Iliustracija svarbi teksto vaizdingumui atskleisti
Apniukusią lapkričio dieną kalbamės jaukiuose dailininko namuose Vilniuje. Aplink paveikslai, knygos, ant stalelio pasklidusios senos nuotraukos…
– Pradėkime pokalbį nuo pačių šaknų. Kas Jūsų tėvai, kokioje šeimoje gimėte ir augote?
– Mano tėvelis turėjo šešis brolius ir visi jie buvo įvairių specialybių amatininkai. Tėvelis Liudvikas – statybininkas, remontuodavo bažnyčias, antkapius darydavo, namus statydavo, buvo pasidaręs formas-blokelius, turėjo porą gizelių. Buvo pripažintas geru meistru. Statydavo viską, ką reikia. Dėdės Aleksandras ir Vincas buvo kalviai, Pranas ir Leonas – raštininkai. Turėjau seserį Daną, broliukas Vytautas mirė dar mažas. O mama Ona buvo namų šeimininkė, mėgo skaityti. Abu tėvai buvo iš to paties krašto, iš Vištyčio.
– O kokia Jūsų sukurta šeima?
– Mano žmona – Vida Klara Barmutė (1938–2016) studijavo poligrafiją, buvo dailininkė grafikos dizainerė, projektuodavo bukletus, viršelius, dirbo Informacijos instituto Leidybos skyriuje, „Taros“ biure. Užauginome du sūnus – Šarūną ir Gediminą. Abu dailininkai grafikai.
– Vištytis yra ir Jūsų kūrybos motyvas. Nusikelkime į Jūsų vaikystę. Ką prisimenate, kas labiausiai įstrigę?
– Pagrindinis įspūdis – ežeras. Jis didelis, trečias Lietuvoje, 7 km pločio, 11 km ilgio ir – kampe. Yra toks posakis: „Kai gaidys užgieda, tai trys valstybės girdi – Prūsija, Lietuva, Lenkija.“ Netoli Kalvaičiai, Sudeikiai. Perėjus tiltą per upelį, ištekantį iš Vištyčio ežero, – jau Nadruvos kraštas (Prūsija).
– Žaisdavote kieme su vaikais
– Taip, žaisdavom. Ir mušdavomės su vokietukais. Sykį sugriovė jie mūsų tvirtovę, tai paskelbėme Žalgirio mūšį.
– O ką skaitydavote vaikystėje? Ką labiausiai įsiminėte?
– Labiausiai man įstrigusi knyga, kurią su mama skaitydavom, – Sindbado kelionės. Net verkdavau klausydamasis. Liko tie visi įvykiai galvoj. Ji buvo iliustruota štrichinėmis iliustracijomis. Dabar aš turiu kitą leidimą su lenkiškomis iliustracijomis, šios daug geresnės. Specialiai tą knygą nusipirkau.
– O kas labiau patraukė – tekstas ar iliustracijos?
– Viskas svarbu. Bet svarbiausia, kad buvo perteikti kelionės įspūdžiai, juk aš tų kraštų nepažinojau… Lengva buvo viską įsivaizduoti – ežeras čia pat. Sykį, kai jau mokykloj mokiausi, pakilo audra. Laivai, kurie buvo tuo metu ežere, vos spėjo pabėgt. Vanduo tiesiog skrido virš ežero. Pirmą sykį toks įspūdis!
Na, ir kiti vaikystės įspūdžiai. Tėvelis grojo orkestre. Buvo tokia ugniagesių salė. Tai man teko pasėdėti kartu su muzikantais. O dar vienas įspūdis, kai jau buvo karas. Prisimenu pirmas karo dienas. Išgirdau, kaip mama su kaimyne kieme kalba, kad jau rusai ateina. O tėvelis remontavo mokyklą, buvo pasilipęs ant pastolių, dažė. Aš jam nunešiau lauknešėlyje pietus. Šaukiu: „Tėveli, rusai ateina!“ Nepastebėjau žėgelių ir atsimušiau į juos kakta, nukritau. Tai buvo mano pirmasis susitikimas su socrealizmu (juokiamės).
– O namie biblioteką turėjote? Ir ką skaitėte, kai jau buvote paauglys?
– Namie knygų buvo, bet daugiausia susinešdavom jų iš miestelio bibliotekos. O skaitydavau daugiau mokykloje einamus tekstus. Skaitėm klasėje Kristijoną Donelaitį. Sunkiai skaitėm, ritmas, eilėdara sudėtinga. Mokė lietuvių kalbos mokytoja Genovaitė Klubokaitė. Keista, Tolminkiemis nuo Vištyčio už penkiolikos kilometrų, bet mes ten nesilankėm. Juk ten buvo pasienis… Dabar jie (Rusijos Federacija – Dž. M.) vis nori pakeisti muziejaus pavadinimą – vadinti ne Donelaičio, o Literatūros muziejumi.
– Turėkim vilties, kad nepakeis. Dabar toks klausimas: kaip Jūs pasukote į dailės studijas, iš kur ta meilė šiai sričiai?
– Meile turbūt nepavadinsi, bet įspūdžiai iš gyvenimo prie to ežero lydi mane, kur beeičiau. Yra keturi mano kūrybos atramos taškai: gamta, mitologija, istorija ir kaligrafija. Mokykloje mes darėme spektakliams dekoracijas. Plius tėvelių darbas. Dar vieną tokį įspūdį prisiminiau: pabundu vieną rytą, man buvo gal penkeri, o kambary ant grindų pilna tėvo pripjaustytų visokių formų pagal trafaretą, nes jis ir dekoruodavo, tai darydavo trafaretus. Aš su tomis formomis žaidžiau. Pas vieną tėvo brolį kalvį dumples pūsdavau. Žodžiu, įvairūs įspūdžiai. Dar vienas: visa eilė prie ežero gluosnių, dideli, nukarę, yra dar kažkur fotografija, vaikai po juos laipioja. Vėliau kūriau Juozo Baltušio Parduotų vasarų apipavidalinimą, panaudojau tik vieną piešinį – įkišau į gluosnio drevę piemenėlį. Baltušiui labai patiko.
– Žaislų vaikystėje turėjote?
– Mes daugiau patys žaislus darydavome. Iš skardos. Būdavo, skardos nuo bačkų rasdavom, išsilankstydavom arklius ir su jais ardavom, akėdavom. Lakstydavom su ratu: paimi dviračio ratlankį, sulenki tokį keturkampį iš stangrios vielos ir važinėji. Pameškerioti irgi mėgdavau.
– Minėjote, kad ir karą prisimenate?
– Prisimenu pirmą dieną. Rytą sekmadienį įšlepsi į kambarį tėvelis. Sako, vaikai, kelkitės greitai, karas prasidėjo. Aš pakilau, o jis užlipo ant aukšto, į kaminą, nusikabino kumpį, ir jau išeiname iš namų, užrakiname duris. Išeina ir kaimynė, mūsų durys visiškai šalia, su duonos kepalu. Tai tėvelis ir sako: „Gerai, einam kartu, turėsim maisto.“ Maždaug už kilometro nuo mūsų namų buvo toks senas, apleistas akmeninis rūsys, gana gilus, bet be stogo – bėgome ten pasislėpti kaip į apkasą, sulipome ir laukėme, kas čia bus. Vienas kitas šūvis gal girdėjosi, bet tėvelis pasiruošė: išsipjovė lazdyno šaką, tokią ilgesnę, ir užrišo nosinę baltą. Jis vokiškai laisvai kalbėjo, aš irgi kalbėjau vokiškai ir dabar dar slebizavoju. Bet kai nekalbi dažnai, tai žodžių pritrūksta. Už gero pusvalandžio jau var var var išgirdome vokiškai kalbant. Tėvelis iškėlė tą lazdą, ir vokiečiai priėjo. Sako, grįžkit namo, jau jums karas baigėsi. Tai toks tas pirmas įspūdis. O paskui dviračiais, motociklais kariuomenė pro mūsų langus žygiuodavo. Tėvelis išėjo į gatvę ir kažkaip susitiko du jaunus karininkus. Sako, gal galime pailsėti, prigulti pas jus kažkur biškį. Tai juos pavalgydino, ir buvo atskiras kambarys, salonu vadinamas, o siena buvo plona, lentinė. Tai nugirdo, kaip vienas iš jų pasakė, kad mes šito karo nelaimėsime. Tai tokie tie pirmieji įspūdžiai, o paskui – lavonai… Dar prisimenu šventas mišias, karo metu laikytas Paširvinčio miške, ten gyveno tėvelio pusbrolis. Jos paliko įspūdį.
– Pasukime pokalbį smagesne linkme, pakalbėkime apie Jūsų kūrybą vaikams. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Pirmasis darbas vaikams – iliustruotos lietuvių liaudies pasakos Lapės rogutės, po to Anzelmo Matučio Šilų berniukas, lietuvių liaudies pasaka Aukso obelėlė, o tada jau Kazio Jakubėno Abėcėlė.
– Šilų berniukas buvo viena pačių gražiausių mano vaikystės knygelių. Vienąkart ją pamačiau antikvariate, kaip čiupau! Man, vaikui, buvo labai graži netikėta spalvinė gama – žalia mėlyna, stilizuotos vaikų figūros.
– Mums dėstė Liudas Truikys. Jis vesdavosi mus į M. K. Čiurlionio muziejų. Tautodailės skyriuje mes darėme daug kraitinių skrynių kopijų (aš ir dabar jas turiu), tad mano pagrindinis tuo metu atramos taškas buvo skrynių tapyba. Ieškojau savos stilistikos, technikos, pradėjau ir skutinėti. Pasiūlė man iliustruoti Abėcėlę. Skaitau skaitau, vienas eilėraštis apie pionierius, o pionierių piešti aš nenoriu. Sugalvojau knygos struktūrą su atvartais: du puslapiai mėlyno kolorito, toliau – raudono kolorito, žalio, gelsvo. Žodžiu, tuos pionierius padariau žalius ir be raudonų kaklaraiščių, nes juk eilėraštis buvo apie tai, kaip pionieriai pasodino pušį žalią. Ir nedariau politikos (juokiamės).
– Kaip jau minėjote, mitologija yra viena iš Jūsų kūrybos atramų. Labai pasidžiaugiau, kad Jūsų 90-ąjį jubiliejų ir poeto Martyno Vainilaičio 90-ąsias gimimo metines prasmingai paminėjo leidykla „Žara“, pakartotinai išleisdama nuostabią knygą Bruknelė. Pirmasis jos leidimas pasirodė 1991 m. „Vyturio“ leidykloje. Papasakokite, kaip kūrėte Bruknelės iliustracijas. Kaip ten viskas buvo?
– Martynas Vainilaitis pats paprašė iliustruoti jo knygą. Pradėjau tą rankraštį skaityti, o ten velniava, bruknelės, dzingučiai. Pasakyti yra viena, o pavaizduoti, kaip jie atrodo, tai reikia pamatyti. Pamatyti jų nepamatysite, reikia sugalvoti, tada prasideda studijos – ieškai. O tuo metu buvo svarbi mitologijos pakraipa: buvo išėjusi Algirdo Steponavičiaus Varlė karalienė, Birutės Žilytės darbai, paskui klasikinė knyga Petro Cvirkos Nemuno šalies pasakos, šedevras knyginis, tad tos paieškos – įvairios. Buvo Norberto Vėliaus straipsnių apie mitologiją, kur aprašyta, kaip atrodo, pavyzdžiui, aitvaras. Yra japoniškas, kiniškas drakonas, bet tai ne aitvaras, jų tik panašios funkcijos. Mūsų aitvarai gali nešti pieną, pinigus, jie spalvingi. Viename tekste radau tokį parašymą, kad aitvaras panašus į šienkartę, jau čia iš valstiečių atėję, – ta kartis su katės galva ir su šiaudų kūliais sparnai. Bet man netiko tie šiaudų kūliai, tai aš padariau kitaip, tik palikau šienkartę ir katės galvą (vartome Bruknelės iliustracijas, ieškome aitvaro vaizdo).
– Va čia jis, akys tik šviečia, galva, ūsai tikrai kaip katės.
– Šienkartė paprastai būna pilko medžio. Kai kažką pieši, ypač peizažą, tai matymas yra dokumentinis, nekopijuoji gamtos, darai paveikslą. Taigi matymas yra dokumentinis, o vaizdavimas – interpretacinis. Pieši taip, kad būtų atpažįstami pagrindiniai dalykai. Klasikiniai dalykai yra originalumas, meistriškumas, jausmingumas ir tautiškumas. Kas ta Bruknelė? Na, va tokia mergelė, tarp tokių uogų.
– Jūsų darbų koloritas yra prigesintas, tamsus. O kai kurie šiuolaikiniai tėvai galvoja, kad vaikams turi būti ryškiomis spalvomis vaizduojama, raudonai, geltonai.
– Vaikams turi būti visaip. Ryšku gerai, bet Bruknelės iliustracijų tamsumas priklauso nuo mitologijos. Kodėl tamsu? Juoda spalva – tai paslapties spalva, ne vien tik mirties. Iš tamsos gali išnirti bet kas. Yra scena, kur nelabieji kortuoja. Čia, matote, jau Truikio biškį užkrėsta. Man teko dirbti su Verdžio operos „Don Karlas“ Truikio pastatymu. Jis mums dėstė tapybą ir kompoziciją, bet dar ir teatre praktiškai padirbėjome. Aš paskui pusantrų metų dirbau Kauno dramos teatre dekoracijų dirbtuvių vedėju.
– O čia va toks įspūdingas panoraminis Rasošventės vaizdas?
– Taip, šoka, maudosi, vainikėlius plukdo. Gamtokaitos šventė.
– Kiek tuose piešiniuose yra Jūsų vaizduotės, o kiek mitologijos, tautosakos išmanymo, kaip dera tie dalykai?
– Aš stengiausi remtis mitologija. Ši knyga buvo pripažinta kaip metų gražiausia knyga ir kaip labiausiai atitinkanti teksto ir vaizdo mitologinį santykį – taigi aš stengiausi, kiek įmanoma, pavaizduoti tiksliau. Bet, pavyzdžiui, Dzingutį nupiešiau su šiaudų kepure, kokias vaikystėje iš rugių ir patys darydavome. Dalia Mataitienė labai išvystė tai klojimo teatre. O čia štai ta blogoji laumė su gyvačių mintimis.
– O čia tokios iš šrifto sudėliotos figūros. Papasakokite apie jas.
– Čia iš eiliuotos poemos paimti ritminiai tekstai, bet jie pateikiami kaip iliustracija. Tai vadinamoji išraiškingoji tipografika, kitaip sakant, šriftinė improvizacinė kompozicija. Apskritai iliustracija kuriama ne tik tam, kad turinį atspindėtų, bet ir kad atskleistų teksto vaizdingumą. Antai Giustavo Doré Don Kichoto iliustracijos ar Stasio Eidrigevičiaus sukurti personažai reiškia daugiau. Toks personažas lieka atmintyje.
– Vaikų literatūroje tekstas labai svarbu, bet vaikui žiūrovui ne mažiau svarbu ir tai, ką jis mato.
– 70 proc. informacijos mes gauname per regą. Žodis įsivaizduojamas, vaizdas – matomas. Iliustracija yra teksto palydovas, atskleidžiantis jo vaizdingumą. Iliustracija tarsi užveda, kad gal ir taip galima įsivaizduoti, kad gal ir toks variantas gali būti.
– Bruknelė tikrai labai įspūdinga lietuvių vaikų literatūros knyga, tokia, sakyčiau, etapinė. Kitas įdomus ir mūsų mokyklai aktualus darbas – Jūsų paveikslų ciklas, skirtas Kristijono Donelaičio Metams, iš viso net 27 darbai.
– Leidykla „Žara“ planuoja išleisti. Iliustracijos yra anam kambary, jeigu norite, galime apžiūrėti (einame į kitą kambarį pasižiūrėti Metų iliustracijų). – Paėmiau Metus skaityti ir galvoju, kaip iliustruoti. Užkliuvo Kazio Bradūno poezija. Bradūno tėviškę nuo Lazdynėlių, kur gimė Donelaitis, skiria apie trisdešimt kilometrų, o nuo mano gimtinės Vištyčio – tik penkiolika. „Mūsų tėviškės tiktai per paukščių skrydį, / Tie patys debesys ir ta pati tarmė (…)“ (B. L. perskaito visą Bradūno eilėraštį „Tiktai per paukščio skrydį“, kuris pasirinktas kaip jo darbų ciklo apie Metus moto, rodo paveikslus, juos komentuoja.) „Pavasario linksmybės“, gandras, aišku, tai pavasaris, čia yra vasara, šienapjūtė, čia ruduo, nuimtas derlius, valgo žmonės… Čia žiema. Donelaitį yra iliustravęs ir Vytautas Kazimieras Jonynas, 1937 m. laimėjęs Paryžiuje aukso medalį, bet jis vaizdavo, kiek peržiūrėjau, naudodamas dzūkų kaimo atributiką. Vėliau Vytautas Jurkūnas iliustravo, Vytautas Kalinauskas. Čia jau visiškai kitaip, tokie siluetiniai dalykai. O aš stengiausi vaizduoti kiek galima etnografiškiau, nes ten mano išvaikščiota, išplaukiota.
– O kaip čia buvo, kad ir Jūsų sūnus dailininkas Šarūnas Leonavičius iliustravo Donelaičio Metus ?
– Dailininkų sąjungos leidykla knygą užsakė. Bet jis jau kitaip darė.
– Kartais dabartiniai mokiniai ir net mokytojai pasiskundžia, kad sunku Donelaitį skaityti. Ar turi būti Donelaičio mokoma mokykloje?
– Būtinai! Čia be sentimentų. Nėra taip sunku. Bet kokia jo kalba! Ir kokiu laiku tai padaryta!
– Šis Jūsų ciklas labai tiktų mokiniams pasižiūrėti, pamatyti lietuvininkų etnokultūrą, taip detaliai čia perteiktą.
– Aš stengiausi į šitą (etnokultūros – Dž. M. ) pusę sukti. Štai dviporis vežimas, toks kaip namas maždaug – prikrauna rugių ar šieno ir veža. O čia dalgiai rugiams kirsti, jie buvo su lankeliu, aš pažinau iš tėvuko turėtų, o čia vadinamoji bobelė – kur dalgį plaka. O čia matyti pakinktai, nebuvo pavalkų, buvo plėškės arkliams pakinkyti. Rankinės girnos. Čia štai šyvis per Užgavėnes. Zelikas, toks pečius, bet ne toks kaip Aukštaitijoje, o didelis, gulsčias. Tokie buitiniai vaizdeliai. Pamokslą sako pastorius. O čia Pričkus, jo namuose tvarka kaip bažnyčioje. O čia štai tokios kepurės aukštos. Aš vaizduoju ne tą ubagišką, apskurusį būrą, o tokį su savo kultūra, su savo kalba.
– Ir su savo verte. Gražiai pasakėte apie būrą, nes dažnai mes suprantame jį vien tik kaip vargšą baudžiauninką, iš kurio namų kiaulės pro langus lenda. Lauksime pasirodant naujo Donelaičio Metų leidimo su Jūsų iliustracijomis.
– Knygos makete bus labai smulkių figūrėlių, tokių įvairių figūrėlių primėtytas visas tekstas.
– Įdomu, kad Jūs 1985 m. stažavotės Miunchene, Tarptautinėje jaunimo bibliotekoje. Kokį įspūdį paliko tada Miunchenas ir biblioteka?
– Milžinišką. Čia vėl kita istorija. Vilniaus universitete stažavosi Jochenas Dieteris Rangė, žinomas baltistas. Mes susidraugavome. Vieną vakarą skambina man amžinatilsį Vytautas Kalinauskas, grafikų sekcijos pirmininkas, sako, Broniau, ateik pas mane į studiją, mes tave siunčiame į Miuncheną. Aš sakau, o kas suteikė jums tokias teises? (Juokiasi.) Čia yra toks vokietis, nori tave pakviest. Ateinu Vytauto Kalinausko studijon Pilies gatvėn, o ten jau susirinkę dailininkai Petras Repšys, Rimtautas Gibavičius, baltistas profesorius Jochenas Rangė ir kiti. Kadangi aš buvau vienas iš pagrindinių knygos meno trienalių organizatorių, tai irgi buvo dar toks pretekstas mane pakviesti į TJB biblioteką Miunchene, Bliutenburgo pily. Sovietų Sąjungos spaudos komitetas Maskvoje tik iš trečio karto mane išleido. Prieš tai šioje bibliotekoje jau stažavosi dailininkas Algirdas Steponavičius ir vertėjas Adomas Pranas Druktenis, Stanislovas Kuzma, Šarūnas Šimulynas. Aš ilgiausiai buvau stažuotėje, daugiau kaip tris mėnesius. O ten viso pasaulio premijuotos knygos surinktos. Ir šiaip Miunchenas – vienas iš pagrindinių Vokietijos kultūros centrų: senoji pinakoteka, naujoji pinakoteka, Leibacho (Lenbachhaus) galerija, Grafikos muziejus, Moderniojo meno muziejus… Žodžiu, labai įspūdinga kelionė buvo. Iš pradžių pas Jocheną mėnesį pagyvenau. Pirmas vakaras buvo įspūdingas – išėjau į centrinę gatvę Marienplatz. Einu, prieblanda, šviesos dega ir kažkur už kampo pasigirsta smuiko garsas. Groja mergaitė. Taip savotiška. Vitrinos žėri. Nors man jau buvo tekę pabuvoti Čekoslovakijoje, Lenkijoje, buvau pavažinėjęs Jugoslavijoje, bet čia įspūdis toks, kad nepalyginsi. Paskui pripratau. Čia štai kabo vienas paveikslas ten nupaišytas: aš važiuodavau iš Bliutenburgo, iš tos bibliotekos, kuri buvo apie penkiolika kilometrų nuo Miuncheno, ir vienas čekų muzikantas vis grodavo akordeonu, labai įspūdingai jis tampė savo akordeoną (apžiūrime tą paveikslą).
– Kurie lietuvių ir užsienio dailininkai – vaikų literatūros iliustruotuojai – Jums atrodo ypač reikšmingi?
– Iš užsieniečių išskirčiau lenkų, vokiečių, čekų, slovakų dailininkus. Tai Albínas Brunovský, Dušanas Kalaj (abu slovakai), čekė Květa Pacovská, lenkai Janušas Stanej, Juzefas Macežaki, Andrzejus Strumiłło, Józefas Wilkońas. Jie visi yra gavę tarptautinių apdovanojimų. Iš lietuvių autorių išskirčiau mano laiko menininkus Algirdą Steponavičių, Birutę Žilytę, jie pirmieji gavo aukščiausius tarptautinius apdovanojimus, dar paminėčiau Antaną Kučą, Vytautą Jurkūną, Rimtautą Gibavičių, Vytautą Kalinauską, Alfonsą Žvilių, Petrą Repšį, Mariją Ladigaitę-Vildžiūnienę, Ireną Guobienę, Leonardą Gutauską, Stasį Eidrigevičių, Arvydą ir Agnę Každailius, Rimvydą Kepežinską ir kt.
– Ko palinkėtumėte Rubinaičio skaitytojams ir visiems kultūros lauko žmonėms, dirbantiems su vaikų literatūra ir kultūra?
– Literatūrą vis dėlto reikia skaityti (juokiamės). Sunku ką nors patarti, bet vis tiek reikia sekti leidybą. Aš gana matydavau, kas eina. Todėl mes ir trienales organizuodavome. Dabar jau kiti dalykai užgožė. Vyksta tie konkursai ir dabar, bet gal labiau formalūs, o anksčiau vykdavo ir tendencijų aptarimai. Mano idėja buvo įkurti Knygos namus. Lietuvos dailininkų didžiausi tarptautiniai apdovanojimai yra knygos meno srityje. O kur visa tai pamatyt? Nėra kur. Man pavyko, Dailininkų sąjungoje dirbant, įkurti Grafikos centrą, „Arkos“ galeriją ir Šv. Jono galeriją. Buvo tokia grafikų iniciatyva, dar profesoriui Antanui Kučui gyvam esant, įkurti Knygos meno muziejų. Kai buvo meras Artūras Zuokas, buvome susitarę, bet paskui pasikeitė valdžia, viskas nutrūko. Turėjo būti toks Jaunimo centras, kur būtų ne tik biblioteka, bet ir platesnio pobūdžio įstaiga, kur vyktų literatūros, iliustracijų aptarimai. Šito nepavyko padaryti.
– Reikia, pavyzdžiui, Lietuvoje ir Vaikų literatūros instituto – dabar visi tyrėjai išblaškyti.
– Vienas ir košėje paskęsi. Bandžiau, bet mūsų grafikai vienišiai, dirba pavieniui, tai ne orkestras, kad kartu susirinktume ir grotume. Gaila, kad taip yra.
– Visur reikia žmonių susitelkimo, bendro darbo, Jūs labai gražiai pasakėte, kad vienas ir košėje paskęsi. Ačiū už įdomų pokalbį. Ir norėčiau Bruknelėje turėti Jūsų autografą.
– Brūkštelsim.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 4 (116)
