„Minecraftas“ poezijoje – ar Mašiotas pritartų?
Už neatliktus namų darbus galima gauti ne tik dvejetą ar pastabą, bet ir… premiją!
Rašydama eilėraščių rinkinį Neatlikau namų darbų galvojau apie pradinukus, gavusius užduotį savo nuožiūra išsirinkti eilėraštį ir išmokti jį atmintinai. Norėjau sukurti tokius eilėraščius, kurie prajuokintų, būtų tokie suprantami ir artimi, kad vaikai juos noriai mokytųsi, skaitytų vieni kitiems per pertraukas.
Ženklų, kad taip ir nutiks, ėmė rastis gana anksti. Mokyklose literatūrinių edukacijų metu vis paskaitydavau vieną ar kitą naujai sukurtą eilėraštį. Pasakiusi, kad knygos pavadinimas bus Neatlikau namų darbų, kiekvieną kartą sulaukdavau audringo vaikų palaikymo ir klausimų, kada ta knyga pasirodys, ar ji bus mokyklos bibliotekose? O gal joje bus ir eilėraštis apie drakonų kovą su dinozaurais?
Ir nors drakonų nei dinozaurų knygoje nėra, stengiausi rašyti pradinukams ir apie juos – su pagarba vaikui, jo frustracijų, susijusių su mokykla, pajautimu, be moralizavimo, su neužgaunančiu humoru apie tai, kas jiems iš tiesų rūpi. Kad vaiko pasaulį pajusčiau kuo autentiškiau, su sūnaus pagalba netgi mokiausi žaisti Minecraftą – taip užsidirbau papildomų taškų kaip mama.
Leidau eilėraščiams kalbėti autentiška vaikų kalba. Ir jei pirmokas pasakė, kad pradinių klasių mokytoja moko dainuoti kvailas daineles, taip ir parašiau. Į eilėraščius pripyniau pradinukų gyvenimo aktualijų – amongų, tiktokų, minecraftų, jutubų, pribarsčiau ir įvairių žodžių, balansuojančių ant vartotinumo ribos. Pavyzdžiui, žodžiui dupcė jau beveik grėsė būti išbrauktam iš titulinio eilėraščio.
Esu dėkinga knygos redaktorei Danguolei Šakavičiūtei ne tik už tai, kad užkūrė man tikrą kūrybiškumo pirtį ir neleido atsipalaiduoti, kol kiekvienas eilėraštis netapo geriausia savo versija, bet ir kad stojo mūru už dupcę. Manrods, abi jautėmės truputį maištininkės!
Po visų šių kūrybinių išdaigų nominacija Prano Mašioto premijai, kuri yra pats tikriausias lietuvių vaikų literatūros „Oskaras“, man buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus! Nežinau, ką apie knygą pasakytų pats Pranas Mašiotas. Gal šiek tiek surauktų antakius dėl dupcės ar Minecrafto. Pagrūmotų pirštu dėl kvailų dainelių. Bet viliuosi, kad galiausiai nusišypsotų pamatęs, kaip dažnai eilėraščiai iš Neatlikau namų darbų skamba meninio skaitymo konkursuose, su kokiu užsidegimu vaikai juos deklamuoja, o kai mokytoja skaito eilėraščius klasėje, prašo dar ir dar vieno.
Esu dėkinga Lietuvos pradinukams ir mokytojams už idėjas ir palaikymą, Lietuvos kultūros tarybai – už projekto fi nansavimą, Audronei Macijauskienei ir leidyklai „Alma littera“ – už galimybę dirbti su stipria kūrybine komanda ir už knygos kelionę į lentynas. Sūnui – už edukacijas apie amongus, Minecraftą, tiktoką.
Ir, žinoma, IBBY Lietuvos skyriaus konkurso komisijai – už pastebėjimą, įvertinimą ir už suteiktą progą, nepaisant mus skiriančio šimtmečio, pajusti lietuvių vaikų literatūros tėvo Prano Mašioto rankos paspaudimą!
Arvydo Čiukšio nuotr.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 2 (114)
