SIEKSNIO SPRINDŽIO VAIKO IR „MIKIMAUZŲ“ IMTYNĖS * (Apie knygų iliustracijas)

Kalbėdama apie 2000 m. lietuvių vaikų knygų iliustracijas, norėčiau aptarti ir bendresnes jų raidos tendencijas, išryškėjusias paskutinį XX a. dešimtmetį. Juolab kad tos tendencijos gerai matomos ir 2000-ųjų leidiniuose. Apsiribosiu tik grožinių knygų iliustracijomis.

Bendras šiandienos lietuviškų vaikų knygų vaizdas pirmiausia traukia akį spalvingumu, įtaigiu daugumos viršelių įvaizdžiu, pagerėjusia spaudos kokybe, prilygstančia panašiems užsienio leidiniams. Ir tai turbūt vieni teigiamiausių dabartinės vaikų knygų leidybos bruožų. Prisiminkime, kaip anuomet jaudindavosi žymieji mūsų iliustruotojai, kai, gavę išleistą knygą, nebeatpažindavo savo iliustracijų spalvų. Vaizdžiai yra pasakiusi Sigutė Valiuvienė, kad visos jos knygutės skaitytoją pasiekdavo tarsi išskalbtos ir išblukusios.

Atidžiau pasižiūrėję į tą spalvingąją vaikų knygų rinką, matome, jog meniškų iliustracijų nėra daug. Vyrauja masinė komercinė produkcija, stereotipinė įgudusių užsienio dailininkų maniera, dažnai primenanti Walto Disney’aus raiškos priemones, jo personažų apibūdinimus. Šių knygučių, ypač skirtų ankstyvajam skaitymui, iliustruotojai mažai skiriasi vienas nuo kito, begalę kartų panašiai piešia adaptuotų pasakų bei serialų herojus – katinėlius ir ančiukus, kiškučius ir meškučius, raudonkepuraites, coliukes ir barbes, „mikimauzus“, pifus ir donaldus. Neblogai būtų ir mums susikurti savą, lietuvišką vaikų numylėtinį, kuris galėtų varžytis su visais išvardytaisiais.

Kiek žinau, panašiai leidybos padėtis pakitusi ir kitose pokomunistinėse šalyse – Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje¹. Laisvoji rinka ir komerciniai interesai visur ėmė diktuoti tuos pačius reikalavimus, gerokai smukdančius ankstesnį šių šalių iliustracinės grafikos lygį. Vis dėlto nesakyčiau, kad gerai išleistos masinės paveikslėlių knygos – didžiulės ar mažytės, kietais viršeliais ar iš viso kartoninės – yra absoliuti blogybė. Jos vaiką traukia, džiugina ir domina, veikia panašiai kaip mielas žaislas, kartais turi ir žaidimo elementų, pažintinių bei ugdomųjų tikslų, be to, pratina prie knygos, diegia emocinį požiūrį į ją. Nesu linkusi perdėm kritiškai vertinti W. Disney’aus stilistikos. Jo tvirtą, grakščiai apibendrintą piešinį, dekoratyvias spalvų plotmes, judesio bei dinamikos kupinas kompozicijas nemažai kas mėgsta, o taikliai charakterizuoti veikėjai ne be pagrindo paplito pasaulyje. Ne veltui W. Disney’us – daugiausia (apie 40) „Oskarų“ gavęs menininkas. Bėda tik, kad tūkstančiais leidžiamos jo kūrinių serijos ir daugybė sekėjų subanalino bei pavertė pigiomis klišėmis ir jo raiškos priemones, ir personažus.

Blogiausia, kad šių knygučių srautas užgožia kitą, subtilesnę ir ne tokią gausią meninę produkciją. Komercinė sėkmė vilioja dažną leidėją ir diktuoja jo pageidavimus iliustruotojams. Populiari, lėkšta, individualų stilių niveliuojanti maniera pradeda brautis ir į lietuvių, ypač į jaunesniosios kartos, dailininkų kūrybą.

Vienas iš tokių, sakyčiau, visai neprastų pavyzdžių yra pernai leidyklos „Naujoji Rosma“ išleistas Jono Mačiukevičiaus Ančiukas Krypčiukas, iliustruotas Gintaro Jociaus. Teisi Gintarė Adomaitytė, rašydama, kad G. Jociaus iliustracijos gerai sutampa su tekstu, bet ji ne mažiau taikliai pažymi, jog abiejų – rašytojo ir dailininko – sukurtas pasaulis labiau primena žaislų salono negu gamtos atmosferą². Nepadeda nė tai, kad iliustruotojas apsčiai pripiešė smulkių gamtos pavidalų – gėlyčių, drugelių, vabalėlių. Jo pavaizduotas Ančiukas Krypčiukas – tikras lietuviškas ančiuko Donaldo pusbrolis. Vis dėlto knygutė patraukli. Stilingumo jai teikia retro stiliaus puslapių rėmeliai, įdomumo – priešlapiuose įdėtas smagus žaidimas. Panašiai G. Jocius iliustravo ir „Žaros“ išleistą Martyno Vainilaičio eiliuotą pasaką Ežiukai Devyžiukai.

Pastarąjį dešimtmetį mažai kas ne tik iš vyresniosios, bet ir iš vidurinės kartos dailininkų aktyviai tebedirbo knygų grafikoje. Tarp 2000 m. iliustruotojų irgi nedaug iš anksčiau žinomų vardų. Vertingai besidarbuojanti Irena Žviliuvienė pernai jau nebe pirmą kartą iliustravo knygą drauge su dukra Živile Žviliūte. Tai Vytauto Mizero-Vituko Tavo vaikai, išleista „Margų raštų“. Dviejų spalvų iliustracijos savaip įdomios išradingomis visų abėcėlės raidžių kompozicijomis. Gaila tik, kad knygos tekstas, švelniai tariant, vidutiniškas.

Iš vidurinės kartos iliustruotojų Rimvydas Kepežinskas šį kartą kaip visada pasirodė esąs meistras, kuriantis knygos teksto, ranka rašyto šrifto ir visų vaizdinių elementų vienovę. Charakteringi, savaip stilizuoti jo piešiniai itin tinka nonsenso poetikos nestokojančiai Renatos Šerelytės poezijos knygai Ėriukas po baobabu, arba Megztinis su uodega (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje atėjo nauja vaikų knygų iliustruotojų karta. Savita menine raiška jau pasižymėjo Giedrius Jonaitis. Tikrai graži „Vagos“ išleista jo iliustruota jubiliejinė Vytautės Žilinskaitės Nebijokė. Tačiau iliustracijoms kiek stinga stiliaus vienovės. Palyginkime, pavyzdžiui, dviejų šios knygos iliustracijų įvaizdžius: dideliu planu fragmentiškai pavaizduotas vaiko kojas su riedučiais ir senį besmegenį. Pirmoji iliustracija naujoviška savo kiek šokiruojančia kompozicija, o antroji paremta tradiciniu, bemaž kliše vaikų knygose tapusiu žiemos vaizdeliu. Tiesa, knygą vienija išmoningi dekoratyviai ir drauge juvelyriškai piešti inicialai, derantys ir prie egzotiško, panašaus stiliaus viršelio.

Reikėtų paminėti grafikę Editą Dulskaitę, kuri jautriai iliustravo „Vyturio“ išleistą Valdemaro Kukulo eilėraščių knygą Vėjo birbynė. Nespalvoti jos piešiniai patraukia subtilumu, metaforiškais vaizdiniais, gerai išreiškia lyrišką eilėraščių nuotaiką. Beje, metaforiškų vaizdų, anksčiau būdingų lietuvių vaikų poezijos iliustracijoms, dabar reta. Metaforiškai iliustracijai ištikima I. Žviliuvienė, dar vienas kitas. Jaunesnieji dailininkai dažniausiai suka kitu keliu, ieško paprastesnės, vaikui suprantamesnės formos.

Viena iš svarbesnių pastarojo dešimtmečio tendencijų, pakankamai ryški ir 2000 m. leidiniuose, yra užsienio autorių knygų – tiek klasikinių vaikų literatūros veikalų, tiek ir geriausių šiuolaikinių – iliustravimas. Tarybiniais metais verstinės knygos dažniausiai buvo leidžiamos su originalo iliustracijomis, o saviems dailininkams paprastai buvo užsakoma iliustruoti tik lietuvių literatūros bei tautosakos kūrinius. Šioje srityje jau turime nemažą įdirbį bei patirties, savas menines tradicijas, o iliustruodami verstines knygas, esame, galima sakyti, naujokai. Vis dėlto pastarąjį dešimtmetį jau buvo gana sėkmingų bandymų. Tokių knygų išėjo ir pernai.

Išleistos net trys gausiai iliustruotos H. K. Anderseno pasakos: Coliukė („Alma littera“), Sniego karalienė (A. Remeikos leidykla) ir mažo formato knygelė Kiauliaganys („Trys nykštukai“). Pirmąją iliustravo Viktoras ir Valerijus Šatunovai, antrąją – Lina Eitmantytė-Valužienė, trečiąją – Rima Maminskaitė. Sniego karalienės iliustracijos Lietuvoje kol kas ne itin pavyksta. Tamsaus kolorito, susmulkintų kompozicijų piešiniais 1998 m. šią „Vagos“ išleistą pasaką iliustravo Evaldas Mikalauskas, nors nepasakytum, kad jam trūko fantazijos. L. Eitmantytės-Valužienės iliustracijose pasigendi ir fantazijos, ir didesnio meistriškumo. O Šatunovų Coliukei kenkia kaleidoskopinis spalvų margumas, detalių gausa, įsimenamų veikėjų paveikslų ir, svarbiausia, poetinės Anderseno pasakų dvasios stoka. Labiau Šatunovams pavyko Jonattano Swifto knygos Guliveris skraidančioje saloje, ypač pirmosios jos dalies, iliustracijos, pasakojančios apie Astronomijos uolą (išleido „Vaga“).

Edvardas Jazgevičius, iliustruodamas leidyklos „Alma littera“ išleistą Franko Limeno Baumo knygą Nuostabusis Ozo šalies burtininkas, gerai perteikė garsaus klasikinio kūrinio stilių bei savitą fantastiką. Nors ne visos iliustracijos vienodo meninio lygio, bet geriausiose iš jų sukurti ryškūs, keistu stinguliu ir paslaptimi kerintys vaizdai. Už šias iliustracijas dailininkas premijuotas kaip talentingiausiai iliustravęs 2000 m. išleistą knygą vaikams.

Apskritai reikėtų pasidžiaugti svariu leidyklos „Alma littera“ indėliu į vaikų ir paauglių knygų leidybą, bendra menine jos kultūra. Subtiliu apipavidalinimu pasižymi romantizmo epochos literatūrinių pasakų serija „Atlantida“ (serijos dailininkas Tomas Markevičius). Pernai šioje serijoje išleista Lewiso Carollio Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžių karalystėje su pirmojo leidimo Johno Tennielo iliustracijomis iš daugelio kitų analogiškų Alisos… leidimų išsiskiria kaip reta gera senųjų iliustracijų spauda.

Šia proga norisi išsakyti apgailestavimą, kad vis dar nėra Alisos… su lietuvio dailininko iliustracijomis. Juo labiau kad Marija Ladigaitė jau prieš gerą dešimtmetį yra jas sukūrusi. Gal tai nėra visiškai baigtas ciklas, bet jis tikrai savitas ir galėtų užimti ne paskutinę vietą tarp daugybės įvairių dailininkų šios knygos iliustracijų.

Grįždama prie leidyklos „Alma littera“, negaliu nepaminėti ir paauglių literatūros serijos „10+“. Pažymėtina, kad pernai išleistas net aštuonias šios serijos knygas, be užsienio, iliustravo ir lietuvių dailininkai. Minėtini įvairaus ir savito braižo Eglės Kuckaitės (Christine Nöstlinger Gretutė Zakmajer), Aidos Janonytės (Hodgson Burnett Mažoji princesė), Laisvydės Šalčiūtės (Edmund Niziurski Penki melionai į rankas) piešiniai. Serijos „10+“ iliustracijos nespalvotos (taip ir kitose šalyse dažniausiai iliustruojamos paaugliams skirtos grožinės knygos), tačiau ją puošia patrauklūs spalvoti viršeliai. Kartais „Alma littera“ jais papuošia net užsienio dailininkų iliustruotus leidinius. Pavyzdžiui, XX a. pradžios raižiniais iliustruotai Edmundo De Amičio Širdžiai išraiškingą to paties stiliaus viršelį sukūrė Birutė Zokaitytė. Prasmingai, kortos įvaizdžiu, dailininkė papuošė Marko Twaino Princo ir elgetos viršelį.

Tačiau dėl kai ko šiai leidyklai galima ir papriekaištauti. Gaila, kad leisdama solidų Adomo Druktenio išverstą brolių Grimų Vaikų ir namų pasakų keturtomį (2000 m. išėjo 3 ir 4 t.), leidykla pasitenkino meninės išraiškos gerokai stokojančiais Dianos Faraponienės piešiniais.

Kitas priekaištas būtų dėl serijoje „Grigo ratai: lietuvių vaikų literatūros klasika“ pernai pakartotinai išleistos Sigito Gedos Baltosios varnelės iliustracijų. Atsisakyta pirmąjį leidimą puošusių spalvotų puslapinių Rasos Dočkutės iliustracijų ir palikti tik mažesni nespalvoti piešiniai. Gaila, kad gausiai ryškiaspalves užsienio knygeles leidžianti leidykla lietuvių vaikų poezijos klasikai spalvų pašykštėjo. Be to, nuskurdintas ir dailininkės darbas, nes, be abejo, pagrindinis jo akcentas yra spalvotosios puslapinės iliustracijos, kurių antrajame leidime nebematome.

Dar viena besiplėtojanti dabartinės mūsų vaikų knygų leidybos tendencija kaip tik ir būtų ankstesnių lietuvių dailininkų iliustracijų perspausdinimas. Pastarajame dešimtmetyje išleista dar tarpukariu Kazio Šimonio, Domicėlės Tarabildienės, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės iliustruotų knygų, taip pat įvairiais tarybinio laikotarpio metais leistų Jono Vilučio, Nijolės Jatulytės, Albinos Makūnaitės, Laimos Barisaitės, Irenos Žemaitytės-Geniušienės, Marijos Ladigaitės ir kitų iliustruotų knygų. Šio prasmingo darbo ėmėsi ne viena leidykla: „Vaga“, „Vyturys“, dabar – „Mažasis Vyturys“, pernai išleidęs dvi Vaclovo Kosciuškos paveikslėlių knygas – Du gaideliai ir Katinėlis ir gaidelis. „Alma littera“ leidžia net atskirą seriją „Senos geros knygelės“. Ši tendencija iš dalies yra atsvara bei savotiškas priešinimasis minėtam stereotipinių iliustracijų srautui, be to, ją skatina ir finansiniai sumetimai. Net per daug senamadiškai atrodžiusios buitiškos knygutės tarsi naujai atgimsta, traukia iliustracijų paprastumu, nuoširdumu, o kai ką sušildo vaikystės prisiminimais.

Vilniaus knygų mugėje šiemet buvo pristatytas fotografuotas Vytauto Petkevičiaus apysakos-pasakos Sieksnis Sprindžio vaikas leidimas (leidykla „Pasviręs pasaulis“) su „padailintomis“, kaip įrašyta metrikoje, 1966 m. leidimo Kastyčio Juodikaičio iliustracijomis. Iš tikrųjų visų pakartotinai išleistų vaikų knygų iliustracijos yra tarsi įgavusios naujo kraujo – ryškesnių spalvų, viršelių blizgesio. Sakytum, nuo jų nupūstos laiko dulkės. Tačiau ne visada toks „padailinimas“ išeina į naudą. Antai pasakos Eglė žalčių karalienė K. Šimonio iliustracijų pirmojo 1924 m. leidimo koloritas buvo ramesnis ir vientisesnis negu šaižokų spalvų pakartotinio 1997 m. „Spindulio“ leidimo.

„Spindulys“, kaip ir kitos Kauno leidyklos, leidžia daug adaptuotų pačios įvairiausios tematikos paveikslėlių knygų bei tautosakos rinkinių, deja, dažniausiai nepasižyminčių didesnėmis meninėmis vertybėmis. Tai pasakytina ir apie leidyklos „Vaiga“ pernai išleistų Trumpų lietuvių pasakų apie laumes ir aitvarus, taip pat apie stebuklinių pasakų, pasakų apie linksmuosius velniukus ir kitų rinkinių iliustracijas, sukurtas Alfredos Steponavičienės. Profesionaliau ir išmoningiau Edita Žumbakytė iliustravo taip pat „Vaigos“ Bajorų pasakas ir Lietuvių pasakas apie karalius ir karalaites. Pernai, regis, neišėjo nė viena Juozo Kvietinsko iliustruota knyga, nors jis turbūt pats produktyviausias pastarojo dešimtmečio lietuvių vaikų knygų dailininkas. Gaila, kad jo grubokai supaprastinta raiška nepranoksta pigių stereotipų.

Pabaigoje dar derėtų paminėti stiprėjančią šaržavimo, karikatūriškumo tendenciją, apskritai pasaulinei vaikų knygų iliustracijai gana būdingą, bet anksčiau Lietuvoje palyginti menkai plėtotą. Šaržuojami vaikų veidai, judesiai, pavaizduotosios situacijos. Dažnas dailininkas susikuria savo šaržavimo štampą, visus vaikus piešia vienodai išsišiepusius ar išsižiojusius, vienodomis nosimis, išpūstais žandais ir apskritomis akutėmis. Iš dalies taip vengiama kitos – idealizuoto, salsvai lėliško vaiko klišės, bet turbūt ir viena, ir kita klišė prasta.

Daugelyje iliustracijų pasigendame gyvo, individualizuoto vaikų tipažo, įvairesnės veidų išraiškos, atspindinčios vidinius išgyvenimus, nuotaikos kaitą. Šiuo atžvilgiu teigiamai išsiskiria „Baltų lankų“ pernai išleistų prancūzų autoriaus Huberto Ben Kemoun nuotykinio žanro knygelių Melų diena ir Neapykantos diena iliustracijos. Eglės Gelažiūtės iliustracijos nespalvotos, bet turtingos pilkos spalvos niuansų, laisvos ir ekspresyvios linijų slinkties, gyvybės kupino komponavimo. Šis dailininkės darbas pažymėtas diplomu.

Baigti norėčiau tuo, nuo ko pradėjau. Siekiant įveikti be perstojo plūstančią masinės vaikų knygos produkciją, reikia visokeriopai skatinti ir propaguoti meninę iliustraciją (tokią sąvoką vartoja kritikai ir tyrėjai), nesvarbu, kieno – Lietuvos ar užsienio dailininkų – sukurtą. Vaikui reikia ne tik patrauklių kaip žaisliukas knygučių, bet ir tokių, kurių iliustracijos žadintų subtilesnius jausmus, verstų susimąstyti, be to, ugdytų estetinį skonį, mokytų suprasti dailės kalbą, jos raiškos priemonių įvairovę ir grožį.

_________________________________

^* Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjime Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje (2001 m. balandžio 2 d.), pagrindu.

¹ Bode A. Text Illustration: An Endangered Art Form? Bookbird. Volume 32. No. 4. Winter. P. 8–9.

² Adomaitytė G. …Ir sudūžta stiklo bateliai (Paskutiniai dvidešimtojo amžiaus metai. Vaikų proza) // Rubinaitis. 2001. Nr. 1 (17). P. 5.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 2 (18)