Anos Saksės „Pasakos apie gėles“: gėlė kaip kūrinio semantikos ašis (rašytojos 120-osioms gimimo metinėms)

Latvių literatūros klasikės Anos Saksės (Anna Sakse, 1905–1981) svarbią kūrybos dalį sudaro pasakų knygos. Latvijoje išleistos pasakų knygos Pasakas / Pasakos¹ (1946), Laimes kalējs / Laimės kalvis (1960), Pasakas mazajiem / Pasakos mažiesiems (1960), Pīķa kunga stāsts / Pikų karalius (1962), Kalējdēls Kaspars / Kalvio sūnus Kasparas (1964), Pasakas par ziediem / Pasakos apie gėles (1966), Varavīksne / Vaivorykštė (1968), Puķu zirnītis / Kvapusis žirnelis (1969), po autorės mirties pasirodė Kā zaķis brauca uz Rīgu pēc skābu kāpostu sēklām / Kaip zuikis raugintų kopūstų sėklų į Rygą važiavo (1986) ir išsamiausias rinkinys Zāles stiebrs / Žolės stiebas (1987), į kurį sudėtos ir Pasakos apie gėles². Latvijoje jos ne kartą išleistos atskiromis knygomis, o kai kurios įtrauktos ir į kitus rinkinius, be to, mėgstamos versti į įvairias užsienio kalbas. Lietuvių kalba išleisti rinkiniai Laimės kalvis (1964), Pasakos apie gėles (1969, 2005 ir 2014³), pasakų rinktinė Milžino šauksmas (1993)⁴. Lietuvoje daugiausia dėmesio sulaukė Pasakos apie gėles, jos ir šiandien mielai skaitomos. 2010 m. knyga išleista garsiniu pavidalu⁵. 2017 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ pastatytas spektaklis vaikams „Gėlių istorijos“⁶. Atskiros pasakos įgarsintos LRT „Vakaro pasakų“ cikle, pavyzdžiui, „Raganiukė“. Pasakų turinys ir raiška tinkama vaikams, jos sudomina ir paauglius, nors kai kurių kūrinių semantika gana sudėtinga, reikalaujanti skaitytojo su didesne gyvenimo patirtimi. Tai ypač pasakytina apie pasakas meilės tema. Šiame straipsnyje nagrinėjama gėlių vaizdinio įtaka pasakų semantikai, tiksliau tariant, kaip gėlė (konkretus augalas su savo savybėmis) ir jos vardas (sykiu ir to vardo vertimas į lietuvių kalbą) lemia pasakos prasmę, kaip rašytoja (ir vertėja) pasinaudoja gamtos pasaulio ir kalbos išgalėmis. Pasakos primena etiologines sakmes apie augalų kilmę. Tokia paralelė gali būti aktuali mokytojams, rengiantiems pamokas apie tautosakos ir literatūros sąsajas, tarpdalykinėms literatūros ir biologijos pamokoms, įvairiems projektams.

Pasakos Anos Saksės gyvenime

Anos Saksės kūrybinis palikimas yra įvairus: trys romanai, keli apysakų rinkiniai ir knygos vaikams, eilėraščiai, pasakos ir humoreskos, tačiau reikšmingiausias rašytojos indėlis į literatūrą iki šių dienų yra pasakos apie gėles. Didžioji jo dalis sudėta į septynis Rinktinių raštų tomus (1962–1965)⁷. Rašytojos kūryboje pradedant XX a. šeštuoju dešimtmečiu pagrindiniu žanru tapo literatūrinės pasakos. Latvių literatūrologė Ingryda Kiršentalė (Ingrīda Kiršentāle), parašiusi esė apie Anos Saksės pasakas, pavadino ją Dzīve un pasaka / Gyvenimas ir pasaka⁸.

Saksės šimtmečio minėjimo apžvalgoje spaudoje primenama, kad literatūrologė Saulcerytė Viesė (Saulcerīte Viese) antrojo leidimo (1970) pratarmėje yra rašiusi, jog šių pasakų istorija skamba kaip pasaka⁹. Pavyzdžiui, pagrindas parašyti pirmąją ciklo apie gėles pasaką proza – „Naktsvijole“ – buvo asmeninė patirtis, kai kartą pasiklydusi miške autorė pajutusi, tarsi vis gilyn į mišką vilioja išskirtinis gėlių kvapas – žydėjo blandys¹⁰ (plačiau apie šią pasaką žr. toliau).

Rašyti pasakas apie kitas gėles pastūmėjo puikios latvių dailininko Karlio Sūninio (Kārlis Sūniņš) akvarelės, kurias rašytojai pasiūlė leidykla. Iliustracijos buvo skirtos kinų poeto eilėraščių rinkiniui, tačiau dėl kultūros revoliucijos Kinijoje atsisakyta sumanytą rinkinį leisti ir Latvijoje. Kaip rašo menotyrininkė Inara Nefedova (Ināra Nefedova), Saksės ir Sūninio draugystę rengiant pasakų apie gėles leidinį nulėmė keistų aplinkybių sutapimas. Gėlės rašytojai tapo itin artimos ir svarbios, kai dėl ligos ji turėjo atsisakyti aktyvaus visuomeninio gyvenimo ir leisti laiką namuose Mežaparke, kur ją supo gėlės. O dailininkas turėjo sukaupęs nepanaudotų akvarelių, vaizduojančių gėles. Leidyklos „Liesma“ vyresnysis redaktorius parodė rašytojai šiuos piešinius, ir ji nutarė, jog būtinai reikia juos išspausdinti. Pati yra pripažinusi, kad dailininkas turėjo būti paminėtas kaip knygos bendraautoris¹¹. Vėlesni pasakų leidiniai būdavo iliustruojami įvairiai arba leidžiami neiliustruoti. 2014 m. leidykla „Zvaigzne ABC“ pakartotinai išleido pasakų knygą su Karlio Sūninio akvarelėmis.

Gėlės vaizdinio svarba

Rinkinį sudaro 33 pasakos. Vienos pavadintos tradicinių, gerai žinomų tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje gėlių ar žydinčių krūmų ir medžių vardais („Pienė“, „Jazminas“, „Vyšnia“), nemažai esama pasakų apie egzotinius augalus („Kamelija“, „Lotosas“, „Orchidėjos“ ir kt.). Autorės akiratin patenka tiek laukiniai, tiek darželiuose žydintys augalai (plg. „Zuikio kopūstai“, „Kardeliai“). Yra ir išgalvotų augalų arba išgalvotais vardais pavadintų pasakų („Czi Czina“, „Raganiukė“, „Kvaputė“). Jau rinkinio pavadinimas akcentuoja gėlės vaizdinio svarbą. Nors juo ir pasakoma, kad tai pasakos apie gėles, iš tiesų tai pasakos apie žmones ir jų santykius, tačiau tuos santykius įprasmina būtent gėlės ar kito žydinčio augalo (medžio, krūmo) vaizdinys. Daugumos ciklo pasakų esminė mintis: niekas iš žmogaus gyvenimo nedingsta be pėdsako – nei laimė, nei kančia, nei geri, nei pikti darbai¹². Ypač gausi meilės tematikos pasakų grupė („Raganiukė“, „Snieguolė“, „Erškėtrožė ir Ryto Vėjas“ ir kt.). Nedaugelyje pasakų iškyla vaiko tema („Kiaulausiukas“, „Žirniukas“), kur kas dažniau, pasitelkiant gėlių vaizdinius, perteikiamas vaikino, merginos likimas. Apibūdindama Anos Saksės literatūrines pasakas, ypač ciklą apie gėles, Ingryda Kiršentalė pabrėžia, kad tai stebuklinės pasakos, tačiau ne dėl to, kad jose veiktų antgamtiniai liaudies pasakoms būdingi personažai (tokių yra vos keli), o dėl jų pabaigose įvykstančio stebuklo – žmogaus mirties / žūties vietoje išaugančios gėlės ar augalo, dėl to, kad augalai turi savybę susikalbėti, įgyti žmogiškų savybių. Tai etiologinės pasakos¹³.

Kodėl Ana Saksė vaizduoti renkasi gėles? Vienas iš galimų atsakymų – gėlės žmogui daro didelį poveikį. Stulbina jų grožis ir įvairovė. Autorė remiasi tiek savo krašto, tiek svetimų tolimų kraštų augalijos tradiciniais vaizdiniais, neprieštaraujančiais gyvenimiškai tikrovei¹⁴, o siužetus pasakoms neretai sukuria pats gyvenimas. Šie ypatingi, įstabūs gamtos objektai turi galią sužadinti visas žmogaus jusles – regą (žiūrintįjį veikia žiedų formos ir spalvos), uoslę, skonį – jaučiami visokiausi kvapai, skoniai. Gali veikti net ir klausą (girdimi garsai arba tyla). Todėl nagrinėjant pasakas bus kreipiamas dėmesys į tai, kokią juslę sužadina viena ar kita gėlė ir kaip tuo pasinaudojama konkrečioje pasakoje.

Vertimo peripetijos

Pasakos apie gėles lietuviškai pasirodė ir atskiromis knygomis (1969; 2005; 2014), o rinkinyje Milžino šauksmas (1993) jos sudaro antrąją dalį. Be to, dvi pasakos iš gėlių ciklo paskelbtos knygoje Laimės kalvis: pasakos jaunimui (1964). Ši knyga yra pirmasis lietuvių kalba pasirodęs Saksės pasakų rinkinys, kurį sudaro septynios pasakos. Vertėjas joje nenurodytas, tik redaktorius Aleksandras Žirgulys, bet Audrius Musteikis rašo, kad „[j]ą išvertė Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Latvių kalbos būrelis, vadovaujamas aspiranto Reinio Bertulio. Panaudotos nedidelės originalo leidimo nespalvotos iliustracijos, įspūdingų spalvotųjų atsisakyta. Jų autorius – talentingas dailininkas, kurio likimą sudarkė tremtis – Kurtas Fridrichsonas“¹⁵.

Vienos pasakos pavadinimas studentų vertime kitoks nei Renatos Zajančkauskaitės išverstos („Gegutės drobelė. Joninių nakties pasaka“ vietoje „Raganiukė“), o kitas tik struktūriškai kiek pakitęs, panašesnis į latvių („Erškėtrožė ir Rytvėjis“ vietoje „Erškėtrožė ir Ryto vėjas“).

Zajančkauskaitei – pagrindinei Pasakų apie gėles vertėjai į lietuvių kalbą – tai buvo pirmoji vertimų knyga (1969) ir ją ji įvardija tarp savo svarbiausių vertimų¹⁶.

Paskelbtas Saksės 1968 m. spalio 23 d. laiško vertėjai fragmentas, kuriame rašytoja atsako į klausimą dėl kai kurių kliūčių verčiant pasakas, kai skiriasi tam tikros gėlės (augalo) pavadinimai latvių ir vertimo kalba, kai kartais neatitinka augalams priskirti vaizdiniai tam tikrose kultūrose, ir plačiau apžvelgia šį aspektą. Tačiau pirmiausia pasidžiaugia, kad jos „žiedai“ pražysta ir Lietuvos žemėje¹⁷.

Vis dėlto iš pasakų vertimų matyti, jog vertėja kartais pakeičia pagrindinį veikėją, kad personažas atitiktų gramatinę giminės kategoriją, pavyzdžiui, pasakoje „Vyšnia“ vietoje sūnaus (latvių kalba žodis ķirsis yra vyriškosios giminės) pasakoja apie dukrą (plačiau žr. toliau), dėl augalų pavadinimų skirtumų pakeičia vieną augalą kitu (plg. pasakos „Ūdensroze“ veikėja Roze ‘rožė’ vertime virsta Lelija, nes augalo pavadinimas lietuvių kalba yra vandens lelija) arba pavadina pasaką ne tikru, o išgalvotu augalo vardu („Raganiukė“, „Kvaputė“). Apie tam tikrus vertimo niuansus ir pastebėtus skirtumus bus kalbama aptariant konkrečias pasakas, o kai kurių, ypač svetimų šalių augalams skirtų pasakų analizės šįkart atsisakyta dėl ribotos straipsnio apimties.

Gėlės spalva

Dalies pasakų semantikai labai svarbi aprašomų gėlių spalva („Snieguolė“, „Vyšnia“, „Aguona“, „Jazminas“, „Pienė“ ir kt.). Pasakoje „Snieguolė“ sekama liūdna meilės istorija. Sniego Motei ir Sniego Tėvui gimsta dukrytė Snieguolytė, kuri „buvo skaisti baltaplaukė mergytė, gulėjo baltoj lovelėj, apsiklojusi baltais debesų patalėliais“ (p. 5). Užaugusi ji pamilsta vėją Pietį, bet Sniego Tėvas dukrą tekina už nemylimo vyriausio Vėjo sūnaus Šiaurio. Vaizdingai aprašomas baltosios nuotakos kraičio ruošimas: „Linksma Sniego Motė taisė dukrai kraitį. Patalus pripylė minkštų sniego pūkų, raižė ir siūlėjo baltas debesų marškas, vėrė ant siūlelių tviskančius ledo karolius“ (p. 6). Visame kūrinyje eina baltos spalvos leitmotyvas. Besikeičiančių sniego, šalčio, ledo pavidalų kulminacija – merginos Snieguolytės pavirtimas į rasos lašelį, o vėliau į baltą gėlę Snieguolę. Ją pavydus Šiaurys užvožia ledo dangčiu. Pavasarį, kai Snieguolė pajunta mylimojo Piečio artumą, „kvapu prasitirpdo ledo dangtyje mažą plyšelį ir kyšteli galvytę, norėdama pažvelgti į mėlynas mylimojo akis“ (p. 13). Žmonės apsidžiaugia pavasarį pamatę prasiskleidusią baltgalviukę, šį įvykį vieni kitiems praneša kaip didžiausią naujieną. Pasakos veikėjos vardas Pārsliņa – Pārsla¹⁸ deminutyvas – susijęs su žodžiu sniegpārsla ‘snaigė’, o augalo pavadinimas latviškai yra sniegpulkstenīte (taip ir pavadinta pasaka)¹⁹, liaudyje vadinamas ir kitokiomis formomis, tarp jų ir vyriškosios giminės sniegpulkstenītis (gali būti, kad tarminės formos). Lietuviškas mergaitės vardas Snieguolė – iš pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ herojės vardo, kuris yra priesagos -uolė vedinys iš liet. sniegas²⁰ – sutampa su augalo pavadinimu. Panašaus minorinio skambesio yra pasaka „Vyšnia“, kur įžeidus piktasis Šiaurys sušaldo Vyšnaitę. Tėvas sodininkas „liejo graudžias ašaras. Ten, kur tos ašaros nukrito, išdygo medelis“ (p. 33). Tačiau Šiaurys nesiliauja keršyti ir nori jauną medelį sušaldyti. Todėl tėvas slapsto Vyšnią ją aprengdamas vis kitokios spalvos apdarais: pilka, vėliau balta, žalia, vėliau žalia su raudonomis sagutėmis, tada geltona ir vėl pilka. Vyšnios medelio spalvų kaita kalba apie amžiną gamtos rato ciklą ir tėvo meilę dukrai. Tačiau originale kalbama apie tėvo meilę sūnui ir rūpestį juo, nes latviškai vyšnia vadinama vyriškosios giminės žodžiu ķirsis. Pasakodama apie darbą prie šio vertimo vertėja prisipažįsta, kad dėl to ji „parašė laišką autorei prašydama leisti vertime pakeisti keletą dalykėlių. Rašytoja maloniai sutiko. Pavyzdžiui, latvių kalbos žodis „ķirsis“ – vyriškosios giminės. O kadangi mūsų „vyšnia“ yra moteriškosios giminės, pasakoje „Vyšnia“ atsirado mergytė, sodininko dukrytė“²¹. Vis dėlto vertėjos pasirinkta transformacija – pasakoti apie mergaitę – neprisidėjo prie pasakos suvokimo, nes yra susiformavęs stereotipas, kad pasakoje aprašyti veiksmai būdingi berniukų elgesiui. Sunku sujungti lietuvišką personažą su šioje pasakoje aprašytais įvykiais. Turbūt būtų buvę geriau pasinaudoti lietuvių kalbos žodžių darybos išgalėmis ir iš pavadinimo vyšnia su deminutyvine priesaga -ukas padaryti vyriškosios giminės mažybinį daiktavardį Vyšniukas (tai atitiktų latvių formą ķirsītis). Negalima nepastebėti vertime vartojamų deminutyvų formų įvairovės – ji atspindi lietuvių kalbos žodžių darybos potencialą: Vyšnia – Vyšnelė – Vyšnaitė. Įdomu, kad deminutyvas nė karto nėra pavartotas originale, nors potenciali galimybė pavadinti medelį deminutyvu ķirsītis yra ir latvių kalboje. Tai galėtų būti susiję su neklaužados vaiko elgesio vertinimu. Skaitydami šią pasaką latvių ir lietuvių vaikai pažįsta skirtingų lyčių veikėjus ir jų elgesį. Čia reikėtų atsižvelgti į pasakų parašymo laikotarpiui, t. y. maždaug XX a. viduriui (latvių kalba pirmas leidimas pasirodė, kaip minėta anksčiau, 1966 m.), būdingą požiūrį į lyčių santykį, kuris skiriasi nuo pastaruoju metu įsigalėjusio požiūrio į tai, kas yra berniukiška, o kas mergaitiška.

Pasakoje „Aguona“ svarbi raudona spalva, perteikianti pikčiurnos viliokės Aguonos būdą. Besipykdama su vyru Vilkdalgiu, iš piktumo ji net parausta. Drignė Aguoną pamoko, kaip vyrą suvaldyti: „Apsisek skaisčiai raudoną sijoną, duok vyrui atsigerti šio gėrimo, pasistaipyk prieš jį, ir jis pasidarys švelnutėlis, nors prie žaizdos dėk!“ (p. 88). Vis dėlto Vilkdalgis pergudrauja žmoną, o nedoroji Aguona sprunka į krūmus: „Vilkdalgis įpykęs nusviedė jai iš paskos ir sijoną, bet šis užkliuvo už mieto ir liko ten plevėsuoti“ (p. 89). Akivaizdu, kad rašytoja čia aktualizuoja paplitusias raudonos spalvos reikšmes: meilę ir neapykantą, erotiką ir aistrą, netgi agresiją. Itin svarbios spalvos ir pasakoje „Jazminas“. Kitąsyk visos gėlės buvusios baltos. Į sodą atklydus dailininkui su didele dažų dėže, vyksta tikra konkurencijos drama – visos gėlės svajoja būti nuspalvintos norima spalva. Arčiausiai dailininko stovėjęs Jazminas paprašo išsvajotos geltonos spalvos, tačiau pasipūtęs dailininkas už nekantrumą ir išdidumą Jazminą nubaudžia: „Įtūžo ir tėškė geltonais dažais apkibusiu teptuku tiesiai į Jazminą“ (p. 70). Todėl ir liko jazminas baltas, tik su užtėkštu geltonu žiedo viduriu²². Spalva čia ne tik parodo, kaip atrodo žiedas, ja motyvuojamas ir kuriamo personažo būdas, stiprinamas emocinis pasakos turinys.

Gėlės forma

Žmogaus akį traukia ne tik gėlės spalva, bet ir žiedo ar lapų forma. Pasakose „Kiaulausiukas“, „Lapių uodegos“, „Kurpelės“, „Širdelės“, „Kardeliai“ akcentuojama augalo forma – tai vykusiai integruota į pasakų meninį pasaulį. Pasakoje „Kiaulausiukas“ aprašomas liūdnas našlaičio Janyčio likimas. Čia aptinkame archetipinį siužetą apie tėvą, parvedusį į namus blogąją pamotę, ir dėl jos piktadarybių pražudytą vaiką. Janytis praminamas Kiaulausiuku, nes sykį jis, bevarydamas kiaules iš purvyno, ir pats išsivoliojo purve: „Išlipus iš purvo, tiek kiaulei, tiek Janyčiui balta liko tik viena ausis“ (p. 39). Pamotė vaikui gaili net šilto vandens nusiprausti. Ilgainiui „vaikai nebepriėmė suskretusio, apsmurgusio kiauliaganio“ (ibid.) kartu žaisti. Atomazga tragiška – sykį paršeliui patekus į akivarą pamotė nutempia Janytį už ausies prie klastingos vietos ir liepia tą paršelį ištraukti. „Vargšas berniukas šoko akivaran ir stvėrė paršiuką už baltos ausies, kuri tik viena bekyšojo. Bet ir jis pats tuoj nugrimzdo šalton ežero gelmėn. Ant vandens liko tik kiaulės ausis ir jo kumštelis. (…) Kitą dieną jau buvo išdžiūvęs ir akivaras, tik toje vietoje žydėjo gėlė, panaši į kiaulės ausį ir vaiko kumštelį“ (p. 41). Pasakoje aprašomas augalas – pelkinis žinginys, žiedo forma panašus į kitą augalą – kaliją. Įdomų pastebėjimą apie šią pasaką pateikia rašytojas ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius: „(…) pelkinį žinginį turi prisiminti visi, kam vaikystėje (o gal ir dabar) teko skaityti latvių rašytojos Anos Saksės knygą – Pasakos apie gėles. Viena pasaka skirta piemenukui, kurio ganoma kiaulė nuskendo liūne, o ją gelbėdamas žuvo ir vaikas. Virš pelkės liko tik piemenuko Kiaulausiuko kumštukas ir kiaulės ausis. Pažiūrėkite į pelkinio žinginio žiedą: ko gero, rašytoja Ana Saksė buvo teisi. O jei ir ne visai teisi, tai – labai pastabi.“ ²³ Rašytojos pastabumas, gėlių pasaulio išmanymas, dėmesys detalėms lemia ir pasakų įtaigą.

Kūrinys „Lapių uodegos“ primena animalistinę pasaką. Kirstukų šeimyna džiaugiasi, kad jų sūnus Ilgauodegis ves Striukauodegę iš turtingesnių, pranašesnių naminių pelių giminės (gerai žinomos pasakos apie miesto ir kaimo pelę motyvas). Tik senoji naminė pelė pareikalauja Ilgauodegio buveinę vestuvėms išpuošti kačių uodegomis. Kirstukų motina sumano apgauti būsimus giminaičius ir pasiprašo, kad Lapė ant dilgėlių laikinai pakabintų savo uodegą. Sužinojusi klastą Striukauodegė pririša lapių uodegas prie dilgėlių visam laikui: „Žmonės, eidami pro šalį, pastebėjo gražiąsias dilgėles, išsikasė ir pasodino daržely“ (p. 95). Taip pasaka paaiškinama lapių (kačių) uodegų, arba amarantų (burnočių), kilmė. Kaip matyti, pailga, pūsta šios gėlės žiedo forma, primenanti katės arba lapės uodegą, nulemia pasakos įvykius, siužetą. Pasakoje „Kurpelės“ irgi labai svarbi aprašomos gėlės žiedo forma, primenanti batelius. Pasak Rasos Žumbakienės, liaudyje yra ir kitų šio augalo pavadinimo variantų, besiremiančių žiedo panašumu į batus – bateliai, bačiukai, batukai, čebačiukai, čebatėliai, čeverykėliai mėlynieji²⁴. Saksės pasaka skaitytoją nukelia į paslaptingą girią, kurios viduryje gyvena kurpius Krišius. Jis taiso nykštukų kurpes, juk „[n]ykštukų pilnas miškas, tik spėk taisyti jiems kurpeles“ (p. 97). Tik Krišiui nepasiseka, nes jam pasitaikė gauti tinginę pačią, tad visi darbai tenka jam vienam. Žmona nė nesugeba deramai užlopyti prakiurusio maišo, todėl nešamos kurpelės iš jo išbyra… Jas susirenka patys nykštukai, bet vargšui Krišiui to nepasako, tad ir pinigų už darbą nesumoka. Visas pasakojimas sukasi apie kurpių Krišių ir jo taisomas kurpeles, o pabaiga ir pamokoma – nedori nykštukai lieka be batų, sykiu ir paaiškinama augalo kilmė: „Šventadienio rytą nykštukai norėjo apsiauti, bet – stebuklas! – kurpelės priaugusios prie krūmų ir trauk netraukęs – nebeatplėši. Paliko žmogeliai basi, bet užtat nuo to laiko auga gėlės, kurių žiedeliai it kurpaitės. Žmonės jas taip ir vadina – kurpelėmis“ (p. 102). Pasakytina ir tai, kad ryškinant gėlės žiedo formą neretai sykiu pabrėžiama ir jo spalva. Antai minėtoje pasakoje „Kiaulausiukas“ svarbi ir balta pelkinio žinginio spalva. Pasakoje „Širdelės“ iš Majos ašarų išdygę rausvi gėlės žiedai primena Kupriuko dėl beprotiškos meilės „perpus perskilusią širdį“ (p. 164).

Gėlės kvapas

Viena iš žmogaus juslių – uoslė – itin svarbi suvokiant gėlės fenomeną. Gėlės aromatas yra viena ryškiausių ją apibrėžiančių, išskiriančių savybių. Todėl savaime suprantama, kad dalis Saksės pasakų remiasi vienos ar kitos gėlės kvapu ir tas kvapas kūrinyje atlieka svarbų semantinį vaidmenį. Aptarsime dvi pasakas – „Kvaputė“ ir „Raganiukė“. Abi jos pasakoja apie nelaimingą meilę. Kvaputė, arba dar kitaip vadinama kvapioji našlaitė, yra nedidelis, kuklus, bet labai kvapus augalas. Pasakojama apie mergaitę, kuri „atsirado anksti pavasarį – mažutė, smulki mergytė su mėlynu smuikeliu po pažastim“ (p. 78). Kuriant personažą pasinaudojama gėlės savybėmis – jos mažumu, mėlyna žiedo spalva, ankstyvumu. Iš šių savybių kyla ir pagrindinė mergelės Kvaputės būdo savybė – kuklumas, ji – ne puošeiva, jai pakanka tik vienos žalios suknelės (aliuzija į augalo lapus). Vilkdalgis įsimyli kukliąją Kvaputę, grožisi jos muzika, tačiau nesupranta, kad Kvaputės smuiko garsai yra jos meilės daina, skirta jam: „Pradžioje melodija skambėjo lyg skausmingas maldavimas, atsižadėjimo liūdesys, o paskui staiga virto aistringu šnabždesiu, kuris viliojo, kvietė ir šaukte šaukėsi laimės“ (p. 82). Tačiau Vilkdalgiui galvą susuka aistringoji Aguona: „Vilkdalgiui prie veido sunkiai alsavo Aguona. Jos kvėpavimas svaigino kaip vynas. Vilkdalgis nebesižinojo ką darąs“ (ibid.). Vėliau Kvaputė pakviečiama groti į Aguonos ir Vilkdalgio vestuves. Iš vestuvių ji kukliai dingsta palinkėjusi Vilkdalgiui laimės… Įdomu tai, kad šioje pasakoje niekur kitur nėra minimas kvapas, tik kūrinio pavadinime ir pagrindinio personažo varde. Logika čia kita. Kvapas nematomas, bet plinta ore lygiai taip, kaip ir nematomi muzikos garsai. Juk miške, kai dar nematai mažų gėlyčių, ore jau gali pajusti paslaptingą ir kerintį šių pavasario gėlių kvapą. Lietuviškame vertime išryškėjusi semantika kiek skiriasi nuo originalo. Latvių kalba pasakos pavadinimas „Vijolīte“ pirmiausia akcentuoja sąsajas su mergaitės grojamu muzikos instrumentu – smuiku (latviškai vijole). Tradicinis su šia gėle siejamas vaizdinys kaip apie nepastebimą, kuklų augalą paryškinamas muzikos sąvokomis, leidžiančiomis sukurti gražią pasaką – užburiančią dainą apie muzikos grožį, kurį paryškina mėlynos spalvos smuiko garsai (latviškai zilās vijoles skaņas)²⁵. Visai kitaip, daug ryškiau, labiau išplėtotai kvapo motyvas skleidžiamas pasakoje „Raganiukė“²⁶. Tai liūdna istorija apie Janio ir Zanės meilę. Svarbus čia Joninių laikas, kai pati gamta kviečia pasigrožėti jos kuplumu, sodrumu. Galima numanyti, kad autorė pasiremia paslaptingąja dvilape blandimi, kuri kvepia tik apsiniaukusiomis dienomis ir naktį. Originalo pavadinimas „Naktsvijole“ (pažodžiui išvertus latviško dūrinio dėmenis: nakts ‘naktis’, vijole ‘smuikas’) kelia asociacijas ir su garsu, ir su paros metu, siejamu su latviams itin svarbios saulėgrįžos šventės – Joninių – semantika. Vertėja suteikia pasakai (ir gėlei) išgalvotą pavadinimą remdamasi jos savybe užburti kvapu. Tačiau verta prisiminti, kad šią pasaką anksčiau išvertę studentai ją pavadino „Gegutės drobele“ (išspausdinta 1964 m. knygoje Laimės kalvis). Ypatingai kvepiančią gėlę Raganiukę sukūrė Miškinis, norėdamas prisivilioti Zanę į mišką, ir Zanė šiam kvapui atsispirti negali, ji sako mylimajam: „Jani, miško gilumoj pražydo keista gėlė. Kai vėjas pučia kvapą, aš svaigstu labiau nei nuo tavo bučinių. Noriu šiąnakt tau tą gėlę parnešti. Lauk manęs pareinant“ (p. 130). Zanė iš miško taip ir negrįžta. Trisdešimt metų Janis ieško savo mylimosios, kurią Raganiuke pavertė Miškinis už nesutikimą jam pasižadėti. Vaikinas eina į Juodąjį šilą, kur jį nenugalimai traukia nuostabių gėlių kvepėjimas: „Apie Jonines, kai sužydi raganiukės, Janį pagauna keistas nerimas. Kas naktį nemigos nukamuotas jis klaidžioja po šilą, o aptikęs raganiukių gulasi netoliese ir traukia traukia jaudulingo jų kvapo, kol apsvaigsta“ (p. 127). Stebuklingas gėlės kvapas siejamas su meile ir aistra, o jos pavadinimas kalba apie meilės burtų jėgą, jų „raganiškumą“. Žolynų žinovė Zanė puikiai išmano gėlių kvapo savybes ir moka tuo pasinaudoti meilės kerams: „Zanė žinojo, ką sapnuosi, tų ar kitų gėlių prisiuostęs. Vakarais ji atneša Janio kambarin kokių žiedų, o rytą erzina jį, kad tokį sapną bus sapnavęs“ (p. 129). Neatsitiktinai būtent kvapų migloje Zanė Janiui pasirodo paskutinį kartą. Įsimylėjėliui rankose lieka „tik trapi balta gėlė, kurios kvapas dvelkė jam į veidą“ (p. 135).

Gėlės skonis

Kai kurios gėlės (arba atskiros jų dalys) gali būti ir valgomos. Tik ragaujant, valgant pajuntamas skonis. Pasakoje „Zuikio kopūstai“ žaidžiama šio įdomaus augalo savybėmis, pavadinimais ir jų kontekstais. Išoriškai zuikio kopūstai visai neprimena įprastų kopūstų. Vienintelė jungtis (ji akcentuojama ir pasakoje) – zuikio kopūstų (kiškiakopūsčių) ir raugintų kopūstų rūgštumas. Gali kilti klausimas, kodėl kiškiakopūstis Anos Saksės laikomas gėle? Ogi todėl, kad jis gražiai žydi – kukliais baltais žiedeliais, nors apie juos ir nerašoma. Nuotaikingoje, humoro nestokojančioje pasakoje pasiremiama tradiciniu tautosakiniu siužetu apie gyvūną, įlendantį į žmogaus daržą prisišveisti gėrybių. Laukininkas užtinka zuikį, įnikusį į kopūstus, ir pažada jam žiemą duoti skanesnių – raugintų kopūstų, kad tik šis dabar nenugraužtų visų daigų. Visa bėda, kad zuikis neturi saiko ir apie Kalėdas ištuština kone visas laukininko raugintų kopūstų atsargas. Labai originalus siužeto posūkis – kaip zuikis, žmogaus patartas, traukiniu važiuoja į Rygą kopūstų sėklų pirkti. Tenka važiuoti zuikiu – be bilieto, ant vagono laiptelių. Grįžęs zuikis sėklas pasėja drėgnam miško liekne ir jau vidurvasarį drauge su šeima gali gardžiuotis kopūstų rūgštele. „Nuo to laiko rūgščius miško žolynėlius žmonės ir vadina zuikio kopūstais, o keleivius be bilieto – zuikiais“ (p. 64). Saksės Pasakų apie gėles motyvais šiaulietė dailininkė Vita Žabarauskaitė (1962–2021) sukūrė visą pastelių ciklą, iš viso penkiolika. Viena jų skirta pasakai „Zuikio kopūstai“. Čia pavaizduotas ir už ausų sučiuptas gudrusis zuikis, ir laukininkas su konduktoriumi, ir traukinys („Maži dailūs nameliai su ratukais“), ir Rygos bažnyčių bokštai, ir sėklų parduotuvė. Dekoratyvią kompoziciją gražiai sujungia baltažiedžiai zuikio kopūstai. Dailininkei puikiai pavyko perteikti šmaikščią šios pasakos atmosferą, labai besiskiriančią nuo daugelio šio rinkinio pasakų (žr. pav.).

Gėlės vidinė savybė, arba augalo „būdas“

Visos gėlės turi savo nuotaiką, perteikia tam tikrą pasakojimo atmosferą. Vis dėlto kai kuriose pasakose labiau išryškinti ne išoriniai, o vidiniai gėlės „bruožai“, nors jie ir susiję su gėlės išoriniais duomenimis. Neretai motyvaciniai mechanizmai iš dalies sutampa ar net dubliuojasi. Augalo „būdu“ iškalbingos pasakos „Vijoklis“, „Sausažiedis“. Pasakoje „Vijoklis“ sukurtas įtaigus Vijoklio portretas. Tai prisitaikėlio tipažas, pasinaudojančio visais, kad tik pasiektų savo tikslą. To pamoko Sraigė: „Yra galingesnių dalykų nei pinigai. Tai meilikavimas. Pasakyk Tvoros Mietui, kad jis gražiausias medis sode, ir galėsi apie jį apsiraitęs šliaužti aukštyn“ (p. 179). Taip Vijoklis, neturėdamas „stangrios nugaros“, lankstėsi, saldžiu balsu kalbėjo Ievai, apsuko ir, atrodytų, pagyroms atsparaus Tvoros Mieto galvą. Sykį po žiemos sniegu Tvoros Mietas sugriuvo, bet „vijoklis neliūdėjo dėl draugo mirties, tik susimąstė, prie ko čia dabar prisisukus“ (p. 183). Ir ima Vijoklis vyniotis apie storiausią ąžuolą! Kūrinys akivaizdžiai didaktinis, bet didaktika gražiai „paslėpta“ po bestuburio Vijoklio paveikslu ir įtaigiu siužetu, subtilia autorės ironija. Rašytojai puikiai pavyko prigimtinę augalo savybę paversti personažo pagrindiniu charakterio bruožu. Pasakoje „Sausažiedis“ pasakojama apie tai, kaip visa augalija ruošiasi saulėgrąžos karnavalui, tik vienas Sausažiedis „nesitaisė šventei, nesipuošė ir nesidėjo prie orkestro samdymo“ (p. 185). Kitoms gėlėms jis priekaištauja: „Jeigu tas vertybes, kurias jūs ištaškėt pašvitams, paverstume mitybos vienetais…“ (ibid.). Sausažiedis – nuobodus, perdėm racionalus, viską apskaičiuojantis, nevertinantis laisvės ir kūrybiškumo. Obelį jis nori vesti tik dėl pelno, kurį bus galima gauti iš obuolių, parduotų turguje. Realios augalo savybės – sausas, šiaudus primenantis žiedas ir stiebas – leidžia taikliai išreikšti „sausuolišką“ kuriamo personažo charakterį. Jis „surukęs ir pasišiaušęs“, niurzga, kad ryškios spalvos bado jam akis, o jo „balsas čežėjo kaip šiaudai“ (p. 185), net švogždė. Apskritai rašytojai šioje ir kitose pasakose gerai pavyksta užčiuopti ir vos keliais potėpiais išreikšti skirtingų augalų „būdą“: „Aguona siūdinosi raudoną kuplų čigonišką sijoną, Ieva baudėsi pasidabinti baltu nuotakos šydu, Kaštonas taikėsi vaidinti daugiašakę žvakidę, o drovioji Ramunėlė rikiavo savo lapelius porom ir ne porom – ji bus būrėja, į kurią kreipiasi žmonės. (…) Net kibioji Varnalėša, ir ta prie žalios savo suknelės prisisiuvo pilkšvas sagas“ (p. 184–185). Lakoniškais štrichais autorė nupiešia augalų paveikslus, gerai atspindinčius ir tam tikrus žmonių bruožus.

Keli pabaigos žodžiai

Anos Saksės Pasakos apie gėles – klasikinis latvių literatūros kūrinys, kurį kiekviena karta gali perskaityti naujai, atrasti jaudinančių puslapių. Pasakose gėlės pavidalais skleidžiasi žmogaus svajonės, viltys, meilės troškimai. Kūriniais kviečiama įsižiūrėti į gėlę, jos spalvą ir formą, užuosti aromatą, tačiau svarbiausia – pajusti vaizduojamo personažo sielą, charakterį. Būtų labai prasminga išleisti Saksės Pasakas apie gėles su originaliomis dailininkės Vitos Žabarauskaitės iliustracijomis. Ta pačia proga norisi paminėti ir garbingą vertėjos Renatos Zajančkauskaitės jubiliejų. Šiemet rugpjūčio mėnesį jai sukako 85-eri. Kaip minėta, būtent Anos Saksės Pasakomis apie gėles prasidėjo vertėjos iš latvių kalbos kūrybinis kelias.

________________________

¹ Pavadinimų, kurių nėra lietuvių kalba, vertimai pateikti po pasvirojo brūkšnio (remiamasi VLE tradicija). Juos, kaip ir kitą informaciją iš latviškų šaltinių, vertė Regina Kvašytė.

² Inguna Daukste-Silasproģe, „Anna Sakse (1905–1981)“, Latviešu rakstnieku portreti, Laikmeta krustpunktos, [sudarė Benita Smilktiņa], Rīga: Zinātne, 2001, p. 184.

³ Anna Sakse, Pasakos apie gėles, [iš latvių kalbos vertė Renata Zajančkauskaitė], Vilnius: Alma littera, 2014. Straipsnyje pasakos cituojamos iš šio, trečiojo, leidimo, skliaustuose nurodomas puslapis ar puslapiai.

⁴ Svarbiausios Anos Saksės knygos minimos: Silvestras Gaižiūnas, „Anna Sakse“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, interneto prieiga: https://www.vle.lt/straipsnis/anna-sakse/ (žiūrėta 2025-10-30).

⁵ Tai nurodoma knygoje Garsinių knygų lietuvių kalba katalogas, Vilnius: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2011, p. 147, interneto prieiga: https://labiblioteka.lt/doclib/ irqh4vg2wzn3kphtwrv9d3u5k3s1ha32 (žiūrėta 2025-10-30).

⁶ 2017 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ rampos šviesą išvydo spektaklis vaikams „Gėlių istorijos“ (rež. Nijolė Indriūnaitė, dail. Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė). Plačiau žr. interneto prieiga: https:// menufaktura.lt/anonsai/leles-premjera-vaikams-teatrines-gelesskleidzia- ziedus/ (žiūrėta 2025-11-05).

⁷ Inguna Daukste-Silasproģe, op. cit., p. 148.

⁸ Ingrīda Kiršentāle, Dzīve un pasaka: eseja par Annas Sakses pasakām, Rīga: Liesma, 1975.

⁹ Aina Rozeniece, „Izjust, kā dvēsele zied“, Latvijas Vēstnesis, nr. 16, 2005-01-28.

¹⁰ Ingrīda Kiršentāle, op. cit., p. 28.

¹¹ Ināra Ņefedova, Kārlis Sūniņš: ainavas, ziedi, grāmatu ilustrācijas, Rīga: Liesma, 1986, p. 78–80.

¹² Ingrīda Kiršentāle, op. cit., p. 32.

¹³ Ibid., p. 66–67.

¹⁴ Ibid., p. 39.

¹⁵ Audrius Musteikis, „Saksės testas: kokia tu gėlė?“, Lietuvos žinios, nr. 220 (13933), 2014-11-13, p. 12.

¹⁶ Rūta Kanopkaitė, „Latvių kalba lydėjo nuo lopšio“, Šeimininkė, 2009-10-16, interneto prieiga: http://gyvenimas.delfi.lt/archive/ article.php?id=24699681 (žiūrėta 2025-11-10).

¹⁷ Anna Sakse, Atziņas un pārdomas, Rīga: Liesma, 1985, p. 161–162.

¹⁸ Klāvs Siliņš, Latviešu personvārdu vārdnīca, Rīga: Zinātne, 1990, p. 259.

¹⁹ Inese Ēdelmane, Ārija Ozola, Latviešu valodas augu nosaukumi, Rīga: Augsburgas institūts, 2003, p. 363.

²⁰ Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas, Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 334.

²¹ Audrius Musteikis, op. cit., p. 12. Citatos kalba netaisyta.

²² Pasakos populiarumą liudija internete arti 2 000 kartų peržiūrėta skaidrių pateiktis: Vilma Marušauskienė, „Anna Sakse. „Pasakos apie gėles. Jazminas“, interneto prieiga: https://www.youtube.com/watch?v=3uA4C3kh5qI (žiūrėta 2025-10-30).

²³ Selemonas Paltanavičius, „Pelkėse rausta nuodingieji žinginiai“, Delfi.lt, 2012, interneto prieiga: https://www.delfi.lt/ grynas/gamta/pelkese-rausta-nuodingieji-zinginiai-58989983 (žiūrėta 2025-10-30).

²⁴ „Kurpelė: dailūs, bet nuodingi batukai“: Jolanta Tamašauskienė kalbina Rasą Žumbakienę, Ūkininko patarėjas, 2023, interneto prieiga: https://ukininkopatarejas.lt/naujienos/ kurpele-dailus-bet-nuodingi-batukai/ (žiūrėta 2025-10-30).

²⁵ Ingrīda Kiršentāle, op. cit., p. 37–38. Be to, spalvos, latvių kalba pavadintos žodžiu zils, pavadinimas lietuviškai gali būti verčiamas dviem skirtingais žodžiais – mėlynas ir žydras, bet vertėja pasirinko žodį mėlynas: „mažutė, smulki mergytė su mėlynu smuikeliu po pažastim“ (p. 78).

²⁶ Įgarsinta LRT „Vakaro pasakų“ cikle, interneto prieiga: https:// www.lrt.lt/radioteka/irasas/2000347156/anna-sakse-raganiuke? srsltid=AfmBOor2hCwPklsmFztoPplnO1I3dNIwqjVFSYKBihbM mOUSeekPPtwk (klausyta 2025-11-10).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 4 (116)