Vertybių kova Justino Žilinsko knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“

Į naujausią 2022 m. patvirtintą Lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą įtraukta daug neseniai išleistų lietuvių vaikų rašytojų kūrinių. Tarp jų yra ir Justino Žilinsko magiškosios fantastikos knyga Kaukas Gugis ir kerų karas (2017), antroji trilogijos apie kauką Gugį dalis. Pristatydamas šią knygą autorius nurodė, kad ji skiriama „ketvirtokams, penktokams, šeštokams, septintokams ir visiems, kurie mėgsta nuotykius“¹. Minėtoje programoje Kaukas Gugis ir kerų karas rekomenduojama septintai klasei. Nesunku numanyti, kodėl. Septintokai jau yra pajėgūs imtis gilesnės kūrinio analizės, abstrahuodami įžvelgti universalią kūrinio problematiką ir susieti ją su jų pačių gyvenime iškylančiomis etinių iššūkių situacijomis. Tad literatūros pamokose nagrinėjant Kauką Gugį ir kerų karą, užuot apsiribojus nuotykinio turinio ar mitinės fantastikos aptarimu, būtų prasminga atsidėti keblių pasirinkimo klausimų analizei.

Apie pasirinkimą ketvirtame knygos viršelyje užsimena autorius: „Kaukas Gugis ir kerų karas – pasakojimas apie tą laiką, kai ūgteli, ir ant tavo pečių užgriūva atsakomybė: už save, už šeimą, už gentį. Pasaulis staiga tampa nebe juodai baltai paprastas, o mįslės pasunkėja. Tenka sukąsti dantis, išmokti kautis, pasirinkti.“ Pasirinkimo problemas trumpoje knygos anotacijoje akcentuoja ir Diana Gancevskaitė: „O su paauglyste nenuoramą kauką užgula ir aibė iššūkių bei rūpesčių: eiti į karą ginti giminės garbės, nutylint išaiškėjusį melą, ar pasipriešinti gilioms tradicijoms ir ieškoti kelio taikos link? Ar patikėti priešais? Kurio balso klausytis – sąžinės ar senolių? O gal širdies? Drauge su Gugiu per šią įtampos, paslapčių ir netikėtumų tirštą istoriją keliaujantis skaitytojas neišvengs pamatinių bręstančio žmogaus klausimų.“² Taigi knygoje kalbama apie egzistencinio pasirinkimo situacijas, o tai, ką rinksiesi, priklauso nuo to, kas yra tavo vertybės ir kaip jos santykiauja.

Į straipsnyje gvildenamą vertybių kovos problemą bus žvelgiama remiantis aksiologiniu ir mito kritikos aspektais. Daugiausia dėmesio bus skiriama trims vertybių priešpriešoms: giminės gerovė – šeima, giminės gerovė – tiesa, giminės gerovė – sutarimas su kitomis giminėmis ir taika. Tačiau vien šiomis priešpriešomis nebus apsiribojama, į akiratį paklius ir kai kurios kitos vertybės.

Giminės gerovė – šeima

Apie pasirinkimo sunkumus rašytojas pasakoja dėmesį sutelkdamas į mitinę kaukų giminę. Meninį pasaulį jis konstruoja panaudodamas mito struktūras, o mitas, be kitų dalykų, kalba apie asmeninio ir bendruomeninio gyvenimo krizes, parodo kelius joms įveikti ir formuoja vertybines nuostatas.

Parodydamas pasirinkimo sudėtingumą ir skirtingus sprendimus, rašytojas vaizduoja dvi tarpusavyje susijusias, tačiau skirtingu laiku nutikusias istorijas, kiekvienoje jų į pirmą planą iškeldamas po kaukų porą. Knygos dabarties laiku pasakojamoje istorijoje toji pora yra kaukabernis Gugis ir kaukamergė Gražė. Antroje istorijoje keliamasi į praeitį, kada dabartiniai giminės vyresnieji senolis Urkis ir žiniuonė motutė Gubė buvo jauni. Abi poros analogiško amžiaus – laukiantys Įžengimo šventės, kurios metu „[k]aukajauniai tampa kaukavyriais, gali ne tik dalyvauti, bet ir kalbėti sueigoje, gali pasirinkti kaukamergę, su kuria vėliau augins kaukučius“ (p. 110)³. Kitaip tariant, Įžengimo šventė yra iniciacijos apeigų baigiamasis etapas, ženklinantis perėjimą į suaugusiųjų amžiaus grupę ir gautą teisę kurti savo šeimą. Taigi šeima kaukams yra vertybė, suteikianti kiekvieno jų individualiam gyvenimui kryptį ir prasmę. Iniciacija, kaip ir bet koks kitas perėjimas į naują gyvenimo tarpsnį, yra krizinis laikas. Tai matome ir Žilinsko knygoje: abiem poroms iškyla sunkumų.

Pirmiausia apie senajai kartai priklausantį Urkį ir Gubę. Jausdama silpstančias jėgas senoji žiniuonė motutė Sėlė ieško, kas galėtų ją pakeisti, ir pastebi, kad iš jaunų kaukių daugiausia galių kerėti turi Gubė. O žiniuonė, pagal kaukų bendruomenės tvarką, visą savo gyvenimą turi skirti giminei saugoti, savo šeimos kurti jai neleidžiama. Sukrėstas šios žinios, Urkis spiria Gubę pasakyti, ar tikrai ji norinti būti žiniuone, nes motutė Sėlė jos priversti negalinti. Bet Gubė apie norus nekalba, ji atsako: „Man reikia ja būti“ (p. 91). Gubės atsakymas liudija, kad atsisakydama šeimos – asmeninio gyvenimo plotmėje svarbios vertybės – ir sutikdama būti žiniuone, giminės gerovę – bendruomeninio masto vertybę – ji laiko reikšmingesne, aukštesne. Bet Urkis šios hierarchijos nepripažįsta, nes į kerus žvelgia kaip į maža naudos giminei duodančius niekniekius. Jis pasijunta išduotas, pratrūksta pykčiu. Gubė, karštligiškai ieškodama išeities, paprašo: „Jeigu tau pavyktų nueiti pas kipšus ir sužinoti, kaip jie semia galią… Nes motutė, motutė Sėlė mano, kad taip, taip gali būti, tada man nereikėtų būti žiniuone. Tada rinkčiausi tave. Ir tik tave“ (p. 93). Urkis nukanka pas kipšus ir grįžta su pavogta keravire – magišku indu, bet kokius kerus paverčiančiu galingais. Tą pačią dieną, kai jis parneša keravirę, miršta senoji žiniuonė motutė Sėlė, ir saugoti giminę pavedama Gubei – ji tampa naująja Motute. Taigi šeima Urkis ir Gubė netampa, tačiau su parnešta keravire susijusios paslaptys sujungia juos stipresniais nei šeima saitais. Visą tolesnį gyvenimą jie veiks drauge siekdami išsaugoti keravirę kaip priemonę, tarnaujančią, jų supratimu, aukščiausiai vertybei – giminės gerovei.

Dabar eikim prie Gugio ir Gražės, lyginant su Urkiu ir Gube, priklausančiais vaikaičių kartai. Artėjant Įžengimo šventei jie taip pat išgyvena krizę. Gugis darosi vis niūresnis ir dirglesnis, jį erzina ir įprastinė kaukų kasdienybė, ir kaukaitės Gražės, anksčiau jį traukusios ir džiuginusios, buvimas šalia. Gugiui ankšta uždaroje kaukų bendruomenės erdvėje, visa savo nuotykių trokštančio kauko prigimtimi jis veržiasi neseniai atrastos naujos vertybės link – tai platesnio pasaulio, atsiveriančio bendraujant su žmonėmis, pažinimas. Tačiau, nors ir buvo ėmęs saviškius menkinti, lygindamas su žmonėmis, kritiniu momentu, iškilus pavojui kaukams, Gugis deda visas pastangas savo giminei išsaugoti. Nuo žmonių pasaulio Gugis nenusigręžia, pasikeičia tik jo santykis su gimine, kitaip sakant, abi vertybės randa sambūvį jo gyvenime. Tai turi įtakos ir jo santykiams su Graže.

Gražė, nors ne kartą Gugio įskaudinta, rodo stulbinamą atsidavimą jam. Kai Gugis pakliūva į kipšų nelaisvę, užgniauždama baimes Gražė ryžtasi viena pati eiti pas žmones ir prašyti padėti Gugį išvaduoti, drauge ir įvykdyti motutės Gubės skirtą visai giminei svarbią užduotį – gauti iš žmonių keistą daiktą, primenantį kietą šaltą spyglį. Pasiaukojanti Gražės drąsa sujaudina Gugį, susižavėjimas ir dėkingumas vėl pažadina jo jausmus – knygos pabaiga leidžia manyti, kad Įžengimo metu Gugis pasirinks Gražę. Trečioje knygoje apie kauką Gugį, Kaukas Gugis ir sielų akmuo (2023), taip ir įvyksta.

Giminės gerovė – tiesa

Tačiau ne šeimos kūrimo problemos yra svarbiausios Žilinsko knygoje. Jos šerdis – kaukų ir kipšų konfliktas, kurį įžiebia iš kipšų Urkio pavogta keravirė. Savajai bendruomenei reikalingo objekto vogimas iš svetimųjų – dažnas mitų motyvas. Mituose tokia vagystė nėra smerkiama, priešingai – taip herojus pademonstruoja savo išskirtinumą, pelno pripažinimą, įgyja aukštesnį statusą. Visa tai gauna ir Urkis: dar nesulaukęs Įžengimo, paskiriamas medžiotojų vadu, o po senolio Uolio mirties prisiima giminės vado pareigas, ir niekas tam neprieštarauja. Toks požiūris į vagystę išplaukia iš mitine pasaulėžiūra grįstos moralės, pagal kurią „teisinga visa, kas į gera mūsų giminei“ (p. 114).

Taigi giminės gerovė laikoma svarbiausia vertybe. Kai Gubė giminės labui aukoja šeimyninio gyvenimo galimybę (dėl hierarchiškai aukštesnės vertybės žemesnę), tai atrodo kilnu ir teisinga. Be šeimos, Gubė aukoja ir savo sveikatą: gaminant keravirėje kerus, rankos tampa žaizdotos, keravirė traukia iš Gubės jėgas. Bet aukojamos ir kitos, ne tik asmeninio gyvenimo plotmėje svarbios vertybės, – platesnio masto, žyminčios santykius su kitais.

Pirmiausia tai daro Urkis. Prieš pradedant kalbą, kas aukojama, reikia priminti, kad pas kipšus jis vyksta siekdamas sužinoti kerų šaltinį ir taip sulaikyti Gubę nuo tapimo žiniuone – taigi vyksta rūpindamasis asmeniniais interesais. Įvykiai klostosi taip, kad Urkis išgelbsti skęstantį jauną kipšą Alsį. Kai Alsio tėvas, kipšų giminės vadas, Urkio paklausia, kokio atlygio norėtų už išgelbėjimą, Urkis, ūmai klausimo užkluptas, atlygio atsisako, vėliau Alsiui paaiškina: „Mes nepratę imti atlygio už tokius darbus! Nepadoru!“ (p. 111). Bet kai dėkingas Alsis pareiškia, jog be atlygio išleisti Urkį namo būtų neteisinga, Urkis sutinka kaip atlygį gauti stiprų meilės kerą. Tačiau iš juo pasitikinčio Alsio sužinojęs apie keravirę ir pats vienas atsitiktinai pasilikęs patalpoje, kur ji yra, nusprendžia kaip atlygį pasiimti ją: „Taip, keravirė bus jo atlygis! Keravirę jis parneš Gubei!“ (p. 129). Vadinasi, kai reikia rinktis tarp padorumo – vertybės, apie kurią kalbėjo, atsisakydamas atlygio, ir galimybės įvykdyti Gubei duotą pažadą, padorumo jis atsisako. Ne tik padorumo: vogdamas jis taip pat atsisako sąžiningumo ir draugystės: „Akimirką prieš Urkio akis suplevėsavo draugiškas, net patiklus Alsio veidas – o ką jam reikės pasakyti? Ogi nieko nesakys, maus tiesiai namo, kur jo laukia!“ (p. 129). Vos grįžęs Urkis pamina dar vieną vertybę – tiesą. Į Gubės klausimą, iš kur keravirę gavo, atsako: „Aš… išsimainiau (…). Aš išgelbėjau kipšiuką ir už tai gavau…“ (p. 130).

Apie tiesos atsisakymą reikia kalbėti daugiau, nes ją pamina ne vien Urkis. Gana greitai Gubė Urkį iškvočia, kaip buvo iš tikrųjų. Kai baigdamas jis pareiškia: „Bet juk aš teisus! Aš nusipelniau atlygio!“, Gubė, jau išbandžiusi keravirę ir pamačiusi jos galias, Urkį palaiko: „Žinoma, kad nusipelnei, – lėtai ištarė. – Ir giminei keravirė labai pravers“ (p. 145). Suvokdama, kad kipšai pareikalaus keravirę grąžinti, pasiūlo ją slėpti. Tiesą išduoti nusprendžia ir kaukams vadovaujantis senolis Uolis. Prispyręs Urkį nemeluojant papasakoti, kas nutiko nukakus pas kipšus, ir sužinojęs, kokios yra keravirės galios, jis pritaria sprendimui keravirę pasilikti ir slėpti, o susirinkusiems kaukams papasakoja nauju melu iškreiptą Urkio apsilankymo pas kipšus istoriją: esą šie už skęstančio kipšo išgelbėjimą pažadėjo sėkmės medžioklėje kerą, bet pažado nesilaikė, todėl Urkis pats jį pasiėmė.

Kartą pamynus tiesą ir pamačius, kad melas padeda tavo siekiams, įsidrąsinama imtis naujų, įžūlesnių ir niekingesnių apgavysčių. Kad labiau nuteiktų saviškius prieš kipšus, Urkis ir Gubė naktį nuniokoja podėlį, kur laikomos kaukų sukauptos atsargos, ir palieka ten kipšų kanopą primenantį pėdsaką – kaukai patiki, kad podėlį išplėšę vagys yra kipšai. Dar viena apgavyste pašalinamas senolis Uolis: kai šis, įvertinęs kipšų galias ir suvokęs, jog karas su jais pražūtingas, liepia keravirę grąžinti, Gubė, pažadėjusi tai padaryti, pasiūlo senoliui gėrimo, kurio patikliai išgėręs senolis užmiega ir miega nepabusdamas dienų dienas. Nebelieka, kas kliudytų Gubės ir Urkio sprendimui ginti vogtą keravirę, stojus jų giminei, patikėjusiai, kad kipšai yra didžiausi piktadariai, į karą su jais. Kaukai, nors ir labai įnirtingai ginasi, yra bejėgiai prieš kipšų gausą ir naudojamus kerus. Bandydama padėti saviškiams, su keravire pasirodo Gubė, bet, nežinodama visų jos paslapčių, vietoj paprasto lietaus sukelia ugnies lietų – ugnyje dega kaukai, jų namai, neprabudęs sudega ir senolis Uolis. Keravirė išsaugoma, bet tam prireikia paaukoti dar vieną vertybę – daugybės kaukų gyvybes. Knygoje išskaičiuojami žuvusiųjų vardai, vis įterpiant daugtaškius, reiškiančius, kad galybė liko nepaminėta. „Kiek daug… Kiek daug…!“ (p. 211) – netelpa Urkio mintyse. Tokios yra vienos vertybės iškėlimo, paminant kitas, tarp kurių svarbiausia yra tiesa, pasekmės.

Koks jaunosios kartos santykis su tiesa? Apie senolių praeitį jie žino labai mažai, ir tos žinios – iškreiptos. Apie keravirę negirdėję nieko, o kipšus, remdamiesi senolio Urkio pasakojimais, įsivaizduoja kaip „piktus, kerštingus ir žiaurius padarus“ (p. 24), kaukavaikiams lupančius kailius. Tiesą apie praeitį Gugiui atskleidžia kipšiukė Rimilė, kuri sustabdo jį, grįžtantį į namus su kipšų vadu tapusio Alsio nurodymu perduoti Urkiui grasinimą karu, jei jis per tris dienas neatiduos to, ką pasisavino prieš trisdešimt penkerius metus. Rimilės pasakojimas Gugį sukrečia: „Tai senolis Urkis – vagis?!“ (p. 221). Ar tai tiesa – juk kipšiukė Rimilė gali meluoti? Bet grįžęs namo iš nusenusį Urkį globojančios kaukės jis išgirsta patvirtinimą apie Urkio vagystę ir karą: „Tai jis atnešė negandą į Kaukašlaitį, tai dėl jo žuvo ir Puntė, mano Puntelė, ir visi kiti!“ (p. 245). Sužinota tiesa lemia tolesnius Gugio poelgius – surasti paslėptą keravirę ir sutartoje vietoje palikti ją Rimilei. Tokiam sprendimui nemažos įtakos turi Rimilės perspėjimas, kad Gubei, nežinančiai visų keravirės paslapčių, dar kartą kare panaudojus keravirę gali būti pražudytos abi giminės. Ir Rimilei, ir Gugiui rūpi savo giminių išlikimas, ir tik paisydami su keravirės pavogimu susijusios tiesos jie gali jas apsaugoti.

Giminės gerovė – sutarimas su kitomis giminėmis ir taika

Mitiniame mąstyme viena svarbiausių yra savo ir svetimo opozicija, saviesiems priskiriant teigiamas savybes, svetimiesiems – neigiamas. Tai liudija štai toks senolio Uolio atsakymas Urkiui, kai šis paklausia, kas tie kipšai: „Štai mes, kaukai, apdovanoti protu, sumanumu, darbštumu, gera širdimi, taikiu būdu. Gi kipšai… Kipšas išmanus, suktas ir gudrus!“ (p. 94). Bet iki keravirės pavogimo giminių santykiai buvo taikūs, palaikomi mainų: kipšai atgabendavo užkerėtų tepalų, nuovirų, miltelių ir už juos iš kaukų gaudavo kailių, medaus, kvapnių žolių. Po vagystės buvusiai santarvei iškyla grėsmė. Kaukams keravirė gyvybiškai svarbi, nes silpnai, beišmirštančiai jų giminei padeda išlikti: keravirėje išvirtais kerais padidinamas kaukių vaisingumas – gimsta daugiau kaukiukų, greitai pagydoma, užtikrinama medžioklės sėkmė, sustiprinama apsauga, tad suprantama, kodėl Gubė ir Urkis nori ją išsaugoti. Kipšams keravirė taip pat yra ypatingas daiktas, svarbus ne tik kaip galingų kerų šaltinis, bet ir turintis, sakytume, sakraliojo giminės objekto statusą, tad suprantama, kodėl jie siekia ją susigrąžinti. Taigi dėl keravirės kilęs konfliktas žymi dar vieną vertybių susikirtimą – savo giminės gerovės ir santarvės su kita gimine. Mituose sutarimas su svetimaisiais nepriskiriamas didžiosioms vertybėms, ir tokios nuomonės paprastai laikosi abi konfliktuojančios pusės.

Žilinsko knygoje kaukų ir kipšų požiūriai į santarvę šiek tiek skiriasi. Kipšai dukart bando keravirę atgauti taikiai. Pirmąkart ateina vienas pats Alsis ir pažada Urkiui niekam nepasakoti apie vagystę, o už išgelbėjimą rodo atneštą žadėtą atlygį – meilės kerą. Bet Urkis liepia jam nešdintis į savo pelkę. Antrąkart kartu su Alsiu ateina ir du kipšų senoliai, kurių vienas – kipšų vadas. Jie kreipiasi į kaukų senolį Uolį, už grąžintą keravirę siūlo jaunąją žiniuonę Gubę išmokyti kaukams praversiančių kerų, bet, abiem besiderančioms pusėms įsikarščiavus, derybas nutraukia Urkio iš pasalų mestas ir į kipšų vadą pataikytas akmuo. Kipšai išeina pagrasinę karu. Senolis Uolis, suvokdamas karo pasekmes, taiką šiuo atveju iškelia kaip svarbiausią vertybę ir keravirę liepia grąžinti, bet Urkis ir Gubė nusprendžia kitaip ir renkasi taikos priešingybę – karą, ir jis įvyksta. Trečiąkart, jau dideliu būriu atėję ir negavę keravirės geruoju, jos ieškodami kipšai krečia kaukų žemines, kerais jas sugriauna, vertingesnius daiktus pasiima. O visų baisiausias yra ugnies lietus, keravire netyčia sukeltas žiniuonės Gubės. Tik kaukų bičiulystė su kita gimine – aitvarais – išgelbsti juos nuo visiškos pražūties: nešdami ir pildami vandenį, aitvarai užgesina ugnį. Po trisdešimt penkerių metų Alsis dar kartą bando taikiai užbaigti užsitęsusį konfliktą – tris dienas lauks vogtos keravirės sugrąžinimo. Bet Urkis nesutinka ir vėl renkasi karą.

Giminių santarvę sugrąžina jaunoji karta: Rimilei atskleidus tiesą, Gugis, rizikuodamas būti savųjų pasmerktas kaip išdavikas, randa Gubės paslėptą keravirę ir palieka ją sutartoje su Rimile vietoje. Nors dar kyla problemų, nes keravirė, pasirodo, yra be šerdies, bet, atidavus ir ją, kipšai atsitraukia. Paskutinis Gugio susitikimas su Rimile patvirtina, koks svarbus yra draugiškas giminių ryšys: Rimilė išgelbsti Gugiui gyvybę savo kerais pagydydama jį, sunkiai sužalotą lūšies.

Prisimenant trečią giminę, žmones, pasakytina, kad Gugio bičiulystė su valstiečio Ruokio šeima ir kunigaikštuku Jauniumi suteikia netikėtą išeitį kipšų keravirės netekusiems kaukams: Ruokiams ir Jauniui padedant, Gražė gauna keistąjį spyglį – sidabro šerdį naujai, pačios Gubės padarytai keravirei.

Išvados

Aktualizuodamas mitines struktūras, Žilinskas kvestionuoja mito tiesas ir jaunąjį skaitytoją skatina kritiškai žvelgti į paveldėtas mitines nuostatas, susijusias su vertybėmis, jų hierarchija ir santykiais. Vienpusiškas vienos vertybės, knygos atveju – giminės gerovės, iškėlimas, paminant visas kitas, galiausiai ima grėsti tos vertybės praradimu. Jaunosios kartos, kuriai visų pirma atstovauja Gugis, požiūris į vertybes yra kitoks. Vertybių priešpriešas, iškilusias jo asmeninio gyvenimo plotmėje, jis stengiasi suderinti, o iš bendruomenės gyvenimą lemiančių vertybių renkasi tiesą ir taikų sambūvį su kita gimine, kas galiausiai užtikrina jo giminės išgelbėjimą nuo gresiančios pražūties. Šia knyga savotiškai patvirtinama filosofo Bronislavo Kuzmicko mintis: „Jeigu ieškotume bendrų žmogiškųjų vertybių – svarbiausia jų reikėtų laikyti taikų skirtingų kultūrų žmonių sugyvenimą.“⁴

________________________

¹ „Aukso žuvys“ pristato Justino Žilinsko knygą „Kaukas Gugis ir kerų karas“, interneto prieiga: https://www.youtube.com/ watch?v=ItDwbQIe7Bs&t=59s (žiūrėta 2024-10-21).

² „Metų knygos rinkimuose“ skelbiami ryškiausių kūrinių penketukai: balsuoti galite ir jūs“, interneto prieiga: https:// vilniausgalerija.lt/2018/10/04/metu-knygos-rinkimuoseskelbiami- ryskiausiu-kuriniu-penketukai-balsuoti-galite-ir-jus/ (žiūrėta 2024-10-21).

³ Justinas Žilinskas, Kaukas Gugis ir kerų karas, Vilnius: Aukso žuvys, 2017, p. 110. Toliau cituojant bus nurodomi tik knygos puslapiai.

⁴ Bronislavas Kuzmickas, Vertybės kultūrų kontekstuose, Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas, 2013, p. 32, interneto prieiga: https://cris.mruni.eu/server/api/core/bitstreams/2d7707dd-2c77- 462a-a82d-2f217b9224d8/content (žiūrėta 2024-10-22).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 2 (114)