Vaikai vis dar skaito „Anykščių balades“ (Bronei Buivydaitei – 130)

Bronė Buivydaitė-Tyrų Duktė (1895–1984) − pirmoji lyrikė Lietuvoje, išleidusi eilėraščių rinkinį (Vasaros šnekos, 1921). Ir dar daug kur ji buvo pirmoji: ir pirmojo moterų kūrybos almanacho Aukštyn (1930) sudarytoja, ir pirmoji moterų kūrybos tyrinėtoja, ir pirmoji romano mokykline tematika Atversti lapai (1934) autorė, ir pirmoji į vaikų literatūrą pažvelgusi kaip į atskirą literatūrinės kūrybos sritį.

Buivydaitė vaikams rašė daug: išleido eilėraščių knygas Skudučiai (1933), Po žilvičiais (1939), Karklo švilpa, liaudies pasakas eilėmis Pagiry maža trobelė (1940), pjeses- pasakas Mėlynasis drugelis (1927), Stebuklingoji radasta (1933), Lapė gudragalvė (1935), apysakas Auksinis batelis (1936), Trys bičiuliai (1937).

1930 m. buvo išleistas eiliuotų padavimų rinkinys Anykščių baladės, antroji jaunos poetės knyga. Tai iš mamos Karolinos Buivydienės ir bobutės Marijos Matelienės, iš senųjų anykštėnų dar vaikystėje girdėti padavimai apie tolimą Lietuvos praeitį, apie garsiausias Anykščių apylinkių vietas − Būdragaidžio ežerėlį ir Karalienės liūną, Piestupį ir Marčiupio upelį, Smėliakalnius ir Aruodėlius, apie drąsius karžygius ir apie visas kliūtis įveikiančią meilę… Šiuos padavimus Buivydaitė įvilko į tuo metu reto žanro – baladžių – rūbą.

Baladėse, kurių Lietuvoje pradėjo rastis XX a. pradžioje, paprastai vaizduojamos ryžtingos, drąsios asmenybės, kuriamos išskirtinės situacijos, daug ryškių fantastinių elementų (Mikalojaus Šeižio-Dagilėlio, Motiejaus Gustaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, Maironio baladės)¹. Tęsdama klasikinių baladžių tradiciją, Buivydaitė senuosius pasakojimus pavertė savitais ir meniškai įtaigiais poezijos kūriniais. Skaitytojams siūlome vieną gražiausių Buivydaitės baladžių, paaiškinančią upelio, smagiai čiurlenančio šalia rašytojos namelio Anykščiuose, vardą – Šaltupys. 

VELNIORAISTIS²

Sulinkęs net dvilinkas velnias, −

Čia kalnas, čia miškas, vanduo, –

Tik švilpia, tik lekia, dvėsuoja,

Ant kupros kaip kalnas akmuo.

Net pirštai susmego į uolą,

Ir trykšta ugnis iš akių…

Jam liepta sugriauti žinyčią,

Sugriaut lig pačių pamatų.

Jau mato − vingiuoja Šventoji,

Žinyčia čia pat netoli…

Ir unkščia iš džiaugsmo juodasis –

Tik mesti, kiek vieko turi!

Štai smilksta ugnis. Ir kvatoja:

− Neilgai čia dūmai skraidys! −

Tik kas čia? Ūmai: „Kakariekū!“

− Prakeiktas, prakeiktas gaidys!

Akmuo prie žinyčios nukrito,

Net sukėsi smėlio stulpai.

Vaidilos Perkūnui dėkojo,

Kol raudo ir švito rytai.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Vyresnis ant velnio įpyko:

Sučiupo už kuokšto plaukų

Ir sviedė į liulantį lauką:

− Lindėki tarp molio, dumblų!

Ir velnias raiste tebgyvena.

Ir naktį čia esti baugu:

Juodasis vaitoja ir klykia,

Tai krato dumblus nuo ragų.

O ašarų tyras upelis

Vis bėga ir bėga iš čia.

Kai šiltas pūkšnoja vėjelis –

Pavasaris bėga risčia,

Velnioraistis ūžia-padūksta,

Ir kriokia smarkus šaltupys –

Tiek velnias peržiem priraudojo,

Daug tiltų, tvorų suardys.

Nes, sako, piktajam paskirta

Sugriaut, išnaikint Anykščiai.

Pavyksią − kaltė dovanota,

Jį sveikins džiaugsmingi velniai,

Galės vėl gyvent kaip gyvenęs,

Vėl žmones į piktą viliot.

Vis teka ir teka upelis,

Tai velnias neliauja raudot.

Po daugelio metų rašytoja tas pačias legendas papasakojo beletrizuotų atsiminimų knygų Pro vaikystės langą (1969) ir Vargai vartus kilnoja (1982) veikėjų lūpomis. Štai tas pats senųjų Anykščių padavimas:

− Na, gerai, − atsidūsta Zabarauskaitė, − papasakosiu, kodėl Šaltupys neišdžiūsta. Šlavė per karščius vasarą išdžiūsta, Marčiupys, kartais ir Piestupys išsenka, o Šaltupys visada teka.

Genutė pasiėmusi pasipila prieš save saujelę plunksnų ir, po vieną imliodama, ima plėšyti.

− Prie lango tamstai pūs vėjas, bus šalta sėdėti, − sako ji senutei.

− Ale tikrai pučia, − reikšmingai nusišypsojusi, keliasi Zabarauskaitė ir, nuėjusi užustalėn, atsisėda ant suolo.

Genutė labai patenkinta, kad Zabarauskaitė nuėjo užustalėn, dabar jai niekas nebeužstos lango ir ji matys, kas eina ar važiuoja iš Jurzdiko arba į Jurzdiką.

− Ar matei Puntuką? – klausia Zabarauskaitė.

− Mačiau, net velnio pirštų žymes akmeny mačiau.

− Taigi buvo taip, − pradeda pasakoti. − Belzebubas, velnių karalius, susirūpino, kad mažai dūšių beateina peklon, mat bažnyčia žmones prie Dievo traukia. Tada jis, pasišaukęs vieną vyresnįjį, sako: „Reikia bažnyčią sudaužyti. Surink pulką velnių, tegul skrenda, kur yra didelių akmenų, ir, didžiausią akmenį atnešę, tenumeta ant bažnyčios.“ Vyresnysis tuoj surinko pulką velnių, ir visi nuūžė didžiausio akmens. Skristi reikėjo toli, nes mūsų krašte nėra tokių didelių akmenų, kad galėtų bažnyčią sutrupinti. Nuskrido velniai už jūrų marių, kur, sako, akmenų kalnai dangų remia. Išsirinko didelę uolą, užsikėlė ant pečių ir lekia, net oras švilpia ir medžių viršūnės linksta. Kai jau užskrido viršum Anykščių šilelio ir pamatė bažnyčią, visi stabtelėjo ir iš džiaugsmo nusikvatojo, bet tuo metu staiga gaidys kakariekū!

Uola slyst iš nagų, bumbt į šilelį prie kelio, kad net visas šilas sudrebėjo. Baisiai supyko Belzebubas ant velnių, kad nespėjo sudaužyt bažnyčios, ir visus sugrūdo į raistą. Ta vieta yra toliau už Piliakalnio, šalia Storių kalnų, ir vadinasi Velnioraistis. Velniai mirksta dumble ir rauda, kratydami dumblus nuo ragų. Čiurkšlėmis jų ašaros liejasi, ir iš ten prasideda Šaltupys. Kai lyja, upely vanduo pakyla, nes vanduo subėga nuo visų aplinkinių kalnelių. Tada Šaltupys kunkuliuoja, vanduo veržiasi pirmyn į Šventąją. Kai sausa, visi upeliai išdžiūsta, ė Šaltupys zirzena pamažu, bet neišsenka, mat čia velnių ašaros teka.

− Ė kolei tie velniai verks? − domisi Genutė.

− Ėgi visą amžių. Taip, kaip dūšios niekada negali iš peklos išeiti, taip ir nubausti velniai amžinai turi tūnoti dumble ir raudoti… Ir upelis vadinasi Šaltupys, nes velnių ašaros šaltos.

− Ė kodėl velnių ašaros šaltos?

− Mat taip Dievo surėdyta. Velniai visą laiką dirba pekloj, kūrena katilus, kur susodinti griešnikai, tai nors šaltos ašaros truputį atvėsina jų veidus³.

Įdomu tai, kad jau pirmajame rinkinyje Vasaros šnekos kai kurie eilėraščiai persmelkti baladiškos nuotaikos, o poetė apie save kalba kaip apie ūžiančios, besiblaškančios jūros stichijos, įniršusių bangų išaugintą, vėtrų nebijančią, šėlstančiai audrai prilygstančią mergelę. Jaunoji poetė ryžtingai ištaria: „Kas laisvu / negali būti / ir padangėmis / klajoti… / mano siela nemylės!“⁴

Turbūt todėl ji taip mylėjo Anykščius − šis gražios gamtos, apipintos paslaptingais pasakojimais, supamas miestelis labai tiko jos nepriklausomai, romantiškai, į aukštybes besiveržiančiai sielai, nuolat trokštančiai kažko nežemiško. Apie Anykščius ji rašė, apie juos mielai ir pasakodavo. 1907 m. rugpjūčio 10 d. laikraštyje XX amžius apybraižoje „Trys dienos Anykščiuose“ skaitome Manės Daubos (Kotrynos Matuzaitės-Laukaitienės) įspūdžius iš pasivaikščiojimų su Buivydaite:

…Šventoji blizguliuoja išsirangius per Anykščių Šilelį. Jame − vedžiojančios mane rašytojos Anykščių baladėse apdainuotas Karalienės Liūnas, už Šilelio vėl nauji toliai ir tolimų bažnyčių bokštai.

Žemai, prie Puntuko, Šventosios krante, senovėje buvusi Perkūno žinyčia ir krivių būstinės, o anapus Šventosios, prie Karalienės Liūno – vaidelučių.

Pasakoja man rašytoja apie matomų vietų praeitį, padavimus, o didelis šiltas vėjas maudo mudvi ir šniokščia aplink girioje, ir aš matau visa, ką pasakoja, gyvai, baladiškai… Net velnią žvaigždėtu dangumi skrendantį su kalvos didumo akmeniu Puntuku ant kupros šventyklai ištaškyti…

Lipdamos nuo kalno matova: vėl ekskursija prie Puntuko fotografuojasi. Dėl to kalta ir p. rašytoja. Nemažai jaunuomenės, ypač mokyklinės, veržias į čia Anykščių baladžių suvilioti…⁵

130-aisiais Bronės Buivydaitės metais Anykščių vaikai vis dar skaito Anykščių balades.

Parengė Rasa Bražėnaitė

(Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus)

_______________________

¹ Aleksandras Žalys, „Baladė“, in Visuotinė lietuvių enciklopedija, interneto prieiga: https://www.vle.lt/straipsnis/balade-4/ (žiūrėta 2025-11-18).

² Bronė Buivydaitė, „Velnioraistis“, Anykščių baladės, Anykščiai: Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, Vilnius: Petro ofsetas, 2014, p. 43−45.

³ Bronė Buivydaitė, Vargai vartus kilnoja, Vilnius: Vaga, 1982, p. 67−68.

⁴ Tyrų Duktė, „Savo skambančia daina…“, Vasaros šnekos: eilėraščiai, Vilnius: „Švyturio“ b-vė, 1921.

⁵ Manė Dauba, „Trys dienos Anykščiuose“, XX amžius, Nr. 179, 1937 09 10, p. 5.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 4 (116)