RAGANOS FRIDOS SENOVINĖ SKRAIDYKLĖ
Virtuvėje, kurioje vyko aistringa kefyro ir marinuotų burokėlių meilės istorija, buvo dar viena virtuvėlė. Nuo aplinkinio pasaulio paslėpta ir nematoma, ji gyveno savo pačios gyvenimą, nežinomą didžiosios virtuvės šeimininkams. Buto šeimininkai net nenutuokė, kad tokia vieta egzistuoja. Šioje virtuvėje šeimininkavo ragana – itin išvaizdi jauna dama. Argi raganai ką nors reiškia šeši šimtai aštuoniasdešimt ketveri metai? Raganą vadino Frida, ir gerbėjų jai netrūko. Keli burtininkai, vienas amžinai nusibadavęs vampyras ir pora vilkolakių buvo pasiruošę Fridai pasipiršti kad ir dabar. Tačiau Frida iš jaunikių dažniausiai tik pasijuokdavo ir pavaišindavo juos vienu iš savo stebuklingųjų nuovirų. Pasivaišinusieji gėrimu visai ištiždavo, kurį laiką pirštis nebenorėdavo ir, nuleidę uodegas, klibinkščiuodavo namo.
– Na, ir kam gi man reikia tokių idiotų? Burti aš pati moku, kraujo čiulpti neketinu, o naktį kaukti prieš mėnulį tiesiog kvaila. Taip elgtis gal ir buvo normalu XV amžiuje, bet dabar – interneto ir socialinių tinklų eroje… Kaip kokie paskutiniai prasčiokai!
Kodėl Frida apsigyveno svetimoje virtuvėje? Ogi todėl, kad ragana buvo didelė naujausių technologijų gerbėja. Gyventi kokioje nors būdoje ant vištos kojos miško tankumyne be interneto, elektros ir patogumų Fridai neatrodė priimtina. Be to, nuolat šaldavo jos trobos kairioji vištos koja. Ši koja, pasiutiškai įnoringas prieštvaninis modelis, buvo nepakenčiama, nes nuolat garsiai skųsdavosi Fridai savo reumatizmu. Frida jau kelis šimtmečius jai nieko neatsakinėdavo, todėl trobelė ant vištos kojos girgždėdama klaidžiojo po miško tankmę, ieškojo šiltesnės vietos ir visą laiką drebėjo. Kiek galima kratytis, klausytis girgždėjimo ir kairiosios vištos kojos skundų? Galų gale Fridai viskas taip nusibodo, kad ji išsiuntė trobą su visomis vištos kojomis atostogų į Kanarų salas, o pati persikėlė gyventi į miestą.
Reikia pridurti, jog Frida buvo sumani ir veikli ragana. Aišku, ji net neketino apsimetinėti paprastu žmogumi, nors atrodytų, kad be to neapsieisi, jei nori gyventi mieste. Kad žmonės nepristotų su įkyriais klausimais, Frida ir visas jos gyvenimas tapo nematomi, be to, Frida susitraukė taip, kad buvo ne didesnė už vinies galvutę. Būdama tokia maža, ji lengvai galėjo patekti į bet kurio žmogaus namus ir likti nematoma. Tačiau Frida pasirinko būtent šią virtuvę todėl, kad ji buvo šilta ir saulėta. Raganai patiko ir šios virtuvės gyventojai. Čia visuomet karaliavo juokas ir linksmybės, maistas gardžiai kvepėjo, o svarbiausia – jis buvo skanus. Sumažėjusiai Fridai maisto reikėjo labai nedaug, tad, užuot gaminusi pati, ji ramiausiai pasivaišindavo tuo, ką ruošė šeimininkė. Niekas net nepastebėdavo, net nenujausdavo, kad trūksta kokio trupinėlio. Tik nepagalvokite, kad Frida buvo vagilė, bloga ar nemaloni! Už buto nuomą ragana atsidėkodavo kitaip – saugojo šeimos ramybę, nugainiodavo nuo buto virusus ir blogus sapnus. Dar pernai rudenį ji taip išgąsdino slogą, kad šeimininkės mergaitei ji nesirodydavo nė iš tolo.
Visas Fridos gyvenimas būtų buvęs tiesiog idealus, jei ne…
Kartą metuose, šiltą gegužės naktį, per pilnatį, viso pasaulio raganos rengdavo sąskrydį – puotą. Toje puotoje jos varžydavosi burtų galingumu, apdarų puošnumu ir savo grožiu. Vienas iš sąskrydžio didžiųjų prizų atitekdavo raganai, į puotą atskridusiai puošniausia ir keisčiausia transporto priemone. Kelis metus iš eilės prizą laimėjo pagrindinė Fridos varžovė – ragana Hilda, kurios vaizduotė ir meistriškumas buvo beribiai: kartą Hilda į puotą atskrido dušo kabina, kitąsyk seifu, dar kitą kartą senu garvežiu. Patikėkite manimi, išties reikėjo didelio sumanumo, kad galėtum švilpti oru šnypščiančiu, anglimis kūrenamu lokomotyvu ir sugebėtum tiksliai nutūpti į raganų transporto priemonių aikštelę! Raganos žavėjosi Hildos meistriškumu. Juo stebėjosi net devyngalvis slibinas Pūkis. Jis buvo vyriausiasis raganų transporto priemonių ekspertas.
Frida žavėjosi Hilda ir slapčiomis pavydėjo jai sėkmės. Frida labai norėjo aplenkti Hildą originalumu, sukurti mašiną, kuria žavėtųsi visi. Ir ko tik ji neišbandė! Kartą sumanė skristi į puotą duonos skrudintuvu. Viskas būtų buvę gerai, bet beskrendant skrudintuvas taip užkaito, jog pusiaukelėje užsidegė Fridos suknelė. Gerai, kad netoliese buvo ragana Cecilija, kuri skrido į puotą pasikinkiusi gesintuvą. Beje, šis įvykis sukėlė skandalą tarp astronomų, nes vienas mėgėjas paskelbė naktiniame danguje nufotografavęs nežinomą kometą. Kai nuotrauką išdidino, joje matėsi ragana ant duonos skrudintuvo ir jos rusenanti suknelė. Astronomai pasijuokė iš tokio atradimo ir pranešė, kad čia esanti klastotė, o ne kometa.
Kartą Frida leidosi į kelionę dulkių siurbliu-robotu. Turbūt viskas būtų buvę gerai, jei ji nebūtų pamiršusi įkrauti baterijos. Deja, baterijos energija išseko Fridai skrendant virš Rygos įlankos – ragana įkrito į jūrą už šimto metrų nuo kranto. Iš Fridos tąsyk šaipėsi visos įlankos plekšnės. Žinoma, į puotą Frida atvyko vėluodama, šlapia, aplipusi jūros dumbliais. Šios negandos pralinksmino ir raganas, o Hilda, kaip visuomet elegantiška ir graži, gavo premiją už tai, kad į puotą atkeliavo auksiniu klozetu, kurį pasiskolino iš kažkokio arabų šeicho rūmų. Raganos leipo juokais tiesioginiame eteryje stebėdamos, kaip sutrikęs šeichas vidury nakties ieško dingusio savo mylimiausio auksinio klozeto, kurį pagal specialų užsakymą jam buvo pagaminęs garsusis dizaineris Šmucis.
Buvo ir daugiau raganų sąskrydžių, į kuriuos Frida atskrisdavo vėluodama, sugadintais šventiniais drabužiais, išsidarkiusia šukuosena, o kartą – ir nulūžusiais batelių kulnais. Jie nulūžo, kai Frida į puotą skrido prašmatniu iš rokerių gautu motociklu be šoninės priekabos. Pasirodė, kad motociklas neturėjo ne tik priekabos, bet ir stabdžių. Fridai neliko nieko kito, kaip tik įsiremti į asfaltą aukštakulniais.
Frida pasidavė. Jai nusibodo dėl nesibaigiančių techninių nesklandumų puotoje jaustis skarmale.
– Akivaizdu, tai ne man! Aš noriu tiesiog linksmintis, gerti šampaną ir šokti tango su kokiu nors vaiduokliu iš visžalių Pietų Amerikos miškų! – tarė ji ir prisiekė sau nebedalyvauti geriausios raganų skraidyklės konkurse.
Atėjus šių metų gegužei Frida vėl suskato ruoštis į raganų puotą. Pažįstama siuvėja pasiuvo paprastą, bet elegantišką iškilmių drabužį. Kirpėja suformavo šukuoseną, veidą Frida pasidažė pati. Liko tik viena smulkmena – rasti tinkamą transporto priemonę.
Bet ragana dėl to nesuko galvos. „Didžiojoje virtuvėje už durų kabo sena šiaudinė šluota. Tokiomis žmonės šluodavo grindis gal prieš šimtą metų. Keliausiu su ja. Pirmiausia papuošiu ją spalvotais kaspinėliais, tada apsuksiu gerą ratą virš Rygos, kad iš šluotos išbyrėtų dulkės, o jau tada nieko nelaukdama leisiuos į raganų sąskrydį“, – nutarė Frida. Taip ir padarė.
Ragana ilgokai skraidė virš miesto stogų, susimirksėjo su jai saliutuojančiomis kuosomis, o kai iš šluotos nustojo byrėti mažiausiai šimto metų senumo dulkės, leidosi į sąskrydį.
Į puotą ji atvyko laiku ir be jokių nesklandumų, linksminosi, gėrė raudoną aviečių šampaną, šoko tango ir juokėsi kartu su kitomis raganomis. Kai nuskambėjo gongas, skelbiantis, kad devyngalvis slibinas Pūkis netrukus praneš elegantiškiausios raganų transporto priemonės konkurso rezultatus, Fridos širdį šiek tiek suspaudė. Tylomis ji nusprendė, kad gal kada nors, po šimto metų, ji vėl pamėgins laimę, kada nors juk ir jai turi pasisekti. O gal ir nepasiseks? Bet dabar Frida, kaip ir kitos raganos, traukė link scenos, ant kurios, nutviekstas ryškios mėnesienos, devyngalvis slibinas jau kosčiojo į devynis mikrofonus, tikrindamas, ar jie veikia.
– Slibinui Pūkiui vienąkart reikėtų susiprasti ir nustoti spjaudytis degančia siera, – pastebėjo kažkuri ragana. – Jo balsas tapo toks gergždžiantis, kad net nemalonu klausytis.
Slibinas Pūkis pagaliau išsikosėjo, ir, atgavęs balsą, visomis devyniomis galvomis į devynis mikrofonus paskelbė:
– Ponios, ponai, vaiduokliai, baidyklės ir šmėklos! Raganos, burtininkai, vilkolakiai, vampyrai, drakonai, slibinai ir šventieji tėvai! Didžioji burtų komisija įdėmiai apžiūrėjo visas raganų transporto priemonių aikštelėje stovėjusias skraidykles. Reikia pripažinti, jog technologijų sudėtingumas ir raganų išmonė buvo tokia stebinanti, kad man iš nasrų pliūptelėjo ugnies liepsna. Tačiau visame šių inžinerinių įmantrumų fone komisijos širdis suvirpino savo paprastumu išsiskirianti vienos raganos skraidyklė. Tobulos dizaino linijos, asketiška puošyba, žavinga senų dulkių patina, ekologiškos medžiagos. Tikra klasika, deja, nepelnytai pamiršta! Šita raganų skraidyklė primena gražiausius mūsų vaikystės ir jaunystės metus! Nieko nereikalingo, bet kaip puikiai ji atlieka savo esminę funkciją – leidžia raganoms skraidyti ore!
Ponios, ponai, vaiduokliai, baidyklės ir šmėklos! Įgaliotas komisijos, didžiosios raganų puotos geriausia skraidykle skelbiu šluotą, ant kurios į mūsų kasmetį sąskrydį šią gegužę atskrido puikioji ir gražioji ragana Frida!
Svečių minia džiaugsmingai suūžė, o susižavėjusi ragana Hilda net suspigo prisiminusi, kad su tokia šluota skraidydavo jos močiutė. Netrukus Frida kiek sutrikusi ir susijaudinusi jau lipo į sceną pasiimti laimėtojos vainiko ir diplomo, kurie per amžius liudys jos pasisekimą.
„Mat kaip kartais viskas būna paprasta, – galvojo sau Frida. – Gali nertis iš kailio, bet tau vis tiek nesiseka, o kai kada net nesistengdamas gauni tai, apie ką ilgai svajojai. Tiesiog darai, kaip tau atrodo teisinga, negalvodamas apie apdovanojimus. Gal taip ir geriau?“
Iš latvių kalbos vertė Kristina Vaisvalavičienė
© Versta iš Arno Jundze, „Raganas Frīdas vēsturiskie spēkrati“, Virtuves pasaciņas, 2025, Rīga: Zvaigzne ABC, p. 28–39.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 2 (114)
