Paauglystės reprezentacija vyresniesiems paaugliams skirtoje lietuvių autorių kūryboje 

Raktažodžiai: literatūra paaugliams, paauglystė, reprezentacija, norma ir deviacija.

ANOTACIJA

Vienas iš paaugliams skirtos literatūros uždavinių yra atliepti tikslinės auditorijos – paauglių – poreikius. Drauge literatūra yra normatyvių praktikų rinkinys, kurį numanomas skaitytojas paauglys turėtų perimti. Atidžiau pažvelgus į paauglystės reprezentaciją literatūroje beveik visada išryškėja skirtumas tarp to, kokia paauglystė yra tikrovėje ir kokią ją mato suaugę rašytojai. Problema kyla tada, kai per šį skirtumą pradedami diegti tinkamo paaugliško elgesio scenarijai, pabrėžiamas bausmės motyvas, jei veikėjas paauglys nukrypsta nuo visuomenės sukurtų taisyklių ir normų.

Straipsnyje tiriama, kaip šiuolaikinėje vyresniesiems paaugliams skirtoje lietuvių literatūroje reprezentuojama paauglystė per toje literatūroje kuriamus tinkamo ar netinkamo elgesio scenarijus. Analizė grindžiama trimis teoriniais požiūriais, atskleidžiančiais paauglystės sampratą kaip amžiaus apibrėžtą, socialiai atliekamą, performatyvų ir nuolat (per)kuriamą per kartojamas praktikas vaidmenį. Jo sėkmė vertinama pagal visuomenėje deramu laikomą elgesį (remiamasi Cherylės Laz, Judithos Butler, Nicoleʼės Brugger- Dethmers tyrimais). Tai yra į ateitį orientuotas etapas ir lūkesčio laikas (remiamasi Nancy Lesko tyrimais) bei suaugusiųjų leidžiamo maišto laikas (remiamasi Robertos Seelinger Trites, Marios Nikolajevos tyrimais). Straipsnyje taikoma socialinio konstruktyvizmo prieiga: paauglystė traktuojama kaip istoriškai, kultūriškai sukonstruotas pereinamasis liminalus (ribinis) etapas, kuriame amžius funkcionuoja kaip priskyrimo tam tikrai grupei (paaugliams) ir reguliavimo instrumentas.

Literatūra paaugliams tampa priemone, kuria naudodamiesi paaugliai gali išbandyti skirtingus vaidmenis ir patirti įvairias su tapimu suaugusiuoju ir paauglyste siejamas situacijas. Netgi tas, kurios realiame gyvenime būtų suprantamos kaip netinkamos (alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas, mokyklos nelankymas, nesaugūs lytiniai santykiai, kitos ribinės patirtys). Žvelgiant suaugusiųjų akimis, pasakojimuose įrašyta norminės paauglystės reprezentacija turėtų būti perimama ir atliekama realybėje, o deviacija suprantama kaip pamoka ir įspėjimas. Paauglystė reprezentuojama kaip į ateitį orientuotas laikas, kuriame dabarties patirtys netenka prasmės. Kitas svarbus aspektas – literatūroje paaugliams vaizduojamas paauglio maištas pateisinamas amžiaus, laikinu galios pusiausvyros pokyčiu ir veikėjo būtinybe mokytis bei augti per patirtį.

Taigi galima daryti išvadą, kad paaugliams skirtoje lietuvių autorių kūryboje paauglystė reprezentuojama kaip suaugusiųjų modeliuojami tinkamo arba netinkamo elgesio scenarijai. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad straipsnyje analizuojamuose kūriniuose veikėjams suteikiama laikina laisvė išbandyti suaugusiųjų vaidmenį. Vis dėlto jie yra sugrąžinami į paauglystės arba paauglystei prilyginamą etapą, nes neatitinka jiems keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai paauglystė gali būti interpretuojama kaip amžiaus apibrėžtas socialiai atliekamas (performatyvus) vaidmuo, kurio sėkmę apibrėžia tai, ar veikėjas paauglys pasirenka socialiai deramą, normatyvinį elgesį (paauglystėje maištas taip pat priimamas kaip deramas elgesys), ar nukrypsta nuo jo.

Straipsnyje analizuojami šie kūriniai: Agnesos Kenešytės- Gricės Purslai („Gelmės“, 2024), Justinos Kapeckaitės Sono Electrum („Alma littera“, 2025), Vytauto Varaniaus Šiltnamis („Alma littera“, 2019).

Įvadas

Paaugliams skirta literatūra (kaip ir vaikų literatūra) dažniausiai apibrėžiama per jos tikslinę auditoriją – paauglius. Vienas iš šiam literatūros žanrui keliamų uždavinių yra atliepti tikslinės auditorijos rūpesčius ir problemas. Drauge ji yra ir normatyvių praktikų rinkinys (nuo pavyzdžių, kaip būti paaugliu, iki normatyvinio tapimo suaugusiuoju reprezentacijų), kurį numanomas skaitytojas paauglys turėtų perimti. Atidžiau pažvelgus į paauglystės reprezentaciją literatūroje beveik visada išryškėja skirtumas tarp to, kokia paauglystė yra tikrovėje ir kokią ją mato suaugę rašytojai. Problema kyla tada, kai dėl šio skirtumo atsiranda siekis diegti tinkamo elgesio scenarijus per bausmės už netinkamą elgesį vaizdavimą. Galbūt taip yra dėl to, kad suaugusieji, susiedami prisiminimus, stebėjimą ir savo supratimą apie tai, kaip pasaulis matomas paauglio akimis, bando sukurti personažus, į tą patį pasaulį žiūrinčius paaugliškai¹. Tokiu būdu paauglių literatūroje paauglystė, kaip laike apibrėžtas žmogaus gyvenimo etapas, įgyja tam tikros repeticijos suaugusiųjų nustatytomis sąlygomis bruožų ir tampa priemone mokyti, kaip būti paaugliu.

Straipsnio tikslas – ištirti, kaip šiuolaikinėje vyresniesiems paaugliams skirtoje lietuvių literatūroje reprezentuojama paauglystė per toje literatūroje kuriamus tinkamo ar netinkamo elgesio scenarijus. Analizė grindžiama trimis teoriniais požiūriais, apibrėžiančiais paauglystės sampratą šiame lauke:

1. Paauglystė – amžiaus apibrėžtas, socialiai atliekamas ir performatyvus vaidmuo, nuolat (per)kuriamas per kartojamas praktikas. Jo sėkmė vertinama pagal visuomenėje deramu laikomą elgesį (remiamasi Cherylės Laz, Judithos Butler, Nicoleʼės Brugger-Dethmers tyrimais).
2. Paauglystė – į ateitį orientuotas etapas ir lūkesčio laikas (remiamasi Nancy Lesko tyrimais).
3. Paauglystė – kaip suaugusiųjų leidžiamas, todėl saugus ir tinkamą brandos kelią įtvirtinantis maišto laikas (remiamasi Robertos Seelinger Trites, Marios Nikolajevos tyrimais).

Straipsnio objektas – XXI a. vyresniesiems paaugliams skirta lietuvių autorių literatūra. Straipsnyje bus analizuojami šie kūriniai: Agnesos Kenešytės-Gricės Purslai („Gelmės“, 2024), Justinos Kapeckaitės Sono Electrum („Alma littera“, 2025), Vytauto Varaniaus Šiltnamis („Alma littera“, 2019). Kūrinius sieja juose vaizduojami maištaujantys, norminio tapimo suaugusiuoju taisyklių² nelinkę paisyti paaugliai, o toks elgesys pasakojimo plotmėje dažnai baudžiamas – nuo švelnių pasekmių iki radikalios tapimo suaugusiuoju proceso pabaigos (mirties).

Iki šiol bene plačiausiai XXI a. lietuvių literatūros paaugliams problematika ir paauglystės reprezentacija joje buvo pristatytos 2013 m. mokslinių straipsnių rinkinyje Vaikų literatūra – laisvė ir kontrolė (Vilniaus universiteto leidykla). Esmines tendencijas, aktualių temų tyrimus ir knygų paaugliams apžvalgas pristato vaikų ir paauglių literatūros tyrėjai Eglė Baliutavičiūtė, dr. (HP) Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, doc. dr. Asta Gustaitienė, prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė ir kiti šios srities specialistai.

Straipsnyje taikoma socialinio konstruktyvizmo³ prieiga: paauglystė suprantama kaip istoriškai, kultūriškai sukonstruotas pereinamasis, liminalus etapas, kuriame amžius veikia kaip priskyrimo tam tikrai grupei – paaugliams (Lesko) – ir reguliavimo instrumentas (Trites, Nikolajeva). Literatūra paaugliams interpretuojama kaip priemonė, kuria naudojantis konstruojama paauglystės kaip amžiaus apibrėžto ir į ateitį orientuoto laiko samprata, kuriami derami ir nuo normų nukrypstantys tapimo suaugusiuoju scenarijai (tarp kurių yra ir straipsnyje analizuojamas paaugliško maišto stereotipas).

Analizuojant paauglystės reprezentaciją remiamasi Lesko požiūriu, kad paauglystė yra ne tik natūralus biologinis etapas, bet ir diskursų, institucijų ir praktikų nuolat kuriamas, per santykį su laiku apibrėžiamas etapas⁴. Mokslininkė tiria, kaip per su paauglyste susijusius diskursus (ugdymo politiką ir jos gaires, psichologijos, raidos literatūrą, žiniasklaidą, mokyklos praktikas, viešuosius naratyvus ir kt.) yra konstruojamas paauglystės laikas (normalu ar nenormalu, per anksti ar per vėlai). Taikydama istorinę-diskursyvinę analizę (genealoginį pjūvį, Michelis Foucault), ji analizuoja keturis stipriausiai įsitvirtinusius paauglių apibūdinimus: jie subręsta (come of age) tapdami suaugusiais žmonėmis, juos valdo siautėjantys hormonai, jie yra orientuoti į bendraamžius, jie yra apibrėžiami amžiumi⁵. Analizei aktualūs Lesko tyrimo aspektai bus plačiau pristatomi kituose straipsnio skyriuose.

Literatūroje paaugliams reprezentuojamos paauglystės sampratai svarbi aetonormatyvumo (lot. aeto- – susijęs su amžiumi) sąvoka (Nikolajeva). Ja apibrėžiamas suaugusiųjų normatyvumas, kuris nuo vaikų literatūros atsiradimo iki šių dienų reguliuoja jos struktūrą. Kaip atkreipia dėmesį Nikolajeva, suaugusiųjų sukurtuose pasakojimuose vaikams leidžiama tapti stipriems, turtingiems, galingiems ir nepriklausomiems, bet tam tikromis sąlygomis ir ribotą laiko tarpą. Svarbiausia sąlyga – fizinis perkėlimas, laikinas ar nuolatinis tėvų globos pašalinimas. Tai įgalina vaiką veikėją, bet pasakojimo pabaigoje jis yra sugrąžinamas į saugią namų erdvę ir tėvų priežiūrą. Šie pasakojimai turi subversinį efektą, parodantį, kad vaikui primetamos suaugusiųjų taisyklės iš tiesų yra savavališkos⁶. Literatūroje paaugliams suaugusiųjų normatyvumas atsiskleidžia per modeliuojamus tinkamo su paauglyste siejamo elgesio scenarijus ir paauglystės laike normalizuojamą maištą prieš nusistovėjusias normas. Vis dėlto peržengus tam tikras ribas, po kurių užkertamas kelias sėkmingai tapti suaugusiuoju (pavyzdžiui, lytiniai santykiai pasibaigia paauglės nėštumu), sugrįžtama į suaugusiųjų kontroliuojamą aplinką ir paaugliai iš beveik suaugusiųjų tampa vaikais.

Straipsnyje literatūra paaugliams interpretuojama kaip pereinamoji literatūra, reprodukuojanti liminalios, kupinos nerimo, dramos ir pokyčių kuriamo vidinio sąmyšio paauglystės stereotipus. Į paauglystę žvelgiama kaip į etapą, kurį individas turi pereiti. Jei joje įstringama, tai suvokiama kaip problema⁷. Pasak Trites, literatūra paaugliams moko numanomą skaitytoją, kad jo, kaip subjekto, pozicija iš prigimties yra netobula, ydinga ir tokia išliks, iki kol jis taps suaugusiuoju⁸.

Taigi, kaip jau buvo minėta straipsnio pradžioje, literatūra paaugliams rašoma suaugusiųjų, o tai reiškia, kad ji yra ne apie tai, ką reiškia būti paaugliu, bet apie tai, koks jis galėtų būti normos ir laiko požiūriu. Arba turėtų būti, nes suaugusieji, galbūt nesąmoningai, nori mokyti jaunus žmones ir taip lydėti juos brandos link⁹.

Paauglystė kaip amžiaus apibrėžtas socialiai atliekamas vaidmuo

Kaip jau buvo minėta, paauglystė yra laiko apibrėžtas laikotarpis, kurį reikia išgyventi. Paauglystės ribos skirtingose šalyse skiriasi priklausomai nuo šalies įstatymų, kultūros, tradicijų. Psichologiniu požiūriu ankstyvoji paauglystė prasideda maždaug nuo 10 metų, o vienas pagrindinių požymių yra lytinis brendimas. Jos pabaiga skirtingose šalyse taip pat skiriasi: vienur ji yra 18–19 metų, o kai kur dar atsiranda vėlyvosios paauglystės etapas, besitęsiantis iki 24–25 metų. Jis siejamas su „didele nepriklausomybe nuo tėvų, mažėjančia bendraamžių įtaka. Vėlyvasis paauglys siekia įgyti asmenybės tapatumo jausmą, objektyviau vertina save ir kitus, kelia sau profesinius tikslus“¹⁰.

Laz straipsnyje „Elkis pagal savo amžių“ teigia, kad amžius gali būti interpretuojamas kaip tai, kas yra atliekama, patiriama, arba suvokiamas kaip performatyvumas (accomplished, performative)¹¹. Pasak mokslininkės, amžius nėra tik biologinis skaičius, jis nuolat išgyvenamas per sąveikas – ką laikome tinkamu elgesiu konkretaus amžiaus vaikui ar paaugliui, kaip tai vertinama ir įtvirtinama kasdienėse praktikose. Ji atkreipia dėmesį, kad amžius, kaip ir rasė ar lytis, anaiptol nėra natūralus ir reiškia kur kas daugiau nei metų skaičių. Pasitelkdama posakį „Elkis pagal savo amžių“ (Act your age) ji analizuoja, kaip individai yra verčiami elgtis taip, kaip numato tam tikrą amžiaus tarpsnį reglamentuojančios normos (pavyzdžiui, vaikui sakoma, kad elgtųsi pagal savo amžių, nes yra didelis, kai norima paskatinti jo savarankiškumą ar paklusnumą). Šis pasakymas apima iš esmės sociologinį požiūrį į amžių ir siūlo pasitelkti performatyvumo metaforą, kuri reiškia, jog amžius yra veiksmas ta prasme, kad jis reikalauja aktyvumo ir darbo. Šiaip amžius tradiciškai suvokiamas kaip normatyvus: jam prasmė suteikiama per kalbą, taisykles, normas, politiką. Taigi amžius yra ir procesas, ir nuolatinio santykio (darbo) rezultatas¹².

Justinos Kapeckaitės romane Sono Electrum atskleidžiama, kas nutinka, kai paauglys nesielgia pagal reglamentuojančias visuomenės normas (baigti mokyklą, įstoti į universitetą, susirasti darbą) ir pasirenka savo kelią. Pagrindinis veikėjas Sebastianas (Sebas) atsisako spręsti mokyklos baigimo egzamino užduotis, pasirinkimą motyvuodamas iš kitų bendraamžių išgirstu savojo potencialo išsaugojimo planu: „Tas saldus žodis potencialas. Kaip tik jį aš ir svajojau išsaugoti. Žinojimą, kad nesvarbu, kuo esu šiandien, vis dar galiu kažkuo tapti rytoj. Kad esu kaip vikšras kokone, kuriam tiesiog reikia laiko subręsti, kol pavirs drugeliu…“¹³ Nors iš tiesų maište prieš privalomus atlikti dalykus slypėjo baimė suklysti ir noras turėti daugiau laiko: „Buvau apimtas panikos. Jaučiausi it uždarytas narvan, o prižiūrėtojai pakaitomis būtų liepę tai valgyti, tai gerti, tai giedoti. Taip svajojau ištrūkti, kad apsimesti kvailesniam, nei iš tikro esu, tuo metu pasirodė geriausia idėja.“¹⁴ Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kūrinyje parodoma, jog asmenybės brandos laikas ir formalus tapimas suaugusiuoju gali skirtis, o suaugusiųjų sukurtos normos nėra tobulos ir vienodai pritaikomos kiekvienu atveju.

Toks planas, arba kitaip – nuokrypis nuo normų, neleidžia veikėjui sėkmingai įžengti į suaugusiųjų pasaulį. Neatlikęs su paauglystės baigimu siejamų veiksmų, jis įstringa tarpiniame laike, dienas leidžia žaisdamas kompiuterinius žaidimus, dirbdamas prastai mokamą darbą, nekurdamas tvirtų santykių su šeima ir menkai tegalėdamas pakeisti situaciją. Būdamas visuomenės paribyje, Sebas patraukia pogrindžio klubo „Kalista“ įkūrėjo dėmesį – jam pasiūloma išbandyti virtualios realybės žaidimą „Sono Electrum“. Kvietimas yra problematiškas, nes žaidimas nėra legalus, o jo poveikis žaidėjui primena priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Romane pagrindinė veikėjo kova vyksta tarp Sebo asmeninių norų, susikurtos tarp paauglio ir suaugusiojo pasaulių esančios tapatybės ir visuomenės normų. Simbolinėje paskutinėje kovoje su savimi Sebastianas nugali save, savo narvą ir susikurtas iliuzijas¹⁵. Nors vaikinas jau yra peržengęs paauglio amžiaus ribas, tačiau pasakojimo pabaigoje atkuriama aetonormatyvi tvarka: Sebastianas vėl yra tėvų namuose, savo noru palikęs darbą ir atsisakęs su suaugusiųjų pasauliu siejamo savarankiškumo. Taigi, pakartodamas paauglystės užbaigimo veiksmus, jis įgyja galios kurti savo ateitį.

Vaikų ir paauglių literatūros tyrėja Brugger-Dethmers, pasitelkdama amerikiečių filosofės ir lyties teorijos (gender studies) klasikės Judithos Butler lytiškumo performatyvumo¹⁶ sampratą, teigia, kad paaugliams skirtoje literatūroje tapatybė konstruojama taikant panašius principus, o performatyvumas peržengia lyties ribas ir gali būti taikomas amžiui, klasei ar etniškumui tirti. Ji teigia, kad nuo pat gimimo vaikai yra socializuojami tėvų, mokyklos, medijų, kad pripažintų tam tikrus lyčių vaidmenis kaip norminius ar tinkamus, tuo pat metu išskiriami tie, kurie interpretuojami kaip nukrypstantys nuo normos ar nepriimtini¹⁷. Brugger-Dethmers cituoja Butler mintį, kad „performatyvumas – tai ne vienetinis aktas, o kartojimas ir ritualas, paveikiantis tuo, kad yra natūralizuojamas kūno, iš dalies suvokiamo kaip kultūroje išliekanti laiko trukmė, kontekste“¹⁸. Remiantis Butler ir Brugger-Dethmers, paauglių tapatybė literatūroje ne atsiskleidžia, o yra atliekama ir kartojama per amžiui priskiriamus, dažnai stereotipinius gestus, kalbą, ritualus, elgesį¹⁹. Taip pasakojimas tampa priemone, kurią panaudodami paaugliai gali išbandyti skirtingus vaidmenis ir patirti įvairias su tapimu suaugusiuoju ir paauglyste siejamas situacijas²⁰. Netgi tas, kurios realiame gyvenime būtų suprantamos kaip netinkamos (alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas, mokyklos nelankymas, nesaugūs lytiniai santykiai, kitos ribinės patirtys). Žvelgiant suaugusiųjų akimis, pasakojimuose įrašyta norminės paauglystės reprezentacija turėtų būti perimama ir atliekama realybėje, o deviacija perskaitoma kaip pamoka ir įspėjimas.

Paauglystė – ateities laukimo, lūkesčio laikas

Literatūroje paaugliams veikėjų paauglių veiksmai yra orientuoti į ateitį. Jie privalo gerai mokytis, kad įstotų į universitetą ir susirastų darbą. Veikėjai svajoja ir aktyviai siekia romantinių santykių, nes tokia patirtis ateityje turėtų padėti lengviau rasti tinkamą gyvenimo partnerį ir sukurti šeimą. Jie nori išbandyti su suaugusiųjų pasauliu siejamas patirtis ir dalykus (alkoholį, narkotines medžiagas, lytinius santykius, laisvę priimti sprendimus), nors yra per jauni prisiimti atsakomybę už pasekmes. Lesko atkreipia dėmesį, kad paaugliai (ir vaikai) atsiduria laukimo arba lūkesčio laike, kur dabarties veiksmai netenka prasmės. Sąvoką lūkesčio laikas (expectant time) mokslininkė perima iš kultūros istoriko Stepheno Kerno, tyrusio, kaip įvairias socialines pozicijas užimantys žmonės vertina produktyvų laiką. Jis apibūdina, kaip į gamybos procesą įtrauktas konvejeris bei masinės (fabrikinės) gamybos atsiradimas sumenkino galimybę darbininkui kontroliuoti savo ateitį ir nugramzdino jį į lūkesčio režimą – laukti, kol ateitis atkeliaus konvejerio juosta²¹. Pasak Lesko, vaikai ir paaugliai yra pozicionuojami panašiai kaip Kerno apibūdinti fabriko darbininkai: pasyviai laukia ateities ir neturi galios priimti sprendimų ar naudotis dabarties ištekliais. Paaugliai nebegali grįžti atgal į vaikystę, kaip ir per anksti įžengti į suaugusiojo etapą, nesulaukdami juos menkinančių etikečių, pavyzdžiui, nebrandus, per anksti subrendęs²².

Varaniaus romane Šiltnamis vaizduojamas būtent tokiame lūkesčio laike įstrigęs paauglys. Vienkiemyje kartu su tėvu ir jaunesne sese gyvenantis šešiolikmetis Elvinas svajoja apie ateitį, kai jis išvyks iš jį ribojančios aplinkos: „Rugpjūtį man sueis septyniolika, tėtis nori, kad nebesimokyčiau ir daugiau padėčiau ūkyje. Tai reikštų pasilikti čia amžiams. Įstrigti kukurūzų lauke ir tik nuo daržinės stogo stebėti tolumoje plaukiantį gyvenimą.“²³ Kaip atkreipia dėmesį Lesko, nuolatinis tampu ir laukimas, kol ateitis ateis, skatina tapatybės krizes, kurios savo ruožtu tampa pretekstu paaugliams suteikti mažiau galių ir riboti sprendimų priėmimo teises²⁴.

Dabartyje Elvino pasirinkimus nulemia būtinybė rūpintis ūkiu ir sese, perimti tėvo žinias, nes jis paauglį mato kaip savo darbų tęsėją, paveldėtoją. Įtampa tarp asmeninių norų ir pareigos neleidžia nusiraminti, o laikina priebėga, galimybė pajusti, ką reiškia būti nerūpestingu, maištaujančiu paaugliu – pirmosios meilės patirtys – nutrūksta, kai paaiškėja, kad mergina laukiasi. Paauglys pasiduoda. Nematydamas galimybės ištrūkti iš vienkiemio ir pradėti kurti savąją tapatybę atskirai nuo tėvo lūkesčių, jausdamas kaltę dėl merginos nėštumo bei atsakomybę už negimusį kūdikį, Elvinas pasirenka savižudybę. Vis dėlto jo planas nepavyksta ir po gydymo psichiatrinėje ligoninėje paauglys sugrįžta į vienkiemį. Šios patirtys gerokai per anksti paauglio tapatybę priartina prie suaugusiojo. Nuo etiketės per anksti subrendęs jį išvaduoja tėvo mirtis ir mamos sugrįžimas. Pasakojimo pabaigoje vaikinui suteikiama galimybė pakartoti lūkesčio laiko patirtis, kartu ir paauglystę, kai atsakomybę už ateitį perima suaugusieji (tėvo mirties akimirką – kaimynai, o vėliau iš miesto atvykusi mama). Jis vėl atsiduria lūkesčio laike – tai rodo gyvenamosios vietos pasikeitimas (šeimos išsikėlimas gyventi į miestą prilygsta naujai pradžiai, naujoms galimybėms). Kartu tai yra ir simboliškas tėvo batų pasimatavimas: „Grįždamas namo vakarienės pastebėjau, kad tėčio batai vis dar stovi prieangyje. Pamėginau pasimatuoti. Deja – buvo per dideli.“²⁵

Lūkesčio laikas literatūroje paaugliams veikia kaip priemonė, kuria yra valdomas tapimo suaugusiuoju procesas. Kai dabarties patirtys yra vertingos tik tiek, kiek jos prisideda prie ateities kūrimo, atsiranda tapatybės krizės pavojus. Tai kuria uždarą ratą: laukimas, krizė dar labiau riboja paauglio galią. Romane Šiltnamis parodoma, kaip veikia ši schema – ateities laukiantis veikėjas net ir už paaugliškas patirtis yra baudžiamas sugrąžinimu į suaugusiųjų galios lauką, kol pakankamai subręs (t. y. sulauks 18 metų, baigs mokyklą ir atitiks kitus sociumo sukurtus kriterijus).

Suaugusiųjų leidžiamo maišto laikas

Paauglystė kaip atskiras individo raidos etapas pradėta tyrinėti XX a. pradžioje. Paauglių psichologijos tyrimų pradininku laikomas JAV psichologas ir edukologas Granvilis Stanlis Hallas, knygoje Paauglystė (Adolescence, 1904) paauglystę pavadinęs audrų ir įtampos laikotarpiu. Pasak jo, konfliktas šioje raidos pakopoje yra normalus ir įprastas²⁶. Tuo metu paauglystė buvo apibrėžiama kaip procesas (atsisakant statiško berniukas, mergaitė koncepto), kurio metu vaikas tampa suaugusiuoju. Dėl šios priežasties paauglystė kaip diskursas pateko į nesibaigiantį šokį tarp realaus ir idealaus paauglio, kai vieno sukonstruotas vaizdinys veikė kaip kito kultūrinė represija²⁷. Kitaip sakant, nors Hallo audrų ir įtampos vaizdinys įteisino konfliktą, maištą kaip įprastą, bet literatūroje paaugliams jis veikia ir kaip norminimo įrankis – suaugusiųjų leidžiama (ir ribojama) praktika, per kurią paauglys veikėjas mokosi atsakomybės, taisyklių ir normų, apibrėžiančių bei reguliuojančių suaugusiųjų gyvenimą.

Literatūroje paaugliams audrų ir įtampos, arba kitaip – maišto, stereotipas įsitvirtino tik XX a. viduryje (anglakalbėje literatūroje), kai buvo išleistas Jeromeʼo Davido Salingerio romanas Rugiuose prie bedugnės (1951). Jame vaizduojamas socialiniame ir psichologiniame paribyje atsidūręs veikėjas paauglys, kurio idealizuota vaikystė jau yra pasibaigusi, o nepažįstamas, bauginantis, bet ir patrauklus suaugusiojo etapas artėja, tapo vienu iš pagrindinių šiuolaikinės literatūros paaugliams stereotipų²⁸. Panašaus pobūdžio veikėjus galima rasti ir lietuvių literatūroje paaugliams: jau minėti Elvinas (Šiltnamis), Sebastianas (Sono Electrum), Akvilinos Cicėnaitės romane Kad mane pamatytum vaizduojama penkiolikmetė Gilė („Alma littera“, 2020), Agnesos Kenešytės- Gricės sukurtas savosios tapatybės ieškančios dešimtokės Jogailės (Purslai, „Gelmės“, 2024) paveikslas.

Lūkesčio laike esančio paauglio veikėjo maištas tampa būdu pajusti, ką reiškia būti dabar ir įprasminti paauglystės patirtis. Maištavimas irgi yra performanso dalis. Literatūroje paaugliams jis turi savų taisyklių, galima kalbėti apie kontroliuojamą maištą, kai veikėjas sugrąžinamas į normatyvų gyvenimą (Elvinas, Sebastianas, Gilė), ir baudžiamą, deviacinį maištą, kai autorius veikėjui neleidžia užaugti (mirties motyvas).

Kaip aptarta straipsnio įvade, literatūroje vaikams ir paaugliams pagrindiniam veikėjui suteikiama laikina galimybė tapti nepriklausomam, galingam, patirti nuotykių ir (arba), ką reiškia būti atsakingu suaugusiuoju (Nikolajeva)²⁹. Viena vertus, toks pokytis rodo, kad suaugusiųjų galia yra sąlyginė ir gali būti keičiama. Kita vertus, dažniausiai literatūros kūriniuose nepilnamečių laisvė užbaigiama nesėkme ir suaugusiųjų sugrąžinimu (Varaniaus romane Šiltnamis aprašytas Elvino atvejis), kas suponuoja mintį, kad vaikai ar paaugliai gali elgtis kaip nori, tačiau be patirties, žinių, papildomų įgalinančių priemonių (tokių kaip darbas ir pinigai) jų pastangos neatneš trokštamų rezultatų. Taip numanomas skaitytojas paauglys yra orientuojamas eiti normatyviniu keliu, leidžiančiu tinkamai, atliepiant jo amžiui keliamus elgesio reikalavimus, išgyventi paauglystės laiką, ir, remiantis literatūroje paaugliams teikiamais pavyzdžiais, įžengti į suaugusiojo laiką.

Roberta Seelinger Trites knygoje Sutrikdant visatą: galia ir represija paauglių literatūroje (Disturbing the Universe: Power and Repression in Adolescent Literature, 2017) teigia, kad nors atrodo, jog literatūra paaugliams yra apie augimą, tačiau iš tikrųjų ji yra apie galios kontekste vykstantį augimą – kas ją turi, kas jos neturi ir su kuo reikia derėtis, kad paauglys veikėjas įgytų galios. Tyrinėdama santykius tarp pagrindinio veikėjo paauglio ir skirtingų kultūros institucijų, stengdamasi suvokti, kokią įtaką augimo procese turi lytiškumas ir mirtis, kaip jie susiję su galios santykiais, Trites literatūrą paaugliams interpretuoja kaip skirtingų galių raiškos erdvę. Paaugliai turi išmokti derėtis su daugybe juos formuojančių institucijų: mokykla, valdžia, religija, tapatybių politika, šeima ir t. t. Jie turi išmokti atrasti balansą tarp savo galios, tėvų galios ir kitų jų gyvenime esančių autoritetų galios. Paaugliai privalo suprasti, kokią galios dalį jie valdo priklausomai ir nepriklausomai nuo tokių biologinių imperatyvų kaip lytiškumas ir mirtis. Šias idėjas Trites grindžia Foucault mintimi, kad galia yra visur, ne todėl, kad ji viską apima, bet todėl, kad ji ateina iš visur. Ir tai nulemia kitą galios principą (Foucault) – ji vienu metu yra ir įgalinanti, ir represinė³⁰.

Dviejų galių (paauglio ir suaugusiojo) susikirtimo pavyzdys – Kenešytės-Gricės apysaka Purslai. Joje vaizduojama dešimtokė Jogailė – perspektyvi plaukikė, kurios gyvenimas yra struktūruojamas mokykla–treniruotės– varžybos–namai principu. Paauglė neturi jokių galimybių patirti, ką reiškia būti paaugle. Tai ir yra svarbiausia konflikto priežastis: Jogailė pradeda ieškoti bendraamžių draugijos, įsimyli, dalyvauja vakarėliuose, praleidžia treniruotes, o despotas tėvas savo galią ir požiūrį bando įtvirtinti fizinėmis priemonėmis, netgi smurtu: „– Noriu gyventi kaip šešiolikmetė. / – Aišku, – sukryžiavo ant krūtinės rankas tėvas. – Pamiršk tai, kol gyveni po mano stogu (…) Nebuvau naivi. Nesitikėjau kitokios tėvo reakcijos. Vis dėlto antausį žiebė pirmą kartą. Pasitryniau vis dar perštinčią vietą ir pažvelgiau į veidrodį (…) Buvau savo tėvo valios įkaitė.“³¹ Lesko pastebi, kad kai literatūroje paaugliams kuriamas konfliktas tarp paauglių ir suaugusiųjų, paaugliai dažniausiai apibūdinami kaip maištingi, t. y. konflikto šaltiniu laikomi jie patys – jų hormonai, emocijos ir menkas gebėjimas objektyviai vertinti situaciją arba matyti toliau dabarties akimirkos. Tokiu būdu viskas supaprastinama iki stereotipo „paaugliai lygu maištas“. Visų šių aplinkybių padarinys – besiformuojanti priešprieša tarp suaugusiųjų ir jaunimo, priartėjanti prie nuolatinės kolonizatoriaus ir kolonizuojamojo opozicijos³².

Panašiai kaip Varaniaus romane, paauglė patenka į laukimo, lūkesčio laiką, kai dabartyje neturi pakankamai galios pakeisti situacijos: vienintelė išeitis – tikėtis, kad po simboliško tapimo suaugusiąja daug kas pasikeis. Tačiau Jogailė negali susitaikyti su faktu, kad kol kas tėvo galia yra didesnė nei jos (kitaip sakant, atsisako derėtis su viena iš ją formuojančių institucijų), įtampa toliau auga, o konfliktas baigiasi veikėjos mirtimi. Pasakojime ji aprašoma kaip nelaimingas atsitikimas šokant į baseiną, tačiau skaitytojui sukeliama dvejonė – o gal Jogailė nusižudė? Tiek Trites, tiek Nikolajeva savo tyrimuose aptaria šį įrankį – pašalinti maištaujantį paauglį – kaip priemonę parodyti, kad bet koks maištas turi ribas ir kad paauglys, nepaisant visko, privalo tapti norminiu suaugusiuoju. Kitas svarbus aspektas – Jogailė negalėjo atlikti paauglės vaidmens, jai nebuvo suteikta laisvė maištauti, o tai tapo priežastimi, kodėl jai nepavyko išbūti laukimo laike. Taigi galima kalbėti apie tai, kad paauglio galimybės įžengti į suaugusiojo laiką neatlikus paauglio vaidmens yra ribotos, o kartais jų tiesiog nėra.

Literatūroje paaugliams maištas dažniausiai veikia kaip laikina, suaugusiųjų kontroliuojama privilegija. Lesko aprašytame lūkesčio laike jis kompensuoja galių trūkumą, tačiau, kaip teigia Trites, galutinis tikslas yra ne sugriauti tvarką, o išmokti derėtis su institucijomis ir atrasti savo vietą galių lauke. Kaip parodė apysakos Purslai pavyzdys, paauglio maištas taip pat turi ribas ir taisykles. Ir, kas svarbu, veikėjas ne tik turi paklusti suaugusiųjų galiai, bet ir per anksti neperžengti paauglystės laiko ribų.

Išvados

Lietuvių paaugliams skirtoje literatūroje paauglystė gali būti reprezentuojama kaip suaugusiųjų modeliuojami tinkamo arba netinkamo elgesio scenarijai. Paauglystė gali būti interpretuojama ir kaip amžiaus apibrėžtas, socialiai atliekamas ir performatyvus vaidmuo, nuolat (per)kuriamas per kartojamas praktikas, kurio sėkmę apibrėžia tai, ar veikėjas paauglys pasirenka socialiai deramą, normatyvinį elgesį (paauglystėje maištas taip pat vertinamas kaip deramas elgesys), ar nukrypsta nuo jo. Tokiu būdu literatūra paaugliams tampa priemone, kuria naudojantis numanomam skaitytojui paaugliui perteikiama, kas yra deramas paauglio elgesys, kas – nukrypimas nuo normos.

Straipsnyje buvo analizuojami trys atvejai, kai pasakojime kuriami netinkamo elgesio scenarijai, kurių pabaiga varijuoja nuo grįžimo atgal į paauglystės laiką iki mirties:

1. Kai paauglystė suvokiama kaip amžiaus apibrėžtas vaidmuo, kurio atlikimas užtikrina tapimo suaugusiuoju ir suaugusiojo vaidmens atlikimo sėkmę. Kaip parodė Kapeckaitės romano Sono Electrum analizė, jeigu veikėjas- paauglys atsisako elgtis pagal visuomenėje nustatytas taisykles, jis užima tarpinę poziciją (nei paauglys, nei suaugęs žmogus) ir netenka galimybių sukurti sėkmingą suaugusiojo tapatybę. Išeitis – atsisakant įgytos galios ir padėties visuomenėje sugrįžti į paauglio tapatybę ir pakartoti tapimo suaugusiuoju ritualus.
2. Kai paauglystė reprezentuojama kaip į ateitį orientuotas etapas, lūkesčio laikas, kuriame dabarties patirtys nuvertinamos iki tol, kol ateis laikas (t. y. bus pasiekta branda). Norėdamas išeiti iš šio etapo, veikėjas paauglys turi išgyventi visuomenės priskirtus brendimo veiksmus ir sulaukti instituciškai pripažįstamo amžiaus (dažniausiai – 18 metų). Varaniaus romane Šiltnamis vaizduojamas lūkesčio laike esantis paauglys. Jis nori kurti nuo tėvo lūkesčių atsietą tapatybę, tačiau yra įkalintas tiek amžiaus apribotos galios, tiek atsakomybės jausmo. Pasakojime Elvinas baudžiamas net ir už paaugliškas patirtis, o bandymas nusižudyti tik sustiprina suaugusiųjų galią. Galiausiai tėvo mirtis sugrąžina galių pusiausvyrą: Elvinas įtvirtinamas paauglio laike, o išvykimas iš vienkiemio pradeda antrąjį lūkesčio laiko etapą. Panašiai kaip Kapeckaitės romane, vėl kartojama taisyklė, kad paauglystė yra laiko tarpas, kada veikėjas turi atlikti tam tikrus veiksmus, užtikrinančius sėkmingą jo perėjimą. Kitu atveju, net ir sulaukęs tinkamo amžiaus, jis negalės perimti suaugusiojo tapatybės.
3. Kai paauglystė vaizduojama kaip suaugusiųjų leidžiamas, todėl saugus maišto laikas. Kenešytės-Gricės apysakoje Purslai kuriamas scenarijus, kuriame veikėja neturi galimybės patirti paauglystės laikotarpio. Veikėja bando atrasti, kokios su paauglystės vaidmeniu siejamos praktikos galėtų būti leidžiamos, tačiau, kai paaiškėja, kad joks maištas nėra saugus, pasirenkama mirtis. Pasakojime įtvirtinama, kad maištas turi taisykles ir ribas, o paauglių laisvė gali būti ribojama norint pabrėžti, jog tai yra į ateitį orientuotas etapas.

Modeliuojant tokio elgesio scenarijus, išryškinant nuokrypį nuo normos ir veikėjo bausmę, numanomas skaitytojas paauglys yra orientuojamas eiti normatyviniu keliu, leidžiančiu tinkamai, atliepiant jo amžiui keliamus elgesio reikalavimus, išgyventi paauglystės laiką, ir, remdamasis literatūroje paaugliams pateikiamais pavyzdžiais, įžengti į suaugusiojo laiką. Tačiau, jei peržengiamos ribos, veikėjo laukia bausmė, kuri arba sukurs galimybę pasitaisyti, pakartoti paauglystę, arba užbaigs tapimo suaugusiuoju procesą (mirties kaip bausmės motyvas). Taigi teigiama, kad vaikai ar paaugliai gali maištauti, nepaisyti taisyklių ir normų, tačiau be patirties, žinių, papildomų įgalinančių priemonių (tokių kaip darbas ir pinigai) jų pastangos neatneš trokštamų rezultatų.

Ribotumai ir tolesni tyrimai: reikėtų atkreipti dėmesį, kad straipsnyje nėra aptarti visi būdai, kaip paaugliams skirtoje literatūroje reprezentuojama paauglystė. Kituose tyrimuose būtų naudinga atkreipti dėmesį į tokius aspektus kaip bendraamžių įtaka paauglio brendimo procesui, ištiriant, kas daro įtaką paaugliui – bendraamžiai ar suaugusieji, koks yra reguliuojančių institucijų vaidmuo (ypač mokyklos), kas nutinka, kai tų institucijų nebelieka (dar vienas laikinos laisvės raiškos būdas). Svarbu aptarti, kokį vaidmenį atlieka lytis paauglystės reprezentacijoje, sistemiškai palyginti, kaip lytis ir lytiškumo normos modifikuoja leistino maišto ribas.

_______________________

¹ Karen Coats, The Bloomsbury Introduction to Children’s and Young Adult Literature, London, New York: Bloomsbury Academic, 2018, p. 323.

² Straipsnyje norminis tapimo suaugusiuoju kelias ar procesas interpretuojamas kaip veiksmai, kuriuos turi atlikti paauglys, kad taptų suaugusiuoju: pavyzdžiui, pabaigti mokyklą, įstoti į universitetą, susirasti darbą, sukurti šeimą ir pan. Formaliai sutariama, kad paauglystė baigiasi pasiekus 18–19 metų ribą. Apie tai plačiau – toliau tekste.

³ Tai yra viena iš galimų literatūros vaikams tyrimo prieigų, turinti savo ribas, tačiau daugeliu atvejų humanitarinių ir socialinių mokslų tyrėjai teigia, kad vaikų suvokimą, vertybes, įsitikinimus, nuostatas ir lūkesčius konstruoja aplinkos, kuriose jie auga (Coats, p. 22). Paskutiniais XX a. dešimtmečiais (bent jau socialiniuose ir humanitariniuose moksluose) mąstymo apie vaiko raidą švytuoklė nusviro nuo biologijos link socialinio konstravimo idėjos, ypač tyrinėjant lyties klausimus. Pavyzdžiui, socialinio konstruktyvizmo atstovai teigia, kad mergaitės ir berniukai elgiasi būtent taip ne dėl hormonų, smegenų funkcijų ar kūnų skirtumų, o todėl, kad vaizdiniai, kuriuos jiems pateikia knygose ir žiniasklaidoje, moko juos, kaip elgtis, ir moko kitus, kaip su jais elgtis. Pakeitus tuos vaizdinius būtų galima (teoriškai) perbraižyti socialinę tvarką. Tokį patį principą galima taikyti ir kitiems kultūriniams žymenims (pavyzdžiui, klasės, rasės) (Coats, p. 51; iš: Karen Coats, op. cit., p. 22, 51). Taigi, remiantis šiuo požiūriu, literatūroje paaugliams reprezentuojama paauglystė gali būti interpretuojama kaip įrankis, kuriuo remiantis konstruojama laikotarpio samprata, o skaitytojai-paaugliai mokomi, koks turėtų būti paauglys (pateikiant tinkamus ar netinkamus elgesio modelius).

⁴ Nancy Lesko, Act Your Age! A Cultural Construction of Adolescence, New York: Routledge, 2012, p. 5–7.

⁵ Ibid., p. 2–11.

⁶ Maria Nikolajeva, Power, Voice and Subjectivity in Literature for Young Readers, New York: Routledge, 2010, p. 8–10.

⁷ Karen Coats, „Young Adult Literature: Growing Up, In Theory“, Handbook of Research on Children’s and Young Adult Literature, sud. Shelby A. Wolf, Karen Coats, Patricia Enciso, Christine A. Jenkins, New York: Routledge, 2011, p. 325.

⁸ Roberta Seelinger Trites, „The Harry Potter Novels as a Test Case for Adolescent Literature“, Style, 2001, Nr. 3, p. 481, interneto prieiga: https://www.jstor.org/stable/10.5325/style.35.3.472 (žiūrėta 2025-10-12).

⁹ Mary Hilton, Maria Nikolajeva, „Introduction: Time of Turmoil“, in Mary Hilton, Maria Nikolajeva (sud.), Contemporary Adolescent Literature and Culture: The Emergent Adult, Farnham: Ashgate, 2012, p. 8.

¹⁰ Aldona Vaičiulienė, „Paauglio psichologija“, interneto prieiga: https://www.vle.lt/straipsnis/paauglio-psichologija/ (žiūrėta 2025- 10-19).

¹¹ Konstruodama amžiaus kaip tai, ką pasiekiame (age-asaccomplished), sampratą, Laz remiasi sociologinėmis simbolinio interakcionizmo (Blumer, 1969), etnometodologijos (Garfinkel, 1967; Heritage, 1984; West ir Zimmerman, 1987), socialinės fenomenologijos (Schutz, 1970) ir socialinio konstruktyvizmo (Lorber, 1994; Gubrium ir kt., 1994) teorijomis. Iš: Cheryl Laz, „Act Your Age“, Sociological Forum, 1998, Nr. 1, p. 87.

¹² Cheryl Laz, op. cit., p. 85–86.

¹³ Justina Kapeckaitė, Sono Electrum, Vilnius: Alma littera, 2025, p. 78.

¹⁴ Ibid., p. 164.

¹⁵ Ibid., p. 224.

¹⁶ Butler teigia, kad lytis (gender) nėra esminė, nekintanti savybė: „Mintimi, kad socialinė lytis yra performatyvi, buvo siekta parodyti, jog tai, kas laikoma vidine jos (socialinės lyties) esme, yra gaminama per nuoseklią aktų, kurie atliekami stilizuojant kūną socialinės lyties aspektu, seriją“; iš: Judith Butler, Vargas dėl lyties: feminizmas ir tapatybės apvertimas, [iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė], Vilnius: Kitos knygos, 2017, p. 18. Mokslininkės požiūris dera su Nikolajevos aetonormatyvumo samprata: suaugusiųjų normos struktūruoja vaikų ir paauglių literatūrą, o performatyvumas padeda parodyti, kaip tos normos atliekamos ir įtvirtinamos modeliuojant tam tikrus paauglystės scenarijus.

¹⁷ Nicole Brugger-Dethmers, „Cross-Dressing and Performativity“, Contemporary Adolescent Literature and Culture: The Emergent Adult, sud. Mary Hilton, Maria Nikolajeva, Farnham: Ashgate, 2012, p. 77–78.

¹⁸ Citatos vertimas iš Judith Butler, Vargas dėl lyties: feminizmas ir tapatybės apvertimas, [iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė], Vilnius: Kitos knygos, 2017, p. 18.

¹⁹ Maištas taip pat galėtų būti priskiriamas tokiam veiksmui. Apie jį plačiau – toliau tekste.

²⁰ Pavyzdžiui, Sono Electrum romane parodoma situacija, kurioje maištas prieš nustatytas normas baigiasi nesėkme. Drauge pagrindiniam veikėjui suteikiama proga išbandyti suaugusiojo vaidmenį ir su juo siejamas atsakomybes bei pavojus. Pabaigoje skaitytojui-paaugliui parodoma, kad net suklydus galima pasitaisyti, sugrįžti į vaiko ar paauglio poziciją ir priimti suaugusiųjų globą. Tai turėtų tapti pamoka, jog ir gyvenime veikia panašūs principai.

²¹ Nancy Lesko, op. cit., p. 105.

²² Ibid., p. 106.

²³ Vytautas Varanius, Šiltnamis, Vilnius: Alma littera, 2019, p. 87.

²⁴ Nancy Lesko, op. cit., p. 112.

²⁵ Vytautas Varanius, op. cit., p. 207.

²⁶ Aldona Vaičiulienė, op. cit.

²⁷ Mary Hilton, Maria Nikolajeva, op. cit., p. 2.

²⁸ Ibid., p. 7.

²⁹ Kaip atkreipia dėmesį Nikolajeva, vienas iš literatūros vaikams ir paaugliams motyvų yra laiko tarpas, kada apverčiamos normos. Tada atspirties tašku tampa vaiko ar paauglio turima galia, o suaugusieji perkeliami į antrą planą. Iš: Maria Nikolajeva, op. cit., p. 9. Pavyzdžiui, Kristinos Gudonytės romane Blogos mergaitės dienoraštis („Laisvos valandos“, 2009) pagrindinė veikėja penkiolikmetė Kotryna patenka į tokį laiką, kai pabėga iš namų. Apsigyvenusi draugės namuose, paauglė įvykdo nusikaltimą, susiranda darbą ir išvengia bet kokių su nuo normos nukrypstančiu elgesiu (alkoholio vartojimas, rūkymas) susijusių pasekmių. Pasakojimo pabaigoje atkuriama tvarka: paauglė supranta, kad tokia laisvė dažnai ateina su vienatvės jausmu ir kad gyvenime itin svarbu kurti santykius, todėl sugrįžta pas mamą.

³⁰ Roberta Seelinger Trites, Disturbing the Universe: Power and Repression in Adolescent Literature, Iowa City: University of Iowa Press, 2000, p. x: Preface.

³¹ Agnesa Kenešytė-Gricė, Purslai, Vilnius: Gelmės, 2024, p. 56.

³² Nancy Lesko, op. cit., p. 110.

ALEKSANDRA STRELCOVA

Representation of Adolescence in Lithuanian Young Adult Literature for Older Teenagers

SUMMARY

Keywords: young adult literature, adolescence, representation, norm, deviation.

Young adult literature is typically defined by its target audience – adolescents – and its purpose is to respond to that audience’s needs. At the same time, it functions as a set of normative practices that the implied adolescent reader is expected to adopt. On closer examination of how adolescence is represented in literature, a gap almost always emerges between what adolescence is and how adult authors see it. The problem arises when this gap is used to impose scripts of “proper” adolescent behaviour, emphasizing punishment if the adolescent protagonist fails to follow rules set by adults.

This article examines how adolescence is represented in contemporary Lithuanian literature for older teenagers. The analysis proceeds through three theoretical lenses: adolescence as an age-dependent performance (Cheryl Laz, Judith Butler, Nicole Brugger-Dethmers); adolescence as a future-oriented stage (Nancy Lesko); and adult-regulated rebellion (Roberta Seelinger Trites, Maria Nikolajeva). The article adopts a social constructivist approach: adolescence is seen as a historically and culturally constructed transitional, liminal phase in which age functions both as a marker of group assignment (to “adolescents”) (Lesko) and as an instrument of regulation (Trites, Nikolajeva).

Young adult literature becomes an instrument by which adolescents can try on different roles and experience situations associated with both coming of age and adolescence – including those that, in real life, would be regarded as improper (use of alcohol or narcotics, unsafe sexual practices, or other liminal experiences). From an adult perspective, the representation of normative adolescence inscribed in these narratives is meant to be adopted and performed, while deviation is to be read as a lesson and a warning. At the same time, adolescence is represented as a time oriented toward the future, in which present experiences are devalued. A third important aspect is that the rebellion depicted in YA is justified by age, by a temporary shift in power balance, and by the protagonist’s need to learn and grow through experience.

The representation of adolescence as a time-bounded stage in YA functions as adult-modelled scenarios of proper and improper behaviour. This further illustrates the article’s argument: adolescence is presented as a performance whose success is determined by adherence to social norms – norms modelled and policed by adult perspectives, even when rebellion itself is found acceptable.

The article analyses the following works: Agnė Kenešytė- Gricė, Purslai (Vilnius: Gelmės, 2024); Justina Kapeckaitė, Sono Electrum (Vilnius: Alma littera, 2025); Vytautas Varanius, Šiltnamis (Vilnius: Alma littera, 2019).

Apie autorę: ALEKSANDRA STRELCOVA – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doktorantė; aleksandra.strelcova@gmail.com Gauta 2025-10-01 Priimta 2025-11-12

Gauta 2025-10-01

Priimta 2025-11-12

* Rubrikoje „Moksliniai tyrimai“ publikuojami mokslo straipsniai, teigiamai įvertinti ne mažiau kaip dviejų anoniminių recenzentų, turinčių mokslo laipsnį.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 4 (116)