Ryga šiuolaikinėje latvių vaikų prozoje*

RUDYTĖ RINKEVIČA (Rudīte Rinkeviča) yra filologijos mokslų daktarė, Daugpilio universiteto Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto Kalbų ir literatūros katedros docentė, IBBY Latvijos skyriaus narė. Tyrinėja vaikų ir paauglių literatūrą, etninės ir nacionalinės tapatybės aspektus literatūroje, yra dviejų mokslinių monografijų, daugelio mokslo straipsnių autorė.

Straipsnyje aptariami autoriai:

JURIS ZVIRGZDINIS (Juris Zvirgzdiņš, 1941–2023) vienas populiariausių ir produktyviausių šiuolaikinių latvių vaikų rašytojų. Vaikams išleido 33 knygas, sukūrė įsimintiną personažą – meškiuką Tobijų (į lietuvių k. išversta viena serijos knyga – Tobijo paistalai (Tobiasa blēņu stāsti, 2003), vertė Vilma Kaladytė, išleido leidykla „Nieko rimto“, 2006). Rašytojo kūryba apdovanota įvairiomis vaikų literatūros premijomis (tarp jų ir tarptautine Janio Baltvilko premija), Metų literatūrine premija už vaikų literatūrą, 2012 m. rašytojas nominuotas Astridos Lindgren premijai. Zvirgzdinio darbuose vaikams svarstomi rimti socialiniai, ekologiniai, net politiniai klausimai, bet netrūksta ir žaismingų, pažintinio turinio knygų. Jazepo Danovskio (Jāzeps Danovskis) nuotr.

LUIZĖ PASTUORĖ (Luīze Pastore, 1986) – daugiau nei penkiolikos knygų vaikams autorė. Itin didelio pasisekimo sulaukė jos ir dailininkės Elinos Braslinios (Elīna Brasliņa) sukurta detektyvinių nuotykių serija vaikams „Meno detektyvai“ („Mākslas detektīvi“, 2015–2018). Rašytojos knygos ne kartą buvo įvertintos tarptautine Janio Baltvilko vaikų literatūros ir knygos meno premija, Latvijos literatūros premija už literatūrą vaikams. Minėtos serijos knyga Nematomas žmogus (Neredzāmais cilvēks, 2015) įtraukta į prestižinį vaikų ir jaunimo literatūros katalogą The White Raven 2016. Rutos Kurpniecės (Ruta Kurpniece) nuotr.  * Straipsnis išverstas ir parengtas pagal vieną mokslinės monografijos skyrių: Rudīte Rinkeviča, „Rīga mūsdienu latviešu bērnu prozā“, Rīga – Latvija – Eiropa mūsdienu latviešu bērnu p rozā, Daugavpils: Daugavpils universitātes akadēmiskais apgāds „Saule“, 2017, p. 17–50.

Latvių rašytojai XXI a. vaikų prozoje tęsia literatūroje jau įsišaknijusią tradiciją: Ryga kaip vienijanti vaikystės erdvė ir centrinė veiksmo vieta nėra vientisa, jos karto­grafiją reprezentuoja dvi skirtingos erdvės – centras ir kuris nors iš priemiesčių (Juglos, Latgalos, Uždauguvio ir kt.). Šių erdvių skirtumus nusako tiek konkrečios vietos gyventojų socialinis statusas (pavyzdžiui, Gryzinkalno apylinkės Latgalos priemiestyje nuo seno įsitvirtino kaip darbininkų vaikų gyvenamoji vieta), tiek jos istorinis ar mentalinis kontekstas (latviai – kitataučiai).

Ankstesnei latvių literatūrai ir vaikystės atsiminimų naratyvams buvo būdinga vaizduoti pirmąjį vaiko su­sidūrimą su miesto centru, kiek rečiau – susidūrimą su priemiesčiu. Šiuolaikinėje literatūroje miestas jau vaiz­duojamas kaip natūrali vaiko gyvenamoji aplinka. Nors erdvės ženklai, charakterizuojantys miestą, išliko tie pa­tys, tačiau jų vertinimas skiriasi – tai priklauso nuo pasa­kotojo pasaulėžiūros. Esminiai miesto erdvės komponen­tai literatūroje santykinai sudaro dvi grupes: 1) tie, kurie mieste ženklina civilizacijos pasiekimus: gatvė, parkas (kaip žmogaus noras turėti pagerintą gamtinę aplinką), kino teatras, tramvajus, parduotuvė, turgus, daugiabu­čiai; 2) tie, kurie bendrąja prasme būdingi tiek miestui, tiek kaimui: kiemas, sodas.

Istorinis ir kultūrinis kontekstas

Rygos vaizdinį literatūroje sudaro keli semantiniai komponentai: istoriniai objektai ir ženklai, simboliai, turintys valstybinę reikšmę, šiandienos miesto aplinkos objektai, formuojantys savitą mentalinį vaizdinių žemė­lapį. Miesto semantiniai komponentai dažnai lemia ir siužeto eigą.

Rygos kultūrinio ir istorinio konteksto vaizdavimas yra neatskiriama Jurio Zvirgzdinio prozos vaikams sudė­tinė dalis. Chronologiškai ankstyviausią Rygos istorijos periodą rašytojas pristato knygoje Pirmoji Kalėdų eglutė¹ (2011), kurioje vaikus supažindina su legenda apie 1510 m. Rygoje pirmą kartą pasaulio istorijoje gimusią tradici­ją puošti Kalėdų eglę. XVI a. pradžios Ryga pristatoma kaip garsus, turtingas prekybinis miestas, apie kurį žino ir artimos, ir tolimos šalys. Rygos kartografiją formuoja klasikinės ir atpažįstamos architektoninės ir istorinės vertybės: aukšti namai, dar aukštesni bažnyčių bokštai („smailus kaip adata Jokūbas, milžiniškas Duomas, Petras, kurio viršūnėje auksinis gaidys rodė laivininkams, iš kurios pusės pučia vėjas“)², Rotušės aikštė ir toje vieto­je, kur budelis bausdavo prasikaltėlius, stovintis gėdos stulpas, Rygos vartai, naktį atskiriantys miestą nuo išorinio pasaulio, ir, žinoma, „plačioji Dauguva, kurioje bu­rių stiebais šmėkščiojo tolimų žemių laivai, skambėjo negirdėtos kalbos“³. Eglutės puošimo tradicija gimsta kaip pokštas, kai vieną žiemos naktį pagrindinis knygos veikėjas Matisas – garsaus kaminkrėčio Johaneso moki­nys – Rotušės aikštėje netikėtai susiduria su Juodagal­viais⁴. Šie ištraukia iš Matiso rankų kaminams valyti skir­tą eglutę, įsmeigia ją į sniego pusnį ir, susikibę rankomis, ima šokti aplink ją rateliu. Linksmybes įsiūbuoja nežinia iš kur atsiradę muzikantai, ant eglės šakelių kažkas už­meta šilkinę skrybėlės juostą, pakabina obuolį, prie besilinksminančiųjų prisijungia ir iš Šv. Petro bažnyčios atbėgęs kunigas. „Taip Rygoje, kaip pasakojama, pirmą kartą pasaulio istorijoje užgimusi tradicija puošti Kalė­dų eglutę. Kaip rašoma vieno liudininko rašte, tai nutikę 1510 m. po Viešpaties gimimo. (…) Vieta, kurioje stovė­jusi pirmoji Rygoje papuošta eglutė, pažymėta atmini­mo plokšte Rotušės aikštės grindinyje“⁵.

Pasakoje Kai muziejų nušviečia Mėnulis, arba Tobijas su draugais saugo Rygos istoriją⁶ (2012) su Rygos istorija susipažįsta ir ją saugo meškiukas Tobijas ir jo draugai – žaislinis meškiukas Eliotas ir pliušinis šuniukas Fufū. Kaip ypatinga sostinės vertybė pristatomas Rygos sena­miesčio Palasto (‘rūmų’) gatvėje įsikūręs Rygos istorijos ir laivininkystės muziejus. Tiesa, jame Rygos istorinius faktus trijulė prabėga greitai, o jų nežinančiam skaity­tojui – gal ir pernelyg fragmentiškai: „Pirmosios gyven­vietės, vokiečių riteriai, kuršių įsiveržimas į Rygą, lenkų laikai, Karolio dvyliktojo batas. Rusų laikai, burlaiviai, švyturiai…“⁷ Fragmentiškumas – būdinga kai kurių to laikotarpio Zvirgzdinio knygų ypatybė, plati autoriaus erudicija demonstruojama pasitelkiant patirties ir žinių stokojančius personifikuotus veikėjus – tai išplečia kny­gos adresatų ratą, tačiau kai kada jam trūksta apibrėž­tumo.

Susidomėjusį skaitytoją rašytojas dažnai užkalbina kaip gidas, paaiškinantis kelią į muziejų, pakomentuo­jantis numatytame maršrute pasitaikančius objektus: „Išlipę upės krantinėje, draugai nėrė į senamiestį ir muziejų rado gana lengvai – reikėjo tik žiūrėti, kur yra DUOMO BAŽNYČIA. Ji yra labai didelė, iš toli mato­ma, o bokšto smailę puošia išdidus gaidys! Apėję aplink bažnyčią, nupėdinę per skverą, kuriame stovi garsaus vokiečių rašytojo Herderio paminklas, jie rado Palasto gatvę ir išvydo įėjimą į muziejų.“⁸

Detalus muziejaus ekspozicijos ir eksponatų aprašas reikalauja kantraus, susidomėjusio skaitytojo – sutelkti dėmesį tokiam skaitytojui padeda dailininkės Ingrydos Pičukanės (Ingrīda Pičukāne) iliustracijos. Tolesni įvykiai muziejuje vyksta kaip detektyve, kaskart paminima ar į pasakojimą įtraukiama kokia nors muziejinė vertybė. Postmodernistine maniera į kūrinį integruojami egzo­tiški personažai – muziejuje draugai susitinka nindzes (persirengę vagys, kurių ieško Interpolas), blogąjį Budą (vagių bendrą poną Budėvicą), Didįjį Kristupą⁹, Rusijos carą Petrą Pirmąjį, „liežuvius iškišusius liūtus iš Rygos herbo“¹⁰.

Zvirgzdinis savo knygose vaikams sukūrė neįprastų Latvijos faunai ir tipinių Rygos teksto veikėjų. Šie veikė­jai – bebrai, katinai, krankliai, zylės – save suvokia kaip tikruosius Rygos šeimininkus. Dažniausiai rašytojo vei­kėjų dėmesį patraukia Rygos senamiestis ir jo apylinkės, t. y. istorinis Rygos centras – jame ar greta jo pasirodo ir patys veikėjai, ten vyksta reikšmingiausi Rygos ir visos Latvijos istoriniai ir dabarties įvykiai. Ryškus pavyzdys yra pažintinė knyga Mūsų Latvija¹¹ (2008), kurioje perso­nifikuoti veikėjai – krankliukas ir jo senelis – kalbasi apie nuo Šv. Petro bažnyčios bokšto matomą aplinką, dėme­sį atkreipdami tik į Latvijos valstybinius simbolius, į su Latvijos istorija susijusius pastatus, paminklus, asme­nybes. Pasakotojai paaiškina, kas yra himnas ir kas yra jo autorius, kas gyvena Rygos pilyje, kas yra Laisvės pa­minklas ir jo autorius Karlis Zalė (Kārlis Zāle), kokia yra valstybinė ir kokia prezidento vėliava, kas yra Konstitu­cija ir herbas, kokį vaidmenį Latvijos ir Rygos gyvenime suvaidino Nacionalinis dramos teatras. Rašytojo knyga yra puiki pagalbinė mokymo priemonė, sėkmingai liu­dijanti, jog poetiškumą galima susieti su faktologija: „Taip, BROLIŲ KAPAI yra Latvijos Šventovė. Ten palai­doti kariai, kritę už laisvę! Pirmieji žuvusieji čia amžinąjį poilsį surado jau 1915 metais, o didysis paminklas buvo atidengtas 1924 m. lapkričio 18 d., per valstybinę šven­tę.“¹² Zvirgzdinio tekstams būdingi šrifto išryškinimai atkreipia dėmesį į svarbiausius akcentus, suteikia teks­tui aiškumo, konstruktyvumo. Personifikuoti kūrinio veikėjai neleidžia suvokti knygos kaip pamokymų rinki­nio ar enciklopedijos, o rašytojas išvengia moralizavimo ir tiesioginės didaktikos.

Zvirgzdinio ir Ingunos Cepytės (Inguna Cepīte) kny­goje Kuoduotoji zylė gieda… Pasakojimai apie Rygos is­toriją¹³ (2015) pasakotojo vaidmenį atlieka paukščiai. Kartojasi tas pats pasakotojų modelis, tik anūko ir se­nelio pora pakeičiama moteriškosios giminės paukš­čiais – anūkėle zyle ir močiute zyle. Iš jų pokalbio ryškėja jau anksčiau minėti ir nauji Rygos kultūrinės ir istorinės panoramos ženklai, daugiau dėmesio skiriama senajai miesto istorijai: Šv. Petro bažnyčiai, kuri pirmąsyk pa­minėta 1209 m., bažnyčios bokšto Gaidžiui (jis esą pa­auksuotas dėl savo išminties), Dauguvai, Rygos herbui ir vėliavai, Didžiojo Kristupo medinei skulptūrai ir kt. Pagrindžiant knygos pavadinimą aprašytos ir kitos trys zylės, gyvenančios prie kurio nors Rygai reikš­mingo objekto – ant Latvijos universiteto pagrin­dinio pastato stogo, esplanadoje prie poeto Rainio paminklo, prekybiniuose turgaus angaruose. Pakar­tojamas siužetas apie Rygoje papuoštą pirmąją Ka­lėdų eglutę. Knygos autoriai pagerbia ir liaudies kū­rybos paveldą, pavyzdžiui, pasakojama, jog Rygą nuo pavojų yra išgelbėjusios keturios burtininkės: Kielė, Lakštingala, Šarka ir Zylė; prisimenama sakmė apie Dauguvos kasimą ir milžinišką žuvį, kartą per šimtą metų atplaukiančią į Dauguvą pasižiūrėti, ar Ryga jau pastatyta¹⁴.

Tarp nuotykinės ir pažintinės apysakos-pasakos žanro balansuoja knyga Ahoi! Potvyniai Rygoje¹⁵ (2013). Į ke­lionę Dauguva plaukdami ant ledo lyties leidžiasi šuo Rudis (Kāravs), katinas Muris ir gaidys Petras (Pēcis). Veikėjų akimis skaitytojams atsiveria Rygos panorama iš Dauguvos pusės: Duolės sala, naujieji Kengarago gyvenamieji kvartalai ir promenada, prekybos centras „Dole“, Pietinis tiltas, Zuikių sala (Zaķusala) ir televi­zijos bokštas, Geležinkelio tiltas, Centrinio turgaus paviljonai, Akmeninis tiltas ir Šviesos pilimi vadinamas naujasis Nacionalinės bibliotekos pastatas (latvių li­teratūroje paminėtas bene pirmą kartą), Vantų tiltas (Vanšu tilts) ir galiausiai – uostas. Žinoma, pastebėtas ir Rygos senamiestis su gaidžiais, tupinčiais ant bažny­čių (Duomo, Petro, Jokūbo) bokštų, Dauguvos pakran­tės panoramoje atkreipiamas dėmesys į Rygos simbo­lį – medinę Rygos globėjo Didžiojo Kristupo skulptūrą, Rygos pilį.

Ryga kaip dėsningas ir organiškas Europos miestų, iš­sidėsčiusių prie Baltijos jūros, diskurso elementas dominuoja ir knygoje Nuo Rygos iki Rygos. Tobijas ir Tama Di­džiojoje Europos bibliotekų kelionėje¹⁶ (2014). Pagrindiniai veikėjai – meškiukas Tobijas ir japonų katinas Tamo aplanko vaikų bibliotekas Rygoje, Taline, Sankt Peterburge, Gdanske, Klaipėdoje, sutinka įvairių personažų iš ryš­kiausių apkeliautų šalių vaikų literatūros kūrinių¹⁷. Kaip naujas Rygos kraštovaizdžio objektas šioje knygoje pa­sirodo Uždauguvio rajone (Dauguvos kairiajame krante) duris atverianti Nacionalinė biblioteka. Ji atvira visoms Europos ir viso pasaulio kultūroms ir tokiu būdu naci­onalinėje tapatybėje organiškai sintezuoja Europos (ir ne tik) tapatybės kodus – šįsyk per vaikų literatūrą: bibliotekoje pasirodo Pinokis iš Italijos, Mikė Pūkuotukas ir Meškiukas Pedingtonas iš Anglijos, Snusmumrikas iš Tovės Jansson knygų apie Trolį Mumį ir kt.

Vienas iš knygos atvartų skirtas informacijai apie Rygą – žinios vizualiai pateikiamos kaip katinėlio Tamo internete rasta informacija: skelbiami faktai apie miesto įkūrimą, gyventojų skaičių, nurodomos turistų labiau­siai mėgstamos vietos: senamiestis, Rygos Duomas ir jo vargonai, jugendo stiliaus pastatai, Laisvės paminklas, zoologijos sodas, centrinis turgus, Šv. Petro bažnyčia ir nuo jos bokšto matoma Latvijos nacionalinė biblioteka, Rygos parkai, Rygos operos teatras ir kt.

Kad ir kaip sėkmingai ar nesėkmingai Zvirgzdinis vienoje ar kitoje knygoje išplėtoja siužetines linijas, kad ir kokie personifikuoti veikėjai įtraukiami, Rygos vaizdavimas yra gana pastovus ir nesikeičiantis – tai miestas, turintis atpažįstamą panoramą, reikšmingų kultūrinių ir istorinių vertybių, susijusių su šalies sos­tinės statusu. Visa tai atliepia vaikų literatūros pažinti­nę funkciją. Kaip teigia vaikų literatūros tyrinėtoja Ilzė Stikanė (Ilzė Stikāne), „pažinimas, žadinant vaikų susidomėjimą ir fantaziją, pratina suvokti ryšius tarp skir­tingų pasaulio elementų, sisteminti informaciją, kurti pasaulio modelį“¹⁸.

Centras ir periferija: miestas mieste

Centro ir periferijos sąveika vaikų prozoje ir į ją įra­šyta ženklų sistema priklauso nuo kiekvieno rašytojo individualios patirties, meninės savimonės ir yra reikš­mingas pasaulio modelio elementas, atskleidžiantis šiuolaikinės visuomenės gyvenseną ir dominuojančią vertybių sistemą.

Vienas ryškiausių miesto centro ir periferijos vaiz­davimo šiuolaikinėje latvių vaikų literatūroje reprezen­tantų yra Luizės Pastuorės apysaka-pasaka Maskačkos istorija¹⁹ (2013). Sukurti šią knygą jauną autorę įkvėpė pažintis su savitu Rygos rajonu, esančiu Latgalos prie­miestyje, pavadintu buvusios Maskvos gatvės vardu²⁰, o šnekamojoje kalboje vadinamu Maskačka. Šiame rajone įsikūrusi Latvijos kultūros akademija, kurioje rašytoja studijavo.

Maskačka neabejotinai yra įdomiausia ir mažiausiai pažįstama miesto dalis, kurioje modernūs prekybos centrai stovi greta XIX a. medinukų akmenimis grįsto­se gatvėse, rajone nuolat girdimas traukinių triukšmas ir čia pat – paukščių čiulbėjimas. Šiame rajone gausu mokyklų, bet ne mažiau yra griuvėsių, kitų su miesto aplinka kontrastuojančių objektų. Tai seniausias Ry­gos priemiestis, susiformavęs iš nedidelės pramoninės gyvenvietės, anksčiau vadintos Lastadija (vok. die Last ‘krovinysʼ). Istoriškai senieji šio rajono gyventojai – žydų ir rusų prekeiviai, kuriems buvo draudžiama apsisto­ti mieste. Šio priemiesčio kasdienybė kupina įvykių ir spalvingų asmenybių. Tai vienintelis Rygos priemiestis, kuriame stovi penkių skirtingų konfesijų bažnyčios, į jį įsiterpia centrinis Rygos turgus, architektūriškai iš aplin­kos itin išsiskiria sovietmečiu pastatytas Latvijos mokslų akademijos dangoraižis. Antrojo pasaulinio karo metu dalyje šio priemiesčio buvo įrengtas getas, kurio likvi­davimas 1941 m. lapkritį buvo vienas žiauriausių ir ma­siškiausių Baltijos šalių regione. Pokariu priemiestis liko „užmirštas“ ir vis dar toks tebėra: nameliai sensta, tik nedaugelis jų yra restauruoti. Iš XX a. pabaigoje šiame rajone atsiradusių statinių minėtinas pagrindinis poilsio centro „Lido“ pastatas – vienas didžiausių rąstinių pas­tatų Europoje. Tik XXI a. pradėti priemiesčio kultūrinio ir istorinio paveldo tyrimai, tolesnio teritorijos vystymo vizijos.

Pastuorės knygos personažų nuotykius Maskačko­je supa vaikystės kontekstas – taip ne tik sukuriamas meninis miesto vaizdas, bet ir dokumentuojamas savas laikas, analizuojamos socialinės problemos, siūlomas kitoks požiūris į jas. Rašytoja apysakoje griauna visus stereotipus – aprašo dvi šeimas, kuriose vaikais rūpinasi vien tėčiai, o Maskačka – nesaugiausiu laikomas Rygos rajonas – paskelbiama saugiausia Rygos vieta. Ar gali būti kitaip, jei, anot kritikės Ievos Naglės (Ieva Nagle), „čia gyvena kalbantys šunys, kurie saugo savo teritoriją. (…) Blogis apysakoje užgimsta siekiant turtų, todėl kuklūs vietiniai nuo jo yra apsaugoti: „Mums niekas nepri­klauso, tad mes neturime ko prarasti! Todėl Maskačkos gatvės yra saugios, nes žmonės čia vienas kitam yra ne pavojus, o draugas.“²¹

Kūrinio pradžia atskleidžia tipišką miesto vaiko vie­nišumo problemą tiek literatūroje, tiek realiame gyve­nime – pagrindinis kūrinio veikėjas, berniukas Jokūbas Paukštis (Jēkabs Putns), nuobodžiauja miesto centro bute, stebi, kas vyksta lauke, ir ilgisi suaugusiųjų dėme­sio. Iš kaimo kilusios rašytojos vaikystė buvo visiškai ki­tokia, tad ją domina, koks yra miesto vaikų gyvenimas? Kaip jie užauga? Rašytoja įsitikinusi, jog vaikai nemoka nuobodžiauti, nes nuobodžiavimas yra kūrybinis proce­sas. Todėl ir Jokūbas, likęs vienas namuose, fantazuoja: jam atrodo, jog ištarti magiškieji latvių sakmės žodžiai „Ryga baigta“ gali išsipildyti – miestą užlies vanduo ir pro buto langus staiga ims plaukti pasakiški laivai, dy­džiu sulig devynaukščiu namu. Fantazija padeda vai­kams išplėsti ir kitas ribas – šiuolaikinio miesto vaiko gyvenimas, palyginti su XX a. pradžios realijomis, yra kupinas įvairiausių draudimų – draudžiama būti miesto gatvėse be suaugusiųjų priežiūros, kalbėtis su nepažįs­tamais dėdėmis, sėsti į nepažįstamųjų mašinas, pereiti gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, žaisti ka­muoliu ant šaligatvių ir kiemuose.

Intriga užsimezga, kai Jokūbo tėvas nutaria sūnų nu­siųsti pas gimines į Maskačką (beveik taip pat, kaip savo metu klasikų darbuose vaikai būdavo siunčiami į kai­mą), kur vienišumą pakeičia nauji draugai ir prasideda įspūdingi nuotykiai kartu su dėde Ojaru, pravarde Erelis (Ērglis) – buvusiu jūreiviu, o dabar bedarbiu, ir jo dukra – nepakenčiama pussesere Marija, vadinama Mimi.

Iš pradžių priverstinis išvykimas iš namų Jokūbui yra nemaloni patirtis – nors tai yra persikėlimas tos pačios Rygos erdvėje, tačiau berniukui rajonai už centro yra vi­siškai svetimi, jų nėra jo susidarytoje Rygos kartografi­joje. Į Maskačką einama pėsčiomis, tokiu būdu fiksuoja­ma miesto aplinkos kaita, formuojamas suvokimas, kad būnant viename mieste galima patekti ir į kitą miestą. Pastuorė Laisvės gatvės (Brīvības iela) architektoninius ir istorinius ženklus pristato dvejopai – per vaiko prizmę ir per vadinamuosius paaiškinimus už brūkšnio: Jokū­bas su tėčiu praeina pro Filosofų rūmus, kur dėdės daug galvoja ir nieko nedaro (Latvijos universiteto Istorijos ir filosofijos fakultetas), praeina pro Pilkųjų vyrų rūmus, kuriuose vyrai nieko negalvoja ir nieko nedaro (Latvijos Vyriausybės rūmai), pro Observatoriją (Kristaus gimimo stačiatikių katedra), pro kelis Namus, kuriuose kartu Gy­vena Žmonės, Kiekvienas Kalbantis Savo Kalba (viešbu­čiai). Centrą nuo kito rajono skiria turgus, už kurio mies­tas įgyja priemiesčio bruožų: „Pastatai tapo žemesni, o gatvės – siauresnės ir tylesnės. Žemus medinius namus suklypusiomis verandomis apglėbė užžėlę obelų sodai, kuriuos saugojo senos, nuo drėgmės nujuodusios tvoros su atsikišusiais pilvais (…).“²²

Iš pradžių Jokūbas akcentuoja nuobodų Maskač­kos vienodumą, kas paryškina pirmąjį įspūdį – miestas mieste: priešais dėdės namą stovi pilkas ir neišraiškin­gas daugiabutis su savotišku piešiniu ant sienos, vie­niša tramvajaus stotelė be suoliuko, dulkėmis ir purvu pasidengę tramvajaus bėgiai, gatvėse šmirinėja gau­ruoti Maskačkos šunys, šiukšliadėžes „aptarnaujantys“ benamiai. Ir tik įsitraukus į įvykius Jokūbui atsiveria kita Maskačka: „Palei jos šoną driekėsi plati Dauguva (…), kvėpavo erdvūs parkai ir užžėlę obelų sodai. Tylių gatvelių grindinio akmenys saulėje juodai nudegusiomis nugarėlėmis lietingomis naktimis šviestuvų šviesoje spindėjo kaip angies oda, o dabar tarškėjo kaip pianino klavišai (…). Žemų nuosavų medinukų languose vartėsi tingūs katinai, o langų stikluose vietoje Jokūbui įprastų priešais stovinčių namų mūrų atspindžių ir mirksinčių neoninių šviesų plaukiojo dangaus skliauto gabalėliai ir debesų jaunuolynai. Vaikščiodamas galėjai klausytis savo minčių žingsnių.“²³

Pagal XX a. tarpukario latvių rašytojo Janio Gryzinio (Jānis Grīziņš) apysakos Varnų gatvės respublika (1929)²⁴ pavyzdį Maskačka Pastuorės versijoje pavadinama Vaikų ir klaidžiojančių šunų respublika. Skirtingai nei realisti­nėje literatūros klasiko apysakoje, autorė savo kūrinyje panaudoja personifikaciją – Maskačkos šunys kalba. Per­sonifikuoti veikėjai atspindi ne tik socialinį, bet ir etninį Maskačkos kontekstą: dauguma šunų kalba rusiškai, kaip ir daugelis šio rajono gyventojų. Kūrinyje vaikai su­sidraugauja su Maskačkos bosu – kalbančiu šunimi ir jo komanda ir, suvieniję jėgas, sugriauna vertelgos Didpo­nio Imanto Rausio (Dižkungs Imants Rausis), vaikų pra­vardžiuojamo Didžiapilviu Mantrausiu (Dižkuņģis Man­trausis), planą „užgrobti“ vietinių priemiesčio gyventojų sklypus ir vietoj senų suklypusių medinukų, užžėlusių obelų sodų ir parkų pastatyti aukščiausius pasaulyje dangoraižius – įkurti modernų „Daugiaaukščių sodą“. Hiperbolizuotuose verslininko planuose, žinoma, esama nemažai realaus gyvenimo atspindžių – ambicingi rajo­no užstatymo planai, gyventojų interesų nepaisymas, savanaudiškumas. Autorė kritikuoja šiuos urbanistinio laikotarpio ženklus – miestų industrializaciją ir globali­zaciją, siekį viską unifikuoti ir apsiriboti vien merkanti­liniais interesais.

Dėsninga, jog Jokūbui, Mimi ir šunims pavyksta ne tik sužlugdyti Mantrausio planus, bet ir pateikti siūly­mus dėl rajono aplinkos pagerinimo (kas greičiausiai reprezentuoja ir dabartinių rygiečių norus, ir vaikų sva­jones): reikėtų įrengti suoliukų suaugusiesiems, sporto aikštelių vaikams, užtaisyti gatvių duobes, užlopyti varvančius stogus, perdažyti senas tvoras, nušienauti ve­jas, apgenėti liepų šakas, paauksuoti bažnyčios bokšto gaidelį, pastatyti modernią mokyklą šunims, Dauguvos pakrantėje įrengti smėlėtą paplūdimį, pastatyti baseiną ir t. t. Laiminga įvykių atomazga, kai Jokūbas kartu su tėčiu ir dviem šuniukais grįžta į butą Laisvės gatvėje, baigiasi viltingu tėčio pažadu, išskiriančiu Maskačką iš likusios Rygos, bet vis dar išlaikančiu anksčiau pasiūly­tą priešpriešą miestą mieste: „Tu kiekvieną dieną galėsi išvesti šuniukus pasivaikščioti (…). O kai jie paūgės, jie tave ves pasivaikščioti – ir mes visi kartu aplankysime Maskačką. Maskačka niekur nepradings, nes ji, taip pat kaip ir Ryga, niekada nebus baigta!“²⁵

Straipsnį vertė ir parengė Kristina Vaisvalavičienė

___________________

^* Straipsnis išverstas ir parengtas pagal vieną mokslinės monografijos skyrių: Rudīte Rinkeviča, „Rīga mūsdienu latviešu bērnu prozā“, Rīga – Latvija – Eiropa mūsdienu latviešu bērnu p rozā, Daugavpils: Daugavpils universitātes akadēmiskais apgāds „Saule“, 2017, p. 17–50.

¹ Juris Zvirgzdiņš, Pirmā Ziemassvētku eglīte, il. Evija Stukle-Zui­tiņa, Rīga: Pētergailis, 2011. Tekstas knygoje pateikiamas latvių, anglų ir vokiečių (kituose variantuose – rusų ar suomių) kalbo­mis. Kūrinių, kurie nėra išversti į lietuvių kalbą, pavadinimai, veikėjų vardai, gatvių pavadinimai ir kitos latviškos realijos yra šio straipsnio vertėjos interpretacijos. Kūrinių originalieji pava­dinimai pateikiami išnašose ar skliaustuose (vert. komentaras).

² Ibid., p. 11.

³ Ibid., p. 12.

⁴ Juodagalviai – Livonijos miestų pilyse veikusi brolija, kuriai priklausė pasiturintys nekilmingi pilių prižiūrėtojai, dvarininkai, kanceliarijos, virtuvės darbuotojai ir pan. Vėliau brolija jungė viengungius svetimšalius pirklius. XIV a. brolijos globėju pasi­rinktas šventasis Mauricijus – juodaodis ankstyvųjų krikščionių kankinys iš Egipto. Viena iš tradicinių brolijos švenčių – Užgavė­nių karnavalai ir linksmybės, kurių pabaigoje buvo švenčiama eglutės šventė (vert. komentaras).

⁵ Juris Zvirgzdiņš, op. cit., p. 46.

⁶ Juris Zvirgzdiņš, Kad muzejā iespīd Mēness, jeb, Tobiass un draugi sargā Rīgas vēsturi, il. Ingrīda Pičukāne, Rīga: Valters un Rapa, 2012.

⁷ Ibid., p. 9.

⁸ Ibid., p. 10.

⁹ La. Lielais Kristaps – Rygos miesto globėjas, nacionalinis šv. Kristoforo atitikmuo. Anot šaltinių, medinė Didžiojo Kristupo skulptūra dešiniajame Dauguvos krante stovėjusi jau nuo XVI a. Skulptūros originalas saugomas Rygos istorijos ir laivininkystės muziejuje (vert. komentaras).

¹⁰ Ibid., p. 49.

¹¹ Juris Zvirgzdiņš, Mūsu Latvija, il. Ilze Ramane, Rīga: Pētergai­lis, 2008.

¹² Ibid., p. 23.

¹³ Juris Zvirgzdiņš, Inguna Cepīte, Cekulaina zīle dzied… Stāsti par Rīgas vēsturi, il. Ilze Ramane, Rīga: Petergailis, 2015. Knygos pavadinimui ir siužetui panaudotas motyvas iš latvių liaudies dainos „Kuoduotoji zylė (lakštingala) gieda Rygos bokštų viršū­nėje“ (vert. komentaras).

¹⁴ Anot sakmės, jei į klausimą, ar Ryga jau baigta (pastatyta), būtų atsakoma teigiamai, Ryga nuskęstų vandenyje (vert. ko­mentaras).

¹⁵ Juris Zvirgzdiņš, Ahoi! Plūdi Daugavā, il. Aleksejs Naumovs, Rīga: Zvaigzne ABC, 2013.

¹⁶ Juris Zvirgzdiņš, No Rīgas līdz Rīgai. Tobiass un Tama lielajā Eiropas bibliotēku ceļojumā, il. Elīna Brasliņa, Rīga: Pētergailis, 2014.

¹⁷ Pristatant Lietuvą pasitelkiamos aliuzijos į Vytauto V. Lands­bergio kūrinius Tinginių pasakos ir Arklio Dominyko meilė, tai atsiskleidžia 9-ame ir 10-ame skyriuose, kuriuose keliautojai Tinginių kaime vaišinasi ant medžių augančiomis dešromis, vė­liau, apsilankę Klaipėdoje, ant arklio Dominyko nugaros grįžta į Rygą. Abi knygos yra išverstos į latvių kalbą (vert. komentaras).

¹⁸ Ilzė Stikāne, Vērtību pasaule latviešu bērnu literatūrā, Rīga: RaKa, 2005, p. 63.

¹⁹ Luīze Pastore, Maskačkas stāsts, il. Reinis Pētersons, Rīga: Neputns, 2013. Knyga apdovanota Latvijos literatūros premija kaip geriausias 2013 m. kūrinys vaikams. Pagal jį 2019 m. pa­statytas animacinis filmas „Jokūbas, Mimi ir kalbantys šunys“ („Jēkabs, Mimmi un runājošie suņi“) (vert. komentaras).

²⁰ Maskvos gatvės pavadinimas pakeistas 2024 m. vasarį: gatvė padalinta į dvi dalis – Lastadijos ir Latgalos gatves (vert. komen­taras).

²¹ Ieva Nagle, Vai Rīga jau gatava? Luīze Pastore „Maskačkas stāsts”, interneto prieiga: https://www.ubisunt.lu.lv/zinas/zi­na/t/39639/ (žiūrėta 2025-12-01).

²² Juris Zvirgzdiņš, op. cit., p. 70.

²³ Ibid., p. 60.

²⁴ Janio Gryzinio (Jānis Grīziņš, 1900–1941) apysaka Varnų gatvės respublika (Vārnu ielas republika, 1929) – vienas Rygos priemies­čių istorinio konteksto literatūrinio dokumentavimo pavyzdžių, kuriame realistiškai, detaliai, o vietomis ir poetiškai vaizduo­jamas Rygos Gryzinkalno priemiestis Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse (vert. komentaras).

²⁵ Juris Zvirgzdiņš, op. cit., p. 125.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 4 (116)