Šių romanų personažai myli iš visų širdžių
Žmogaus veikla yra, bent jau turėtų būti, tikslinga. Į klausimą, kodėl perskaitei tą ar kitą knygą, galimi įvairiausi atsakymai. Pavyzdžiui, vaikystėje buvau išmokytas baigti pradėtą darbą. Puikus principas, bet ar visada jo reikia laikytis? Mokslininkai teigia, kad viskas, ką perskaitome, susikabina neuronų tinklais ir lieka mūsų sąmonėje. Todėl nereikia skaityti prastų knygų. Yra knygų, kurių apskritai neverta imti į rankas: tegu lieka stovėti ar gulėti ten, kur jas radai. Šiame tekste pabandysiu visų pirma pati sau atsakyti, kodėl verta perskaityti Laini Taylor maginės fantastikos romaną Svajoklis Streindžas1 ir jo tęsinį Košmarų Mūza2. Ar tokios įspūdingos apimties kūrinius skaitome tik dėl to, kad įvertintume autorės vaizduotės galias? Paradoksalu, bet fantastika vertinga ne tiek išmone, kiek apie žmogų pasakyta tiesa. Fantastinis romanas yra tam tikra psichologinių eksperimentų laboratorija, kur į jiems sukurtas aplinkybes patekę personažai leidžia autoriui atskleisti žmogaus prigimties gelmes. Didelė apimtis būdinga daugeliui fantastinių kūrinių, nes juose reikia sukurti tokias geografines, istorines ir socialines aplinkybes, o šiuo atveju ir tokius fizikos dėsnius, kad jie ne tik sužavėtų vaizduotės išmone, bet ir leistų išryškinti realius žmonių santykius ir visuomeninių sanklodų problemas.
Abu pagrindiniai šio kūrinio veikėjai – Laslas ir Saraja – yra tobuli personažai. Ne tik Laini Taylor kūrybinės sėkmės atžvilgiu – šie personažai yra absoliučiai teigiami žmonės. Iš tiesų reikia pasakos žanro, kad išdrįstum pavaizduoti tokius gražius jaunuolius. Jie abu yra našlaičiai. Laslą Streindžą auklėjusių vienuolių griežtumą greičiau tiktų pavadinti beprasmiu žiaurumu, bet Laslo sąmonėje žiaurumui apskritai nėra vietos. Vienuoliai nesugeba nuslopinti Laslo vaizduotės, jiems nepavaldžios jo svajonės. Autorė iškelia svajonių ir išgirstų ar knygose perskaitytų istorijų vertę. Trylikametis Laslas patenka į miesto vardu Zosma biblioteką ir lieka joje dirbti bibliotekininku. „Didžioji biblioteka nebuvo paprasta knygų saugykla. Tai lyg sienomis apjuostas poetų, astronomų ir pačių įvairiausių mąstytojų miestas“ (Svajoklis Streindžas, p. 23). Retoje knygoje taip išaukštinama bibliotekų ir bibliotekininkų, taigi kultūrinės atminties ir jos saugotojų, tarpininkų tarp praeities ir dabarties, reikšmė. Pasaulis daugiakalbis ir, nors šiuolaikinė žmonija kaip išeitį iš daugiakalbystės siekia sukurti tobulas vertimo programas, Laini Taylor siūlo mokytis kalbų, nes tik mokėdamas kalbą gali suprasti kitą ir būti jo suprastas. Pagrindinė abiejuose romanuose plėtojama mintis – būties pagrindas yra vieno žmogaus rūpinimasis kitu žmogumi ir atsakomybės už kitą žmogų prisiėmimas. Ši mintis atskleidžiama pačiais įvairiausiais aspektais. Pavyzdžiui, Laslą autorė leidžia palyginti su kitu panašaus amžiaus jaunuoliu, tai „jaunas, garbingas ir laimingas alchemikas Taijenas Neras, antrasis Valo kunigaikščio sūnus ir karalienės krikštasūnis“ (Svajoklis Streindžas, p. 38). Šie jaunuoliai būtų galėję tapti draugais, bet tarp jų socialinė praraja, kurios Taijenas nesugeba peržengti. Laslas sužino Taijeno paslaptį, užjaučia jį ir padeda jam. Paaiškėja, kad Taijenas nėra nei laimingas, nei garbingas – jis nesugeba jausti Laslui dėkingumo, pažemina jį ir apvagia: atima iš Laslo rankraščius ir naudojasi jais siekdamas savo tikslų. Būdamas aukštesnio statuso, Taijenas netgi galėtų nužudyti Laslą, bet nusprendžia, kad jis nekelia pavojaus. Turės atsitikti daug tragiškų dalykų, kol Taijenas suvoks, kad praleido progą turėti tikrą draugą, kad ne gebėjimas šviną paversti auksu, o draugystė yra tikra vertybė.
Saraja kartu su kitais keturiais našlaičiais užaugo citadelėje – didžiuliame kosminiame laive, kabančiame virš Raudų miesto ir užstojančiame jam saulę. Minija, vyriausia iš našlaičių, prieš penkiolika metų išgelbėjo vaikus nuo mirties ir prisiėmė už juos atsakomybę. Ji bando išugdyti juos neapykantos miesto gyventojams dvasia ir moko siekti vienintelio tikslo – užaugus atkeršyti žmonėms. Visi penki vaikai turi magiškų galių. Sarajos galia – naktį įsiskverbti į miegančių žmonių sapnus. Minija verčia Sarają gąsdinti žmones, siųsti jiems košmarus. Bet Saraja apdovanota dar viena – empatijos – dovana. Lankydamasi žmonių sapnuose ji ima suprasti, kodėl jie taip nekenčia „dievų“ ir „dievų išperų“. Antroji per abi knygas plėtojama mintis – skriauda, išnaudojimas sukelia baisias pasekmes. Tie, kurie turi magiškų galių (realybėje užtektų galingesnių ginklų), mano turintys teisę išnaudoti tuos, kuriuos pavergė. Įsivaizduodami esą dievai, jie leidžia sau nepaisyti jokių moralės normų. Ką dar, be neapykantos, gali jausti žmonės savo pavergėjams? Du šimtus metų kabo virš miesto citadelė. Du šimtus metų ja atskridusieji grobia jaunuolius, paverčia vergais, o po metų ar trejų sugrąžina į miestą ištrynę atmintį. Saraja jaučia žmonių neapykantą ir sugeba atleisti jiems, prisiimdama savo motinos kaltę. „Tai buvo neapykanta, kurią jautė išnaudojamas ir kankinamas žmogus, kuris taip pat buvo išnaudotų ir kankintų tėvų vaikas ir kurio vaikas taip pat buvo išnaudojamas ir kankinamas“ (Svajoklis Streindžas, p. 392). Vieną dieną žmonės sukyla ir išžudo savo kankintojus. Lieka gyvi penki vaikai – „dievų išperos“. Dievai patys kalti dėl savo likimo. O ar kalti vaikai? Minijos neapykanta „už išžudytą jos rasę“ tokia didelė, kad nėra jokios išeities iš susidariusios situacijos: arba žmonės, arba magiškų galių turintys „dievų išperos“ išžudys vieni kitus.
Pirmoji knyga Svajoklis Streindžas smarkiai skiriasi nuo antrosios – Košmarų Mūzos. Nors pirmojoje knygoje vaizduojamas gyvenimas sunkus ir kupinas paslapčių, nors ir nujaučiame, kad jos slepia niūrius ir žiaurius dalykus, Laslo tikėjimas savo svajone, jo ir Sarajos charakterių grožis suteikia vilties, kad visus sunkumus, visas kliūtis galima įveikti. Viltį skatina ir poetiškas stilius, Laslo ir Sarajos sapnų pasaulio nepaprastumas.
Vaikystėje vienuolių skriaudžiamas Laslas svajoja ištrūkti iš gyvenimo, „varžančio lyg per maži drabužiai“ (Svajoklis Streindžas, p. 15). Seno vienuolio papasakotos legendos apie kažkur bekraštėse platybėse stūksantį Neregėtąjį miestą įstringa Laslo sąmonėje. Neregėtasis miestas yra lyg visų kultūrų sukurtas tobulo miesto vaizdinys, vieta, kur gyvena tikrai laimingi žmonės. Tačiau net to miesto pavadinimas yra magiškai pradangintas, kaip ir jo gyventojų laimė. Dabar tai Raudų miestas. Dirbdamas Zosmos bibliotekoje Laslas septynerius metus renka iš knygų ir dokumentų užuominas apie Neregėtąjį miestą, išmoksta to miesto gyventojų kalbą, bet neranda atsakymo, kas atsitiko miestui prieš du šimtus metų. Laslas tikisi nuvykti į tą miestą ir viską sužinoti. Pirmojoje knygoje jo svajonė pildosi: Svajoklis priimamas į miesto gelbėtojų būrį.
Atvykus į miestą užsimezga Laslo ir Sarajos meilė. Poetiškai papasakojama istorija apie labai gražių jaunuolių labai gražią meilę, jaunimui skirtoje knygoje daug švelnios ir poetiškos erotikos. Meilė Laslą ir Sarają daro dar tauresnius: „O tuomet Saraja sutiko Laslą (…) Šis iš tolimos šalies atvykęs svajingas bibliotekininkas išmokė ją svajoti apie kitokį gyvenimą, kuriame niekam nereikėtų žudyti“ (Košmarų Mūza, p. 463).
Jei būtų galima rinktis (dabar jau per vėlu), skaityčiau tik pirmąją knygą. Tai kas, kad antrojoje iki galo atskleidžiamos visos paslaptys, paaiškėja visos įvykių aplinkybės. Net stilius Košmarų Mūzos kitoks: sakinys ilgėja dėl išsamių paaiškinimų, pasakojimas lėtėja. Bet ne tai svarbiausia: antrosios knygos pasaulis daug niūresnis. Čia atsiranda dar du personažai – seserys Kora ir Nova. Ko gero, tai gražiausia, ką esu skaičiusi apie seserų ryšį. Jos tokios artimos viena kitai, kad net jų vardai suaugę į vieną – Korairnova. Jos taip pat yra našlaitės, skriaudžiamos pamotės ir tėvo, gyvenančios labai sunkios, atgrasios buities sąlygomis. Seserys jaučia, kad, kaip ir jų mama, turi magiškų galių, todėl laukia, kada atskris savo laivu mezartimai ir pasiims jas į kitą, gražesnį gyvenimą. „Čia ne mums skirtas gyvenimas“, – nuolat kartoja sau seserys (Košmarų Mūza, p. 13). Mes visi tikime, kad to, kuris yra gražus, jaunas ir turi išskirtinių gabumų, laukia nuostabus gyvenimas. Neįsileidžiame į sąmonę minties, kad visada gali atsirasti toks Skatis, kuris tavo grožiu, jaunyste ir gabumais pasinaudos siekdamas savo egoistinių tikslų. Nesijaučiu turinti teisę papasakoti Koros ir Novos istoriją ir atimti iš jūsų romano skaitymo malonumą. Maginės fantastikos žanras duoda pažadą, kad teisingumas nugalės, ir suteikia geros pabaigos viltį. Tačiau Laini Taylor šių dviejų romanų pasaulis nėra nei rožinis, nei prėskas. Turbūt stipriausia šių romanų ypatybė – skaitant kyla pyktis ant visokiausių niekšelių ir skriaudėjų ir noras išsiugdyti tokias savybes, kad gyvenime pajėgtum pasipriešinti blogiui. Atsiimu savo žodžius – džiaugiuosi perskaičiusi abu romanus.
Laini Taylor gimė 1971 m. Kalifornijoje, JAV kariškio šeimoje. Kaip kariškiui, tėvui teko dirbti ne tik Kalifornijoje, bet ir Havajuose, Belgijoje, Italijoje – taigi Laini nuo vaikystės pažino įvairias kultūras. Reikia manyti, kad šeimoje ir atvykus svečiams buvo kalbama apie karus ir taiką, apie skaudžią ištisų tautų istorinę atmintį, apie neapykantą, kylančią iš patirtos skriaudos. Greičiausiai dar vaikystėje Laini ėmė svajoti apie pasaulį, kuriame įmanoma gyventi nieko neskriaudžiant ir nežudant. Košmarų Mūzos „Padėkoje“ romanų autorė dėkoja tėvams: „Ačiū mamai ir tėčiui, kad mano vaikystėje buvo tiek daug knygų, nuotykių, laisvės ir besąlygiškos meilės bei paramos…“ (Košmarų Mūza, p. 511). Apie tokių šeimos santykių būtinybę vaikui užaugti ar skaudžiai jaučiamą besąlygiškos meilės trūkumą taip pat rašoma šiuose dviejuose romanuose.
Minėjau poetišką romanų stilių, perteikiantį turtingus personažų jausmus ir autorės vaizduotės sukurtų pasaulių pasakišką grožį. Skaitydamas negali nesižavėti vertėjos Almantės Rimavičienės talentu ir jos atskleidžiamomis lietuvių kalbos galimybėmis. Būtų nuostabu, jei leidykla „Nieko rimto“ papildydama tiražą ištaisytų korektūros klaidas, jos ypač krinta į akis pirmajame romane.
Atskleisiu dar vieną fantastinę šių romanų detalę. Kai norime išreikšti savo meilę, sakome: myliu tave iš visos širdies. Šių romanų personažai turi dvi širdis, todėl ir myli – iš visų širdžių.
______________________
1 Laini Taylor, Svajoklis Streindžas, [iš anglų kalbos vertė Almantė Rimavičienė; viršelis ir iliustracijos Christin Wilhelm], Vilnius: Nieko rimto, 2024, 570 p., ISBN 978-609-441-915-7.
2 Laini Taylor, Košmarų Mūza, [iš anglų kalbos vertė Almantė Rimavičienė; viršelis ir iliustracijos Christin Wilhelm, Evie Seo], Vilnius: Nieko rimto, 2025, 522 p., ISBN 978-609-441-947-8.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 2 (114)
