Apie Gretutę, feministines idėjas ir laisvę būti savimi

Austrų rašytojos Kristinos Nöstlinger kūryba Lietuvos vaikams jau pažįstama iš apysakų Šalin agurkų karalių, Pirmadienį viskas kitaip, Džasperas, svečias iš Anglijos. Rodydama vaiką jo artimiausioje aplinkoje, autorė renkasi probleminės vaikų literatūros kryptį: jos pamėgtos temos – paauglių ir jų tėvų santykiai, šeimos konfliktai. Ne išimtis – neseniai pasirodžiusi apysaka Gretutė Zakmajer^*, kurios paantraštė – „vienos šeimos istorija“. Šiame kūrinyje vaizduojamas gana dažnas šiais laikais atvejis – šeimos irimas, skyrybos. Ši tema vaikų literatūroje jau seniai nebėra tabu: į lietuvių kalbą kasmet verčiami bene geriausi probleminiai užsienio rašytojų kūriniai vaikams: sūnaus ir tėvo bendravimas po skyrybų vaizduojamas švedo Ulfo Starko knygoje Tegu baltieji lokiai šoka, gyvenimas nedarnioje šeimoje su skaudoka ironija pateiktas anglų rašytojos Sju Taunsend Slaptame Adriano Moulo dienoraštyje ir vokietės Angelos Sommer-Bodenburg knygoje Hana, mažasis Dievo angelėlis, Katarinos Mazeti knygos Bandykim nekalbėti apie Dievą herojė Linėja gyvena su patėviu. Iš lietuvių autorių galima būtų paminėti Vytautą Račicką ir jo Šlepetės herojų Evalduką.

K. Nöstlinger veikėja Margaretė Marija Zakmajer, arba Gretutė, – keturiolikos metų paauglė, vyriausia iš trijų vaikų, stebinti savo bręstantį kūną, apnikta abejonių dėl pirmojo įsimylėjimo… Atrodytų, kad jos išgyvenimai ir turėtų būti šios apysakos ašis. Juo labiau kad pirmajame apysakos skyriuje autorė, pristatydama Gretutės šeimos narius, teigia, jog, „be antsvorio ir visokių smulkių įpročių, galbūt dar reikia paminėti tai, kad Zakmajeriai labai gerai sutarė ir puikiai sugyveno“ (p. 11). Tačiau ramybė dingsta, kai Gretutės mama, paveikta šiuolaikiškai mąstančios draugės, nutaria keisti nusistovėjusį gyvenimo būdą: jai jau nebeužtenka būti vien namų šeimininke – ji nori turėti savo uždirbtų pinigų ir įsigyti socialinės darbuotojos profesiją. Gretutės tėčiui tai nesuprantama, taigi tarp tėvų įsiliepsnoja smarkūs konfliktai. Paaugliški Gretutės rūpesčiai nustumiami į antrąjį planą, nes „į meilės reikalus imi žiūrėti daug ramiau, kai paties šeimai gresia pavojus iširti“ (p. 145).

K. Nöstlinger dėmesio centre atsidūrusios šeimos problemos – akivaizdi feministinių idėjų iliustracija ir net moters teisių deklaracija. Visos autorės simpatijos – akivaizdžiai Gretutės mamos pusėje. Gretutės tėtis čia vaizduojamas gana nepalankiai. Jo charakteris – tradicinių pažiūrų šeimos galvos šaržas. Į Gretutės tėčio lūpas dedami atstumiantys patriarchalinės sistemos stereotipai: jis „pirma, pakankamai daug uždirba ir todėl jo žmonai nereikia dirbti“, „antra, jei jo žmona nesijaučia pakankamai apkrauta, žinąs daugybę dalykų, kuriuos reikėtų padaryti namie“, be to, „makaronų fabriko prokuristui netinka turėti žmoną valytoją“ (p. 57).

Gretutės tėtis nepratęs dirbti buities darbų, tačiau įsivaizduojamų skyrybų atveju, jei vaikai liktų su juo, „viskas eitų kaip iš pypkės“, nes „namų ūkio darbus įsivaizduojamoje trijų šeimoje jis teisingai padalijo Hansiukui ir Gretutei, o vaikams per sunkius darbus skyrė skalbykloms, valykloms, restoranams ir pagalbiniams darbininkams. Jam, padalijus darbus, liko tas pats kaip ir anksčiau – uždirbti pinigų ir kepti kiaušinienę su lašiniais, ir tai jo nė kiek negąsdino“ (p. 55).

Ypač nepatraukli Gretutės tėčio savybė – manipuliavimas artimųjų jausmais. Jis nežino, kada ir kokiomis ligomis persirgę jo vaikai, tačiau puikiai moka pasinaudoti jų negalavimais, kad apkaltintų mamą nerūpestingumu ir abejingumu šeimai: „Tu juk matai, kad Gretutė serga! Ar ir to nepastebi?“, „Turbūt supranti, kad vaikui reikia priežiūros, ar ne?“, „Bet jeigu tau tas sušiktas tarėjas svarbiau, tai eik pas jį ir palik vaiką gulėti vieną!“ (p. 102).

Tai ganėtinai silpno, priklausomo ir net išlepinto vyro tipas. Galima įtarti, kad tokią nesavarankišką asmenybę suformavo pernelyg didelė jo motinos, Gretutės močiutės, globa. Kai Gretutės mama išeina iš namų, ši tuoj pat atskuba gelbėti padėties. Močiutė mamos liekninimąsi laiko „visos Zakmajerių padermės išdavyste“ ir yra pasipiktinusi „svorio metimo kursais, lieknumo manijomis ir idiotiškais bobų žurnalais, vargšėms kvailoms moterims peršančiais tokias nesąmones“ (p. 50). Tačiau močiutė savo buvimu padėtį tik dar labiau komplikuoja. Jei tėčiui reikėtų tvarkytis vienam, jis, anot Gretutės mamos, „greitai ateitų į protą“, bet „dabar jis vėl turi viską, kad sau ramiai ir gražiai gyventų“ (p. 148). Gretutės močiutė net nepalieka tėvams galimybės aiškintis tarpusavyje: įeina į virtuvę tuo momentu, kai jie kalbasi, ir ima šveisti „jau ir taip žvilgančią kriauklę“.

Iš pradžių Gretutė stengiasi į tėvų ginčus nesivelti. Atrodo, kad autorė ją daro psichologinių suaugusiųjų žaidimų stebėtoja. Mergaitė mokosi pažinti ir kūno kalbą: iš to, kaip mama, paprašiusi tėtės nueiti į vaistinę ir nupirkti plaukų balzamo, atsiremia į spintą ir sukryžiuoja ant krūtinės rankas, mergaitė supranta, kad čia „ne apsirengimo, o principo reikalas“. Nors knygoje aiškiai parodoma, kad tėtis neteisus, Gretutė bando išlaikyti gerus santykius su abiem tėvais. Tačiau tai nuo jos nepriklauso. „Gana to, kad tėtė ir mama pastaruoju metu nuolatos barasi ir nesutaria. Jai atrodė, kad per tą balzamą ji bus įsitraukusi į kivirčą ir mamos pusėje stojusi prieš tėtę. To ji visai nenorėjo“ (p. 96). Pamažu kūrinio įvykiai klostosi taip, kad Gretutė likti neutrali nebegali: kai tėtis supykęs trenkia mamai per veidą, mergaitė žaibiškai apsisprendžia išeiti kartu su ja. Gyvendama pas mamos draugę, ji ir toliau stebi suaugusiuosius. Gretutės vertinimai lakoniški, bet taiklūs. Marijai Luizai „nieko negalėjai prikišti“: ji graži, protinga, maloni, linksma, draugiška. Ypač svarbu tai, kad „būdama namie beveik visada rasdavo laiko pakalbėti“. Atrodytų – tikras moters idealas. Tačiau Marija Luiza „tėtės ir mamos vedybinį gyvenimą laikė palaidotu reikalu“. Tuo ji Gretutei ir nepatiko. Jos, atrodo, nejaudina net tai, kad Hansiukas tebėra pas tėtę. Čia aiški ir pačios autorės pozicija: santykių nutraukimas – ne išeitis. Juo labiau kad ir pati Gretutės mama visai nenori skirtis, o mintį apie skyrybas perša Marija Luiza. Gretutės mama tiesiog paklūsta jos įtikinėjimams, jai sunku pačiai vertinti padėtį ir priimti sprendimus. Anksčiau Gretutės mamos gyvenimą tvarkydavo vyras, o dabar – draugė. Psichologai turbūt čia įžvelgtų asmenybės nebrandumą, poreikį paklusti stipriam autoritetui, nulemtą ankstyvų vedybų: „Mama jau buvo nėščia, – Gretute, – kai dar ėjo į mokyklą“ (p. 160). Tačiau nereikia pamiršti, kad Gretutė Zakmajer – ne suaugusiųjų bendravimo subtilybėms, o paaugliams skirtas kūrinys. Todėl nenuostabu, kad pati protingiausia apysakoje yra pati Gretutė. Ji puikiai suvokia, kad vaikai negali sulipdyti yrančios šeimos: „Bet dėl to, kad nuo trijų gauni į kailį, vargšeli Hansiuk, šeima nesusilipdo! Ir dėl tavo ištinusios nosies, vargšeli Hansiuk, mama tikrai negrįš prie seno gyvenimo!“ (p. 175). Tačiau mergaitė sutvarko tai, kas yra jos jėgoms: gudriai įtikina močiutę važiuoti namo į Cvetlį ir palikti šeimos problemas spręsti patiems tėvams. Svarbiausia kūrinio mintis – ne optimistinė tėvų susitaikymo vizija, o tai, kad, net ir išsiskyrę, jie sutartinai gina savo vaikus, todėl šie pasijunta mylimi ir saugūs.

Tėvų konfliktai išstumia į antrąjį planą problemas, su kuriomis Gretutė susiduria tarp savo bendraamžių. Kūrinyje gana aiškiai teigiama laisvė būti savimi. Ją autorė pateikia kaip vieną didžiausių vertybių: juk paaugliui ypač svarbu suprasti, kad jis neturi elgtis kaip kiti, jei pats to nenori. Gretutė gerai jaučiasi tarp originalių, pankiškos išvaizdos „tipų“, kurie lankosi pas jos draugę Gabrielę, nes šie turi „vieną didelį privalumą“ – jie nelenda prie kitų ir neperša savo gyvenimo būdo: „Tiesa, rūkė kaip dūmtraukiai, bet niekam nekišo per prievartą cigaretės. Ir gėrė, bet niekam nesiūlė. Jiems buvo nusispjaut, kiek kas sveria – per daug ar per mažai“ (p. 36). Todėl Gretutė gali šokti nebijodama pašaipos dėl antsvorio ir gerti kolą ar obuolių sultis, tuo tarpu kituose vakarėliuose dėl to ji būdavo vadinama „vaiku“, „nuotaikos gadintoja“, „nuobodybe“ ar „abstinente bačka“. Gretutė nepriklauso maištingų paauglių tipui ir dar nėra padariusi nieko, „ką būtų galima drausti“, tačiau mielai leidžia laiką su Hinceliu, kuris atrodo taip, kad, vien jį pamačiusi, „mokyklos valdžia, nuo sargo iki direktoriaus, imtų spiegti“: išsitatuiravęs, apsitempęs oda, su dažytu plaukų kuokštu ant pakaušio… Bet su juo smagu sėdėti parke, groti lūpine armonikėle ir fleita arba kalbėti apie įvairius dalykus, nes vien iš išvaizdos apie charakterį spręsti nedera: „nieko negalėjai prikišti maloniam, supratingam Hincelio būdui, humorui ir protingai galvai“ (p. 162).

Intriguojančio, dinamiško siužeto, sodraus humoro nuspalvintų situacijų, psichologiškai motyvuoto veikėjų elgesio, šaržuotų, tačiau itin tiksliai apibūdintų charakterių ir probleminės tematikos dermė teikia kūriniui meninės įtaigos ir žavesio. Todėl ir perskaitomas jis tarsi vienu atsikvėpimu, net ir tų paauglių, kurie ir be skaitymo turi begales svarbių užsiėmimų. Žinoma, populiaresnis jis, ko gero, bus tarp mergaičių ir galbūt net tarp jų mamyčių: vis dėlto stipriai feminizmu kvepia…

______________________________

^* Nöstlinger, Christine. Gretutė Zakmajer / iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas; iliustr. Eglė Kuckaitė. – Vilnius: Alma littera, 2000. – 192 p.: iliustr. – (10+).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 2 (18)