Kad vaikas džiaugtųsi (dailininkės Taidos Balčiūnienės 100-mečiui)
Šiemet lapkričio 3 d. minėjome dailininkės, vaikų knygų iliustruotojos Taidos Balčiūnienės (1925–2018) šimtmetį. Pokariu studijavusi architektūrą ir grafiką, beveik dešimtmetį Balčiūnienė dirbo architekte inžiniere. Ir galbūt šiandien, prisimindami menininkę, kalbėtume apie jos pastatytus namus, jei 1959 m. menininkės bičiulė muzikos pedagogė Vida Krakauskaitė nebūtų pasiūliusi Taidai iliustruoti jos parengto Jaunojo pianisto. Leidinį iliustruodama Taida, matyt, patenkino savo dar vaikystėje pasireiškusį polinkį piešti. Taip nuo septintojo dešimtmečio iliustracijos tapo pagrindiniu Balčiūnienės kūrybinės veiklos lauku. Menininkės kūrybiniame bagaže – apie 50 iliustruotų knygų vaikams, vadovėlių, daugybė iliustracijų kas mėnesį mažuosius lankiusiame Genio žurnale, atvirukai vaikams, vaikų žaidimai, mokymo priemonės, plakatai, diafilmai, ekslibrisai, estampų ciklai.
Tačiau net ir priminus, kad dailininkės iliustruotos knygos buvo nesyk perleistos, o užsienio kalbomis išleistas knygas skaitėme ir nuo Balčiūnienės iliustracijų negalėjome atplėšti akių ne tik mes, bet ir užsienio vaikai, pasakyti apie dailininkę tik tiek – reikštų nepasakyti nieko. Tokia darbų apimtis byloja apie dailininkės darbštumą, bet nieko nepasako apie dailininkės vaizdinės kalbos ypatumus, lėmusius jos atpažįstamumą ir didžiulį populiarumą. Jos kūrinių reikšmę ypač sustiprino laikmetis, kada knygos išvydo pasaulį. Septintojo, aštuntojo dešimtmečio sovietmečio vaikų gyvenime kultūrinį, meninį poreikį tenkinančių pasiūlų nebuvo daug. Nors į vaikus anuomet buvo žiūrima kaip į labai svarbią komunistinės ateities vizijos konstravimo jėgą, deklaruojami pedagoginiai užmojai anaiptol ne visada sutapo su realybe. Kolektyvinio gyvenimo, ankstyvų darbo įgūdžių, ideologinių ir estetinių pagrindų židiniai – darželiai – buvo veikiau prabanga nei vaikus auginančių šeimų kasdienybė. Dėl griežto tėvų darbo grafiko didžiąją laiko dalį vaikai leisdavo kiemuose žaisdami su beveik vienodais žaislais. Vienintelė vaikams skirta televizijos laida „Labanakt, vaikučiai“, kurioje po Tetos Betos pokalbio su nykštukais buvo rodomas animacinis filmukas, pradėta rodyti tik 1975 metais. Vaikai jos laukdavo su tokiu pat nekantrumu kaip ir vienintelio ikimokykliniam ir jaunesniajam mokykliniam amžiui skirto mėnesinio žurnalo Genys. Šiame skurdžiame fone naujos iliustruotos knygos pasirodymas buvo didžiulis įvykis, kuris mažiesiems skaitytojams buvo nesunkiai prieinamas, nes vaikų knygų tiražai buvo dideli – apytikriai 20–50 tūkst. egzempliorių. Neabejoju, kad net ir tie, kurie minimais laikais neturėjo išsiugdę įpročio perskaityti ir įsidėmėti knygos kūrėjų pavardžių, šiandien, pamatę Balčiūnienės iliustruotas abėcėles, iš kurių mokėsi pažinti raides, tikrai prisimins tą džiugų ir malonų jausmą, kurį kėlė dailininkės piešiniai. Jie buvo daugybės vaikų piešiamų darbelių siekiami idealai, pavyzdžiai ir kelrodžiai.
Nepaisant to, kad septintajame dešimtmetyje vaikų knygų iliustracijoje ėmė ryškėti modernėjimo kryptis, kurią dar iš tarpukario atsinešė Domicelė Tarabildienė, o naujai ėmė brėžti Algirdo Steponavičiaus, Birutės Žilytės, Albinos Makūnaitės darbai, pasižymintys sąlygišku, tikrovės iliuzija nedisponuojančiu arba menkai disponuojančiu dekoratyviu vaizdu, Balčiūnienės vaizdų pasaulis išliko beveik nepakitęs – aiškus, suprantamas ir savaip tikroviškas. Dailininkė iliustravo daug knygų, kurių tekstai buvo nesudėtingi: tai liaudies dainelių (Bėgs pelytė vandenėlio, 1966; Ganau ganau aveles, 1967), vaikų žaidimų knygutės (Eime grybauti – baravykų rauti, 1960; Kosto Kubilinsko Darbininkai: ratelis-žaidimas, 1964; Bitė Ritė Baltaragė, 1981), abėcėlės (ABC, 1961, kurios autorystė priklauso tik Balčiūnienei; Iliustruota abėcėlė, 1966; Kazio Jakubėno Abėcėlė, 1979). Todėl nenuostabu, kad iliustracijos taip pat yra aiškios, kompozicijos požiūriu nesudėtingos, nors ir tvirtai suręstos. Jose vaizduojamas vaikui artimas ir pažįstamas pasaulis, jo aplinka, labai dažnai – ir pats vaikas. Vertinant iliustracijas psichologiniu aspektu, tai yra labai svarbu. Ikimokyklinio ir ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikas pasaulį suvokia kaip vietą, kurios centre yra jis pats, o aplinkui jį egzistuoja jam pažįstami objektai. Juos stebėdamas vaikas nuolat tikrinasi, kurios tų objektų savybės yra esminės, o kurios – atsitiktinės. Balčiūnienės iliustracijos šį vaiko poreikį patenkina: vaikai, kaip ir pats knygos skaitytojas, yra judrūs, linksmi, o juos supantys daiktai, gyvūnėliai, sakytume, tipiški, įprastų proporcijų ir spalvų, atliekantys jiems charakteringus veiksmus ir funkcijas. Viščiukai ir ančiukai – geltoni, liuoksinčios voverytės – oranžinės, po medžius laipiojančios meškos – rudos. Vaikų psichologijos tyrėjai teigia, kad „vaikai mąsto ne kaip maži suaugusieji; jie mąsto taip, kaip suaugusieji jau nebeatsimena“1.
Matyt, nuolat jausti šiuos iš suaugusiojo atminties dylančius mąstymo pėdsakus dailininkei padėjo jos pačios vaikai. Taida Balčiūnienė su vyru architektu Vaclovu Balčiūnu jų užaugino devynis. Nors specialiai savo vaikams dailininkė nieko nepiešė, tačiau jie visada buvo jos iliustracijų kūrimo proceso stebėtojai. Iliustravimo impulsas dailininkės dukrai Taidai Balčiūnaitei tapo pretekstu pasirinkti iliustruotojos kelią. Šį impulsą „paveldėjo“ ir Balčiūnienės anūkė Sigutė Chlebinskaitė – dailininkė, kurios iliustracijos ne mažiau įdomios ir vaikų mylimos nei jos mamos ir močiutės. Kalbant apie psichologinę iliustracijų vertę dera prisiminti, kad mažiems vaikams labai svarbu knygoje matyti jiems patrauklų personažą – dažniausiai tai būna pagrindinis veikėjas, keliaujantis iš puslapio į puslapį ir darantis ką nors naujo. Klausydamas jam skaitomo teksto arba pats skaitydamas, vaikas nekantriai laukia, koks piešinys bus kitame puslapyje: kaip elgsis, į kokias situacijas pateks dailininko išryškintas veikėjas. Balčiūnienės iliustracijose toks veikėjas dažniausiai yra vaikas, kurį mažasis skaitytojas atpažįsta ne tik versdamas vienos knygos puslapius, bet ir kitų dailininkės iliustruotų knygų puslapius. Apskritaveidžiai, rausvaskruosčiai, apvaliomis it taškiukai akutėmis ir riestomis nosytėmis berniukai ir mergytės tarytum keliauja iš knygos į knygą. Todėl vaikas, sykį juos pamatęs, kaskart paimdamas naują knygą į rankas jaučiasi taip, lyg būtų sutikęs gerai pažįstamą draugą. Sulig pirmąja pažintimi vaiko skaitytoje knygoje užsimezgęs emocinis ryšys su Balčiūnienės nupieštais veikėjais kitose knygose mažąjį skaitytoją lydi kaip jausmas, panašus į tą, kai su patikimu ir nemažai nuotykių drauge išgyvenusiu bičiuliu leidiesi į naujus išgyvenimus žadančią kelionę. Kitaip tariant – į naujos knygos patirtį. O pozityvų emocinį ryšį lemia iliustracijų dėmenys. Visų pirma – jų koloritas. Balčiūnienės iliustracijose dominuoja švarios, skaisčios spalvos, jose nerasime jokio „užmurzinto“ kampelio. Tiek vaikai, tiek kiti iliustracijų veikėjai skaitytojui atrodo įkvepiantys: visų vaizduojamų vaikų darbai ar veiksmai regisi labai lengvi. Nors veikėjus apibrėžiantis siluetas leidžia aiškiai suvokti formos ypatumus, tas siluetas yra lengvas. Jis nestabdo ir neapsunkina nei piešinyje rodomo veiksmo, nei judesio. Šiuo požiūriu Balčiūnienės piešiniai gerokai skyrėsi nuo daugelio kitų iliustruotojų raiškos, kurioje vyravo sąlygiškesnis ir dekoratyvesnis vaizdas. Grafinės raiškos galimybėms prioritetą dailininkė teikė ir iliustruodama vadovėlius, mokymo priemones. Grafikos dominavimas akivaizdus, pavyzdžiui, Joanos Levickienės, Petrės Mintaučkienės knygos Skaitiniai: vadovėlis kurčiųjų mokyklų 3 kl. (1973), Aldonos Raugelienės knygos Kortelės rišliai kalbai ugdyti: 4kl. (1969) iliustracijose. Ir tai suprantama: ryški linija visada riboja, stabdo arba, vaizdžiai tariant, disciplinuoja. Didaktinei literatūrai kaip tik to ir reikia.
Nors dažnai dailininkės kuriami vaizdai turi kelis erdvinius planus, figūros atrodo lyg turinčios apimtį, iš tikrųjų jų forma labai kukli, o apimties įspūdis kuriamas ne tiek trimate forma, kiek figūrų rakursais erdvėje. Kitaip tariant, iliustracijų veikėjai yra „pagauti“ veiksmo įkarštyje, siekiantys ko nors gilumoje, krypstantys į priekį. Taigi – judantys trimatėje erdvėje. Ir kaip tik dėl iliustracijoje vykstančio veiksmo vaizdas visada yra intriguojantis, koncentruojantis dėmesį ir itin gyvas. Darsyk prisimindami septintąjį, aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius turime pripažinti, kad Balčiūnienės iliustracijos pirmiausia tęsė lietuviškos iliustracijos tradiciją, vaikų vaizdavimas gamtos apsuptyje perteikė tautodailei būdingą pasaulėjautą. Nors Balčiūnienės iliustruotų autorių (Mato Grigonio, Prano Mašioto, Aldonos Puišytės, Nijolės Morkūnaitės, Vinco Giedros, Kosto Kubilinsko, Kazio Binkio ir kt.) tekstai nepanašūs vieni į kitus, iliustracijose jaučiamas šiltas santykis tarp vaiko, gamtos, naminių gyvūnėlių, žvėrelių. Tą šilumą, jaukumą kuria ir dažnai pasitaikanti gyvūnėlių personifikacija: paukšteliai ir gyvūnėliai išgyvena žmogiškus jausmus, vilki drabužius, atlieka žmonėms būdingus veiksmus. Verta prisiminti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai ne tik gyvūnus, bet neretai ir daiktus suvokia kaip gyvus ir jaučiančius taip pat, kaip jaučia vaikai. Todėl net ir gyvūnėlius dailininkė piešia panašius į vaikus. Užtenka pažvelgti į 1969 m. pasaulį išvydusio Elenos Spurgaitės jūreivio Baltruko „portretą“. Visiškai išvengti ideologinių ženklų knygose buvo beveik neįmanoma, bet Balčiūnienės piešiniuose tie ideologiniai ženklai niekada nebuvo esminiai elementai – jie iliustracijose atrodo kaip atsitiktinė ir nelabai svarbi detalė. 1980 m. „Vagos“ išleistos Salomėjos Kaknevičienės eilėraščių knygutės Spindi Nemuno akys viršelyje vaizduojami du upėn įsibridę vaikai. Upės ir saulės peizažas, nuostaba, smalsumas, apėmę upėje stovinčią mergaitę ir berniuką, yra tokie įtaigūs, kad iš karto pastebėti, jog berniukas ryši raudoną kaklaraištį, nelabai įmanoma.
Neminint Lietuvoje surengtų dailininkės kūrybos parodų, Taidos Balčiūnienės iliustracijos 2011 m. buvo rodomos Bolonijos knygų mugėje menotyrininkių Giedrės Jankevičiūtės ir Jolitos Liškevičienės kuruotoje parodoje „Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijos“. Paroda suteikė iliustracijoms tarptautinę sklaidą, kurios Balčiūnienės kūryba neabejotinai nusipelnė. Tačiau mus labiausiai džiugina tai, kad Lietuvos vaikams, nestokojantiems nei pramogų, nei gausybės iliustruotų knygų, Balčiūnienės iliustruotos knygos tebedaro didžiulį įspūdį ir suteikia stebuklingą knygos atradimo džiaugsmą. Tas nuoširdus vaiko džiaugsmas ir buvo Taidos Balčiūnienės iliustracijų tikslas.
_________________________
1 Nathaniel Lees Gage, David Charles Berliner, Pedagoginė psichologija, Vilnius: Alna litera, 1994, p. 105.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 4 (116)
