Kanoniškojo Čiurlionio metus palydint
Į pabaigą eina 2025-ieji – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metai. Niekas nesiginčys, kad be jo neįsivaizduojamas lietuvių kultūros kanonas. Ir kad tokių metų paskelbimas (ir apskritai jubiliejinių metų skelbimas) yra labai vertingas ir naudingas įvairiomis prasmėmis. Tada vėl tarsi iš naujo atrandame jau ir anksčiau žinotą asmenybę, stabtelime, įsižiūrime, perkratome turimus tekstus, rašome naujus. Šiais metais siekiama „[n]e trumpalaikio M. K. Čiurlionio nuopelnų aktualizavimo, tačiau tęstinio daugiasluoksnės ir gausios dailininko ir kompozitoriaus kūrybos pažinimo Lietuvoje ir už jos ribų“1. Renginių, didelių ir mažų, kamerinių, būta visoje Lietuvoje ir užsienyje, visokių iniciatyvų imtasi. Viena gražiausių iniciatyvų (ir visiems labiausiai matomų) – tarptautinį Vilniaus oro uostą pavadinti Čiurlionio vardu. Tikėkime, kad vardas prigis ir liks. Gerai, kad Čiurlionio darbus išvys ir tolimoji Japonija. Žinoma, ir lietuvių vaikų literatūros kūrėjai stengėsi įprasminti Čiurlionio vardą, pateikti pasakojimų mūsų mažiesiems ir jauniesiems skaitytojams. Kiek knygų sukurta, kokio amžiaus adresatui, ar pasirodė išskirtinių? Bet viščiukus skaičiuoja rudenį, todėl tai, kas vaikams apie Čiurlionį išleista jubiliejiniais metais ir kiek anksčiau, išsamiai aptarsime jau kitų metų Rubinaityje. Čia gal tik pasidžiaugsime, kad pasirodė knygų ir patiems mažiukams – vaikams nuo gimimo iki trejų metų. Ir kaip neprisiminti žaismingo ir sykiu prasmingo vieno iš knygų vaikams apie mūsų garsųjį menininką pavadinimo Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu2.
Kanoniškasis Čiurlionis… Kanono formavimo problema – sena ir svarbi, tai aktualu ir mokiniams, kurie jau mokyklos suole turi susidaryti išsamų vaizdą apie esminius tautos tekstus, nacionalinėmis vertybėmis laikytinus literatūros (ir kultūros) kūrinius. Vadinasi, tai ne tik teorinė, akademinio diskurso problema, bet ir praktinė, su kuria susiduria mokyklinių programų rengėjai, literatūros didaktikos specialistai, vadovėlių, skaitinių, chrestomatijų autoriai ir, žinoma, mokytojai. O ar galime svarstyti, dėlioti ne tik mokyklinį lietuvių literatūros kanoną3, bet ir lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros kanoną? Juk toks darbas vyksta nuolat: vertinamos, nominuojamos ir apdovanojamos knygos ir jų autoriai, sudarinėjami rekomenduojamų knygų sąrašai, rašomi straipsniai, recenzijos, monografijos. Turime, kad ir seniai išėjusias, Bernardo Brazdžionio (1942), Vinco Aurylos (1986) lietuvių vaikų literatūros istorijas (jau atėjo laikas imtis rašyti naują), daug triūso pareikalavusį Valstybės 100-mečiui išleistą katalogą Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai (2017).
Manau, galima pritarti Arvydo Valionio minčiai, jog „kultūros kanonas yra ne sustingusių vertybių saugykla, o vienas iš bukinančios masinės kultūros priešnuodžių“4. Ypač aktualiai ši mintis suskamba vaikų ir jaunimo edukacijos kontekste. Galbūt reikėtų pasvarstyti dar kartą, ar verta mąstyti apie Lietuvos kultūros ir literatūros kanoną, sykiu ir apie lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros kanoną, kokie kriterijai lemtų vieno ar kito kūrinio patekimą į kanono sąrašą. Ko mus, lietuvius, moko europiniai (latvių, danų ir kt.) kanono paieškų pavyzdžiai?
––––––––––––––––––––––
1 Interneto prieiga: https://lrv.lt/lt/naujienos/2025-ieji-m-k-ciurlioniometai- pirmajame-tarpinstitucines-komisijos-posedyje-aptartos-jokurybos- ilgalaikio-iprasminimo-kryptys 9 (žiūrėta 2025-11-28).
2 Daina Kamarauskienė, Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu, [iliustravo Julija Tolvaišytė-Leonavičienė], Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2023, 32 p.
3 Pasirodė nauja knyga: Viktorija Šeina, Aistė Kučinskienė, Mokyklinis lietuvių literatūros kanonas. Šimtmečio raidos rekonstrukcija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024, 614 p.
4 Arvydas Valionis, „Latvijos kultūros kanonas“, lrytas.lt, 2009-07-09, interneto prieiga: https://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/2009/07/09/ news/latvijos-kulturos-kanonas-5789412/ (žiūrėta 2025-11-28).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 4 (116)
