Jų Vilnius jų (grožinės knygos apie Vilnių vaikams ir paaugliams)
Šio straipsnio imuosi su lengvu liūdesiu, nes tai turbūt paskutinis mano tekstas apie Vilnių lietuvių vaikų literatūroje ir mano, Vilniuje gimusios, dovana savo miestui. Kai 2022 m. ėmiausi Vilniaus temos vaikų literatūroje, atrodė, kad ji bus verta vieno išsamesnio straipsnio. Tačiau keliauti teko per daugiau nei 50 (iš esmės kokybiškų, nors tarp jų būta ir visiškai menkaverčių) kūrinių, kuriuose vienaip ar kitaip figūravo Vilnius. Didžioji analizuojamų kūrinių sąrašo dalis (padedant kolegoms bibliotekininkams) susiformavo iš karto, kita pildėsi po truputį. Buvo knygų, kurios apstulbino: vienos savo kruopštumu, atida detalėms, išradingu miesto istorijos pateikimu, o kitos atvirkščiai – atsainumu, beviltišku siužetu ar net paminėjimo nevertomis iliustracijomis.
Taigi, besiiriant per šį knygų srautą, išryškėjo kelios aiškios kryptys: Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos leidžiamoje trumpų metodinių leidinių serijoje tam skirtas pirmasis tekstas „Susapnuotas Vilnius. Padavimai, legendos ir pasakos apie Vilnių“1, kuriame apžvelgtos legendos, pasakos ir mitai, susiję su šiuo miestu. Po kurio laiko žurnale Rubinaitis pasirodė straipsnis, skirtas kūriniams, išsamiau supažindinantiems skaitytojus (ir miesto gyventojus bei svečius) su Vilniumi, ir priskirtas pažintinei literatūrai apie Vilnių2.
Taigi liko paskutinė tema – grožinės knygos vaikams ir paaugliams, kurių veiksmo vieta yra Vilnius. Rašant straipsnį „Pasivaikščiojimai po Vilnių (pažintinės knygos apie Vilnių vaikams ir paaugliams)“ knygos pačios man sudėliojo galimus maršrutus po miestą. Grožinės knygos skaitytojams siūlo kelias perskaitymo kryptis: analizuojant knygas taikyti kartografinį būdą, t. y. aptarti literatūros kūrinius atsižvelgiant į jų veiksmo vietos geografinį kontekstą ir siekiant suprasti, kaip tam tikra erdvė veikia kūrinio prasmę, dėmesingiau įsižiūrėti, kokie Vilniaus miesto elementai dažniausiai pasitelkiami kuriant pasakojimus vaikams ir paaugliams, kaip jie formuoja kūrinio atmosferą, lemia tiek nuotykinį kūrinių pradą, tiek vidinio pasaulio raidą. Tai bandžiau aptarti straipsnyje „Vilniaus žemėlapiai XXI amžiaus pradžios lietuviškoje vaikų ir paauglių literatūroje“3.
Šiame straipsnyje laikysiuosi chronologinio principo – aptariami kūriniai bus sudėlioti ne pagal geografinius požymius, ne pagal parašymo datą, o pagal tai, kokie laikai vaizduojami kūriniuose, kaip keičiasi miestas ir jame gyvenantys knygų veikėjai.
Atrodytų, kad keli autoriai rado bendrą raktą, kaip įtraukiau ir patraukliau pristatyti jaunajam skaitytojui pačius seniausius laikus – net keliose knygose pagrindiniai veikėjai keliauja pirmyn ir atgal tarp šių dienų ir senojo Vilniaus. Tai leidžia išlaikyti įtampą, nesusipratimų sukeltą komizmą, bet drauge ir patraukliai skaitytojui pateikti senųjų laikų miesto istorijas, detales ir taip įtraukti į kūrinį šių dienų veikėją (lyg leidžiant skaitytojui įsivaizduoti save konkretaus laikotarpio Vilniuje).
Bene išsamiausia ir svarbiausia šiame sąraše būtų Justino Žilinsko knyga Mano Vilnius mano (2015) ir 2020 m. pagal ją nupieštas komiksas Atgal į Vilnių (šiek tiek aptartas kaip pažintinė knyga ankstesniame straipsnyje). Veikėjai Simas ir Aistė, padedami Žiniuonio, per apleistą pastatą Antakalnyje patenka į skirtingus istorinius laikotarpius: nuo Vilniaus įkūrimo laikų persikeliama į karalienės Bonos laikus, tada išgyvenamos Baroko negandos, dalyvaujama Sausio 13-osios įvykiuose, o baigiama susitikimais su Ričardo Gavelio ir Jurgos Ivanauskaitės vaiduokliais. Labai sveikintina pastanga pamatyti Vilniaus istorijos visumą, nors milžiniškas informacijos kiekis kartais gali būti skaitytojui sunkiau suvokiamas.
Kristinos Gudonytės knygos Jie grįžta per pilnatį veikėjai – penkiolikmečiai paaugliai Augustas, Berta ir Žygis. Žygis, kurio vardas, matyt, parinktas neatsitiktinai, patekęs į renesansinį Žygimanto Augusto laikų dvarą, jame sutinka savo bendraamžį Žygimantą Augustą. Autorė nesiblaško per kelis laikotarpius, pasirenka tik vieną – Renesanso. Žilinsko knygoje kelionėje po Vilnių veikėjus lydėjo Vilniaus Metraštininkas, o Gudonytės knygoje – Tvardauskio šmėkla. Knygoje nemažai vietos skiriama Vilniaus legendoms, jų interpretacijoms, legendomis paremtiems stebuklams aprašyti – tai atsispindi ir veikėjų kalboje: „Man dabar Vilnius panašus į fantastišką sapną. (…) Bet juk Vilnius ir prasidėjo nuo sapno! (…) Sapnų, iliuzijų, vaiduoklių miestas.“4
Scenaristės ir režisierės patirties turinti rašytoja sėkmingai ja naudojosi kurdama kinematografišką, įtempto veiksmo intriguojantį knygos siužetą: italų kūrybinei grupei Vilniuje kuriant filmą apie karalienę Boną, ima dėtis keisti dalykai – veikėjai nukeliauja į Renesanso Vilnių, grįžta atgal ir pan. Taigi Vilnius – ne tik miestas, kuriame gyvenama. Tai nuotykių, mistikos erdvė5.
Jeigu ne jau minėtoji Žilinsko knyga Mano Vilnius mano, net keturi amžiai – nuo XVI a. iki XX a. pradžios – skendėtų visiškoje tamsoje. Ją kiek prasklaido nedidelė Živilės Miežytės knygelė Vilniaus Vilnius – skaitytojas su pagrindiniu veikėju pusdienį praleidžia tarpukario Vilniuje. Kaip ir anksčiau aptartose knygose, vaikėjas čia taip pat perkeliamas į kitą laikotarpį: besivydamas pabėgusį šunelį trečiokas Gediminas supranta patekęs į senąjį Vilnių vieną 1930 metų dieną. Autorei nėra labai svarbu perteikti istorinius įvykius – jai svarbu pavaizduoti Vilniaus atmosferą, to meto miesto nuotaiką. Todėl ir veiksmo erdvė nėra didelė – apsiribojama tik keliais objektais, esančiais Senamiesčio teritorijoje: vaiką po Vilnių vedžiojantis žydas Abraomas supažindina jį su žydų bendruomenės gyvenimu (veiksmas vyksta tų laikų Žydų gatvėje), Gediminas užsuka į Šlapelių knygyną, į fotografo Bulhako studiją – parodoma, kaip gana taikiai sugyveno skirtingos to meto Vilniaus bendruomenės, atskleidžiamas miesto įvairiapusiškumas, jo ir šių dienų Vilniaus skirtumai. Tai tarsi pasivaikščiojimas po jau išnykusį tarpukario Vilnių. Vis dėlto tai nėra vaiko, gyvenusio tuo mažiau mums žinomu laikotarpiu, istorija – tai Vilnius į jį užklydusio XXI a. berniuko akimis, labiau stebimas, negu jame gyvenamas.
Antrojo pasaulinio karo laikotarpis, Holokaustas Vilniuje tebėra balta dėmė vaikų literatūroje, tačiau ją su tam tikromis išlygomis bando užtušuoti Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės knyga Akmenėlis. Šioje knygoje neminimos konkrečios Vilniaus vietos, bet autoriai neslepia: nors tai yra istorija, galėjusi įvykti bet kuriame Europos mieste, ji skaitoma ir kaip istorija, nutikusi Vilniuje. Juolab kad vizualioji knygos dalis yra labai vilnietiška. Pažintinio lygmens, kitaip nei knygoje Vilniaus Vilnius, čia nebėra – pasakojama autentiška, jautri istorija apie vaikų gyvenimą gete, nepaliekamos nuošalyje tragedijos, mirties, vilties temos.
Danės Griganės knyga Šarka – bene vienintelė knyga, supažindinanti vaikus ir paauglius su sudėtingu pokario Vilniumi. Galima būtų sakyti, kad tai pasakojimas apie miestą prieš didįjį sprogimą – pagrindinės knygos veikėjos vaikystė ir ankstyvoji paauglystė bėga Vilniaus pokario griuvėsiuose, dar neprasidėjusios naujos statybos, miesto plėtra, mieste dar nėra naujų gyventojų, o senieji žuvę arba išvykę. Veikėjos šeima (tėvas ištremtas, brolis dalyvauja pasipriešinimo okupacijai veikloje, motina bando kurti naują gyvenimą su kitu vyru – saugumiečiu) gyvena senųjų universiteto pastatų palėpėje, kurioje džiūsta šio universiteto dėstytojų skalbiniai: „Stefanija persikreipusi neša šlapius skalbinius, kuriuos džiausime ant aukšto virš auditorijų. Ten, pastogėje, laisvai laksto vėjas ir gerai džiovina, ten ištempta labai daug virvių, kad viso kiemo moterims užtektų, kad skalbiniai kieme neplevėsuotų prieš auditorijų langus. Tokią tvarką įvedė Čepskis – visos kelnės ir apatiniai į palėpę!“6
Tai Vilnius, kurio šiuolaikinis paauglys nepažins, o ir iš prosenelių ar senelių pasakojimų apie jį nesužinos, nes retas dabartinis Vilniuje gimęs jaunuolis gali pasigirti, kad šiame mieste gyveno dvi ar trys jo šeimos kartos. Turbūt ir dažnas suaugęs skaitytojas nebežino keistų gatvių, objektų pavadinimų (Pionierių rūmai dabartinių Valdovų rūmų teritorijoje, buvusi M. Gorkio gatvė, M. Kutuzovo aikštė, „Spalio“ kino teatras – tai šiuolaikiniam skaitytojui geografiškai sunkiai suprantamas miestas). Galima diskutuoti dėl šios knygos adresato. Gal ji labiau skirta miesto raidos tyrėjams? O gal tiems, kurie gimė, augo ir turi sentimentų, susijusių su pokario Vilniumi? Gal tiems, kurie ieško autentiškų duomenų apie tokį Vilnių?
Nesinori aptarinėti propagandiškai angažuotų sovietmečio kūrinių, galima tik pastebėti, kad tokio Vilniaus detales įdomiai vizualiai atskleidžia pastarąjį dešimtmetį išleisti grafiniai romanai arba komiksai: jaunesniems skaitytoms skirta GiedRé knyga Skardinė žirnelių ir Akvilės Magicdust vyresniems paaugliams ir suaugusiems skaitytojams skirtas grafinis romanas apie moterų roko grupę Bitės.
Paaugliams skirtame Akvilinos Cicėnaitės romane Niujorko respublika veiksmas prasideda nepriklausomybės priešaušrio Vilniuje. Miestas nėra tik besirutuliojančios trapios keturiolikmečių Beatričės ir Oskaro meilės istorijos fonas. Atsiranda sudėtingo ryšio su miestu linija: tai vieta, kuri įkalina, vieta, kuri pririša. Pagaliau miestas tampa tarsi vienu iš pagrindinių knygos veikėjų. Įdomu, kad čia aprašomi ir 1991 m. sausio 13-osios įvykiai – labai aiški istorinė detalė, bene pirmą ir vienintelį kartą vaikų literatūroje (tai nedažna ir suaugusiems skaitytojams skirtuose tekstuose) leidžianti pamatyti kitokį Vilnių – miestą, niekada nebuvusį nepriklausomos Lietuvos sostine, bet tampantį tikrąja nepriklausomos Lietuvos sostine. Knygoje į istorinį kismą sklandžiai įkomponuota veikėjų vidinio augimo, brandos, pirmosios meilės ir ilgesio istorija.
Ankstyvieji Vilniaus ir visos Lietuvos nepriklausomybės metai vaizduojami suaugusiųjų literatūrai priskirtoje, bet ir vyresnio amžiaus paaugliams tinkamoje mistinio detektyvinio siužeto Justino Žilinsko knygoje KGB vaikai. Tiksliai atkurta Vilniaus topografija: žemėlapis, pasaulėjauta, kavinės, viešbučiai, kiti objektai. Knyga verta skaitymo ne tik dėl intriguojančio, įtempto siužeto, bet ir dėl labai tiksliai bei subtiliai rekonstruotos pirmuosius nepriklausomybės žingsnius žengiančios Lietuvos sostinės atmosferos, kurios nerasime jokioje kitoje vaikams ar paaugliams skirtoje knygoje.
Unės Kaunaitės knygoje Sudie, rytojau vaizduojamas sudėtingas Vilniaus ir pagrindinės pirmaisiais nepriklausomybės metais gimusios veikėjos Vytautės santykis su gimtuoju miestu. Miestas vaizduojamas labai organiškai, jautriai. Tai ne tik Vytautės gyvenamoji vieta – Vilnius tarsi formuoja jos poetinę atmintį. Miestas auga ir vystosi kartu su pagrindine veikėja, todėl chronologiškai galima apžvelgti sąlygiškai ilgą Vilniaus laikotarpį – daugiau nei dvidešimt metų. Būtent tai, kad stebimas kelis dešimtmečius vykstantis veikėjos augimas nuo jos pirmųjų dienų, sutapusių su nepriklausomybės paskelbimu, lemia, jog kartu sekamas ir miesto augimas, keitimasis, kurį dažnas vilnietis yra išgyvenęs, bet jau spėjęs primiršti: „Išlipo prie „Lietuvos“. Po poros metų direktorė paskelbs jį uždarantį. (…) Štai kaip tai skambės: pardavė Lietuvą.“7
Vytautei augant, po miestą klajojant su šunimi, miesto geografija labai natūraliai išsiplečia. Tai bene pirmoji knyga, kurios veikėja vaikštinėja po beveik visą Vilniaus centrą – daugiausia Senamiestį, Užupį, Naujamiestį. Maršrutų yra labai daug, jie keičiasi priklausomai nuo pagrindinės veikėjos gyvenimo etapo, mylimų žmonių, net šuns buvimo (gyvas ar jau nebe). Čia atskleidžiamas sudėtingas ne tik istorinis laikotarpis, apimantis pirmuosius dvidešimt nepriklausomybės metų, – pavaizduotas veiksmo vietų žemėlapis yra bene pats plačiausias ir sudėtingiausias.
Vytautė dar vaikystėje su tėvais iš Fabijoniškių persikrausto gyventi į Užupį. Taip nauji, beveidžiai rajonai supriešinami su Senamiesčiu, o veikėjos apgyvendinimas įdomesnėje, daugiau istorinių ir kultūrinių kontekstų turinčioje erdvėje į kūrinį leidžia įtraukti ir intertekstualumą: „Katedroje įsėdo į vienuoliktąjį. Žvėrynas–Užupis. Amžinas maršrutas.“8
Įdomus sutapimas, kad Fabijoniškės yra bene vienintelis rajonas iš naujųjų, „tolimųjų“ rajonų, dažnai šmėkštelintis vaikams ir paaugliams skirtoje literatūroje: trumpai aprašytas Unės Kaunaitės knygoje, žymiai plačiau – Vilės Vėl kūriniuose. Dviejų apsakymų – „Goda“ ir „Kaip mes išgarsėjome“ – iš Vilės Vėl knygos Kaip mes išgarsėjome (pirmasis leidimas pasirodė 2012 m.) veiksmas vyksta Fabijoniškėse, netgi galima sakyti, kad taip tarsi perimama chronologinė estafetė iš Unės Kaunaitės ir veiksmas perkeliamas į pirmajį XXI a. dešimtmetį.
Anksčiau aptartų knygų veiksmas telkėsi daugiausia miesto centre, buvo susietas su istoriniais sostinės įvykiais, mitais, legendomis, o gyvenimas Fabijoniškėse vyksta lyg atskiroje, nuo visko nutolusioje respublikoje. Gyvenimas ne koks išskirtinis – jis su savais rūpesčiais, džiaugsmais, aktualijomis: tai ir nepilnos šeimos, vaikai, kurių tėvai emigravę, o jie pasilikę vieni ar su artimaisiais, meilės trūkumas, suaugusiųjų nuovargis, sudėtinga buitis, patyčios mokykloje… Tai ir vaikas, ieškantis kintančiame pasaulyje savo tapatybės, vietos (gražus psichologinis santykis su miestu), bijantis jį, nors ir neypatingą, prarasti. Taip jaučiasi apysakos „Goda“ veikėja: „Goda apsižvalgo: skardis, sodai, upė – močiutės? O kas yra jos, Godos? Fabijoniškių kiemai? Ko jie verti? Staiga užplūsta kaltės jausmas – kam ji taip apie savo kiemus? Argi užmiršo, kokią trąši pavasarį juose žolė, kaip kvepia sužydusios pienės, vyšnaitės ir alyvos? Kaip smagu lėkti dviračiu nuo autobusų žiedo iki pat „Jovarėlio“, o paskui sugrįžti palei Salomėjos Nėries gatvę – ten įkalnė žemesnė. Ir dar jos yra Verkių parkas (…).“9 Tai pasaulis, iš kurio tave gyvenimo srovė gali netikėtai išplėšti ir perkelti visai kiton šalin, nutraukti visus ryšius su miestu.
Nors Fabijoniškės santykinai naujas ir iš pirmo žvilgsnio beveidis rajonas, tačiau geriau įsižiūrėjus galima suprasti, kad jis veikėjams labai artimas, turintis tik jam būdingų detalių ar objektų, pagal kuriuos knygą skaitantieji gyvenamąją vietą gali identifikuoti kaip savą: „Šunynas“, „Bigas“, „Mandarinas“. Kad gyvenama pagal savas taisykles, galima suprasti iš antrojo apsakymo pradžios, kur veiksmas taip pat vyksta Fabijoniškėse: „Jei gyveni Fabijoniškėse, mergaitėms nelabai tinka leisti laiką kieme. Bet mūsų kiemas ypatingas – tai tik mūsų kiemas – aptvertas tinkline tvora ir apsodintas tujomis.“10 Baugiame rajone tai gana idiliška, saugi, rami darniai sutariančios šeimos vieta. Gal tas perdėtas saugumas ir paskatina apsakymo veikėjas Živilę ir Dieną leistis ieškoti nuotykių už Vilniaus ribų.
Antrasis, jau kiek šviesesnis XXI a. dešimtmetis vaizduojamas ir populiariausio šių dienų vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos kūryboje. Dviejų iš vienuolikos serijos apie Domą ir Tomą nuotykinio pobūdžio knygelių veiksmas vyksta Vilniuje. 2019 m. išleistame kūrinyje Dingusios knygos mįslė autorius nuotykinį siužetą įspraudžia į labai paprastą maršrutą po miestą: Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, tada „McDonald’s“ restoranas, tada Vilniaus universiteto biblioteka – tai tarsi tipinė mokinių išvyka į Vilnių su klase. Paskutinėje 2023 m. išleistoje ir (autorius nė kiek to neslepia) specialiai Vilniaus jubiliejui dedikuotoje knygoje Gedimino bokšto byla tie patys veikėjai veikia ir patiria nuotykių kiek platesnėje geografinėje erdvėje, kuri papildoma itin konkrečiais kultūriniais (ir ne tik) objektais: MO muziejumi, Energetikos ir technikos muziejumi, kavine „Raštinė“ ir kt. Tikėtina, kad šios vietos knygoje aprašomos neatsitiktinai: čia Dirgėla veikia kaip nuomonės formuotojas, kviečiantis jubiliejiniais miesto įkūrimo metais aplankyti Vilnių ir labai konkrečius jo objektus.
2020 m. išleistoje kiek kitokios stilistikos Tomo Dirgėlos knygoje Užkeiktoji pono Kuko knyga pagrindinė veiksmo vieta – dvaras – nesukonkretinama. Daug stebuklų, nepaprastų įvykių nutinka bibliotekoje, kuri tiesiogiai neįvardijama, tačiau ir knygos viršelis, ir interjero aprašymai sufleruoja, kad veiksmo vieta – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Pagal tai, kad biblioteka jau renovuota, galima numanyti, jog knygos veiksmo laikas prasideda po 2015 metų. Tačiau svarbiausia, matyt, yra jaunojo skaitytojo supratimas, kad stebuklas gali vykti čia pat, už kampo, vietoje, kurioje gal ir jam dažnai tenka lankytis. Šį faktą tarsi patvirtina Kotrynos Zylės kūryba. Jos knygose Sukeistas, Didžioji būtybių knyga chtoniniam, mitologiniam pasauliui atstovaujančios būtybės veikia ne kokiame bevardžiame kaime, o šių dienų Vilniuje.
Kai kuriose knygose Vilnius minimas arba tik nuspėjamas, todėl negalima konstatuoti konkretaus laiko. Miesto architektūros, gyvenimo, atmosferos detales, elementus galima pažinti iš aprašymų, bet labiausiai – iš iliustracijų (Kęstučio Kasparavičiaus knygos Žvaigždžių paukštis, Kaimynė už kampo). Iš gana konkrečių užuominų perskaitoma, kad Ilonos Ežerinytės knygos apie žvirbliuką (knyga Gė) veiksmas vyksta viename iš Vilniaus prekybos centrų, o Aušros Kiudulaitės knygoje Maksas ir 92 musės atsiranda vietos M. K. Čiurlionio gatvei, nors ji tiesiogiai neminima. Dianos Ganc knygoje Troleibusu kai kas atpažino ne tik Vilnių, bet ir troleibuso parko radinių biurą.
Štai ką apie šią paveikslėlių knygą rašo Giedrė Kazlauskaitė: „Bene pirmoji knyga vaikams, poetizuojanti Vilniaus troleibusų parką ir jo mazge esantį radinių biurą. Mažas berniukas pasiklysta troleibusų maršrutuose, pameta piešinių aplanką, bet randa dingusį katiną. Jautriai kalbama vaikams apie mirtį ir gedulą.“11 Toks „belaikiškumas“ yra savotiškai parankus. Knygos nepraranda aktualumo, nėra pririšamos prie tam tikro laikotarpio, nereikalauja papildomų aiškinimų ar pa(si)- aiškinimų, tačiau taip tarsi užkonservuojamas Vilniaus akimirkos jausmas, šviesos blykstelėjimas, vaizdas, dvasia, nuotaika.
Tiek šiame straipsnyje aptartose knygose, tiek ir anksčiau pasirodžiusiame straipsnyje apie pažintines knygas Vilnius – ne tik veiksmo vieta, bet ir svarbus beveik lygiavertis veikėjas, kartais be šio veikėjo kūrinys nė neįsivaizduojamas. Jis tarsi viso teksto variklis. Senas, naujas, mitologinio, šių dienų, kintančio ar kiek nusistovėjusio laiko miestas, dažnai atramos vis dar ieškantis Vilniaus legendose ir mituose.
Vaikų ir paauglių literatūroje Vilnius vis dar neatskleidžiamas kaip kultūriškai daugiasluoksnis, daugiakalbis, sudėtingų, tamsių istorijų kupinas miestas. Net ir geografiškai žvelgiant vis dar yra nemažai literatūriškai neaprašytų atokesnių rajonų. Savo eilės dar laukia sudėtingos XXI a. temos: pandemija, Ukrainos karo fonas, pabėgėliai, protestai ir kt. Atrodo, kad rašytojai sustojo ties 2015 metais ir laukia, kas bus toliau.
________________________
1 Asta Plechavičiūtė, Susapnuotas Vilnius. Padavimai, legendos ir pasakos apie Vilnių, interneto prieiga: https://www.lnb.lt/media/ public/vaikams/T%C4%97vams_ir_specialistams/Susapnuotas_ Vilnius_internetinis.pdf (žiūrėta 2025-10-31).
2 Asta Plechavičiūtė, „Pasivaikščiojimai po Vilnių (pažintinės knygos apie Vilnių vaikams ir paaugliams)“, Rubinaitis, 2023, Nr. 2, interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/ 2023-nr-2-106/pasivaiksciojimai-po-vilniu-pazintines-knygos-apievilniu- vaikams-ir-paaugliams/ (žiūrėta 2025-10-31).
3 Asta Plechavičiūtė, „Vilniaus žemėlapiai XXI amžiaus pradžios lietuviškoje vaikų ir paauglių literatūroje“, in Aktualu rytoj, 2023, 3(23–24), p. 158–204, interneto prieiga: https://doi. org/10.51740/RT.3.23.24.9 (žiūrėta 2025-10-31).
4 Kristina Gudonytė, Jie grįžta per pilnatį, Vilnius: Tyto alba, 2015, p. 248.
5 Vienintelė knyga, kurioje veiksmas vyksta taip pat Renesanso laikotarpiu, tik autorė nesiblaško tarp praeities ir dabarties, yra Ginos Viliūnės nuotykinė knyga Išgelbėti mešką. Nuotykiai Renesanso Vilniuje. Jos pasakojimo ašis – nuotykinis, įtemptas siužetas Renesanso laikų Vilniuje. Knygoje gausu pažintinių elementų: to laikotarpio detalių, maisto receptų, kalbų, tuo metu skambėjusių Vilniuje. Ši knyga jau aptarta straipsnyje apie pažintines knygas.
6 Danė Griganė, Šarka, Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2022, p. 68.
7 Unė Kaunaitė, Sudie, rytojau, Vilnius: Žara, 2011, p. 90.
8 Ibid.
9 Vilė Vėl, Kaip mes išgarsėjome, Vilnius: Metodika, 2012, p. 32–33.
10 Ibid., p. 47.
11 Giedrė Kazlauskaitė, „Senienos ir naujienos“, Šiaurės Atėnai, 2025-05-09, interneto prieiga: https://www.satenai.lt/2025/05/09/ senienos-ir-naujienos-12/ (žiūrėta 2025-10-31).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 4 (116)
