KAIP ĮVEIKTI MINUSUS?
Vos išspausdinę VII ir VIII klasių rekomenduojamų knygų sąrašus, gavome elektroninį laišką iš Pakruojo „Atžalyno” vidurinės mokyklos bibliotekininkės Ramunės Kondrotienės, kuriame ji iš principo pritaria tokiems sąrašams. „Manau, – rašo bibliotekininkė, – kad rekomenduojamų knygų sąrašai reikalingi mokiniams kaip orientyrai, kurie padėtų išsirinkti jų amžiui tinkamą knygą. Mūsų mokyklos bibliotekoje yra išspausdintas senesnis sąrašas. Labai malonu, jog vaikai, rinkdamiesi knygeles, po jį „važinėja” piršteliais. Dažnai sustoję prie sąrašo aptaria jau perskaitytas, taip jas reklamuodami. Toks sąrašas yra ir mokyklos internete. (…) Tad šis sąrašas – atrama ir bibliotekininkams įsigyjant naujas knygas“. Malonu, kad gerbiamoji R. Kondrotienė taip aiškiai ir teisingai įvardijo publikuojamo sąrašo tikslus. Tačiau laiške skaudžiai nuskambėjo susirūpinimas dėl naujų knygų stygiaus bibliotekose. Peržiūrėjusi sąrašą ir savo bibliotekos fondą, bibliotekininkė sudėliojo pliusus ir minusus. „Labai apmaudu ir gaila, kad „pliusiukų“ yra gerokai mažiau nei „minusiukų“, – rašoma laiške. – Susipažinau su Jūsų rekomenduojamu naujuoju sąrašu ir nuliūdau, nes naujų išleistų ir vaikų labai mėgstamų knygų (pavyzdžiui, S. Townsend „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis“) turime tik po vieną egzempliorių“.
Išties vienas iš svarbesnių šių publikacijų tikslų – atkreipti dėmesį ir į naujas knygas, naujus autorius, kurie dažnam mokytojui ar tėveliui nėra žinomi, dėl to užsibūna knygynuose. Seniai pastebėjome, jog tėvai pirmiausia perka savo vaikystėje skaitytas knygas. O su nauja knyga, kai, beje, ir jos adresato amžius nenurodytas, rečiau drįstama rizikuoti. Bet juk negalime kaip stručiai paslėpę galvas nepastebėti šiuolaikinio leidybos ir kūrybos proceso. Bibliotekos, jeigu tik turėtų daugiau lėšų, be abejo, paspartintų naujų vertingų knygų sklaidą tarp skaitytojų. Deja…
Kaip, esant tokiai padėčiai, galėtume „minusus“ įveikti ar bent sumažinti jų skaičių, anot gerbiamosios Ramunės? Norėtųsi manyti, kad knyga mokinius pasiekia ne tik iš bibliotekos, kad vieną kitą knygą vaikai gauna dovanų. Gal būtų galima tą procesą truputį pakoordinuoti, paderinti? Gal klasės auklėtojai galėtų pasiūlyti tėvams pasiskirsčius sukomplektuoti tam tikrai klasei reikiamų knygų fondą. Nebūtina jo dovanoti bibliotekai. Reikėtų skatinti mokinius keistis, dalytis knygomis, suvokti, jog knyga „laimingiausia“ tada, kai skaitoma, o ne dūla namų bibliotekos lentynoje. Tokios „mobilios“ bibliotekos ar „turistiniai knygų žygiai“ kai kur sėkmingai gyvuoja. Štai mokytoja Zita Mockutė iš Panevėžio savo laiške mums papasakojo apie labai veiksmingą sumanymą, kurį pavadino „trims dienoms, per rankas“. Viskas vyksta taip: vieną kitą reikšmingą knygą mokytoja nuperka pati ir, sudariusi skaitymo grafiką, atiduoda mokiniams. Atsiranda skaitymo azartas, gyvai dalijamasi nuomonėmis…
Galvodami apie jaunesniuosius mokinius, penktokus ir šeštokus, galbūt galėtume organizuoti savotišką žaidimą – knygos seklių klubą: siekti išsiaiškinti, koks draugas, giminaitis ar kaimynas turi vieną ar kitą reikiamą knygą, sudaryti tokios alternatyviosios bibliotekos žemėlapį ar adresų knygą, įkalbėti savininkus tas knygas paskolinti ir pan.
Žinoma, visi bibliotekininkai būtų laimingesni, jei galėtų kiekvieną knygą paduoti iš savo bibliotekos lentynų, o ne siūlyti visaip „vartaliotis per galvą“. Tik kažin ar greitai bibliotekos sulauks normalesnių laikų…
O dabar – keletas žodžių apie šiame numeryje publikuojamus sąrašus. Jie truputėlį ilgesni, nes – susidarė toks įspūdis – knygų pasiūla penktokams ir šeštokams lyg ir didesnė. Aišku, mokytojai galės tuos sąrašus trumpinti, redaguoti. Kaip ir pirmuoju atveju, sąrašai derinti su literatūros vadovėliais. Paaiškėjo, kad nemažai tų pačių kūrinių įdėta į abiejų klasių skaitinius, tada vadovautasi nuojauta, kokiam amžiui jie artimesni. O kai kuriuos tekstus, kurių ištraukos yra skaitiniuose, nukelsime į dar žemesnes, pradines klases.
Primename kai kuriuos sutartinius ženklus: jeigu pastaruoju metu išleista kurio nors kūrinio adaptacijų, šalia nurodoma leidykla, išleidusi paskutinį autentišką variantą, nes būtent jį pirmiausia mokiniams ir siūlytume. „T“ reiškia, jog knyga turi tęsinį, kuris arba jau išleistas (+), arba dar ne (–). „B“ – „labiau, ypač berniukams“ , „M“ – „labiau, ypač mergaitėms“. Tačiau šis žymėjimas itin santykinis, ir patiems mokiniams galbūt jo nereiktų nurodyti.
Trečiame šių metų „Rubinaičio“ numeryje ketiname skelbti IX ir X klasėms rekomenduojamus sąrašus, o ketvirtame – trečiokams ir ketvirtokams.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 2 (18)
