autorių, gyvenimą daro prasmingą. Taigi labai pagirtina, kad abi autorės skatina introspekciją, t. y. ragina vaikus atidžiai stebėti save, savo emocijas, aplinką.

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad knygoje gyvuoja tik Elzės ir Tito personažai (sveikintina, kad kūrinyje nėra lyties kriterijaus), vis dėlto skaitytojas turi likti budrus ir neapsigauti. Interviu 15min.lt autorės išsitaria suskaičiavusios apie 100 šios istorijos veikėjų³. Visi jie pavaizduoti akį traukiančiose iliustracijose, kurios papasakoja ne ką mažiau nei parašytas tekstas. Kalbant apie istorijos siužetą pastebėtina, kad jis turi aiškią ir suprantamą struktūrą. Iš pradžių pristatoma mergaitė Elzė, gyvenanti aštuntame aukšte ir savo balkone auginanti pomidorus. Tada skaitytojas supažindinamas su berniuku Titu, kurio akys žiba dėl sumanymo iš degtukų, sąvaržėlės ir folijos sukonstruoti raketą ir su vėžliu Albinu pakilti į kosmoso platybes. Galiausiai, kai abu vaikus ištinka bloga diena, Titas kyla į aštuntą aukštą, nes kartu su Elze nutaria imtis BDGP – Blogų dienų gelbėjimo plano (BDGP trumpinys vartojamas knygoje). Knygos siužetinė linija iš atskirų veikėjų polių susilieja į darnią visumą. Elzė ir Titas suvokia, kad jų diena pasitaisė net neatidarius degtukų dėžučių, į kurias jie deda geriausią dieną primenančias detales: kvapą, piešinį ar kokį smulkų daikčiuką. Ši netikėta, diskusijai atvira pabaiga sufleruoja knygos moralą: kai širdis liūdi ir jai baisiai neramu, pakanka malonaus pokalbio, kad net ir labiausiai apniukusioje padangėje pasirodytų menkutis saulės šypsnys.

Tiesa, vertėtų padiskutuoti apie Elzės sukurtą BDGP ir knygoje jo atliekamą funkciją. Kai ištinka bloga diena, mergaitė ją gelbėja taip: nueina į balkoną, į šalį pastumia pomidoro vazoną, praveria spintelės duris, pasiklauso, ar neateina tėtis, kilsteli laistytuvą, ištraukia seną ledų kibirėlį ir jį atidariusi uodžia svaigų vanilės aromatą (p. 9). Vos po kelių puslapių pristatoma Elzės blogą dieną praskaidrinančių geriausių prisiminimų kolekcija – būtent čia esanti detalė truputį užkliūva. Rašoma, kad nors atidarius dėžutę nuotaika nebūtinai pasitaiso, bet bent šiek tiek PANORMALĖ- JA (p. 11). Didžiosiomis, paryškintomis raidėmis pateiktas, kone rėkiantis „normalumo“ aspektas išties trikdo. Susidaro įspūdis, kad tik teigiamos emocijos yra normalios, o liūdintis ar pavargęs vaikas turi kuo skubiau taisytis, nes tokios jo jausenos nėra normalios. Be to, čia itin juntamas suaugusiojo požiūris, normalizuojantis tik „patogias“ vaiko emocijas, kai šis nesiožiuoja, neverkia, nepyksta. Žinoma, autorė, pragiedrėjusią nuotaiką apibūdindama kaip PANORMALĖJUSIĄ, tikriausiai neturi ketinimų jauniesiems skaitytojams įskiepyti toksiško pozityvumo idėjos. Vis dėlto, vaikams kalbant apie emocijas, tai reikėtų daryti šiek tiek atsargiau. Vaikų literatūros karalienė Vytautė Žilinskaitė savo kūryboje nevengė kalbėti itin sunkiomis, mažus ir didelius skaitytojus pravirkdančiomis temomis. Jauniesiems skaitytojams ji rašė atvirai, nieko neglaistydama, priimdama gyvenimo skausmą ir džiaugsmą. Toks vaikams perteikiamas emocinis sąmoningumas galėtų būti puiki inspiracija daugumai vaikų literatūros kūrėjų. Taigi, nors Geriausia diena yra puiki ir turininga knyga, visiems suaugusiems skaitytojams, kartu su vaikais skaitysiantiems knygelę, rekomenduotina stabtelti ir pasikalbėti apie šį knygos epizodą.

Toks „minusas“ knygos šviesos neužgožia. Akivaizdu, kad kurdamos istoriją abi autorės sudėjo visą širdį – ir tai vaikai jaučia. Šią knygelę nusprendžiau paskaityti keliems dėmesio nesutelkiantiems, individualių mokymosi poreikių turintiems darželio auklėtiniams. Likau maloniai nustebinta: supratau, kad knyga yra labai tinkama autizmo spektrą turintiems, dėmesio nesutelkiantiems mažiesiems skaitytojams. Kūrinyje esantys paveikslėliai nedirgina, nes nėra labai margi, ne per ryškios ir spalvos, o siužetas trumpas, aiškus ir prasmingas. Vaikai klausėsi istorijos išplėtę akis ir sulaikę kvėpavimą, nesiblaškė, smalsiai komentavo paveikslėlius (jų įvairovė ir gyvybingumas vaikus tiesiog sužavėjo). Perskaitę bandėme padiskutuoti, kokią dieną mes įdėtume į degtukų dėžutę ir norėtume prisiminti. Gerai pasukę galvas nusprendėme, kad tai yra tokia diena, kai rudens pabaigoje iš dangaus netikėtai pabyra saldučius morengų trupinėlius primenantis sniegas. Vėliau prie skaitomos knygos klausytojų prisijungė didesnis būrelis vaikų: jie labai norėjo savarankiškai vartyti knygelę ir vis iš naujo ją skaityti. Manau, kad savo širdyse vaikai pajuto, jog visos dienos, nesvarbu – geros ar prastesnės, turi bent vieną degtukų dėžutės vertą šviesos spindulį. Tik imk ir pastebėk.

_____________________

¹ Kotryna Zylė ir Inga Dagilė, Geriausia diena, Vilnius: Aukso žuvys, 2022, 36 p., 2000 egz., ISBN: 9786098120875.

² „Knygos anatomija: Kotrynos Zylės ir Ingos Dagilės „Geriausia diena“, interneto prieiga: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/ literatura/knygos-anatomija-kotrynos-zyles-ir-ingos-dagilesgeriausia- diena-288-1973914 (žiūrėta 2024-11-23).

³ Ibid.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 2 (114)