Ką slepia Petronėlė Orintaitė po Balės Voveraitės ir Balės Vaivorytės slapyvardžiais? (rašytojos 120-osioms gimimo metinėms)

Petronėlė Orintaitė (Janutienė) (1905–1999) žinoma lietuvių išeivijos istorijoje dėl sukurtų romanų Paslėpta žaizda (1934), Daubiškės inteligentai (1937), atsiminimų knygos apie Salomėją Nėrį Ką laumės lėmė (1965), kitų kūrinių. Orintaitė buvo labai aktyvi visuomenininkė („mėgau visokį visuomeninį bruzdesį“¹), laikoma viena iš feminisčių, aktyviai kėlusių ir gynusių moterų teises (tuo išsiskiria jos publicistikos knyga Kviečiai ir raugės, 1938). Tačiau šios rašytojos vardas gerokai primirštas egzodo vaikų literatūros istorijoje. Orintaitė vaikams ir jaunimui skirtus kūrinius pasirašydavo kitaip – Bale Voveraite, o nuo 1952 m. – Bale Vaivoryte.

Pasikeitus istorinei situacijai, Orintaitė su vyru Kaziu Januta ir sūnumi Donatu 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Kaip ir daugelis pasitraukusiųjų atsidūrė DP (perkeltųjų asmenų, angl. displaced persons) stovykloje Augsburge. Egziliai, tikėdamiesi greitai sugrįžti į Lietuvą, „sąmoningai siekė išsaugoti savo kultūrą ir literatūrinį-lingvistinį paveldą“². Orintaitė dar Lietuvoje mokytojavo ne vienoje vietoje, tad tą darbą tęsė ir pabėgėlių stovykloje – 1945–1949 m. mokė lietuvių kalbos ir literatūros Augsburgo lietuvių gimnazijoje. Pradėjusi dirbti pedagoge, susidūrė su realia švietimo situacija: trūko lietuviškų knygų vaikams, vadovėlių, pjesių mokyklos vaidinimams. Be meilės vaikams ir literatūrai, būtinybė šviesti lietuviukus buvo viena iš priežasčių, skatinusių rašytoją pradėti kurti mažiesiems skaitytojams.

Straipsnio tikslas – naujai perskaityti Petronėlės Orintaitės kūrybinį palikimą vaikams ir jaunimui diasporoje. Apie Orintaitės kūrybinį kraitį vaikams paskelbta mokslo straipsnių: Sandros Bernotaitės „Egzilio moterų kūrybos ir rašymo vaikams paralelė“³, Loretos Žvironaitės „Kūryba – lyg malonus pomėgis (Petronėlės Orintaitės 110-osioms gimimo metinėms)“⁴, kaip vadovėlių autorė ji vertinama Jurgos Dzikaitės mokslo straipsnyje „Lietuviškojo pasaulio atspindžiai DP stovyklų literatūros vadovėliuose: tautosakos sampratos analizė“⁵.

Posūkis į vaikų literatūrą

Debiutavusi eilėraščiais suaugusiesiems periodinėje spaudoje Lietuvoje, vėliau poezijos knyga Vingių vingiai (1930), Orintaitė išbandė ir vaikų rašytojos amplua. Autorė autobiografijoje teigia, kad „šeimos aplinkybės palenkė kai ką ir vaikams rašyti“⁶. Atsidūrusi Augsburge, Orintaitė pradėjo kurti vaikams. Nuo mažens labai mėgusi skaityti knygas, ypač buvo susižavėjusi Vaikų skaitymėliais. Tuo metu vaikams kūrė ir kiti iš Lietuvos atvykę prozininkai ir poetai: Vytautas Tamulaitis, Stepas Zobarskas, Bernardas Brazdžionis, Leonardas Žitkevičius. Balės Voveraitės pseudonimu prisidengusi 1948 m. išleido poezijos knygeles Kiškio lūpa ir Lietuvos keliu (1956 m. pakartotas leidimas pavadintas Tėviškėlės takais: trumpa eiliuota Lietuvos istorija jaunimui), eiliuotą draminę pasaką Žirgonė ir Gailė. Po metų pasirodė dar viena eilėraštukų knyga vaikams Mano švilpa. Rašytojai 1949 m. persikėlus į Ameriką, dienos šviesą išvydo jos novelių apysaka Viltrakių vaikai (1952 m., pakartota 1995 m.), dar vėliau – kita novelių apysaka Nardžio pulkas (1962). Po dešimties metų pasirodė istorinė poema Lietuva graži tėvynė (1972). 1979 m. išleisti Balės Vaivorytės eilėraščiai Gyvūnų sodyba (zoo), 1986 m. – apysaka Domuko jotynė, 1963 m. – penki scenos vaizdeliai Skaidrytė. Orintaitė savo kūrybos tekstų ar ištraukų yra publikavusi vaikų žurnale Eglutė – labai svarbiame išeivių leidinyje. Iš viso ši autorė vaikams ir jaunimui paliko 10 knygų, kurios jau tapo bibliografine retenybe. Knygų meninė vertė nevienoda. Kai kurios jų, iš laiko perspektyvos žvelgiant, nebeaktualios (pasikeitė istorinė ir sociokultūrinė situacija), kai kurių meninė vertė išlieka aukšta.

Prozos kūriniai apie kaimo vaikų nutikimus

Iš viso kūrybinio palikimo laiko išbandymą sėkmingiausiai atlaikė prozinė kūryba vaikams: realistinės novelių apysakos Viltrakių vaikai, Nardžio pulkas, apysakaitė Domuko jotynė. Visuose šiuose kūriniuose vaizduojamas kaimo vaikų gyvenimas. Orintaitė, gimusi Liepalotų kaime, Šakių apskrityje, mylėjo savo kraštą, jo gamtą, todėl su begaline meile ir nostalgija apie jį kūrė ir Vokietijoje, ir Amerikoje. Rašytoja yra konstatavusi: „Mano kūrybinės šaknys – iš pirmojo XX amžiaus dešimtmečio, tada kitokia buvo Lietuva.“⁷ Šį laikotarpį autorė romantizavo savo kūryboje.

Viltrakių vaikai – vienas vertingiausių Balės Vaivorytės kūrinių. Knyga jaunimui 1952 m. buvo pastebėta ir įvertinta JAV lietuvių bendruomenės Rašytojų draugijos jaunimo literatūros premija. Tai 14 novelių apysaka apie kaimo, esančio netoli autorės gimtojo Kudirkos Naumiesčio, kurį galima išvysti iš aukščiausio jovaro, gyvenimą. Kūriniuose vaizduojami kaimo vaikai, jų kasdienybė, išgyvenimai ir nuotykiai. Knyga primena latvių klasiko Valdžio apysaką Staburago vaikai. Pirmasis knygos Viltrakių vaikai leidimas pasirodė 1952 m., jį iliustravo talentingas dailininkas Povilas Osmolskis, 1979 m. pasirodė antrasis leidimas. Palyginus šiuos leidimus matyti, kad nežymiai pakito novelių turinys, jos buvo sukeistos vietomis – matyt, autorė galvojo apie bendrą knygos koncepciją.

Novelė „Malūnas“ intriguoja dėl netipiškos berniuko vagystės – nugvelbti malūno sparnai. Dėl gražiai sumeistrauto malūno „kaimynų vaikai, žinoma, nestygo pavydu“⁸. Vienas iš pagrindinių veikėjų, Pilius Viltrakis, susekė vagį, bet nusikaltėlis liko nenubaustas – situaciją rašytoja subtiliai apvertė. Vagis Žaganų Petris sugaunamas, bet, įkliuvęs į spąstus, nebegali paeiti, dėl to Piliui pagailo vagilio: „Abu protarpį tyli – nejauku kažko. Vienam gėda, kad ėjo svetimo daikto grobti, kitam nesmagu, kad iš vaikiškų žaidimų nei šis, nei tas pasidarė.“⁹ Novelės atomazga tokia: prie namų atvestas Petris pažada grąžinti pavogtus malūno sparnus, o Pilius pataria, kaip gydyti sužeistą koją.

Nenustygstančio berniuko kasdienybė vaizdžiai perteikiama novelėje „Piliuko nesėkmė“. Vaiko „(…) kišenės – tikra krautuvė. Naudingiausių daiktukų – ko kada prireiks, tik čiupt ir turi“¹⁰. Netgi kirmėlę sesei pagąsdinti turi. Mama už netvarką kišenėje nubaudė neįprastai: nei ausies nenusuko, nei už peties nepapurtė, nei rykštės ieškojo – tiesiog užsiuvo kišenes. Nubausto vaiko požiūriu, mama nesupranta, jog sūnui, „paūgėjusiam bernaičiui“, kišenė būtina – kaip žąsinui gūžys¹¹.

Linksmai autorė pasakoja apie jaunimo žaidimus: bernas Justinas įkišo karkvabalių į mergos lovą atkeršydamas už tai, kad ji užpylusi jam šalto vandens („Karkvabaliai“)¹².

Apysakoje vaizduojamos ne tik linksmybės, bet ir liūdni gyvenimo įvykiai, kuriuose dalyvauja vaikai ir tėvai. Susidūrimas su mirtimi, netektis – neišvengiama Viltrakių kaimo gyvenimo dalis. Mažos mergaitės netektis suvokiama vaiko akimis kaip nuodėmingojo likimas: „Juodviem tuo metu netoptelėjo, kad pusantrų metų mergaičiukė dar per maža juodom nuodėmėm.“¹³

Viltrakių vaikai gali būti skaitomi kaip XX a. pradžios Lietuvos kaimo istorijos ir etnografi jos tekstas, supažindinantis su jau išnykusiomis lietuviškojo kaimo realijomis: daiktais, papročiais (vanduo nešamas naščiais iš šulinio, piemenavimas, šermenys), šventėmis (Sekminės ir jaunųjų darbininkų algos diena), vaikų auklėjimu (nusukti ausį, papurtyti už peties, plakti rykšte), laisvės troškimu („Gedimino pily“).

Domuko jotynė – knyga apie kaime gyvenančią Barvainių šeimą, vasarą sulaukusią giminaičių iš Vilniaus. Knyga įdomi vaikui, kuris domisi, kaip seniau gyvenę kaimo vaikai, ką jie veikdavę. Nebuvo išmaniųjų technologijų, bet mažieji rasdavo, ką veikti: karstydavosi po obelis, ragaudavo obuolius, mergaitės žaisdavo su lėlėmis, kamuoliu, berniukai leisdavo lėktuvėlius, droždavo laivelius ir juos plukdydavo.

Humoristiškai, netgi su ironijos dvelksmu pasakojama, kaip paprastai ir kukliai rengdavosi kaimo žmonės, kuo jų apranga skyrėsi nuo miestietiškos aprangos. Štai koks kontrastas nusakomas: „Vien ta miestinė svečių apranga gerokai juokinga. Snapsok net išsižiojęs į visokius keistumus. Va, tie per liemenį įsmaugti drabužiai: lyg ne žmogui, o tuščiapilviui širšinui siūta! O kiek ten sagų be reikalo prikaišiota – priešaky dvi eilės, dar užpakaly, kišenėse. Ir rankovių galuose. Vis po penkis šešis paeiliui blizga. O drabužių pamušalai šva šva šva brazda, lyg ką šneka. Galbūt popieriniais pinigais jų šonai apkloti?“¹⁴

Patraukia įtaigus ir ekspresyvus Orintaitės stilius, kūrinių pasakotojas, gebantis įdomiai porinti istoriją, valdantis žodį. Ar teko girdėti tokį metaforišką posakį: „Minties maišeliai jau tušti kaip prakiurusi kišenė“?¹⁵ Ar teko skaityti kažką linksmesnio nei Domuko jotynė ant jautuko? Sėdintys po obelimi svečiai ir tėvai stebėjo vaikų pasirodymus: jaunesnės dukrytės Augutė ir Valytė deklamavo eilėraščius, Kastelis parodė savo lankstumą, vartaliojosi, o jaunesnysis Domukas jojo nenustygstančiu jautuku tol, kol buvo nusviestas į rūtų darželį. Atspindimos universalios vertybės: pagarba šeimai, tėvams, svečiams, bet kuriam suaugusiajam, gyvenimo meilė, gebėjimas džiaugtis jo akimirkomis.

Orintaitė dirbo mokytoja, todėl nenuostabu, kad novelių apysakoje Nardžio pulkas vaizduojamas mokyklinis gyvenimas. Kūriniuose pasakojama apie kaimo vaikų, „Beržupių pulkelio“, gyvenimą, mokymąsi Keturnaujienos mokykloje. Knygos veiksmas trunka vienus mokslo metus: prasideda rudenį, baigiasi prasidedančiomis vasaros atostogomis. Kūrinyje yra autobiografinių užuominų – pati rašytoja lankė Keturnaujienos mokyklą. Vėliau Orintaitė mokėsi Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiesčio), Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijose. 1925 m. Orintaitė pasirinko lituanistikos ir pedagogikos studijas Lietuvos universiteto Humanitariniame fakultete, kur klausėsi prancūzų ir anglų literatūros kursų. Tauragės pedagogų mokykloje įgijo pedagogo diplomą. Orintaitė buvo mokytoja iš pašaukimo. Vėliau autobiografijoje prisipažino: „O ši profesija traukė: su gyvais žmonėmis bendrauji, su protą ir asmenybę brandinančiu jaunimu sąveikoj ir save praturtini, gyvenimišką nuovoką pasigludini.“¹⁶ Dirbo lituaniste ne viename Lietuvos mieste – Tauragėje, Mažeikiuose, Vilkaviškyje, Šiauliuose ir kt. Labai mylėjo literatūrą ir vaikus.

Nenuostabu, kad nemažas būrys Orintaitės mokinių pamilo literatūrą, tapo žymiais rašytojais, literatūros tyrėjais, literatais. Štai kokios garsios buvusių mokinių pavardės: Kazys Bradūnas, Sonė Pipiraitė-Tomarienė, Balys Auginas, Vincas Natkevičius, Rimvydas Šilbajoris, Julija Švabaitė-Gylienė, Albinas Baranauskas, Algimantas Mackus, Eduardas Mieželaitis, Vladas Mozūriūnas ir kt. 2005 m. išleistoje atsiminimų knygoje Orintaitė – rašytoja ir rašytojų mokytoja: prisiminimai, straipsniai, eilėraščiai (sudarytojos Birutė Juškienė, Asta Velioniškienė) su meile atsiliepiama apie pedagogę, kuri buvusi reikli, bet uždeganti. Orintaitė labai mylėjusi jaunimą, gerai jį pažinojusi. Tik nuo 1949 m. apsigyvenusi JAV (Čikagoje, vėliau Los Andžele) jau nebemokytojavo.

Perskaičius knygą Nardžio pulkas galima sužinoti apie lietuvių mokyklą kaime, pajusti didelę pagarbą mokytojui: „(…) jeigu tu klausysi mokytojo kaip kunigo, visada išmoksi kas liepta – nieko nereiks bijoti“¹⁷ („Pirmoji diena“), tėvų ir vaikų požiūrį į mokslą. Pagrindinis veikėjas Nardis yra lyderis, įkūnijantis moralines vertybes. Kiekviena atskira novelė ryškina vis kitą Nardžio charakterio bruožą. Vaikus, einančius į mokyklą, užpuola palaidas Kinkienės Balčius – mat senoji šeimininkė nenorėjusi obuolių „palikti svetimų dantų valiai“¹⁸ („Kinkienės Balčius“). Drąsusis Nardis suriša šunį ir taip pamoko Kinkienę. Berniukas vaizduojamas ne pagal metus subrendęs ir motyvuotas: pakviečia tylenį Murkutį lankyti mokyklą, net nuveda jį į mokyklą („Talka“). Paties Nardžio pirmą kartą į mokyklą niekas nepalydėjo – mama sirguliavo, kiti dirbo („Pirmoji diena“). Kūriniuose užsimenama apie kitokį vaiką – nebylį („Nebyliukas“), kuris kenčia patyčias, bet jį užstoja mokytoja.

Orintaitės knyga Nardžio pulkas įdomi kaip istorinis dokumentas, pasakojantis apie XX a. pradžios lietuvišką mokyklą. Keturnaujienos mokykloje įprastas šildymas buvo krosnis. Mokykloje mokiniai rašė plunksnakočiais, turėjo rašalines. Kaip ir šiais laikais, vaikai laukė atostogų („Pasakos“), ruošėsi karnavalo vaidinimui – mokytoja pasiūlė suvaidinti Vytautą Didįjį Trakų pilyje („Kunigaikščio soste“).

Vardinių šventimo tradicijos jau seniai pamirštos, bet tuo laikotarpiu Lietuvoje dar buvo švenčiami vardadieniai, o ne gimtadieniai. Lingių Karoliuką pravardžiavo Katinu, nes jis gyveno „už Širvintos, pas vokiečius“ ir švęsdavo gimtadienius. Vokietijoje įprasta gimtadienių šventimo tradicija dar nebuvo prigijusi Lietuvoje. Beržupyje buvo švenčiami tik vardadieniai: „– Matote, mokytoja, mums taip atrodė… Gimtadienį tai… gali turėti… ir katinas… arba šiaip koks kitas gyvulys… Ne vien žmogus. O jau vardo diena – žmogui daug tikresnė šventė… Nes šventą krikšto vardą bažnyčioje vien tik žmogus gauna… Tuo jis ir skiriasi nuo gyvulių ar daiktų… Taip mes su Karoliuku ir susiginčijom: jis gina savo gimtadienį, lyg katinas, o mes – tik vardadienį pripažįstame…“¹⁹

Kaip teigiama Alės Rūtos trumputėje recenzijoje, „(…) gerų skaitinių jaunimui bado laikais“²⁰ ši knyga vaikams buvo vertinga.

Poezija: tautosakiškumas ir romantizuota praeitis

Petronėlė Orintaitė sukūrė eilėraščių mažiesiems ir nedaug vyresniems skaitytojams. Pirmoji Balės Voveraitės knyga Kiškio lūpa (iliustravo Povilas Osmolskis, išleido „Patria“ Tiubingene 1948 m.) – tradicinio liaudies pasakos siužeto istorija apie visko bijantį kiškelį:

Kiškis verkia, ašaroja,

Net iš baimės tirta koja:

„Aš baidausi kad ir slieko,

O manęs nebijo niekas…

Ar gyventi be garbės

– Prisigirdyti reikės…“ (puslapiai nenumeruoti)

Genelis kiškeliui pataria pasislėpti už krūmo, kad išbaidytų avelių kaimenę. Pavykus tai padaryti kiškis „juokės, juokės vis labiau – / Lūpa perplyšo pusiau“. Teksto artumą tautosakai liudija ir liaudies kūrybai būdingi deminutyvai.

Kita Balės Voveraitės poezijos knygelė Mano švilpa (iliustravo Povilas Osmolskis, išleido „Sudavija“ Augsburge 1949 m.) sklidina nuotaikingų klasikinės formos eilėraščių apie mažo vaiko nutikimus ir aplinką. Mėgstama animalistinė tematika, vaizduojami gyvūnėliai ir vaikai: „Rainiuko uodegytė“, „Kregždytė ir kiaulė“, „Katinas ir varna“, „Rainiukas ir pelytė“, „Raibutė“, „Raibys į puotą“, „Gegutė“ ir kt. Štai linksmas eilėraštis apie mergaitę Danę, ganančią žąsyčius: „Penkių metų mūsų Danė / Jau kieme paukštyną ganė: / Rykštė rankoj – šišu tišu! / Tuoj paklauso vištos visos.“²¹ Eilėraštis apie gaidį „Raibičius“: „Tas Raibičius kakaričius / Tai dailus gaidys! / Nei su kančium, nei su smičium / Nieks nepabaidys!“²²

Balės Voveraitės eilėraščiuose patiems mažiausiems skaitytojams rasime daug garsažodžių. Tai itin aktualu buvo lietuviukams, atsidūrusiems už Lietuvos ribų: kai nebeliko įprastos kaimo aplinkos, namų ūkio, teko pasitelkti onomatopėjas: antys čypu rypu, gaidelis kakaryku, viščiukai cipu tipu, kregždės vyti vyti, žvirblis cirku šurku, balandis barkum burkum, pempė gyvis gyvis, varna kvar kvar²³.

JAV išleistoje Balės Vaivorytės eiliuotoje knygelėje vaikams Gyvūnų sodyba (zoo) (iliustravo Vyčius; knygų serijoje „Mažųjų pasaulis“) pristatomi naminiai ir laukiniai gyvūnai. Knygelės pavadinimas labai netikslus, nes sodyba tinkama naminiams gyvūnams ar paukščiams apgyvendinti, o „zoo“, t. y. zoologijos sodas, – egzotiniams laukiniams gyvūnams. Nors tekstuose šmėkšteli amerikietiška („Derliaus šventėj – linksmoj rudeninėj / mano kepsnį Amerika mini!“²⁴, „Kalakutas“)  ar Afrikos realija („Milžinas – lyg dumblo molio / Afrikos miškų dramblys. / Ėda krūmus, lapą, žolę – / ilganosis gyvulys“²⁵, „Dramblys“), tačiau Orintaitė ištikima Lietuvos gamtovaizdžiui ir lietuviškiems motyvams: „Skersai per Lietuvą keliausi / snapučiai čiulba įvairiausiai, / miškai, sodybos, javas žalias – / visur aidės strazdai, kregždelės…“ ²⁶ („Paukščiai Lietuvoje“).

Kita svarbi poezijos knygų, tarp jų ir Mano švilpa, tema – tėviškės ilgesys ir meilė. Kaip ir suaugusiems skaitytojams skirtose knygose Dirvonų dukterims (1939), Šulinys sodyboj (1950), Liūdnai linguoja lelija (1967), poemų rinkinyje Legendų liepsnos (1986), taip ir vaikams skirtose knygose vyravo ta pati tematika. Eilėraštis „Mano tėviškėlė“ primena Jono Aisčio, Antano Miškinio eilėraščius, neoromantikų kūrybą, kuri Orintaitei savo pasaulėjauta buvo labai artima:

Mano tėviškėlė – Oi, toli, toli!

Betgi jos užmiršti

Niekad negaliu…

(…)

Ten per kiemą takas

Želia sidabru,

Ten broleliai šnekas,

Dainos seserų…²⁷

Tėvynės aplankyti siunčiamas paukštis („Balandėlis“), lietuviškų realijų randama tekstuose apie Jūratę ir Kastytį („Baltijos pasakos“), svajojama grįžti į Vilnių („Laikas“), viliamasi, kad tėvynė bus laisva („Šventoji mūs svajonė – / Laisvoji Lietuva! / Aukštai teplevėsuoja / Trispalvė vėliava“²⁸, „Mūsų vėliava“). Kaip matyti iš pavyzdžių, dalis eilėraštukų labai trivialūs ir sentimentalūs, nes Orintaitei labiau rūpėjo reikšti patriotinius jausmus, o ne ieškoti novatoriškų kūrinio formų ar eksperimentuoti. Sandra Bernotaitė pastebi, kad Orintaitės „polinkis į tiesioginę didaktiką, istorines ir patriotines temas atspindi siekį utilizuoti vaikų literatūrą visų pirma švietimo ir auklėjimo tikslais“²⁹.

Patriotinius jausmus žadina ir jaunimui skirta poema Lietuvos keliu – eiliuota Lietuvos istorija apie reikšmingiausius jos įvykius. Tokia knyga buvo itin naudinga gimnazijoje besimokantiems mokiniams, vėliau – lituanistinėms mokykloms. Poemoje prisimenama garbinga Lietuvos istorija: nuo aisčių genčių, gyvenusių Lietuvoje, jos gamtos grožio (daug žvėrių, miškų), Vytauto Didžiojo, kovų su kryžiuočiais, baudžiavos, caro laikų, drausto rašto, trėmimų, Lietuvos nepriklausomybės, jos praradimo – karo: „Vai, sakyki, mielas Dieve, / Ar ką blogo mes padarėm? / Kad ir vėl vargai didieji, / Kad pakildei baisų karą.“³⁰ Aktualinama dabarties – lietuvių tremtyje – situacija, pabėgėlių viltys netrukus grįžti į tėvynę:

Žmonės tremtyje:

Gal neilgai saulė šildys

Mums Bavarijos padangėj –

Ilgesy palinko širdys

– Į tėvų tėvynę brangią…

Mes pareiny, prie Dunojaus –

Tremtiniai be jokios kaltės…

– Svetima šalis – ne rojus,

Ir germanai mums – ne gentys!³¹

Baigiamas kūrinys tikėjimu, kad Lietuva vėl bus laisva, budinama tautinė dvasia: „Skleidžias pumpuras alyvų, / Žmogus žmogui esam broliai, / – Per pasaulį daugel mylių / Baltas raitelis parjoja…“³²

Vaidinimai

Orintaitė, studijuodama universitete, lankė Balio Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą, kur susipažino su teatralais, studijavo teatro istoriją, analizavo draminę kūrybą. Šį seminarą lankė daug būsimų garsių rašytojų ir teatralų: Kazys Bradūnas, Pulgis Andriušis, Jurgis Blekaitis, Alfonsas Nyka-Niliūnas³³. Rašytoja prisimena: „Teatro seminare rašiau referatą, nors aktore, Dieve gink, niekad būti nesigundžiau.“³⁴ Aktore netapo, bet prie teatro priartėjo.

Galbūt paskatinta šio teatrinio seminaro Orintaitė, atsidūrusi už Lietuvos ribų, ėmėsi kurti vaikams vaidinimus – „scenos vaizdelius“. Kaip taikliai Antanas Vaičiulaitis yra sakęs apie Orintaitės romaną Paslėpta žaizda, kad jo „negalima matuoti vien meno akimis“³⁵, taip nereikėtų ir jos „scenos vaizdelių“ vertinti vien menine verte. Ją nustelbia patriotinis, edukacinis, švietėjiškas, netgi žaidybinis aspektai.

Pasak Vinco Aurylos, „išeivijoje nebuvo nuolat veikiančio vaikų teatro, bet plito saviveikliniai vaikų vaidinimai, kuriuose dalyvavo ir suaugusieji“³⁶. Iš draminės kūrybos vertingiausia yra draminė eiliuota pasaka Žirgonė ir Gailė apie našlaitę Gailę ir jos nekentusią pamotę, mylėjusią tik savo dukrą Žirgonę – tinginę ir melagę. Autorė rėmėsi lietuvių folklorui būdingu siužetu apie pamotę ir našlaitę, tradiciniais jų charakteriais. Knygos naujumas tas, kad našlaitė ir tikroji pamotės dukra išbandomos pasitelkus skirtingus gyvūnus, paukščius. Tačiau neišvengta atviro didaktizmo, moralizavimo: „Žinoma, tai motinėlė / Taip išpaikino juokingai: / Laikė lyg ant lango gėlę / Ir – padarė nelaimingą…“ ³⁷

Našlaitės motyvas dažnas ir kituose Balės Vaivorytės vaidinimuose. Pavyzdžiui, kūrinyje „Skaidrytė“ perteikiamas kalėdinis vaizdelis apie vaikus, tarp kurių yra ir našlaitė Skaidrytė. Pirminėje teksto versijoje ši veikėja buvo vadinama Ragnyte³⁸. Miške vaikai sulaukia Senelio su dovanėlėmis. Senelis traukia iš maišelio po vieną dovanėlę ir klausinėja susirinkusiųjų, kas ko norėtų. Visi žino, ko nori, tik Skaidrytė ilgisi mirusios mamytės. Senelis pasiūlo antrą motiną – tėvynę: „Tai – tėvynė Lietuva. Visų mūsų motina. Ji visada gyva ir laukia mūsų meilės. Ir gerų darbų. Turite mylėti ją ir niekada nepamiršti.“³⁹ Senelio siūlymas labai abstraktus, idėjinis, o mergaitė ilgisi žmogiškos šilumos. Tokia Senelio dovana neįtaigi ir neįtikina. Suprantama, Orintaitei svarbu ugdyti vaikų empatiją, gailestį, altruizmą, tačiau šios situacijos patriotizmas naivus.

Vaidinimuose „Gerieji darbeliai“ ir „Trys paveikslai“ veikia tie patys personažai kaip ir „Skaidrytėje“. Vaikai stengiasi kažką gero sukurti ar padaryti, padėti našlaitei Skaidrytei, kaip Senelis jiems patarė. Kūrinuke „Trys paveikslai“ veikėjai tikisi, kad Senelis už gerus darbus jiems parodys Lietuvą. Vaikai pamato lietuvišką sodybą. Trijuose vaidinimo paveiksluose deklamuojami lietuvių klasikų eilėraščiai: Prano Vaičaičio „Yra šalis, kur upės teka“, Maironio „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę“ ir „Antai, pažvelki, tai Vilnius rūmais dunkso“. Kūrinėlis baigiamas tikintis, kad išauš laisvė Lietuvoje („Tai prisižadėkim – visi sugrįšime į Lietuvą, į Gedimino žemę grįšim! Grįšim! Grįšim!“⁴⁰). Autorei nėra svarbūs personažų charakteriai, jų gilesnis ryškinimas – svarbu žadinti patriotinius jausmus, supažindinti su grėsminga situacija tėvynėje. Kūrinių siužetai nesudėtingi, konfliktai seklūs, veikėjai vienaplaniai, įkūnijantys vieną ar kitą savybę, netgi idėją.

Trijų dalių vaidinime „Kietas riešutas“ tęsiama pažintis su Lietuvos istorija: trėmimais į Sibirą, žūtbūtine partizanine kova. Buvęs mokytojas tampa partizanu („Tas vienas kelias beliko… Kovoti ir – žūti… Už Dievą, už Lietuvą, savęs negaila“⁴¹), jam padeda buvę mokiniai. Senelė, įkūnijanti lietuvių tikėjimą, meldžiasi šv. Kazimierui. Pjesė baigiama mokytojo su peršauta ranka vaizdu: „Mūsų žygis laimėtas, maskoliai išvyti. (…) Visa šalis šią naktį kovoja – Dievas duos, gal visur seksis. Būsime vėl laisvi savo žemėje.“⁴² Baigiama drama Lietuvos himnu.

Rašytoja yra prisiminusi, kad „scenos veikalėlis „Našlaitė Čikagoj ir Ciceroj“ šešis kartus vaidintas (…)“⁴³, Žirgonė ir Gailė taip pat daug kartų vaidintas mėgėjų sambūriuose Klivlande, Čikagoje, Kanadoje. Spektakliai egzilyje buvę labai aktualūs, nes ne kartą vaidinti ir šeštadieninėse ar lituanistinėse mokyklose. Dabar vaidinimai jau praradę patriotinį aktualumą.

Vieno pirmųjų literatūros vadovėlių DP autorė

Orintaitė įėjo į istoriją kaip viena pirmųjų autorių, parašiusi literatūros vadovėlį DP stovyklose. Supratusi, kad stinga vadovėlių, kad nėra medžiagos, šaltinių, kuriais būtų galima remtis pamokose, beveik iš atminties parašė lietuvių literatūros vadovėlį. Jo ištraukas paskelbė Augsburge leidžiamo savaitraščio Žiburiai skiltyje „Mūsų skaitymai“. 1946 m. Augsburgo lietuvių gimnazija išleido Petronėlės Janutienės parengtą Lietuvių literatūros konspektą, skirtą 5–8 klasėms, ir Visuotinės literatūros konspektą. Vadovėlio autorė literatūros dėstymą pradėjo nuo tautosakos, taip pratęsdama tarpukario Lietuvoje gyvavusią literatūros mokymo tradiciją⁴⁴.

Vietoj išvadų

Petronėlė Orintaitė visus kūrinius vaikams ir jaunimui rašė prisidengdama žaismingais Balės Voveraitės ir Balės Vaivorytės pseudonimais – po jais slėpėsi jautri siela ir pasakotojos talentas. Skaitant prozos kūrinius vaikams ir jaunimui (Viltrakių vaikai, Domuko jotynė, Nardžio pulkas) įsimena išskirtinis Vaivorytės stilius. Nors veikėjai nėra gilūs ir daugiabriauniai, bet atmintyje kūriniai išlieka dėl kalbos galios – jos sodrumo, šmaikštumo, ritmo. Autorės stiliui būdingi palyginimai, frazeologizmai, epitetai, mįslės, daugybė tarmiškų žodžių, atsineštų iš savo krašto. Petronėlė Orintaitė liko ištikima Suvalkijos žemei, kultūrai – tikra zanavykė, sugebėjusi išsaugoti gimtosios kalbos grožį net būdama toli už Lietuvos. Jos prozos kūriniams išliekamosios vertės teikia amžinosios bendražmogiškos vertybės: atjauta, draugystė, pagarba kiekvienam, gebėjimas džiaugtis gyvenimu.

Būdama realizmo ir (neo)romantizmo atstovė, tokia ir išliko, neieškojo naujo formato ir vaikų tekstams, ypač poezijoje ir draminėje kūryboje, kur svarbiausias jai buvo patriotinis tikslas. Liko ištikima tradiciniam literatūros modeliui, išsaugotam iš Lietuvos.

_______________________________

¹ Petronėlė Orintaitė, „Pasaka sraunioji…“, in Egzodo rašytojai: autobiografijos [parengė Algirdas Titus Antanaitis, Aldona Mickienė], Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 570.

² Gražina Slavėnienė, Lietuvių egzodo vaikų literatūros raidos bruožai, interneto prieiga: https://www.ib bylietuva.lt/rubinaitis/ 1995-nr-2-3/lietuviu-egzodo-vaiku-literaturos-raidosbruozai/ (žiūrėta 2025-02-06).

³ Sandra Bernotaitė, „Egzilio moterų kūrybos ir rašymo vaikams paralelė“, Rubinaitis, 2023, Nr. 4, interneto prieiga: https://www. ibbylietuva.lt/rubinaitis/2023-nr-4-108/egzilio-moteru-kurybosir- rasymo-vaikams-paralele/ (žiūrėta 2025-02-07).

⁴ Loreta Žvironaitė, „Kūryba – lyg malonus pomėgis (Petronėlės Orintaitės 110-osioms gimimo metinėms)“, Rubinaitis, 2015, Nr. 1 (73), interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/ 2015-nr-1-73/kuryba-lyg-malonus-pomegis-petroneles-orintaites- 110-osioms-gimimo-metinems/ (žiūrėta 2025-02-07).

⁵ Jurga Dzikaitė, „Lietuviškojo pasaulio atspindžiai DP stovyklų literatūros vadovėliuose: tautosakos sampratos analizė“, Tautosakos darbai, 2020, Nr. 59, interneto prieiga: http://www.llti. lt/failai/TD59_spaudai_internetine%20versija-258-279.pdf (žiūrėta 2025-02-07).

⁶ Petronėlė Orintaitė, op. cit., p. 575.

⁷ Ibid, p. 576.

⁸ Balė Vaivorytė, Viltrakių vaikai, Mendoza: Laikas, 1979, p. 7.

⁹ Ibid., p. 11.

¹⁰ Ibid., p. 35.

¹¹ Ibid., p. 38.

¹² Ibid., p. 17.

¹³ Ibid., p. 101.

¹⁴ Ibid., p. 10.

¹⁵ Ibid., p. 28.

¹⁶ Petronėlė Orintaitė, op. cit., p. 570.

¹⁷ Balė Vaivorytė, Nardžio pulkas, [Castelnuovo Don Bosco (Asti)]: Saleziečių sp. (Jaunimo biblioteka), 1962, p. 52.

¹⁸ Ibid., p. 16.

¹⁹ Ibid., p. 77.

²⁰ Alė Rūta, „Balės Vaivorytės „Nardžio pulkas“, in Laiškai lietuviams, 1962, spalis, interneto prieiga: https://laiskailietuviams. lt/index.php/vol-13-1962m/1962m-10-spalis/1724-naujos-knygos (žiūrėta 2025-02-07).

²¹ Balė Voveraitė, Mano švilpa, iliustravo dail. Povilas Osmolskis, Augsburgas: Sudavija, 1949, p. 6.

²² Ibid., p. 7.

²³ Ibid., p. 6–7.

²⁴ Balė Vaivorytė, Gyvūnų sodyba (zoo), iliustravo Vyčius, in Mažųjų pasaulis, Roma: Jaunimo bibliotekos leidinys, 1980, p. 6.

²⁵ Ibid., p. 9.

²⁶ Ibid., p. 23.

²⁷ Balė Voveraitė, Mano švilpa, p. 3.

²⁸ Ibid., p. 31.

²⁹ Sandra Bernotaitė, ibid.

³⁰ Balė Voveraitė, Lietuvos keliu, [Nördlingen]: Sudavija, 1948, p. 11.

³¹ Ibid., p. 15.

³² Ibid., p. 20.

³³ Giedrius Viliūnas, Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940), Vilnius: Alma littera, 1998, p. 61–62.

³⁴ Petronėlė Orintaitė, op. cit., p. 569.

³⁵ Antanas Vaičiulaitis, „Petronėlė Orintaitė. „Paslėpta žaizda“, in Knygos ir žmonės, Vilnius: Vaga, 1992, p. 490.

³⁶ Vincas Auryla, „Lietuvių išeivijos vaikų literatūra“, in Visuotinė lietuvių enciklopedija, interneto prieiga: https://www.vle.lt/ straipsnis/lietuviu-iseivijos-vaiku-literatura/ (žiūrėta 2025-02-07).

³⁷ Žirgonė ir Gailė: trijų dalių scenos pasaka, Detmoldas: Lietuvių skautų sąjungos brolijos vadija, J. D. Küster Nachf., Bielefeld, 1948, p. 37.

³⁸ Balė Vaivorytė, „Ragnytė Našlaitėlė: scenos vaizdelis vaikams“, Eglutė, 1951, Nr. 9, p. 262–290, interneto prieiga: https://www. spauda.org/eglute/archive/1951/1951-Nr09-EGLUTE.pdf; Nr. 10, p. 262–270, interneto prieiga: https://www.spauda.org/eglute/ archive/1951/1951-Nr10-EGLUTE.pdf) (žiūrėta 2025-02-07).

³⁹ Balė Vaivorytė, Skaidrytė: 5 scenos vaizdeliai vaikams ir jaunimui, Buenos Aires: Laikas, 1963, p. 16.

⁴⁰ Ibid., p. 31.

⁴¹ Ibid., p. 39.

⁴² Ibid., p. 52.

⁴³ Petronėlė Orintaitė, op. cit., p. 575.

⁴⁴ Jurga Dzikaitė, ibid.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 2 (114)