Ir teatras, ir skaitymas yra nepatogūs

Raimondas Klezys – teatro pedagogas, aktorius, dramaturgas, teatro „No shoes“ bendrakūrėjis, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas. Kai šis menininkas vaidina monospektakliuose paaugliams, atrodo, tarp jų nėra jokių barjerų, sienų, paaugliai kalbasi, įsitraukia. Ir jis vienas „suvaldo“ šią reiklią ir atsargią publiką – nesvarbu, kiek būtų žiūrovų: 8, 50 ar 100. O pats Raimondas – toks nenustygstantis vietoje, atiduodantis visą save ir labai atviras.

– Esate ne tik aktorius, teatro pedagogas, bet ir dramaturgas. Jūsų pjesės „Dulkėti veidrodžiai“ ir „Avinai“ tapo teatro „No shoes“ monospektakliais. Papasakokite, koks buvo jūsų santykis su literatūra vaikystėje?

– Kai buvau vaikas, nebuvau atsakingas skaitytojas. Aš buvau labiau knygų vartytojas. Mano mama kilusi ne iš Lietuvos, tad namuose buvo kalbama nelietuviškai, visada turėjau sunkumų su lietuvių kalba. Bet labai dažnai eidavau į savo kaimo bibliotekėlę. Esu kilęs iš Žeimių kaimo Jonavos rajone. Iš bibliotekos kiekvieną kartą pasiimdavau po dešimt knygų – savaitei, dviem. Ir nė vienos neperskaitydavau. Man labai patikdavo tiesiog jas vartyti. Šeimoje niekas niekada nereikalavo skaityti. Ir namų darbų nelabai tikrino.

Bet mano lietuvių kalbos mokytoja Ramutė Dailydienė kažką įžvelgė manyje ir septintoje klasėje pasiūlė dalyvauti skaitovų konkurse. Tada ir prasidėjo tikroji pažintis su poezija, proza. Man labai tikdavo juokingi tekstai, mokytoja jų surasdavo. Skaitydavau Vytauto V. Landsbergio, Jurgio Gimberio tekstus. Atsimenu įspūdį, kai perskaičiau Marcelijaus Martinaičio Kukučio balades. Vėliau susipažinau su Jurgio Kunčino, Juozo Erlicko kūryba. Tai ir pasėjo meilę literatūrai, skaitymui, rašymui. Dabar labai daug skaitau.

– Galima sakyti, kad lietuvių kalbos mokytojos įtaka buvo lemiama? Kaip pradėjote rašyti?

– Ši mokytoja man skyrė labai daug dėmesio ir energijos. Abu džiaugdavomės, kai pavykdavo laimėti skaitovų konkursuose. Bendravome ir man jau baigus mokyklą. Vienąkart man grįžus ji paklausė, ar aš negalvojęs kada apie vaidybos studijas. Kad Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoju teatro pedagogiką, ji žinojo. Taigi bestudijuodamas universitete įstojau ir į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Mokytoja nujautė.

Studijų metais teko skaityti daug mokslinės literatūros, susipažinti su teatru, pjesių kūrimo būdais, skaityti daug pjesių. Ketvirtame kurse gavome užduotį parašyti pjesę – taip gimė „Dulkėti veidrodžiai“. Vėliau pradėjau lankyti kūrybinio rašymo kursus, kuriems vadovavo Gabrielė Labanauskaitė. Sėdėdavome, skaitydavome parašytus tekstus, aptardavome juos. Kartą sulaukiau komentaro, kad man geriausiai sekasi rašyti, kai remiuosi savo patirtimi. Turbūt tai buvo postūmis kurti autobiografines pjeses.

– Savo kūriniuose kalbate jaunam žmogui, paaugliui labai svarbiomis temomis – apie pažeidžiamumą, tėvų skyrybas, aplinkos įtaką, tapatybės paieškas. Ir tuose spektakliuose vaidindamas, labai atvirai pasakodamas apie save, rodos, ir pats tampate pažeidžiamas. Ar tai sąmoninga rašymo strategija, ar intuityvus kūrybinis veiksmas?

– Dabar jau sąmoningas veiksmas, bet pradžioje viskas vyko intuityviai. Parašiau ir supratau, kad tai jaudina, padeda suvokti dalykus, kodėl gyvenime atsitinka vienas ar kitas dalykas. Labai norėjosi atiduoti duoklę svarbiems žmonėms, kurie man davė tiek daug, nieko negaudami atgalios.

Kai buvau vaikas, buvau labai jautrus. Jei tik kas įžeisdavo, pavyzdžiui, atsisėsdavo į mano vietą, aš iškart apsiverkdavau. Visi juokdavosi – juk tu berniukas, negali būti toks jautrus. Visą laiką savo jautrumą vertinau kaip silpnybę, o paskui, pradėjęs rašyti, supratau, kad tai labai gražus bruožas. Arba iš jaudulio aš nuolat rausdavau. Visi sakydavo, ko tu raudonas, kas tau yra, gal tau gėda? Nemėgau šios savo savybės, bet paskui jautrumą prisijaukinau.

Manau, kad jauni žmonės patiria panašių dalykų. Todėl ir norisi šiomis temomis dalytis. Juk paaugliai išgyvena sunkiausią etapą savo gyvenime. Aš nugyvenau 31 metus, bet paauglystė buvo pats keisčiausias ir sudėtingiausias tarpsnis. Tuomet kyla tiek daug įvairiausių klausimų ir labai mažai žmonių gali į juos atsakyti.

– Papasakokite apie teatrą „No shoes“. Kodėl jis atsirado?

– „No shoes“ įkūrėme kartu su žmona režisiere Ieva Jackevičiūte. Baigęs studijas troškau vaidmenų ir spektaklių, energijos turėjau daug, atrodė, galiu kalnus nuversti. Iš pradžių darbavausi kituose teatruose, bet nebuvo viskas nuoseklu, kartais trūkdavo darbo ir vaidmenų. Sugalvojom surizikuoti ir įkurti savo teatrą – su savita vizija, naujomis idėjomis. Žmona norėjo realizuoti save kaip režisierė, aš – kaip pjesių autorius ir aktorius. Juolab kad ši niša yra tuščia – paaugliams ir vaikams kuriančiųjų labai mažai. Ir pasirinkome kalbėti temomis, kurios ne visada patogios.

– Kas jums svarbiausia kuriant paaugliams – rašant pjeses, vaidinant?

– Bandau užmegzti kontaktą su jais ir kalbėtis. Mūsų spektakliai yra labai interaktyvūs, nes tik taip gali kalbėtis su jaunais žmonėmis. Kalbamės tiesiogiai ir beveik niekada nerodau spektaklių scenoje, nes scena atskiria. Norisi žiūrovą pasiekti, būti šalia jo – per du žingsnius. Vėliau natūraliai atsirado ir diskusijos po spektaklių, nes pasibaigus jiems norisi kalbėtis. Labai svarbu, kad jaunas žmogus neišeitų tik pamatęs spektaklį, žinotų, kad gali klausti, nesutikti. Aš savo žiūrovams visada sakau: jeigu turite klausimų, galite juos parašyti feisbuke ar instagrame – visada atsakysiu. O kartais jie ateina po spektaklio ir sako: „Žinai, man buvo lygiai taip pat.“ Ir tada džiaugiesi, kad prieina ir pasako. Juk jaunas žmogus nuolat nusiteikęs gintis, jam labai baisu atsiverti, o kai tai padaro – labai gera.

Spektaklių pabaigose sąmoningai yra linksma scena. Net ir „Dulkėti veidrodžiai“ baigiasi tuo, kad viskas – tik sapnas. Koncentruojamės į „čia ir dabar“ – dabar juk viskas gerai. Buvo blogai, bet baikime linksmai. Šį metodą atradau dirbdamas su vaikais. Jie po spektaklio pasakoja savo istorijas. Konsultavausi su psichologais, kaip turėčiau elgtis. Jauniems žmonėms naudinga, kad juos tiesiog išklausau, patarinėti nereikia. Išklausau, padėkoju, pakalbame. Būna – apsiverkia. Juk jeigu rodome spektaklį apie skyrybas – pusė ten sėdinčiųjų tą patį išgyveno.

– Žiūrėdama jūsų spektaklius galvojau, kad spektaklių interaktyvumas turbūt yra bene vienintelis būdas pasiekti paauglius?

– Pirmiausia aš esu teatro pedagogas, tik vėliau tapau aktoriumi. Daug gilinausi į tai, kaip išmokyti jauną žmogų vaidinti. Spektaklių interaktyvumas pasirinktas sąmoningai. Laipsniškai įtraukiame žiūrovą, kad jis vėliau nesijaustų nejaukiai. Kai ateina žiūrovai, aš juos visada pasitinku, pažiūriu į akis, pakalbinu. Šis kontaktas man padeda vėliau, kai visi veikiame kartu. Tai moksliškai aprašyta metodika. Ir mes su režisiere labai ilgai galvojome, kaip padaryti, kad tai veiktų.

Šiandienos jaunam žmogui tiesiog sėdėti ir žiūrėti spektaklį neįdomu. Jis nori dalyvauti, įsitraukti. Interaktyvumas tapo mūsų teatro savastimi: žiūrovas yra ne tik pasyvus stebėtojas, bet ir aktyvus dalyvis, bendrakūrėjis. Jauni žmonės nori tikrumo, atvirumo ir paprasčiausio dialogo, nori būti išgirsti, nori dalytis mintimis be baimės būti pažeminti, išjuokti. Kartais interaktyvumą reikia pristabdyti – priklauso nuo auditorijos, nes situacija gali tapti nevaldoma, bet jau moku su šiais procesais tvarkytis.

– „No shoes“ teatre vaidinate ir kuriate ne tik paaugliams, bet ir vaikams, net kūdikiams. Kas sieja šias skirtingas auditorijas?

– Interaktyvumas. Net kūdikiai per spektaklius negali nusėdėti, jiems norisi išbėgti į aikštelę. Spektaklį turi pritaikyti žiūrovui, kad jis galėtų būti visiškai laisvas scenoje. Dabar kuriame spektaklį pradinukams „Kuris kurį“. Žiūrovai taps komandos dalimi, visi kartu sportuosime. Ir po spektaklių kūdikiams, vaikams vyksta diskusijos. Po spektaklių kūdikiams mes tiesiog kalbamės su tėvais. Labai įdomu, koks užaugs žiūrovas, nuo gimimo pradėjęs lankytis spektakliuose. Ar norės eiti į teatrą? Manau, norės.

Labai smagu, kai diskusijose dalyvauja ir tėvai. Dažnai sakau, kad eidami į teatrą žmonės laimi laiko: jie pabūna kartu, užgęsta ekranai, niekas netikrina telefonų, neatsiliepinėja į skambučius, nevaikšto į tualetą. Visi žiūrovai mato tą patį, paskui gali apie tai kalbėtis, nes kiekvienas mato skirtingai. Teatras – vienas geriausių laiko praleidimo būdų su šeima.

– Jeigu pažiūrėsime jūsų teatro „No shoes“ repertuarą, pamatysime, kad jūs labai daug važinėjate po Lietuvą. Ką pastebite taip aktyviai važinėdami? Ar skiriasi didesnių miestų ir mažų miestelių žiūrovai?

– Kartais skundžiuosi draugams, kad pavyko apdovanojimų laimėti, aktyviai komunikuojame, turime rėmėjų, bet vis tiek labai sunku prisikviesti žiūrovą. Draugas, dirbantis visiškai kitoje srityje, man sako, kad teatras jaunam žmogui atrodo neįdomus, o jeigu dar jam rodote monospektaklį… Kaip jis gali būti įdomus? Tikriausiai tas jaunas žmogus anksčiau yra patyręs kitokio teatro ir dabar jį prisikviesti į teatrą yra labai sunku. Jauną žmogų nelengva pasiekti. Kam jam mokėti septynis eurus už vieną spektaklį, kai jis gali tiek pat mokėti už mėnesio „Netflix“ prenumeratą. Didžiuosiuose miestuose spektaklius rodome retai.

Kad pasiektume savo žiūrovą, mes nuolat važiuojame į mažesnius miestelius ir kaimus. Vieną mėnesį turėjome septyniolika išvažiuojamųjų spektaklių – Žeimiai, Siesikai, Šėta ir kt. Mes važiuojame ten, iš kur žmonės dažniausiai išvažiuoja. Mes atvažiuojame pas savo žiūrovą ir tikimės, kad tas žiūrovas, kai užaugs, bus aktyvus kultūros dalyvis.

Vilniuje jaunas žmogus yra pertekęs galimybių. Mažesniuose miesteliuose jaunimas labiau viską vertina. Bet iš esmės pats žmogus nelabai skiriasi. Vilniuje gali pasikviesti dvi mokyklas ir jų vaikai bus labai skirtingi. Esame savo spektaklius rodę profesinėse mokyklose – ten dar kitas kontekstas, įkalinimo įstaigoje – vėl kitas. Mažame miestelyje esame spektaklį rodę ir septynioms garbaus amžiaus senjorėms, nes daugiau niekas neatėjo, o ir joms reikėjo anksčiau išeiti, nes turėjo spėti į autobusą.

– „Dulkėti veidrodžiai“, „Avinai“, „Beveik laimingas“ – visi monospektakliai, kuriuose jūs esate vienas su žiūrovais. Vienas atlaikote tokį krūvį. Kaip pavyksta?

– Man labai patinka monospektakliai. Jie man yra iššūkis, kuris augina. Labai daug kūrėjų bando šį žanrą, bet dažnai monospektakliai ilgai neišgyvena būtent dėl krūvio – tu negali nueiti į užkulisius ir truputį atsipūsti arba atsiremti į kolegą, kuris tau primintų tekstą. Kaip aktorius jaučiuosi labai paaugęs būtent dėl monospektaklių.

Aš iš žiūrovų pasiimu energijos. Jeigu pasiseka ir atrandi bendrumų su žiūrovais, nepavargsti. Jeigu nepavyksta, pavargsti, galvą spaudžia, jauti karštį kūne. Teatras yra ir energetiniai dalykai – dažniausiai atiduota energija grįžta. Būna, kad ta energija grįžta po kurio laiko. Susitinki žmogų, jis sveikinasi su tavimi, sako, kad buvęs mūsų spektakliuose, o dabar jau studijuoja Vilniuje. Mūsų teatro kompozitorius, kuriantis muziką visiems spektakliams, kai su juo susipažinome mano teatro pedagoginės praktikos metu, buvo mokinys, o dabar yra kolega.

– Kai kalbama apie kūrybą vaikams, kartais jaučiamas tarsi nuvertinantis požiūris. Didžioji kūryba – tai kūriniai suaugusiesiems, o mažiesiems – čia jau daug lengviau viskas. Ar jaučiate tai?

– Net leksika išduoda: spektakliukas, atvažiuos aktoriukai, režisierijytė. Yra tas įsišaknijęs požiūris, kad kurti ir vaidinti vaikams daug lengviau. Bet kai žmonės pabando, supranta, kad nieko panašaus. Darbas su vaikais reikalauja labai daug jėgų. Be to, mažieji žiūrovai niekada nemeluoja. Jeigu tu jų neįtrauki, jie pradeda žiovauti, nenustygti vietoje. Iškart parodo, kad tau nesiseka. Tu labai greitai pajunti, ar laimėjai jų širdis, ar ne. Priešingai nei suaugusieji – jie net labai nepatikusiam spektakliui gali ploti atsistoję.

– Už monospektaklį „Avinai“ gavote „Auksinį scenos kryžių“. Ar svarbus šis laimėjimas jums ir teatrui?

– Didžiausias laimėjimas yra ne pats kryžius, o tai, kad žiūrovai į tave atkreipia dėmesį. Ateina į spektaklius. Ateina teatro kritikai, kurių anksčiau neprisikviesdavai. Jie labai svarbūs – juk jie mūsų bendradarbiai, galintys pasakyti, kas mūsų teatre neveikia, ko tu pats nepamatei. Šis ryšys labai svarbus. Tuomet atsiranda recenzijų, jų irgi labai reikia. Mūsų spektaklį „Avinai“ pažiūrėjo Nacionalinio dramos teatro atstovai ir nuo gegužės mes jį rodome šiame teatre. Didiesiems teatrams taip pat reikia ieškoti būdų, kaip pasiekti jauną žmogų. O visko raktas – atvirumas.

– Atsiimdamas savąjį „Auksinį scenos kryžių“ kalbėjote apie paprastumą. Pasigendate jo?

– Ypač gyvendamas mieste. Aš kilęs iš mažo miestelio, ten sveikindavomės su visais, nors ir ne visus pažinojome. O čia, Vilniuje, net su kaimynais nesisveikiname. Todėl nuolat su visais sveikinuos, bet žmonės neišgirsta – ausis neįpratusi. Tada darkart pakartoju – atsisuka. Paprastumo trūksta, tikrumo. Visi nori atrodyti daug geresni, nei yra.

– Ar to paties trūksta ir teatre?

– Spektakliuose ima dominuoti forma, ji užgožia turinį. Pirmiausia galvojama, kaip atrodys, o ne ką mes norime padaryti ir pasakyti. Tada „Avinai“ ir laimi, nes tu ten vienas su penkiais kamuoliais ir tiesiog nuoširdžiai kažką pasakoji, kas, matyt, jaunimui yra prasminga ir vertinga. Toks turinys ir nugali formą. Tai stiprus ginklas.

Su kolegomis diskutavome apie dirbtinį intelektą. Daug yra sričių, kuriose jį galima naudoti. Jis gali padėti dramaturgui sudėlioti kūrinio struktūrą, bet kalbant apie turinį, apie aktoriaus darbą – šito jis dar nepakeis, tai turi koreliuoti su pačiu kūrėju. Ir būti svarbu žiūrovui.

– Performatyviojoje paskaitoje „Beveik laimingas“ apie Jurgio Kunčino romaną Tūla, skirtoje abiturientams (nors ne tik), šmaikščiai ironizuojate, kad padėsite pasiruošti lietuvių kalbos egzaminui, bet drauge sakote, kad ne egzaminai svarbiausia. Jaučiate poreikį apie tai kalbėti?

– Kai aš mokiausi, egzaminai buvo labai sureikšminami. Atrodė, kad gyvenimas, jeigu jų neišlaikysi, pasibaigs. Bet juk taip nėra. Ir dažniausiai mokykla mus moko dalykų, reikalingų egzaminams, o ne gyvenimui. Nesakau, kad nereikia mokytis. Gal kažkoks dalykas ir nereikalingas šiuo metu, bet pabandyk suvokti, išmokti mąstyti – tu dar nežinai, kada ir ko prireiks. Man tai atrodo svarbiausia – išmokti mąstyti. Tik ta egzaminų baimė per daug visus apėmusi. Atrodo, kad egzaminais baigiasi gyvenimas, nors iš tikro jis tik prasideda. O su „Beveik laimingas“ nutiko netikėtas dalykas. Viename pasirodyme dalyvavo Jurgio Kunčino žmona Rasa. Ji dalyvavo diskusijoje, visi kalbėjomės, jaunimas uždavė jai daug klausimų. Rasa pasiūlė vieną performatyviąją paskaitą surengti rašytojo Jurgio Kunčino bute – ten, kur ir buvo parašyta Tūla. Tokia yra teatro magija – nutinka netikėčiausių dalykų.

– Dar grįžkime prie skaitymo. Auginate tris vaikus. Galite pasidalyti jų skaitymo patirtimi?

– Pasakysiu taip – esu labai griežtas. Mes verčiame skaityti. Ir jeigu anksčiau vaikams skaityti buvo kankynė, tai dabar jau tapo įpročiu. Jie jau prašo knygų, nori eiti į knygyną, žino, ką nori skaityti. Man atrodo, kad reikia siekti, jog vaikai sąmoningai norėtų skaityti. Ir teatras, ir skaitymas yra nepatogūs. Yra daug paprastesnių, lengviau pasiekiamų, smagesnių dalykų. Bet tie nepatogūs dalykai ateityje labai pravers. Kaip smagu, kad dabar viskas labai pasikeitę – atsiranda daugybė skaitymo projektų, bibliotekos tampa tokios jaukios.

Vyriausioji dukra mėgsta J. K. Rowling seriją apie Harį Poterį, jai patinka Roberto Louiso Stevensono Lobių sala, skaito knygas iš mokyklinės privalomosios literatūros sąrašo. Dešimtmečiui labai patinka Tomo Dirgėlos knygos, Tovės Jansson Troliai Mumiai. Jauniausiajai, kuri pati dar neskaito, skaitau aš. Kartais skaitome knygas, kartais kuriame savo istorijas, – šios jai patinka labiau. Jeigu man jaunam kas nors būtų pasakęs, kad aš norėsiu skaityti arba kad pats rašysiu, būčiau nepatikėjęs.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 2 (114)