Japonų vaikų literatūra: praeitis ir dabartis

Įvadas

Japonų vaikų literatūra pradėjo formuotis drauge su moderniosios literatūros atsiradimu XIX a. antroje pusėje. Vakarų idėjų ir švietimo sistemos diegimas Japonijoje tuo laiku tapo paskata iš naujo apibrėžti vaiko sampratą – iš ugdytinos būtybės į asmenybę, kuriai būdingas savitas jautrumas ir vaizduotė. Nuo to laiko vaikų literatūra, atspindėdama visuomenės pokyčius, įvairiai rutuliojosi edukaciniu, literatūriniu ir meniniu požiūriais.

Šiame straipsnyje apžvelgiamas japonų vaikų literatūros raidos procesas nuo jos užuomazgų XIX a. antroje pusėje iki dabartinės įvairovės ir internacionalizacijos, ypatingas dėmesys skiriamas pokario vaikų literatūros ypatybėms aptarti.

Japonų vaikų literatūros užuomazgų laikotarpis

Japonų vaikų literatūra pradėjo formuotis XIX a. antroje pusėje drauge su modernios valstybės vystymusi ir švietimo sistemos kūrimu. 1872 m. paskelbus „Gakusei“ – teisės aktą, kuriuo buvo įvesta moderni mokyklų sistema visoje šalyje, atsirado mokomųjų priemonių ir skaitymo knygų, skirtų vaikams ugdyti. Pasirodė ir vaikams skirtų pasakų.

Sazanami Iwaya tapo šios srities pradininku – knygose Šuniukas Koganemaru (Koganemaru, 1891) ir Senovės japonų liaudies pasakos (Nihon mukashi banashi, 1894) jis paprasčiau perpasakojo senąsias pasakas, siekdamas tokiais tekstais ugdyti vaikų jausmus ir moralinius principus. Tuo laikotarpiu kūriniuose vyravo stiprūs edukaciniai ir mokomieji motyvai, tačiau ilgainiui išryškėjo kryptis, pabrėžianti literatūrinę kūrinių vertę. Tai tapo atspirties tašku XX a. pradžioje atsirasti „dowa bungaku“ – vaikų pasakų literatūrai.

Japonų vaikų literatūros savarankiškumas

Su Mimei Ogawaʼos atsiradimu XX a. pradžioje japonų vaikų literatūra įgavo savarankiškumo. Mimei dažnai vadinamas japonų vaikų literatūros tėvu. Jo knyga Raudonasis laivas (Akai Fune, 1910) poetiškai vaizdavo tikrovę, analizavo vaiko emocinį pasaulį, jo vienatvę ir viltį. Mimei buvo novatoriškas, nes siekė meninės raiškos, kuri buvo svarbesnė už kūrinio moralinius ir šviečiamuosius aspektus.

Panašus kūrybos stilius būdingas ir Kenji Miyazawaʼai, parašiusiam tokius šedevrus kaip Restoranas su daugybe užsakymų (Chumon no ooi ryoriten, 1924) ir Naktis Galaktikos geležinkelyje (Ginga tetsudo no yoru, 1934). Jis suformavo vieną iš japonų vaikų pasakų tradicijų, siejančią fantaziją ir žmogaus pažinimą.

1918 m. Miekichi Suzuki įkūrė žurnalą Raudonasis paukštis (Akai Tori), kuris tapo reikšmingu įvykiu japonų vaikų literatūros istorijoje. Kadangi buvo vadovaujamasi principu „Tikrą meną vaikams“, žurnale dirbo tuo metu žinomiausi japonų rašytojai, palikę pėdsaką japonų literatūros istorijoje – Ryunosuke Akutagawa, Takeo Arishima, Hakushu Kitahara, Ogai Mori ir kiti, prisidėję prie vaikų literatūros kaip meno formos įtvirtinimo.

Žurnalas skatino vaikų literatūros sklaidą ir plėtrą, ugdė naujus autorius. Akutagawaʼos Voro siūlas (Kumo no ito, 1918) ir Arishimaʼos Vynuogių kekė (Hitofusa no budou, 1920), nors buvo skirtos vaikams, turėjo stiprų etinį pagrindą ir literatūrinę vertę, patraukiančią ir suaugusius skaitytojus. Raudonasis paukštis prisidėjo prie vaikų dainelių plėtros: per Hakushu Kitaharaʼos ir Yaso Saijo kūrinius buvo užtikrintas vaikų dainelių kaip poezijos atsiradimas. Šį judėjimą vėliau parėmė Nankichi Niimi ir Hirosuke Hamada, siekę, kad vaikų literatūra persiorientuotų nuo ugdymo prie meno.

Karo laikotarpis: kontrolė ir represijos

Remiantis nacionalinės mobilizacijos nustatyta tvarka, nuo ketvirtojo dešimtmečio pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos japonų vaikų literatūra buvo griežtai kontroliuojama. Dėl leidybos cenzūros atsirado daug kūrinių, skatinančių karo siekius, lojalumą imperatoriui, aukštinančių kovojančius vaikus ir vaikus aukojančias motinas. Prieškarinėje Japonijoje populiarūs vaikų žurnalai Berniukų klubas (Shonen Kurabu) ir Mergaičių klubas (Shojo Kurabu) taip pat rinkosi karinę tematiką, propagavo valstybinius interesus, todėl kūrybos laisvė buvo smarkiai apribota. Iliustruotose knygelėse dažnai būdavo vaizduojami kariai, karo laivai, išvykimas į frontą, o vaikų literatūra atliko švietimo funkciją.

Karo metais vaikų literatūra buvo paversta karo propagandos priemone. Ji neteko savo tikrojo vaidmens – būti vaikų skaitiniais. Kita vertus, tuo metu buvo ir žmogiškumo kupinų kūrinių, pavyzdžiui, Joji Tsubotaʼos knyga Vaikas vėjyje (Kaze no naka no kodomo, 1937). Tokie kūriniai net ir karo sąlygomis kalbėjo apie žmogaus orumą, vaiko jausmus.

Po pralaimėjimo kare – nauja pradžia

Po Antrojo pasaulinio karo japonų vaikų literatūra pradėjo naują raidos etapą – gerokai demokratiškesnį. Karo patirtis pasiūlė literatūrai naujų temų: taika, laisvė, žmogaus orumo puoselėjimas. Momoko Ishii knygoje Non-chan skrieja debesimis (Non-chan kumo ni noru, angl. Non-chan rides the clouds, 1947) simboliškai vaizdavo viltį ir atgimimą per mergaitės vaizduotės pasaulį. Sakae Tsuboi knyga Dvidešimt keturios akys (Nijushi no hitomi, 1952), turėjusi didelį emocinį poveikį, nagrinėjo karo poveikį švietimui ir vaikų ateičiai. Daugelis vaikų literatūros autorių tuo metu apmąstė savo karo metų kūrybą ir ieškojo naujos kūrybinės krypties.

Tuo laikotarpiu ėję demokratinės pakraipos vaikų literatūros žurnalai dėl ekonominių sunkumų ir ideologinių nesutarimų dažnai būdavo trumpalaikiai. Nors tokie žurnalai greitai nustodavo eiti, jų ieškojimai ir pastangos leido nuo penktojo dešimtmečio vaikų literatūrai atsinaujinti.

Naujoji vaikų literatūra

Naujosios vaikų literatūros paieška XX a. šeštajame dešimtmetyje leido susiformuoti šiuolaikinei japonų vaikų literatūrai. Vaikų literatūros rašytojai siekė ne tik deklaruoti pokario demokratines idėjas, bet ir kurti pasakojimus, glaudžiai susijusius su vaikų kasdiena ir socialine realybe. Šio judėjimo centre atsidūrė 1958 m. atkurta Japonijos vaikų literatūros rašytojų asociacija. Asociacija suvienijo karo metais militaristinius kūrinius rašiusius autorius ir tuos, kurie savo kūriniuose siekė pristatyti naujas vertybes, suteikė galimybę kurti vaikams literatūrą, nepriklausančią nuo ugdomųjų ar moralinių tikslų. Rašytojai Hatoju Muku, Tomiko Inui ir Miyoko Matsutani dalyvavo kūrybinėse diskusijose, skelbė kūrinius, atspindinčius karo patirtį ir socialines problemas. Žurnale Japonijos vaikų literatūra (Nihon jido bungaku), kaip ir kituose žurnaluose, būdavo plačiai pristatomi naujosios literatūros bandymai – taip buvo formuojama nauja pokario vaikų literatūros kryptis.

Momoko Ishii į japonų kalbą išvertė reikšmingų anglų ir amerikiečių vaikų literatūros kūrinių: Alano Aleksandro Milneʼo Mikę Pūkuotuką (Kuma no Pū-san, angl. Winnie- the-Pooh), Beatrix Potter Pasaką apie triušį Petriuką (Pītā Rabitto no ohanashi, angl. The Tale of Peter Rabbit). Taip ji pristatė Japonijai pasaulinio lygio vaikų literatūrą. 1950 m. jos iniciatyva pradėta leisti serija „Iwanami vaikų biblioteka“ („Iwanami Shonen Bunko“) pristatė ne tik klasika tapusius užsienio kūrinius, bet ir šiuolaikinius vertimus, sužavėjusius jaunuosius skaitytojus ir pakeitusius japonų originaliosios vaikų literatūros raidą. Vėliau esė Kelionė po vaikų literatūrą (Jido Bungaku no Tabi, 1981) Ishii papasakojo apie savo keliones į Europos ir Amerikos bibliotekas, leidyklas, švietimo institucijas, paaiškino, ką ji ten sužinojo apie užsienio vaikų literatūrą ir kaip šias žinias pritaikė Japonijoje.

Vaikų literatūros proziniai bandymai

Šeštojo dešimtmečio viduryje – aštuntojo dešimtmečio pradžioje Japonija išgyveno ekonominio augimo periodą, o tai smarkiai paveikė ir vaikų gyvenimo sąlygas. Vaikų literatūra atspindėjo šias socialines permainas, trumputes pasakas keitė ilgesni kūriniai, atsirado daugiau prozos kūrinių. Tomiko Inui knyga Ilga ilga pingvinų istorija (Nagai nagai pengin no hanashi, 1957) buvo pirmasis didelės apimties prozos kūrinys mažiesiems skaitytojams, pasiūlęs naują kelią pokario vaikų literatūrai, atvėręs dar nežinomus vaikų literatūros horizontus. Šio kūrinio sėkmė paskatino ir kitus rašytojus kurti ilgesnius kūrinius. Satoru Sato fantastinis pasakojimas Niekam nežinoma maža šalis (Daremo shiranai chiisana kuni, 1959) pradėjo „Korobokkuru pasakų“ („Korobokkuru monogatari“) seriją. Tomiko Inui knygoje Nykštukai name medžių pavėsyje (Kokage no ie no kobitotachi, 1959), ilgame fantastiniame kūrinyje, nykštukų pasakojimais atskleidžiama karo patirtis. Šie kūriniai buvo reikšmingi ne tik dėl meninių formų – jie simbolizavo šiuolaikinės japonų vaikų literatūros atsiradimą.

Nuo idealizmo link įvairovės

Pokario Japonijos vaikų literatūroje, iš dalies ir dėl karo laikotarpio kontrolės, pradžioje daugiausia buvo rašoma idealistinėmis temomis, pabrėžiančiomis žmogaus augimą ir visuomenės permainas. Ši tendencija ypač ryški 1960 m. išleistuose kūriniuose: Hisashi Yamanaka ʼos socialistinio realizmo dvasia parašytoje knygoje Raudonplaukis šuo Pochi (Akage no Pochi), Miyoko Matsutani perpasakotoje liaudies pasakoje Drakono vaikas Taro (Tatsunoko Taro), Yoshitomo Imae sukurtoje istorijoje apie berniuko augimą Už kalno buvo mėlyna jūra (Yama no muko wa aoi umi datta). Šie kūriniai, nors ir stilistiškai skirtingi, atspindėjo pokario vaikų literatūros idealus ir vertybes.

Kai pradėjo rastis laisvesnių kūrinių, nesuvaržytų minties, kad vaikų literatūra turi pasakoti idealistines istorijas, skatinančias vaikų augimą ir savarankiškumą, Japonijos vaikų literatūra tapo įvairesnė. Teruo Teramura knygoje Aš esu karalius (Boku wa osama, 1961), humoristiškai vaizduodamas neįmanomus, absurdiškus įvykius, kelia klausimą, kas iš tikrųjų yra įmanoma. Rašytojas laikomas japoniškosios nonsenso vaikų literatūros pradininku. Vėliau pasirodė Katsuhiko Funazaki ir Yasuko Funazaki knygos Plaktukas ir gėlių generolas (Tonkachi to hana shogun, 1971), Nobuyuki Mitamuraʼos Tiek daug tėčių (Otosan ga Ippai, 1975), tęsusios nonsenso vaikų literatūros tradiciją ir pelniusios daugybės skaitytojų simpatijas.

Paveikslėlių knygų aukso laikotarpis

1953 m. reikšmingi tuo, kad literatūros pažinimo srityje Japonijoje buvo pradėtas leisti naujas leidinių ciklas – serija „Iwanami vaikų knygos“ („Iwanami no kodomo no hon“), kurią inicijavo ir redagavo Momoko Ishii ir Natsuya Mitsuyoshi. Serijoje buvo publikuojamos išverstos Vakarų paveikslėlių knygos, japoniškos pasakos, perpasakojami liaudies pasakojimai – tai buvo itin įvairaus turinio leidiniai, o prieinamos jų kainos padėjo šiai serijai greitai tapti mėgstamai visos šalies skaitytojų. 1956 m. „Fukuinkan Shoten“ leidykla pradėjo leisti mėnesinę paveikslėlių knygų seriją „Vaikų draugai“ („Kodomo no tomo“). Čia daugiausia publikuoti japonų autorių originalūs kūriniai ir perpasakotos liaudies pasakos. Serija išugdė daugelį žinomų paveikslėlių knygų autorių. Būtent šios dvi serijos buvo kertinės Japonijoje, padėjusios pasakojimo paveikslėlių knygoms tapti įprasta ir plačiai paplitusia pasakojimo forma.

Japonijoje septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai vadinami paveikslėlių knygų aukso laikotarpiu. Tuo metu išleistos knygos Guri ir Gura (Rieko Nakagawaʼos tekstas, Yuriko Omuraʼos iliustracijos; Guri to Gura, 1963) ir Paslepiu, pasirodysiu! (Miyoko Matsutani tekstas, Yasuo Segawaʼos iliustracijos; Inai inai ba, angl. Peek-a-boo, 1967) iki šiol yra vaikų skaitomos ir mėgstamos.

Iliustruotoja Chihiro Iwasaki įtvirtino literatūrą, skaitomą per paveikslus, – savitą raiškos formą. Skirtingai nei anksnesnėse paveikslėlių knygose, žodžių jose buvo labai nedaug. Suekichi Akaba ir Mitsumasa Anno prisidėjo prie japonų paveikslėlių knygų meninės vertės didinimo susiedami iliustracijas ir pasakojimą. Takashi Yanase knyga Anpanmanas (Anpanman, 1969), pradžioje skirta jaunimui, virto ilgalaike vaikų paveikslėlių knygų serija, o po animacinės adaptacijos (1988) tapo nacionaliniu personažu – vaikų herojumi, teisingumo gynėju, įkūnijančiu gėrio ir meilės filosofiją.

Pramogos ir naujos kryptys

Nuo devintojo dešimtmečio Japonijos vaikų literatūra patyrė reikšmingų pokyčių atsiliepdama į atsiradusią visuomenės įvairovę ir sparčiai kintančią žiniasklaidos aplinką. Masamoto Nasu knyga Juokingoji trijulė (Soreike zukkoke sannin-gumi, 1978) tapo vienu iš ryškiausių vaikų pramoginės literatūros pavyzdžių. Įsimintini personažai ir įmantrus pasakojimo stilius padėjo sukurti naują linksmo, tačiau socialiai atsakingo pasakojimo formą. Iki 2004 m. išleista net 50 šios serijos knygų, kurių trys pagrindiniai veikėjai keliauja praeityje ir ateityje – taip buvo atspindimos įvairios to meto visuomenės problemos.

Shiro Yadamaʼos knyga Giedra, protarpiais su kiaulėmis (Hare tokidoki buta, angl. Fair, then Partly Piggy, 1980) po kurio laiko buvo ekranizuota. Tai žymėjo vaikų literatūros perėjimo į pramogų sferą pradžią: taip kūriniai pasiekė platesnę auditoriją, įgijo daugiau medijų formų.

Įžengus į dešimtąjį dešimtmetį Japonijos vaikų literatūros ir ypač paveikslėlių knygų rinka dar labiau išsiplėtė. Nauji leidiniai buvo skiriami vis jaunesniems skaitytojams – net kūdikiams ir dvejų metų vaikams. Atsirado kūrinių, nagrinėjančių sudėtingas temas – stichinių nelaimių ar asmeninių traumų pasekmes. Tokiu būdu, išlaikydama pramoginį aspektą, vaikų literatūra išsirutuliojo į daugiabalsį lauką, apimantį įvairaus amžiaus skaitytojus ir platų temų spektrą.

Maginė fantastika Japonijoje

Kita svarbi šiuolaikinės Japonijos vaikų literatūros kryptis – maginė fantastika – įgijo savitą formą, besiskiriančią nuo jos ištakų anglakalbėje literatūroje. Ypač reikšmingos šioje srityje yra dvi Japonijos rašytojos, pelniusios tarptautinę Hanso Christiano Anderseno premiją. Eiko Kadono Kikės siuntų tarnyba (Majo no Takkyubin, 1985), šiuolaikinė maginės fantastikos knyga, pasakoja apie mergaitės augimo ir savarankiškumo kelionę. Nahoko Uehashi, remdamasi kultūrinės antropologijos žiniomis, sukūrė monumentalias, detaliai aprašytas pasaulių vizijas knygų serijose „Sargė“ (Moribito, 1996–2018) ir „Žvėrių tramdytoja“ (Kemono no soja, angl. The Beast Player, 2006–2009), kurios buvo išverstos ir ekranizuotos, išgarsėjo tarptautiniu mastu.

Tarptautinis pripažinimas

Šiuolaikinė japonų vaikų literatūra įgavo tarptautinį pripažinimą – tai patvirtina Hanso Christiano Anderseno premijų skyrimai. Ši premija 1956 m. įsteigta Tarptautinės vaikų knygų tarybos (IBBY) ir dažnai vadinama vaikų literatūros Nobelio premija. Premiją iki šiol yra gavę penki japonai: Suekichi Akaba (1980), Mitsumasa Anno (1984), Michio Mado (1994), Nahoko Uehashi (2014) ir Eiko Kadono (2018). Apdovanojimai įrodo, kad japonų vaikų literatūra yra ne tik svarbi savo šalies kultūros dalis, bet pripažinta ir kaip turinti tarptautinę vertę. Ypač reikšmingas buvo poeto Michio Mado apdovanojimas, parodęs, kad poezija gali perteikti universalias idėjas, atskleisti japonų vaikų literatūros įtaką pasauliui.

Japonijos IBBY skyrius JBBY, įkurtas 1974 m., remdamasis IBBY principu „Per vaikų knygas skatinti tarptautinį supratimą“, įvairias veiklas vykdo ne tik Japonijoje, – per knygas jis pasiekia ir kitų šalių vaikus. Pasinaudodama tarptautiniu tinklu ir gausia informacija, JBBY skatina skirtingų, įvairių aplinkų žmonių tarpusavio supratimą, jos veikla ir ateityje bus svarbi Japonijos vaikų literatūros plėtrai ir sklaidai.

Išvados

Japonų vaikų literatūra išgyveno įvairius etapus (XIX a. pabaigos edukacinių knygų skaitymą, „Akai tori“ judėjimo literatūrinį įsitvirtinimą, karo laikotarpio represijas, pokario atgimimą), kol galiausiai susiformavo šiuolaikinė vaikų literatūra, vėliau įžengusi į įvairovės ir internacionalizacijos erą. Šis kelias glaudžiai susijęs su Japonijos visuomenės vertybių ir švietimo sampratos kaita, nuolat keliamais klausimais apie žmogaus esmę, jos suvokimą vaiko akimis. Kaip rodo Hanso Christiano Anderseno premijos laureatų kūryba, japonų vaikų literatūra neapsiriboja tik Japonija, bet yra užsitikrinusi svarbią vietą pasaulinėje vaikų literatūroje. Japonijoje, palyginti su Vakarais, vaikų knygų rinka sparčiai mažėja ne tik dėl mažėjančio gimstamumo, bet ir dėl komiksų (manga), animacijos ir vaikų žaidimų industrijos augimo. Nepaisant to, vaikų literatūros kūrėjai, reaguodami į visuomenės pokyčius, ir toliau ieško naujų raiškos formų.

Pastaba. Daugiau informacijos šia tema galima rasti apsilankius Tarptautinės vaikų bibliotekos elektroninėje parodoje „Japonijos vaikų literatūra – kelias, matomas per Tarptautinės vaikų bibliotekos rinkinius“ Japonijos nacionalinės parlamento bibliotekos svetainėje. Straipsnio iliustracijos taip pat paimtos iš ten (žr. interneto prieiga: https://www.kodomo.go.jp/jcl/index. html, žiūrėta 2025-10-31).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 4 (116)