Nepakeičiamas žanras – pasaka (2024 m. lietuvių autorių pasakinė proza)
Pasaka yra niekuo nepakeičiamas vaikų literatūros žanras. O kai kalbame apie rašytojų kuriamą pasakinę tikrovę, aiškiai matyti, kad pasakinės prozos laukas išsiplečia kone neaprėpiamai. Čia aptinkame pačių įvairiausių žanrinių modifikacijų. Tai ir apysakos-pasakos, ir komiksai, ir pažintinės knygos su pasakiniais personažais, ir maginės fantastikos kūriniai, ir paveikslėlių knygos, ir stilizuotos liaudies pasakos, ir pasakų knygų serijos… Vaikų literatūroje realistinės kūrybos yra nepalyginamai mažesnė dalis. (Žinoma, kitaip pasiskirstytų paauglių lektūra, juk didelę jos dalį sudaro problemų proza, kuri dažniausiai yra realistinė.) Patys autoriai skirtingai įvardija sukurtų knygų žanrą: nuo „pasakaičių“ iki „fantastinio romano“, bet dažnai žanro išvis nenurodo. Taigi pasakojimo formos įvairios. Įvairi ir kūrinių tematika, problematika. Šioje apžvalgoje aptarsime ryškesnes tendencijas.
Lietuvoje ir Lietavijoje
Dvi pasakinės prozos knygos išsiskiria lietuviškąja tematika, ir tai puiku, nes juk įdomu skaitytojui atpažinti tekstuose gimtąją aplinką, savo kraštą. Daivos Molytės-Lukauskienės pasakaičių knygos Varnos nuotykiai („Homo liber“) pagrindinė veikėja – pajūryje gyvenanti varna. Ji keliauja po visą Lietuvą (nuo pajūrio atsidangina net iki Kauno, Anykščių, Valkininkų) ir vis papuola į pamokomas situacijas. Sykiu pamokomas ir skaitytojas. Antai pasakoje „Varna ir policininkas Špokas“ Špokas įspėja varną, kad ši eina per gatvę neleistinoje vietoje ir pateikia pavyzdį: „(…) štai tik vakar, netoli nuo čia esančioje sankryžoje, automobilis pervažiavo gervei kojas“ (p. 13). Policininkas už bausmę varnai paliepia eismo taisyklių pamokyti ir gentainių koloniją. Kitur vaizduojama, kaip varną Klaipėdos baseine treneris Tadas moko „saugaus elgesio vandenyje“, t. y. plaukti. Varna apsilanko ir Nidoje ant Urbo kalno – čia ji sužino, kokie pavojingi gali būti stiklo gabaliukai saulėje, nuo jų gali įsidegti sausos šakos ir kilti gaisras. Deja, varnai tenka pasimokyti iš savo klaidos – jos lizdas jau dega, nes pati prisinešė senojo Nidos švyturio optinio lęšio šukių. Užtat Nidos katinai, ketinę eksperimentuoti su stiklo šukėmis, varnos pamokyti šio nesaugaus sumanymo atsisako. Pasakoje „Diena Varniuose“ sužinome apie archeologinius radinius, rastus upės Varnelės dugne. Pasakoje „Gėlės premija“ pasakojama apie Naisiuose esantį Poetų parką. Čia net paminimi kai kurie Zigmo Gėlės premijos laureatai (pasakų autorė – viena iš jų). Tačiau būtent šiai pasakai (ir kai kurioms kitoms) pritrūksta įtampos ar kažkokio įdomesnio, ryškesnio įvykio. Gal kai kur vertėjo parinkti suprantamesnius žodžius pradinukui (antai rašoma, kad varna elgiasi „spontaniškai“, p. 76). Tačiau reikia pagirti autorę už apgalvotą ir nuoseklų vaiko žodyno plėtimą: pasakoje „Dūkšto ežeras“ išvardijami gausūs žodžio „kilbukas“ sinonimai ir pan. Knygos visuma artima Prano Mašioto didaktinių šviečiamųjų pasakų tradicijai.
Viktorijos Girčiuvienės apysaka-pasaka Ten, kur gyvena slibinai („Alma littera“) sukurta pagal tradicinį tokio pobūdžio knygų modelį: čia susiduria du pasauliai – realusis (Lietuvos) ir stebuklinis (Lietavijos). Pavadinimai neatsitiktinai panašūs, Lietavija yra tarsi antrasis, pasakiškasis, Lietuvos variantas. Schema gerai atpažįstama kad ir iš Hario Poterio serijos. Yra tam tikra vieta, per kurią galima iš vieno pasaulio patekti į kitą – šiuo atveju tai Auksiniai vartai. Stebuklinio pasaulio karalaitė Bitė, svajojanti tapti slibinų užkalbėtoja, nenori palūkėti egzamino, kurį leidžiama laikyti tik sulaukus vyresnio amžiaus, trokšta nuotykių ir veiklos, tad dėl to konfliktuoja su tėvu, Lietavijos valdovu. Nepaklausiusi tėvų Bitė slapčia su ištikimu savo draugu kalbančiu šešku Borisu iškeliauja ieškoti seniai paslaptingai dingusios tėvo sesers Ugnies. Keliauninkai, Gudų girioje pakerėti žaltvykslių, staiga atsiduria… Dovo kambaryje, jau kitame pasaulyje. Dovas, pasirodo, gyvena vaikų namuose (ši tema nėra kaip nors kūrybiškiau plėtojama), o tų namų direktorė – Ugnis! Ir vėl susiduriame su tradiciniu tokio tipo knygų siužetiniu vingiu – o kaip sugrįžti atgal, kur tie Auksiniai vartai? Knygos gale skaitytojo laukia, žinoma, laiminga pabaiga. Nors siužetas susiūtas, kaip sakoma, baltais siūlais, vis dėlto skaityti neprailgsta. Juolab kad galima pasigrožėti ir gana įdomiais girios, slibinų, kitų būtybių aprašymais. Džiugina atidžiai ir motyvuotai parinkti personažų vardai, įprasminantys lietuviškąją temą. Vien ko verti moteriškosios linijos vardai: močiutė Gilė, mama Liepa, anūkė Bitė. Tvarkingai parašyta, vertybiškai įtikinanti, nors ir gana nuspėjama knyga.
Apie keliones į pasaulio kraštą ir kitur
Kelionės motyvas – archetipinis, vienas universaliausių siužetinių branduolių ir motyvų ne tik vaikų literatūroje. Kelionė išbando, ugdo, keičia, praturtina keliaujantį personažą. Be to, tokį siužetą gana paprasta vystyti, iš dalies todėl jį mėgsta rašytojai, nesunku jį suvokti ir skaitytojui. Net dviejose knygose keliaujama į patį pasaulio kraštą.
Eglės Ratkelytės-Bylienės pasakoje Penelapė Pasaulio Krašte („Žalias kalnas“) labai tradiciškai pasinaudojama archetipiniu kelionės siužetu. Pakirdusi ankstų rytą lapė Penelapė iškeliauja į Pasaulio Kraštą, apie kurį tiek daug svajojo. Žinoma, Lapė nežino, kur tas kraštas, todėl ir klausinėja visų, sutiktų kelyje – Barsuko, Vilko, Kiškio, Ūdros, Ežiuko. Barsukas pataria eiti palei upelį, Vilkas ir Ūdra irgi patvirtina šią kryptį. Lapė moka bendrauti su visais sutiktaisiais, yra paslaugi ir maloni: Vilkui padeda užbaigti statyti lieptą, Kiškiui atiduoda veidrodėlį, kuriuo šis galės sužavėti išsvajotąją gražuolę Kiškę. Pasakojimą itin praturtina poetiški gamtos vaizdai. Vienas gražiausių epizodų – vakarinis susitikimas su bičiuliu Ežiuku po Liepa: „Ore tvyrantis jos žiedų kvapas akimirksniu apsuko Penelapei galvą, o burnoje, rodos, galėjai pajusti medaus skonį. Po medžiu ant storos išsirangiusios šakos sėdėjo senas Penelapės bičiulis Ežiukas. Jis turėjo mažą dūdelę ir be paliovos pūtė vis tą pačią natą“ (p. 28). „Gera čia pas tave“ (ten pat), – pasidžiaugia jau gerokai pavargusi (juk keliavo visą dieną!) Pasaulio Krašto ieškotoja. Galų gale Lapė prieina miško ežerą su didingu skardžiu, kuris ir yra, kaip paaiškina išmintingasis Erelis, jos pirmasis Pasaulio Kraštas. Bet svarbiausia – sugrįžti namo, ypač kai žinai, kad yra kas tavęs laukia (įdomi ir Penelapės vardo semantika – galima asociacija su Penelope). Gyvūnėlių pasaulis vaizduojamas gražus, jaukus ir šiltas. Nors jokių naujų tiesų ar poetinių formų neatrandama (knygos svarbiausioji mintis įvardijama jos anotacijoje: „Kiekvienos kelionės prasmė yra ne kelio galas, o pati kelionė“), knyga vertinga dėl skleidžiamos harmonijos, ramybės, lėtumo, gražios, vaizdingos kalbos. Be to, knygą darniai papildo jaukios gamtinės iliustracijos, kurias nupiešė teksto autorė. Knygos visuma kažkuo primena švelnią Kenetho Grahameʼo apysakos-pasakos Vėjas gluosniuose nuotaiką.
Į pasaulio kraštą susiruošia ir Jurgitos Pelėdaitės apysakos-pasakos Ponio ir musės kelionė į pasaulio kraštą (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) veikėjai ponis Minis ir musė Maksė. Ponį iš aptvaro ištrūkti sukursto musė. Pasakojimo įdomumą lemia du labai skirtingos prigimties, išvaizdos (tai nėra nauja vaikų literatūroje) ir labai skirtingo būdo personažai. Ponis yra visiems gera linkintis, taikus, abejojantis, o musė visų pirma galvoja apie save. Ji drąsi ir savimi pasitikinti, ironiška ir storžieviška. Musės Maksės personažas ryškesnis, bet tai ir dėsninga, dažnai „blogiukai“ literatūroje yra įdomesni veikėjai. Rašytojai pavyko sukurti musės charakterį – kaip žinoma, ne visus veikėjus galima laikyti charakteriais. Anksčiau aptartoje istorijoje Penelapės Pasaulio Krašto paieškos turi filosofinį poskonį – ji keliauja dėl neapibrėžtos idėjos. Šioje istorijoje kelionės tikslą gerai suformuluoja būtent Maksė: poniui ištrūkti iš aptvaro verta, nes tada laukia „Nuotykiai. Kelionės. Laisvė. Argai tai mažai?“ (p. 9). Be to, „tereikia pasiekti pasaulio kraštą. Kur pildosi visos svajonės“ (p. 10), ir ten galės išsipildyti ponio svajonė tapti tikru žirgu. Įdomu ir tai, kad abiejose knygose pasaulio kraštas siejamas su skardžio vaizdiniu:
– O kaip aš suprasiu, kad jau priėjau kraštą?
– Kai pasaulis užsibaigia, tiesiog nebėra kur eiti. Dėl to tai ir vadinama pasaulio kraštu.
– Tai tarsi aukšta aklina tvora? – susimąstė Minis.
– Kvailiuk, tai ne tvora. Tai remiantis dangų skardis, o apačioj…
– Kas?! – neiškentė Minis.
– Jūra. O gal ir visas vandenynas. Žodžiu, vanduo, aplink vien tik vanduo. (p. 12)
Kelionės metu patiriama daug įvairių nutikimų, tai gerai subalansuota lektūra pradinukui. Vaikams patiks ir subtilios Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracijos, šiai dailininkei sekasi piešti gyvūnus, perteikti jų nuotaiką, vidinį pasaulį. Vis dėlto yra ir šaukštas deguto medaus statinėje – autorei, redaktoriui reikėjo daugiau atidumo skirti kūrinio kalbai. Nejaugi lietuviškai nebėra kitų žodžių, kad net keliolika kartų sakoma „paantrino“, užuot pasakius „pritarė“ ar radus kitą tinkamą variantą. Grožiniame kūrinyje toks kalbos „autopilotas“ nedera. Leidžiant knygą pakartotinai, būtinai reikėtų labai atidžiai padirbėti su tekstu. Knyga tikrai sušvistų kita kokybe.
Keliaujama ir Pauliaus Varnelės pasakoje Vėlyvi mažojo Karaliuko pusryčiai (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“), kuri yra ankstesnės to paties autoriaus knygos Trumpa pasakėlė apie Karaliuką Burbuliuką (2021) tęsinys. Kelionės tikslas gana proziškas: vieną dieną dingsta Troliprofijos Karalystės virėjas ir Karaliaus šeimai tenka sugalvoti, kaip pramisti. Tad Karalius nusprendžia drauge su Karaliuku vykti į medžioklę Tolimojon girion. Sūnui Karalius pažada: „(…) pamatysi, kaip senais laikais medžiotojai parūpindavo šeimai pusryčius“ (p. 20). Autoriui pavyksta pasakoti žaismingai, nuotaikingai, skaitydamas pasaką ne kartą nusišypsai, pasidžiaugi turtinga kalba. Ryškiausias personažas – pasipūtęs, juokingai išdidus ir nekarališkai vaikiškas Karalius. Karaliukas – moksliuko tipas, medžioklėje nesiskiriantis su pasakų knyga apie slibinus. Būtent knyga padeda iš slibino nelaisvės išvaduoti pagrobtą virėją ir grįžti į pilį prie pusryčių stalo. Skaitytojo laukia laiminga pabaiga, kuria dar ir švelniai pamokoma, kad knygas skaityti verta.
Dariaus Rekio apysaka-pasaka Rožinio laivo piratas („Eglė“) parašyta aktualia ekologine tema. Kūrinyje vaizduojama užteršta Šiaurės jūra ir jos salos. Piešiamas nejaukus, katastrofiškai nafta ir plastiko šiukšlėmis užterštas vandenų pasaulis. Našlaitis Ronas rožiniu laivu (keista spalva pirato laivui) su geriausiais savo draugais šuniu Gauriu ir žiurke Radaisa išplaukia į tolimą kelionę ieškoti ekologinės katastrofos kaltininkų, o vėliau – ir nugalėti Didžiosios salos valdytoją Beveidį. Knygos stiprioji pusė – užteršto pasaulio vaizdinys (pavyzdžiui, įspūdingas didelio aštuonkojo Fredo pavaizdavimas). Gana įdomus ir vertybiškai įtikinamas siužetas, patraukia dėmesį įvairių išradingai pavaizduotų fantastinių būtybių – salų gyventojų – vaizdavimas. Silpnoji kūrinio vieta – pagrindinių personažų paveikslai (ypač Rono – jam trūksta gyvybės, jis deklaratyvus, nelabai įtikinama ir pirmosios meilės istorija), pasakojimo (kaip nuotykinės knygos) dinamika. Ir ši knyga (kaip ir pati kelionė) baigiasi viltingai – nuo plastiko pabaisos, kuriai tarnauja robotų kariauna, pragaištingųjų ėdė vijoklių bus atsiginta.
Sužmogintos gyvūnų šeimos
Vaikų literatūra neįsivaizduojama be gyvūnų šeimų vaizdavimo. Žinoma, jose atpažįstame žmonių šeimų kasdienybę, iškylančias problemas. Viena iš tokių labai įdomių ne tik mažajam skaitytojui, bet ir suaugėliui knygų yra Pauliaus Norvilos ir Patricijos Bliuj-Stodulskos paveikslėlių knyga Tėčio Marselio liežuvis („Baltos lankos“). Vargšas tėtis Marselis niekaip negauna laisvos minutėlės, kad galėtų paskaityti savo taip mėgstamą žurnalą apie futbolą. Jis turi tris nenuoramas sūnus, kurie be tėčio negali apsieiti nė minutės. Vaikai liūtukai nori, kad tėtis su jais žaistų mašinėlėmis, spręstų drauge galvosūkį… O emancipuota mama turi savo interesų, todėl ir vakarienė namuose ruošiama pagal tvarkaraštį. Tad Marseliui neišvengiamai tenka stoti prie viryklės. Galiausiai tėtis liūtas priverstas su žurnalu slėptis tualete. Komiškos ir atpažįstamos kasdienybės situacijos privers nusišypsoti ne vieną tėvelį, patyrusį panašių dalykų. Iškalbingas knygelės pavadinimas: liežuvis tam ir duotas, kad galėtum atvirai kitiems išsakyti savo poreikius, troškimus. Vaikai, pagaliau sužinoję tėčio norą tiesiog ramiai paskaityti, supratingai jam nebetrukdo. Knygoje labai svarbios ir išraiškingos Patricijos Bliuj-Stodulskos iliustracijos. Pasirinktas senovinių diduomenės drabužių kodas, pilies interjerą primenantys liūtų šeimos būsto vaizdai istoriją nukelia į nenuspėjamą laiką – antai liūtukas kūdikis vilki sauskelnes, visai kaip šiuolaikiniame pasaulyje.
Vytautas V. Landsbergis toliau tęsia pasakų ciklą apie lapiuką Pūkį. Išėjo 16-ta knygelė Pūkis ir kėkštas ir 17-ta knygelė Pūkis ir tikras tigras (abi „Dominicus Lituanus“). Lapiukų Pūkio ir Kūkio mama ketina kepti duoną ir, pritrūkusi malkų, išsiunčia broliukus į mišką. Lapiukai miške sutinka triukšmautoją ir gandų skleidėją kėkštą. Išaiškėja, kad kėkštas tik atrodo piktas, o iš tiesų yra nusiminęs, nes vienišas, jo niekas nemėgsta, visi vengia. Pūkis sumaniai, neprikišamai, tarsi nejučia pamoko kėkštą ir atjautos, ir kuklumo, ir mokėjimo išsaugoti paslaptį.
Knyga didaktiška gerąja prasme – lapiukas Pūkis ne tik draugiškas, bet ir išmintingas tarsi koks senelis. Toks pat draugiškas mokytojas Pūkis yra ir antroje knygelėje, kurioje rašoma opia šaipymosi, pasitikėjimo tema. Lapiukas padeda kačiukui pasitikėti savimi. Šeima nors ir nevaizduojama, tačiau vienu vieninteliu sakiniu patvirtinamas jos svarbumas: Pūkis nori sudrausminti triukšmadarį kačiuką, „kad tėveliai, broliukai ir sesutės galėtų kuo ilgiau pamiegoti“ (p. 3). Knygos kalba sklandi, vaizdinga – puikūs skaitiniai mūsų mažiesiems. Juk kuo mažesni skaitytojai, tuo kalba turi būti švaresnė, tikslesnė ir vaizdingesnė.
Daliai Karpavičiūtei pavyko sukurti mielą, jau įsitvirtinusį skaitytojo sąmonėje Pūkio vaizdinį. Gal tik knygelių apdarai kiek kuklūs, ypač kai palygini su kitų knygų poligrafiniu kontekstu.
Živilės Labutės ir dailininkės Simonos Jurčiukonytės paveikslėlių knyga Sesė („Gudri lapė“) skaitytoją nukelia į kitą lapių šeimyną. Čia laukiama gimstant antrojo vaikelio. Mažoji laputė laukia sesės, bet gimsta broliukas. Knyga paprasta ir jauki. Autorė jautriai aprašo, kaip švelniai mamytė įtikinėja pamilti savo broliuką: „Atsibudau mamytės glėbyje. Ji glostė mano skruostus, meiliai kalbėjo, sūpavo, rankeles bučiavo ir žadėjo, kad brolis man atneš daugybę džiaugsmo (…)“ (p. 27). Ir laputė pamilsta savo broliuką!
Paprastas, bet svarbias tiesas gražiai įprasmina įsimenančios, švelnaus kolorito Jurčiukonytės iliustracijos. Pats knygos formatas mielas paimti į rankas.
Pasakos apie vienintelius tokius
Kai kada pasakinė tikrovė yra dar labiau pasakinė, dar keistesnė, nei lauktume. Kartais tai lemia pagrindinio personažo netradiciškumas, savitumas. Štai Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis kuria pasakų knygelių seriją apie Marmius. Pernai pasirodė Marmiai. Dingusio žaislo detektyvas („Alma littera“).
Istorija gana tradicinė – didaktiškai pamokanti, kad reikia žaislais pasidalyti su kitais vaikais, nebūti savanaudžiu, kad nevalia imti svetimų daiktų neatsiklausus. Marmis Liu turi nuostabią raketą, dėl kurios ir užverda šios knygutės detektyvas. Labiausiai akį traukia keistoji marmių šeima. Ką jie primena? Jie baugūs, tamsūs, „išplaukusio“ pavidalo, bet ir mieli.
Vis dėlto norėtųsi dar ir teksto gylio, nes personažų marmių idėja potencijos turi.
Alvilės Rimaitės apysaka-pasaka Tirliuko sodas („Nieko rimto“) yra pažintinio pobūdžio. Čia pasakojama apie sodo metų ciklą (tai labai būdinga knygoms apie gamtą), sodo augalus ir gyvūnus. Svarbios ekologinės idėjos.
Knygai įtaigumo suteikia pasakojimą struktūruojantis originalus vandens lašelio Tirliuko personažas. Jį sėkmingai įvaizdino dailininkė Raimonda Nabažienė. Nedažna tai, kad pažintinė knyga parašyta poetiškomis intonacijomis, ryškinant gamtos peizažus. Žinoma, tai pristabdo veiksmą, o kai kada nepavyksta išvengti monotonijos, tam tikro ištęstumo.
Tačiau pats kitoniškiausias iš visų keistų pernykščių personažų yra Kamandosė. Eglės Jasės apysaka-pasaka Kamandosė (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) pasakoja apie neįprastą, vienintelę tokią būtybę – mergaitę (?), turinčią driežo uodegą, jos akys įkypos – viena žydra, o kita smalos juodumo. Ji „nors dar gana jauna, nėra vaiko amžiaus“ (p. 8), o jos promočiutė buvo miško ragan a. Šį keistų savybių sąrašą būtų galima tęsti.
Dailininkei Julijai Račiūnaitei teko sudėtinga užduotis pavaizduoti tokią neordinarią veikėją – ir jai tai puikiai pavyko (tą patvirtina ir teksto autorė). Tačiau ne vien tik išoriniai Kamandosės bruožai traukia skaitytojo dėmesį, bet ir jos būdo savybės, pomėgiai. Kamandosė yra daikteliautoja ir kaupikė, tempianti viską, ką tik gali, į savo namus.
Tie „brangšmutkių“ rinkimo aprašymai negali nekelti susižavėjimo! Knygoje imamasi reikšmingų vaikams ir paaugliams temų. Kas yra draugas ir draugystė? Kodėl prisirišama prie ko nors ar net pamilstama? Pipino, žaislo, tema, tokia svarbi vaikų literatūroje, šiame kūrinyje irgi suskamba prasmingai. Svarbu ir tai, kad pagrindinė veikėja nėra statiška, ji patiria charakterio raidą, t. y. kūrinyje ji pasikeičia, tampa jautri ir empatiška. Toje raidoje būtent meškutis Pipinas drauge su mergaite Lina suvaidina didžiausią vaidmenį. Debiutuojančios autorės knyga išsiskiria savo vaizduote, beribe fantazija, vertybiškumu, lietuvių kalbos grožiu, o tai ir liudija teksto brandą. Tai knyga, kuri neabejotinai turi išliekamąją vertę. Belieka autorei palinkėti prasmingo literatūrinio skrydžio!
Gal baisu, bet ir smagu
Talento reikia norint tarsi iš nieko sukurti naują personažą, naują pasaulį, bet ne mažesnio jo reikia ir naujai perkuriant seną klasikinį tekstą, kad jis suskambėtų aktualiai, šiuolaikiškai. Tokią knygą parašė Rasa Lazauskaitė, iliustravo Laimutė Varkalaitė – Šiurpinys: pasakos siaubasakos vaikams („Laimės gatvė“). Kūrybiškas, sykiu ir baisus, ir smagus pasakų rinkinio pavadinimas, reiškiantis į šiupinį sumestų šiurpių dalykų viralą. Lietuvių liaudies pasakos perkuriamos modifikuojant situacijas, pakeičiant jų pabaigas. Parašyta stilizuojant, bet kitaip nei kažkada pasitelkdamas kalbos ritmiškumo išgales liaudies pasakas stilizavo Kazys Boruta. Taikliai apie knygą sako etnologas Libertas Klimka: „Šios pasakos – tarsi vaikiškas kaleidoskopas, kurį pasukus spalvoti stikliukai sukuria vis naujus raštus, stebinančius savo nenuspėjamumu“ (IV viršelis). Autorė skaitytojus gąsdina vilku ir velniu – baugiaisiais lietuvių tautosakos personažais, o prajuokina savaip perkurdama įprastas situacijas. Štai specialiai nurodomas pasakos „Kaip kiškutis dangų griovė“ tipas – pasaka be galo. Bet pasaka tyčia baigiama keliais pasakos galo variantais: pabaiga, gražia pabaiga, liūdna pabaiga ir „pabaiga, po kurios norisi dar vienos“. Kaip ir dera liaudies pasakai, jos adresatas nėra tik vaikai, kai kurie dalykai bus suprantami gal tik suaugusiam žmogui (pavyzdžiui, sudėtingos semantikos pasaka „Mergelė Uogelė ir berniukas Sūriukas“). Taigi šią knygą galima laikyti sudvejinto adresato knyga. Kuo dar ši knyga sunkiai pralenkiama? Kalbos jėga. Tai tikra puota skaitytojui – geras, riebus, iš įvairiausių kalbinių ingredientų išvirtas šiupinys. Skaitytum ir skaitytum. Laimutės Varkalaitės iliustracijos padeda sukurti siaubasakų atmosferą: viršelis tamsus, o kiekviena pavadinimo raidė nėra tik raidė, bet ir siaubingas padaras su šiurpiomis akimis, aštriais dantimis, žvynais. Tokios knygos kaip ši suteikia puikią galimybę su mokiniais aptarti tautosakos gyvybingumą.
Eglės Gelažiūtės-Pranevičienės ir dailininko Dovydo Čiuplio literatūrinė pasaka Labai mažas sniego žmogus („Baltos lankos“) papasakota pasitelkiant netradicinį komikso žanrą. Pasaulyje plačiai žinomas paslaptingas ir baugus humanoidas Sniego žmogus kursto įvairių tautų žmonių vaizduotę. Tačiau šioje istorijoje sniego žmogus labiau jaukus nei baugus, kaip būtų galima tikėtis. Čia pasakojama apie ypatingą – labai mažą – sniego žmogų vardu Snygis, bet užtat turintį labai didelį norą būti pastebėtam. Kodėl niekas nemato jo įmintų pėdų? Jis padarys viską, kad tik jį pastebėtų! Dėl pagarsėjimo Snygis net nuniokoja Varveklių muziejų! Vėliau jis patiria gėdą, kol galiausiai ištaiso savo klaidą. Knygoje skaitytojas pamokomas, bet neįkyriai, nes čia daug veiksmo, emocijų, jos veržiasi per kraštus. Mažieji skaitytojai gali susimąstyti apie įvairius jausmus – pradedant pykčiu ir baigiant atleidimu. Gyvai veiksmų dinamikai pasitarnauja komiksinio pasakojimo galimybės. Vaikus puikiai nuteiks šmaikštavimai kiekviename puslapyje, jiems pravers idėjos, ką veikti prisnigus – pavyzdžiui, galima dažyti besmegenius, ištrypti sniego ornamentus ir daryti dar daug kitų dalykų. Dailininko Dovydo Čiuplio sukurtas linksmas mažojo sniego žmogaus vaizdinys kuria gerą nuotaiką, priverčia nusišypsoti. Knyga leidžiama serijoje „Pradedu skaityti komiksus“ (vertingas tokios serijos sumanymas). Tekstas knygoje pateikiamas didžiosiomis raidėmis, jo nedaug – tai padės vaikams įgusti skaityti.
Sukeistinto pasaulio žavesys
Visame pernykščių pasakų kontekste labai išsiskiria Jurgos Vilės (ir jos bendraautorių dailininkių Agnės Nananai ir Kornelijos Žalpytės) pasakojimo būdas. Paveikslėlių knygose viskas vyksta tarsi realybėje, bet ji labai sukeistinta, magiška, balansuojanti ant pasakos ir realistinio pasaulio ribos.
Kašalotų radijuje („700 eilučių“) maža mergaitė Dominga su mama ir dar šešiais broliais ir seserimis vasaras leidžia mažame Norvegijos kaimelyje A prie Kašalotų įlankos. Ten jie stebi jūrą ir joje plaukiojančius kašalotus. Kašalotai „džiaugsmingai čerškia. Tai toks garsas, lyg sugedusio radijo“ (puslapiai nenumeruoti).
Knygoje skaitytoją pasitinka sukeistinta tikrovė: visi vaikai šioje šeimoje gimę vis kitą savaitės dieną, atostogų namelis toks mažas, kad jame tėra vietos daiktams susidėti ir virtuvei su stalu, o visi atostogautojai miega po atviru dangumi hamakuose, kašalotai priplaukia labai arti kranto, vaikai su mama nardo visai šalia šių didžiulių gyvūnų, mama net paglosto kašalotės Sniegės pilvą. Vienoje iš nuotraukų, puošiančių Domingos kambarį, mergaitė nufotografuota stovinti ant kašalotės nugaros. „Man kašalotas – įprastas gyvūnas. Kaip kam nors šuo, katė ar karvė, besigananti pas močiutę kaime“, – sako mergaitė. Vakare visa šeima stebi kašalotų šokį: „Sukasi ratu aplink Sniegę. Iš savo didžiulių kūnų dėlioja ornamentus, piešia gėles, čia pat viską ištaško. Jų šokis primena nežinomos genties ritualą mėnesienoje.“ Kašalotų radijas papasakoja, kaip kašalotai miega – linguodami „lyg kokie vandens medžiai“. Knygos pasakojimas poetiškas, žadinantis skaitytojo vaizduotę, meilę gyvajai gamtai. Netikėta ir prasminga Domingos šeimos ir baltosios kašalotės Sniegės šeimos paralelė: mamos vienos su vaikais, o tėvai „turi reikalų“.
Knyga yra serijos „Lašas jūroje“ dalis, čia svarbus pažintinis momentas. Jos gale pateikiamas glaustas, bet atskleidžiantis svarbiausius kašalotų – didžiausių pasaulyje plėšriųjų žinduolių – ypatumus, jų paplitimą Pasauliniame vandenyne. Apie tai pasakoja Remigijus Dailidė, Lietuvos jūrų muziejaus vyriausiasis biologas. Paveikslėlių knyga užburia ne tik pasakojimu, bet ir įtaigiomis, tarsi jūros vėjuje plevenančiomis Agnės Nananai iliustracijomis.
Dar viena Jurgos Vilės knyga – Mano draugas Hipokampas Unikornas („700 eilučių“). Kūrinyje vaizduojamas berniukas, kuris mėgsta ne tik stebėti jūrą ir nardyti, bet ir tyrinėti povandeninį pasaulį, filmuoti jo įvairovę. Jau seniai jis domisi jūrų arkliukais, o su vienu iš jų berniukui pavyksta susidraugauti. Tas arkliukas ypatingas, jis „išsiskyrė iš minios. Dėl savo neįprastai aukštos karūnėlės jis panašėjo į vienaragį“ (puslapiai nenumeruoti). Į šį pasakojimą apie berniuko pomėgį įterpiama kita istorija – jūrų arkliuko Hipokampo Unikorno gyvenimo istorija: apie neįprastą gimimą, vėliau gresiančius pavojus, Mėlynųjų koralų mišką. Tačiau svarbiausias, plačiausiai atskleistas dalykas – nuskendusiame laive vykstantys šiuolaikinio jūrų cirko trupės pasirodymai. Į šią trupę įtraukiamas ir Hipokampas Unikornas. Visas tolesnis knygos pasakojimas – tai nuostabus povandeninio cirko reginys, tikra grožio pasaka, kur jūrų arkliukai žaidžia šachmatais, groja gitara nutrūkusiomis stygomis. Ypatingiausias numeris pasakoja apie laisvę, jame vaizduojama, kaip iš tinklo išsprūsta daugybė jūros arkliukų – „lyg atkartodami gimimo sprogimą“ (puslapiai nenumeruoti). Povandeninį cirko spektaklį mėgsta stebėti ir berniukas, Hipokampo Unikorno draugas, šį spektaklį matęs gal šimtą kartų. Vieną dieną berniukas laivą randa tuščią. Liūdna pabaiga kviečia susimąstyti apie gyvenimo grožį ir trapumą. Subtiliai povandeninio pasaulio grožį atskleidžia dailininkė Kornelija Žalpytė.
Ir šioje serijos „Lašas jūroje“ knygoje svarbios pažintinės autorių intencijos. Jos gale pateikiama informacijos apie jūrų arkliukus. Pasaulyje jų yra apie 30 rūšių. Deja, jūrų arkliukų rūšys sparčiai nyksta, todėl reikalauja žmogaus globos. Jūros arkliukų negalima gaudyti ir laikyti nelaisvėje. Ir čia mokslo žiniomis su vaikais dalijasi biologas Remigijus Dailidė.
Anapus įprasto pasaulio
Pasirodė ir stambios apimties sąlyginės, fantastinės tikrovės veikalas – Linos Navickaitės fantastinis romanas Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija („Kauko laiptai“). Tie, kas įsigilins į šią knygą, ras sau peno apmąstymams. Taip, tai knyga mąsliam, neskubančiam skaitytojui. Veiksmas vyksta keistoje erdvėje, kaip sako autorė, „nei sapne, nei nesapne“. Keturi veikėjai – keturiolikmetė Agnė ir jos brolis Kristupas, draugė Goda, Ugnius ir jų palydovė kalbanti papūga – atsiduria nerealiame pasaulyje norėdami išgelbėti komos ištiktą Kristupo ir Agnės seserį Viltę. Veiksmas vyksta Kruvinųjų Rūdžių plynėje, pražuvusiame Ištakės mieste, Magiškajame greitkelyje, Žydinčios Tylos slėnyje ar Saldžiųjų Sapnų parke. Gelbėjimo misija kupina išbandymų ir pavojų. Tai vienintelė knyga, kur nurodomas jos adresatas – „paaugliams ir visai šeimai“. Vis dėlto labai didelę apimtį galima laikyti knygos trūkumu – retas paauglys įveiks 420 puslapių teksto masyvą. Griežtesnis teksto suveržimas šiai knygai tikrai būtų padėjęs. Ir įsivaizduokime, kaip visa tai galėjo būti iliustruota!
Pagaliau pasidžiaukime: 2024 m. pasakinės tikrovės kūrinių gausu, jie įvairūs. Svarbiausia, kad dalis jų išties praturtina lietuvių vaikų literatūrą (o tai liudija ir nemažos dalies knygų laimėjimai, nominacijos, palankios recenzijos), jos nėra vienadieniai skaitiniai. Geriausios knygos džiugina vaizdinga ir turtinga kalba, kuri parašyta rašytojų, suvokiančių žodžio galią ir savo atsakomybę. Džiugina ir vaizdai, sukurti dailininkų, mokančių dailiai pavaizduoti pasakinį pasaulį. Džiugina ir tų knygų leidėjai, rūpestingai parenkantys kvalifikuotus redaktorius ir sąžiningus korektorius.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 2 (114)
