KNYGA BE VAIKO NEGYVENS (Kalba, pasakyta gavus geriausios metų knygos premiją)
Prieš keletą metų taip pat gavau čia karūną; ji buvo popierinė, vaikų išpaišyta. Tebeturiu ją. Be abejo, šioji karūna kur kas prašmatnesnė, ilgaamžė. Tačiau ji valdiška, ir reikės ją grąžinti, o ana karūnėlė – privati. Matot, kuo skiriasi privati nuosavybė nuo valdiškos. Šios karūnos man nebeliks, o aną turėsiu, kol gyva būsiu…
Na, o jei rimtai, džiaugiuosi, kad ši šventė vyksta pirmaisiais trečiojo tūkstantmečio metais. Tai nepaprasta data, ir kai žmogus kalbi apie tūkstantmetį, imi ir pagalvoji, kaip čia bus ketvirtajame tūkstantmetyje, ar išvis tada knyga išliks… Vaikas gali gyventi be knygos, ir pasaulyje tokių vaikų tikrai nemažai. Užaugs jie ir be knygų. Ir tai daugiausia dėl skurdo ir tamsos. Tačiau knyga be vaiko gyventi negali. Ji sunyksta, ji džiūsta it gėlė be vandens, ji silpsta iš ilgesio, ji tarsi tirpsta ore. Knygos, kurios nepasiekia vaikų, man primena benamius šuniukus. Bet šuniukai ir šunes gali klajoti, bėgioti ieškodami šeimininko, o knygos guli tyliai, nekrutėdamos ir laukia, laukia, laukia, sulaukia ar nesulaukia. Ir kuo daugiau vaikas skaito knygų, tuo jo širdis tauresnė ir geresnė. O dabar vaikai daugiau žiūri filmukų. Tik visa bėda, kad juo daugiau filmukų jie žiūri, juo daugiau matome piktų vaikų, juo daugiau jie daro nusikaltimų. Ir kodėl? Ogi todėl, kad reta knyga mokys blogio, o dažnas filmukas ne tik nestoja už gėrį, bet sėja blogį. Taip eina nematoma dvikova tarp geros knygos ir beširdžio filmuko…
Čia noriu pakalbėti apie vieną dalyką, kuris dabar nuolat kartojamas. Esą mums būtina kurti informacinę visuomenę, turime kuo greičiau virsti informacine visuomene, prapulsime be informacinės visuomenės, ir taip toliau. O kas yra informacinė visuomenė? Tai žinios, žinios, galybė žinių, kurių prigrūdi galvą, atmintį, popierius, kompiuterius. Tai yra protas. Bet protas be širdies gali būti baisus ir pavojingas. Piktas vaikas, kuris valdo tik lazdą, gal žalos padarys vienam kitam, o žmogus, kuris valdo elektroninę techniką, lazerius ir dar daugiau, gali – jeigu ateis laikas – ir pusę pasaulio nušluoti. Nes informacinė visuomenė – tik pusė visuomenės. Pirmiausia turime kurti sąžiningą visuomenę, gėrio visuomenę, turime kurti artimo meilės visuomenę, meilės Motinai ir Tėvynei visuomenę.
Žinoma, jums, kurie čia sėdite, šių samprotavimų reikia mažiausiai, nes čia susirinko tie, kurie knygą mėgsta, negali be jos gyventi… Na, o grįždama prie karūnos, prisimenu berniuką – gal tikrą, gal pramanytą, – kuris turėjo tetą. Ir šioji teta nuolat išjuokdavo pasakas, nes tai esą pramanai, paikystės,
nėra nei tų varlių karalienių, nei raganų ant šluotos, verčiau vaikas išmestų jas iš galvos ir lavintųsi su kompiuteriu. Ir štai kartą ateina teta į daržą ir ką ten mato? Tupi varlė, o ant jos galvos – mažytė auksu spindinti karūnėlė. Teta nutirpsta. Apkvaišta. Paskui, aišku, susigaudo, kad tai vaikelio išmonė. Bet ji jau nesityčioja, nesijuokia, o susimąsto, įžvelgia tame didžią prasmę: nevalia iš vaiko atimti paslaptį, atimti gyvą pasaką, nes, kai jam teliks šaltas kompiuteris, – pats juo pavirs…
Taigi šią karūną mintyse padalyčiau į daugybę mažų karūnėlių, kurias uždėčiau vertiems jos labiausiai: geldelei Nebijokei, gandrui Toliui, gulbei Orei, pumpotaukšliui Pumpui, Kandei Bedantei – tiems mažyčiams knygos herojams, kurie atėjo pas mane iš paslaptingos nežinios ir leido save aprašyti. Lenkiuosi jiems, kad nepamiršo manęs, nes rašytojas niekada nežino, ar iš viso jį vėlei kada aplankys, o gal niekada neaplankys šie paslaptingi svečiai, be kurių jis nieko nesukurtų…
Ačiū visiems, kurie mane prisiminė, ačiū „Vagos“ leidyklai, labai džiaugiuosi, kad įteikti premijos atvyko žymus sportininkas Šarūnas Marčiulionis, sukėlęs čia ovacijas. Ačiū pačiai knygų šventovei Martyno Mažvydo bibliotekai: esu laiminga, kad Vaikų knygos šventė vyksta būtent čia,
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 2 (18)
