Klasta miestelio krautuvėje
Visi vabalai ir kiti mažieji miško gyventojai nuo seno mėgo apsipirkti „Gardėsių“ krautuvėlėje. Pirmiausia todėl, kad krautuvėlė stovėjo labai patogioje vietoje − šalia Centrinės aikštės. Taigi pirkėjams neprireikdavo kulniuoti toli nuo savo namų. Dar ir dėl to, kad ryškios spalvos, kuriomis krautuvėlė buvo išdažyta − oranžinė, geltona ir salotos žalumo, pakerėdavo kiekvieno akis. Buvo ir kita svarbi priežastis − „Gardėsių“ krautuvėlė jau daugelį metų priklausė labai garbingai uodų šeimai.
Krautuvėlę sumanė uodas Caklius. Pasisamdęs pagalbininkų jis triūsė ne vienus metus, kol Centrinės aikštės pašonėje sužibo ryškiaspalvė iškaba „Gardėsiai“. Krautuvėlė netruko suklestėti ir Caklius be vargo nugyveno ilgą gyvenimą. O kai Caklius pasirūpinti krautuvėle jau nebegalėjo, „Gardėsių“ priežiūrą perėmė vyriausias jo sūnus Jackus. Jis krautuvėlę patobulino, atnaujino. Jackus puikiai sutarė su pirkėjais ir buvo dosnus − jei matydavo, kad kam striuka su pinigais, jų net neimdavo.
Bet ir Jackus paseno, vis dažniau turėdavo ilsėtis lovoje, tad ilgainiui pagal tradiciją tėvo pareigas perėmė vyriausias sūnus. Tai buvo protingas uodas vardu Priscilas.
Šeimininkaudamas krautuvėlėje Priscilas jautėsi laimingas. Jam patikdavo kartkartėmis paplepėti su pirkėjais ir jiems pasiūlyti naujų skanėstų. Bent sykį per keletą mėnesių Priscilas iš kirstukų, gretimame miestelyje turėjusių didelę kepyklą, užsakydavo naują, krautuvėlėje dar nematytą gaminį ir tuo pradžiugindavo net patį įnoringiausią klientą. Priscilui rūpėjo du dalykai − uždirbti kuo daugiau pinigų, bet dar svarbiau jam buvo gerai sutarti su pirkėjais.
Atėjus žiemai išlaikyti „Gardėsių“ krautuvėlę būdavo sunkiau, nes reikėjo samdyti pagalbininką krosniai kūrenti, o ir pirkėjai, išgąsdinti žiemos speigų ir sniego pusnių, rečiau susiruošdavo apsipirkti, stengdavosi taupyti pinigus. Priscilą tai vertė nerimauti, mat jis buvo labai racionalus, verslą išmanantis uodas.
Vieną tokią šaltą ramią žiemos dieną netikėtai suskambo krautuvėlės durų varpelis ir į vidų sugužėjo tuzinas nepažįstamų elniaragių keliautojų. Jie ketino nusipirkti užkandos kelionei atgal į namus. Priscilas paslapčia trynė rankas − bus daug pelno.
– Prašom duoti penkias bandeles su riešutais, penkias su žemuogių uogiene, penkias su gilių drožlėmis ir… na, tarkim, dar penkias su grybų kremu, − ilgai svarstęs paprašė pirmasis elniaragis ir pažėrė ant stalo didelę krūvą monetų. − Pasiimkite, kiek reikia, nemėgstu skaičiuoti.
Priscilas linktelėjo ir, mintyse skaičiuodamas pinigus už bandeles, bėrė monetą po monetos į prekystalio stalčiuką. Skaičiuojant pinigus jam netikėtai šmėstelėjo mintis pasiimti keliomis monetomis daugiau − elniaragis juk vis tiek nepastebės. Tačiau tokią mintį jis greitai nuvijo šalin ir pasiėmė tiek, kiek iš tikrųjų kainavo bandelės.
– Hm… Man prašau duoti tris maišelius sviestinių sausainių su čiobreliais ir tris maišelius sausainių su dobilėliais, − mandagiai paprašė kitas elniaragis.
– O gal norėtumėte ir „Firminių kirstukų traškučių“? Labai subtilaus ir įdomaus skonio. Nenusivilsite, − paėmęs nuo lentynos maišelį pasiūlė Priscilas.
– Gerai, duokite ir šitų. Prašom paimti, kiek visa tai man atsiėjo. Aš, kaip ir mano draugas, nemėgstu skaičiuoti, − pasakė elniaragis ir padavė uodui dailų žvangantį kapšelį.
Priscilas vieną po kitos ėmė traukti monetas ir mesti į stalčiuką. Paskutinę akimirką jo ranka sudrebėjo ir jis paėmė dviem monetomis daugiau, nei reikėjo. „Juk ir man reikia išgyventi“, − kiek susinepatoginęs mintyse ramino save Priscilas.
Didelei uodo nuostabai ir džiaugsmui, visi dvylika elniaragių „nemėgo skaičiuoti“. Gal visi elniaragiai tokie? Priscilas leido sau iš kiekvieno keliautojo pasiimti dviem monetomis daugiau, nei kainavo pirkiniai.
Pirkėjams išėjus uodas atidarė stalčiuką ir puolė skaičiuoti pinigus. Koks pasisekimas! Vos per pusvalandį jis susišlavė nemažai lengvų pinigų. O elniaragiai to nė nepastebėjo. Priscilas liko patenkintas savo sumanymu.
Bėgant laikui uodas įsigudrino apgaudinėti ne tik atvykėlius iš kitų kraštų, bet ir vietinius gyventojus. Tai padaryti buvo visai lengva, nes miestelio senbuviai pasitikėjo krautuvėlės savininku ir net laikė jį savo draugu.
O Priscilas ir toliau dirbo savo juodus darbelius − dabar jau apgaudinėjo visus iš eilės. Iš senų, sunkiai beprimatančių ir dar jaunų, kvailų vabaliukų nusukdavo daugiau nei iš kitų. Uodas stengėsi viską atlikti atsargiai, kad niekam nekiltų jokių įtarimų. Priscilas visuomet maloniai su visais pasisveikindavo ir atsisveikindavo, išleisdamas net duris atidarydavo, o stalčiuke vis didėjo akiai maloni blizgančių monetų krūva. Krautuvėlės šeimininkas vakarais mėgdavo paslapčia daug sykių atidaryti ir uždaryti stalčiuką − jo ausiai nebuvo nieko malonesnio nei pinigų žvangėjimas.
Tačiau sukčius Priscilas pamiršo vieną dalyką. Jo pagalbininkė vapsva Ulisė, kuri žiemą kūrendavo krosnį ir tvarkydavo krautuvėlės patalpas, pastebėjo nešvarius šeimininko darbelius. Vapsva ilgai galvojo, ką daryti, nes buvo sąžininga ir geraširdė, tačiau labai baili. Ulisė nenorėjo susipykti su Priscilu ir prarasti darbo, nenorėjo ir jam pakenkti.
Vieną dieną, kai vertelga Priscilas be skrupulų nusuko nuo skruzdėliuko dvi monetas, Ulisei trūko kantrybė. Juk skruzdėliukas ilgai taupė, kad galėtų mamai gimtadienio proga padovanoti bruknių tortą! Ulisė palaukė vakaro ir išskubėjo į miestelio rotušę. Ten kaip tik vyko miestelio Tarybos posėdis.
– „Gardėsių“ krautuvėlės savininkas Priscilas yra sukčius ir apgaudinėja pirkėjus. Anksčiau jis niekada to nedarydavo, tačiau sykį pabandė ir dabar nuolat visus mausto, − piktai, nors ir labai tyliai pasakė Ulisė visai Tarybai.
Pilvoti Tarybos vabalai ėmė murmėti ir šnabždėtis.
− Tiesą sakant, ir aš pastebėjau, kad grįžtu iš parduotuvės su mažiau pinigų, nei buvau suplanavęs išleisti, − sumurmėjo stotingas karkvabalis stalo gale.
− O aš susipykau su žmona, nes ji galvojo, kad be reikalo išlaidauju.
− Aš maniau, kad vis kur nors pametu tuos pinigus!
Salėje kilo šurmulys.
− Liaukitės! Ramybės. Tiesa ta, jog Priscilas pasinaudojo visų mūsų pasitikėjimu ir gerumu. Bet mes jį nubausime, − griežtai pasakė karkvabalis Trubys ir posėdžio išankstinė tema buvo pakeista į kitą – „Galimos krautuvininko Priscilo bausmės“.
Tarybos nariai nutarė pasitarti su Priscilo tėvu Jackumi. Senolis Jackus nusiminė išgirdęs apie tokias sūnaus piktadarystes ir paprašė, kad Taryba sugrąžintų „Gardėsių“ krautuvėlei gerą vardą.
O tuo metu Priscilas ilsėjosi prabangiame name, kurį visai neseniai buvo pasistatęs gatvelėje šalia Centrinės aikštės. Pinigų dabar jam netrūko, priešingai, uodas suko galvą, kur juos išleisti. Gal vertėtų atidaryti krautuvių tinklą „Priscilo gardėsiai“?
Kitą rytą jis kaip visada neskubėdamas papusryčiavo, apsivilko prabangius šilkverpio darbo raudonus marškinius, parvežtus iš labai toli, ir pasišvilpiniuodamas patraukė į darbą. Jau iš tolo Priscilas pamatė prie krautuvėlės durų vabalų minią. Ten buvo ir Tarybos narių. Uodą nusmelkė bloga nuojauta – jis užsimanė sprukti kuo toliau, bet sprukti nebuvo kur ir kaip.
− Labas rytas, Priscilai. Kokių gardėsių pasiūlysi mums šiandien? − paklausė Tarybos vadas karkvabalis Trubys.
− Kaip ir visada, gerbiamas Tarybos vade… − numykė Priscilas.
Aplink girdėjosi pašaipus miestelėnų murmėjimas. Priscilas matė piktus vabalų veidus.
− Reikalas toks, Priscilai. Norėjome išgrūsti tave lauk iš mūsų draugiško miestelio. Čia ne vieta apgavikams. Anksčiau buvai doras jaunuolis, o virtai besaikiu vertelga. Gali dėkoti Ulisei − ji šiaip ne taip įkalbėjo mus palikti tave miestelyje ir net krautuvėlėje! Skirtumas tik tas, jog dabar krautuvėlei vadovaus Ulisė, o tu dirbsi jos pagalbininku. Uždarbio negausi. Bet ir nebadausi − galėsi vaišintis krautuvėlės gardėsiais. Daugiau neturime tau ko pasakyti. Bet man labai gėda dėl tavęs, − liūdnai pridūrė Tarybos vadas.
Visi tylėdami išsiskirstė. Priscilas stovėjo šalia krautuvėlės raudonas iš gėdos ir raudojo. Ulisei uodo pagailo. Ji pakvietė prasikaltėlį į vidų ir pasiūlė arbatos.
Kitą dieną Priscilas jau plušėjo krautuvėlėje: skudurėliu valė dulkes, tvarkė lentynas. Ir taip diena iš dienos. Viskas būtų buvę gerai, jei ne pinigų skimbčiojimas stalčiuke. Jį išgirdęs Priscilas trokšdavo prasmegti skradžiai žemę.
Pasaka publikuota Brailio raštu knygoje: Urtė Maskuliūnaitė, Netikėti nutikimai, Vilnius: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2014. Čia pateikiama pakoreguota pasakos redakcija. Plačiau apie šią knygą žr. interneto prieiga: https://www.bernardinai.lt/2014-03-20-akliesiems-irsilpnaregiams- isskirtine-knyga-brailio-rastu/ (žiūrėta 2025-09-17).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 4 (116)
